Ganėtinai užtrukau kol perskaičiau pirmą knygą iš susidaryto sąrašo. Vis dėlto, tai atsitiko greičiau negu tikėjausi. Užteko laisvą vakarą prisėsti ir kūrinys pradėjo tiesiog tirpti rankose. Ganėtinai įsiurbianti...

Ganėtinai užtrukau kol perskaičiau pirmą knygą iš susidaryto sąrašo. Vis dėlto, tai atsitiko greičiau negu tikėjausi. Užteko laisvą vakarą prisėsti ir kūrinys pradėjo tiesiog tirpti rankose. Ganėtinai įsiurbianti istorija. Nebanali. Kartais netikėta. Vienu žodžiu - patiko.

Kalbant apie pirmą įspūdį, kurį gali sukelti knyga, vos paėmus ją į rankas ir perskaičius ant viršelio esančius aprašymus - jis kitoks. Aprašymai daug žadantys, intriguojantys ir netgi dalį įvykių atskleidžiantys, bet, sakyčiau, ne visai tikslūs, lengvai perdėti - pripumpuoti marketingo, kad tik skaitytojas įsimestų knygą į savo pirkinių krepšelį ("paleido nuo saito piktąsias galias", "gundymas", "magija", "aistros" ir pan. - visi "kabinantys" žodeliai). "Kiekviena moteris širdyje yra ragana... Tačiau ne kiekviena išdrįsta panaudoti savo galias." - labai įkvepianti citata, bet knygoje akcentuojama tik viena mergina, kuri iš tiesų buvo ragana, o čia toks "kiekvienos moters" apibendrinimas, tarytum sakantis kiekvienai romano skaitytojai - tu irgi gali pakerėti. Nejaugi? (bet kuriuo atveju ir toliau laikausi nusistatymo, kad neverta skaityti viršelių aprašymų neperskaičius kūrinio ir nesigadinti bendro vaizdo)

Paskutinis viršelio koziris: "Romano Karalienės sesuo autorės kūrinys". Pati Karalienės sesers nesu skaičiusi, bet iš dalies džiaugiuosi, kad Žiniuonė neturi kelių tomų. Susipažinusi su autorės rašymo stiliumi, supratau, kodėl visi taip ryja Karalienės seserį ir kitas šios serijos knygas.

Pereikime prie paties kūrinio. Iš savo skaitymo patirties galėčiau pasakyti, kad tai žiupsnelis Pribuvėjos (Sabine Ebert "Pribuvėjos paslaptis" ir kitos šios serijos knygos) tematikos su lengvu Fifty shades of Grey prieskoniu, įkeltu į šešioliktą amžių. Kuo panaši tematika? Nors čia kalbama apie XVI amžių (Pribuvėjos sagoje amžius XII), problemos likę tos pačios - tie patys viduramžiai ir tų laikų gūdumas. Tikėjimas ir Bažnyčia - gudrus triukas, kuriuo siekiama valdyti žmones, o aklai nepaklususius šalinti. Šitas jau seniai ir taip žinoma. Pagrindinė veikėja, būdama žolininke, vaikšto ant plonytės linijos, tarp gydymo Šventomis žolelėmis Dievo suteikta galia ir raganavimo bei užsiėmimo juodąja magija.

Tikrai nesuklysčiau aprašinėdama, jei lengvai perteikčiau šios knygos turinį. Bet nenorėčiau Jums sugadinti šios knygos skaitymo malonumo. Todėl surizikuosiu ir pateiksiu savo atsiliepimą kitu aspektu - pagrindinės veikėjos asmenybės raidos linija, kuri ne taip ryškiai matoma, kaip pagrindiniai knygos įvykiai.

Susipažįstame su Alisa (pagr. veikėja) kaip dievobaiminga mergina. Mergina, žinoma, yra labai graži ir puikaus amžiaus. Jai šešiolika metų ir mes suprantame, kad tai yra besibaigiančios paauglystės amžius, vis dėlto, XVI amžiuje kiekviena mergina turėjo greičiau suaugti, norėdama išsikovoti vietą po saule. Šešiolika - tai puikiausias amžius stebėti visą jos asmenybės perversmą per viso romano trukmę. Pasikeitus įprastinėms aplinkybėms mergina patenka į visiškai kitokį pasaulį ir ši besikeičianti situacija sukuria vidinį konfliktą, nuo kurio veikėja niekaip negali pabėgti. Iš pradžių ji puikiai žinojo, ko ji nori - skaniai pavalgyti, patogiai miegoti ir švariai rengtis. Čia skamba truputėlis tuštybės, bet tuo pat metu ir dalis žmogiško mąstymo, norinčio elementariausio sterilumo. Taip, mergina nenorėjo vaikščioti atmatų duobėje, nors taip ir buvo Dievo duota. Pagal tuos laikus ji jau buvo ambicinga - šiais laikais tai tebūtų pirmas Maslow piramidės laiptelis. Nors ir kitu keliu, Alisa patenkino savo pirminius poreikius, bet kol kas tai nepakeitė jos polinkio grįžti į įprastą gyvenimą, nes saugus ir ramus gyvenimas būtų garantavęs antrąjį Maslow laiptelį. (Kaip ir galime tikėtis, netrukus mergina ims kopti aukščiau piramidės vidurio.) Atrodytų, prieš akis tik ir veriasi galimybės, ji ima nebežinoti, ko nori labiau, nes turi rinktis tarp susipynusių ir besikertančių norų. Atsiskleidžia merginos nepatyrimas, žinių apie gyvenimo dėsnius trūkumas bei neištobulinta veiklos strategija. Gavusi ko nori, supranta, kad norėjo visai ko kito. Mergina priima sprendimus, nesugebėdama išjausti, kokias emocines pasekmes jai tai sukels. Kad ir ką būtų pasirinkęs racionalus protas, padėjęs apsispręsti, Alisa negali pabėgti nuo viduje slypinčių emocijų ir švelnumo poreikio, reikalingo absoliučiai kiekvienam žmogui. "Bėgi, kad išneštum savo kailį, o po to supranti, kad praradai vienintelį dalyką, kurio tau reikėjo". Besipildantys norai tik augina nepasitenkinimą ir tuštybę. Ambicijos išauga iki begalybės. Iš mielos, nuoširdžios merginos ji turi tapti klastinga moterimi, tik taip galėdama dalinai patenkinti savo įgeidžius, kuriems anksčiau pati norėjo užkirsti kelią. Nors ir keičiasi jos išorinės reakcijos - mergina nebejautri, tvirta ir užtikrinta, tačiau niekur nedingsta moteriškas nuoširdžios ir užtikrintos meilės, tvirtų santykių troškimas (trečiasis Maslow laiptelis). Kad ir ką būtų pasiekusi, jos niekaip neapleidžia pagrįsta laikinumo baimė, kuždanti, kad tai lengvai nupučiamas kortų namelis. Viso romano metu veikėja yra draskoma vidinių prieštaravimų, trukdančių jai veikti tikslingai, siekti savo užsibrėžtų tikslų. Augantis įnoringumas, trukdo jai gyventi laimingai ir pasitenkinti tuo, ką gali gauti. Tikra paauglių savybė, ar ne? Galėtume teigti, kad Alisa pateko į nelygią kovą su kitų žmonių valdžia ir galia, bet iš tiesų ji pateko į kovą su pačia savimi. Baigsiu šią asmenybės raidos apžvalgą labai taiklia fraze: "Kai nugalime patys save, kas iš šios kovos išeis laimėtoju?".

Man ši knyga nepatiko - ne mano skonio stilius, žanras... Per daug tragizmo, liūdesio, tamsos, neigiamų emocijų ir įvykių.. Depresiškai nuteikia..

Visgi autorė tikrai įtaigiai ir įtikinamai kuria personažus. Knyga skaitosi...

Man ši knyga nepatiko - ne mano skonio stilius, žanras... Per daug tragizmo, liūdesio, tamsos, neigiamų emocijų ir įvykių.. Depresiškai nuteikia..

Visgi autorė tikrai įtaigiai ir įtikinamai kuria personažus. Knyga skaitosi lengvai, veiksmas vystosi sparčiai.

Kažkodėl ši knyga ilgai pragulėjo mano lentynoje. Keletą kartų buvau paėmusi į rankas ir pradėjusi skaityti ir vėl atidėdavau į šoną. Net negalėčiau pasakyti, kodėl anais kartais jos vietą užimdavo kitos knygos ar...

Kažkodėl ši knyga ilgai pragulėjo mano lentynoje. Keletą kartų buvau paėmusi į rankas ir pradėjusi skaityti ir vėl atidėdavau į šoną. Net negalėčiau pasakyti, kodėl anais kartais jos vietą užimdavo kitos knygos ar kita veikla. Gal išties šią neploną knygą reikia skaityti be pertraukėlių, beveik vienu įkvėpimu. Kai jau nepaleidau jos iš rankų ir gana greitai perskaičiau, tikrai nesigailėjau.

Tai išties puiki kelionė į dvasios kalną. Pagrindiniam veikėjui diagnozuojama nepagydoma liga (biografinis autoriaus gyvenimo momentas), o po kiek laiko ši diagnozė atšaukiama... Tada žmogus iškeliauja tarsi į niekur. Iškeliauja į ieškojimą, pažinimą, tiesiog į kelią. Akistatoje su liga žmogus paprastai suvokia, kad reikšmingiau yra ne tikslai, laimėjimai, griežtos dienotvarkės, o tiesiog pats ėjimas. Kiekvienas ėjimas žavus ir įdomus, bet jei tai 15 000 kilometrų odisėja per nuošalius kalnus ir senovę menančius Sičuanio miškus pietvakarių Kinijoje? Taip susipina tikrovė ir mistika, realūs žmonės ir senųjų vietos gyventojų legendos. Skaitytojas kartu gali keliauti į dvasios kalną. Ar jį pasiekia pagrindinis veikėjas? Ir ką ten randa? Kartu su juo keliavę sužinos ir nenusivils.

Kas yra galybė? Kas yra garbė? Į šiuos klausimus ragina atsakyti jau pats knygos pavadinimas. Kiekvienas imdamas skaityti šią knygą, manau, tikisi rasti dar vieną atsakymo į šiuos klausimus versiją. Ir išties, čia kalbama...

Kas yra galybė? Kas yra garbė? Į šiuos klausimus ragina atsakyti jau pats knygos pavadinimas. Kiekvienas imdamas skaityti šią knygą, manau, tikisi rasti dar vieną atsakymo į šiuos klausimus versiją. Ir išties, čia kalbama apie galybę su ginklu ir kovą širdimi, skaitant vaikams šiltas, įkvepiančias istorijas. Kalbama apie garbingus poelgius - ištiesti pagalbos ranką žmogui ir viltį tapti garbingam sugavus paskutinį likusį kunigą. Išties knygos veiksmas vyksta Meksikoje, kur po revoliucijos visiškai uždrausta religija ir stengiamasi išnaikinti visus kunigus. Galbūt knygos varomoji jėga ir yra - medžiojamo paskutinio kunigo istorija. Visgi šalia viso to susipina daugybės žmonių likimai - jų garbė, galybė, baimė, džiaugsmas. Ir visiškai sutinku, kad knygos anotacija neklaidina būsimų skaitytojų: "Svarbiausi romane yra žmonių santykiai, jų išpažįstamos vertybės, pats žmogiškumas. Ką reiškia mylėti žmones, kaip atskirti gerą žmogų nuo niekam tikusio, jei beveik šventasis laiko save baisiu nusidėjėliu, o paskutinis niekšas yra įsitikinęs esąs doras žmogus? Palaipsniui atsiskleidžianti asmenybės vertė skatina mąstyti apie gyvenimą, suteikia jėgų ir vilties."

Tai kas yra galybė ir kas yra garbė? Kas dar kartelį ketina apmąstyti šias sąvokas - ši knyga padės.

Likimų griuvėsiuose beklaidžiojant

Ispanišku karščiu dvelkiančiuose "Vėjo šešėlio" puslapiuose glūdi pasakojimas apie sudužusias svajones, sugriautus gyvenimus, liūdnus įdomių žmonių likimus. Pasakojimas, kuris...

Likimų griuvėsiuose beklaidžiojant

Ispanišku karščiu dvelkiančiuose "Vėjo šešėlio" puslapiuose glūdi pasakojimas apie sudužusias svajones, sugriautus gyvenimus, liūdnus įdomių žmonių likimus. Pasakojimas, kuris atsiskleidžia prisiminimų šešėliuose, kuris prasiskverbia iki pat širdies gelmių, kurį skaitant kartais net gerklę užgula kažkoks sunkumas, kuris ilgam įstrigs kaip vienas įdomiausių skaitytų kūrinių.

"Knygos - kaip veidrodis: jose atrandi tai, ką turi savyje."

Čia viskas persipina. Vėjo šešėlis - knyga knygoje apie knygas, rodos, rašyta dukart. Rašytojo Carloz Zafon, kurio pavardė puikuojasi ant viršelio, ir pagrindinio veikėjo Danielio Semperės, kuris tą knygą rašo romane. O ir šis prasideda nuo knygos. Knygos, kurios pavadinimas taip pat Vėjo šešėlis, kurios vienintelis egzempliorius, rastas Pamirštų Knygų Kapinėse, apverčia Danielio gyvenimą. Knyga jį įtraukia, užburia ir priverčia leistis į kelionę kitų žmonių prisiminimais, atskleisti ją parašiusiojo paslaptis; paslaptis, kuriose kraupiai atsikartoja kai kurie jo paties gyvenimo momentai ir klaidos; paslaptis, vedančias prie baigties, kurios gali sulaukti ir jis pats.

"Egzistuojame, tol, kol mus kas nors prisimena."

Vėjo šešėlis - iš prisiminimų lipdomas detektyvas, tačiau ne šiaip detektyvas, čia svarbiausia ne išsiaiškinti kaltuosius, o gražinti žmonių gyvenimams prasmę, papasakoti apie nenusisekusius jų gyvenimus, prikelti juos iš užmaršties. Pasakojimai, iš kurių dėliojamas detektyvas, kupini jausmo: kartais šilumos, kartais nepamatuojamos užuojautos, kartais karčios nevilties ar baimės.

Kadangi Danielis, rodos, rašo knygą apie savo ieškojimus, istorija pasakojama kaip jau įvykęs faktas, kartais net pasigirsta visažinio pasakotojo balsas. Kaip tik dėl to pasakojimas man didžiąją knygos dalį pasirodė kažkoks melancholiškas, kupinas nostalgijos, bet lėtas. Susidaro įspūdis, kad niekur neskubama, stengiamasi atskleisti viską nuoširdžiai ir jausmingai, kiekvienai atskleistai pasakojimo dalelei leisti ramiai atgulti sąmonės kertelėje, pagerbti tuos, kurie tai prisimena, pasakoja ir tuos, kurie kenčia toje istorijos dalyje. Bet tas lėtumas kartu sukuria ir norą mintyse paraginti Danielį paskubėti, nes kažkur giliai ima rastis baimė, kuri pamažu stiprėja. O ir ta baimė šleikšti, stovi kažkur gerklėje, nes žinai, kad tai jau įvyko prieš daug metų, kad nieko nebegalima pakeisti, nėra jokios vilties išgelbėti veikėjus, bet vis tiek bijai, bijai taip, kad net darosi baisu knygos pabaigą skaityti vakare, nes nujauti, kad mintys gali neleisti užmigti.

Tai detektyvas, kupinas pagarbos tiems, kurie pasakoja, tiems, apie kuriuos pasakoja ir tiems, kurie ieško. Detektyvas, kuris turi prasmę, kuris atskleidžia ne kokią žmogžudystę, o šeimų, kelių jos kartų tragedijas, bando užkirsti kelią ilgus dešimtmečius besitęsiančioms, viena kitą lyg sniego virtinė vejančioms klaidoms, bando gelbėti, tai kas dar liko. Rodos, kad visas detektyvas būtų odė tiems nelaimingiems žmonėms, kuriuos išdavė likimas, aistros ir netgi meilė, odė, kuri primintų, kad reikia kovoti ir nepasiduoti, kad reikia mylėti gyvenimą kad ir kas benutiktų.

"Iš anų laikų beliko vien vardai ir įstaigų, bankų, beveidžių susivienijimų liudijimai. Kaip ir visi seni miestai, Barselona tėra griuvėsių liekanos."

Nors beveik visas knygos veiksmas vyksta Barselonoje, tikrai gausiai apdovanotoje saulute ir šviesa, tamsos čia tikrai netrūksta. Ir tą tamsumą kuria ne tiek apleistų namų rūsiuose įrengtos kriptos ar naktį užklumpantys baisumai, kiek tamsi žmogaus prigimtis, gimdanti tokį liūdną pasakojimą. Nereikia pamiršti ir sunkių istorinių aplinkybių: fašistų diktatūros, pilietinio karo. Iš tikrųjų, tos aplinkybės buvo tikrai puiki vieta atsiskleisti šiam pasakojimui. Franko diktatūra dabartyje sukuria sąlygas rastis netikrumui, baimei, savivaliavimui, pilietinis karas praeityje sukuria suirutės foną, pasėja norą tapatinti su karu visus baisumus, kuriuos teko patirti veikėjams, norą pamiršti, su kuriuo Danielis visoje knygoje ir kovoja. O ir šiaip romanas labai ispaniškas, melodramiškas, nė viena pasakojimo gija nepasieina be dramatiškų posūkių ir tikro meksikietiško serialo vertų paslapčių. Ir vėlgi, viskas labai gražiai susipina į tikrą ispanišku karščiu alsuojantį romaną.

"Tą akimirką, kai susimąstai, ar tikrai žmogų myli, jau liaujiesi jį mylėjęs."

Tačiau nepaisant liūdnų praeities istorijų, knygoje vis tiek daug meilės, ji atneša daug, labai daug skausmo personažams, bet vis tiek, rodos, lieka nesutepta, ką demonstruoja ir knygos pabaiga. Meilė romane, nors ir žiauri, uždrausta ir slepiama, yra ta, kuria niekada nesuabejota, kurios ilgus metus ištikimai laikytasi. Į meilę žvelgta visaip: romantiški buvo slapti pasimatymai, ironiškai apie meilės meną buvo atsiliepiama Fermino ir Danielio dialoguose apie moteris, ištikima ir tyra meilė jungė draugus, paaukojusius gyvenimą vienas dėl kito, liūdna buvo meilė be atsako.

"Kai visi lyg susitarę ima vaizduoti ką nors panašų į velnią, būna viena iš dviejų: arba jis šventasis, arba apie jį niekas nieko nežino."

Šis romanas labai ryškiai demonstruoja, kiek daug kūriniuose reiškia veikėjų portretai. Šioje istorijoje sutikau turbūt vienus keisčiausių ir įdomiausių veikėjų. Jų ne tik istorijos pritrenkė, jų charakteriai, žinoma, labai glaudžiai susiję su jiems nutikusiais dalykais, taip pat buvo pribloškiantys. Jie buvo tikri, dažnai su dideliais defektais, turėjo bruožų, kurie juos ryškiai išskyrė iš visų kada nors sukurtų literatūrinių personažų. Sukurti nuosekliai ir išmoningai. Norėčiau savo gyvenime būti sutikusi Chulijaną Karaksą, kad ir koks nelemtas buvo jo gyvenimas, ir pasižiūrėti į tą užburiančią jo šypseną.

Vien už personažus rašytojui laurų vainiką galima kabinti, nekalbant jau apie pati tekstą. Vertimas buvo nuostabus (ačiū dievui už rimtą leidyklą), bet net jeigu jis ir nupūtė dalį žavesio, tekstas vis tiek liko išaustas nuostabiai. Žodžiai nuostabūs, taiklūs, juos nepaprastai lengva skaityti. O ir sudėtingus veikėjų patiriamus išgyvenimus taip puikiai atskleisti galėjo tik neparasto talento kūrėjas. Jo žodžiai, rodos, taikė tiesiai į širdį, nes keli ten parašyti žodžiai plūstelėdavo galybe jausmų, imdavai bene suprasti, kaip turėjo jaustis žmogus aprašomoje situacijoje.

"Vėjo šešėlis" melodramiškomis aistriomis, įdomiais veikėjais ir vaiduoklių istorijomis priminė "Dvasių namus", svetimomis lūpomis pasakojama žiauria meilės istorija "Vėtrų kalną". Viktoro Hugo plunksnakočiu gražiai simboliškai sujungė Chulijano ir Danielio likimus. Ir privertė mane parašyti turbūt daugiausia jėgų atėmusį knygos aprašymą.

Minčių yra, jos įkyriai sukasi galvoje, bet labai sunku jas materializuoti, išdėstyti. Lyg joms ir būtų lemta likti mintyse, širdyje ir Barselonos šešėliuose. Ten kur ir slepiasi aistros, troškimai, svajonės, paslaptys, meilė, gyvenimas ir mirtis veikėjų, palikusių tuos ispanišku karščiu dvelkiančius "Vėjo šešėlio" puslapius. Pasirodo, net ir ten kartais užklysta šviesos spindulių.

Kas yra maras? Liga? epidemija? Nebūtinai. Camus marą naudoja kaip metaforą perteikti karui, nacizmui bei viskam, kas atima žmonėms gyvybes. Šios knygos idėjos gali būti pritaikomos bet kuriam laikmečiui. Kiekvienas gali savaip...

Kas yra maras? Liga? epidemija? Nebūtinai. Camus marą naudoja kaip metaforą perteikti karui, nacizmui bei viskam, kas atima žmonėms gyvybes. Šios knygos idėjos gali būti pritaikomos bet kuriam laikmečiui. Kiekvienas gali savaip interpretuoti maro sąvoką.

Veiksmas prasideda 194... Orane, kai aplink pradeda rastis daugybė negyvė žiurkių. Iš pradžių niekas nesupranta, kokio tragiško įvykio pranašas jos yra. Tik kiek vėliau, vienas po kito ėmė sirgti žmonės. Koks neįtikimas maras iš pradžių atrodo! Juk tokiame mieste negali siautėti ši baisi bacila. Šiame mieste negyvena žmonės, kuriuos ji galėtų užpulti. Negi maras galėtų pasiglemžti paprastą valdininkėlį Graną? Arba bet kurį kitą miesto gyventoją?

Visgi, kad ir koks neįtikimas miesto gyventojams maras atrodo, jį tenka pripažint, nes ši liga Orane įsisiautėja. Camus aprašo, kaip žmonės priima nelaimę, elgiasi jos akivaizdoje, kaip išgyvena išsiskyrimus bei netektis, kaip susiburia bendrai kovai prieš blogį bei kaip nedrąsiai priima pirmuosius giedrėjimo ženklus.

"Maras" - tikrai gera knyga, priturtinta protingomis bei pamąstyti verčiančiomis mintimis, tad kiekvienas joje atras ir kažką sau.

Yra knygų, kurias, po ilgo atidėliojimo perskaičiusi, gailiuosi, kad neskaičiau anksčiau tokios įtraukiančios, tokios įdomios, taip gražiai parašytos...

Ir yra knygų, kurias galiausiai perskaičiusi jaučiuosi taip, kad...

Yra knygų, kurias, po ilgo atidėliojimo perskaičiusi, gailiuosi, kad neskaičiau anksčiau tokios įtraukiančios, tokios įdomios, taip gražiai parašytos...

Ir yra knygų, kurias galiausiai perskaičiusi jaučiuosi taip, kad kažkam (man, o gal ir ne man) reikėjo, kad skaitymo išlaukčiau, kad šiukštu neperskaityčiau anksčiau nei reikia, nes kitaip nebus jokios naudos.

Aš pratusi išlaukti Kajoko kūrybos. Nuo mokyklos, nuo 11 klasės, kai buvau visiškai įsitikinusi, kad poezijos nesuprantu ir nemėgstu, o bibliotekoje atsitiktinai į rankas pakliuvo "Meditacijos", kurias pavarčiau, paskaičiau ir supratau, kad nešuosi namo. Pirmą kartą skaitydama eilėraščius mėgavausi, nes eilėraščiai buvo parašyti kaip pokštas, ir juokiamasi dažniausiai buvo iš savęs, savo proto įsitikinimo, kad turi būti taip ir ne kitaip.


Šitaip parašytas ir romanas - vis pasijuokiant ir pakrizenant iš to vargšo protelio. Ir pati skaitydama kelis kartus juokiausi iš savęs ir savo lūkesčių, neva žinojimo, kaip dabar turėtų pakrypti siužetas, kuris imdavo ir nepakrypdavo. Ir kai galiausiai paleidau savo lūkesčius ir leidau sau tiesiog skaityti, pasijutau kaip vaikštanti po rūku apklotą vietovę - pavidalai lyg ir pažįstami, o vis tiek kitokie, paslaptingesni.



Ir kaip ir kiekvienas rūkas, šitas galiausiai irgi išsisklaidė, ir liko šviesa ir šiltas prisiminimas apie paslaptingą rūko pasaulį. Jaučiu, kad dar ne kartą ten tikrai sugrįšiu.

Viens, du - ir perskaičiau... Agata Kristi - sena mano meilė ir džiaugiuosi vis dar atrasdama neskaitytų jos detektyvų. Šiame romane žmogžudystes narpliojame kartu su Erkiuliu Puaro. O iš pradžių viskas atrodė kaip eilinė...

Viens, du - ir perskaičiau... Agata Kristi - sena mano meilė ir džiaugiuosi vis dar atrasdama neskaitytų jos detektyvų. Šiame romane žmogžudystes narpliojame kartu su Erkiuliu Puaro. O iš pradžių viskas atrodė kaip eilinė savižudybė. Tik ne mažajam keistajam belgui - jeigu jis nori, kad tai būtų žmogžudystė, taip ir bus. Paini ir iš pirmo žvilgsnio neišsprendžiama mįslė, dėmesys detalėms, loginis mąstymas ir požiūris, kad kiekviena, net menkystos gyvybė yra svarbi. E. Puaro vėl triumfuoja.

Anądien tris valandas slankiojau po PC Panoramą. Ieškojau basučių. Radau. Tada aplankiau visas ten buvusias mėgstamas parduotuves. Laukiau žmogaus. Ir kai jau buvo likę tik du variantai - arba eiti per tas parduotuves dar...

Anądien tris valandas slankiojau po PC Panoramą. Ieškojau basučių. Radau. Tada aplankiau visas ten buvusias mėgstamas parduotuves. Laukiau žmogaus. Ir kai jau buvo likę tik du variantai - arba eiti per tas parduotuves dar kartą, arba užsukti į knygyną, tingiai nuėjau į jį. Ėmiau apžiūrinėti visokias naujienas, nuolaidas, lietuvių ir anglų kalbomis. Pagalvojau, kad kažkur pamečiau prieš šimtą metų įsigytą ir taip niekada ir nepanaudotą kliento kortelę, ir tada pamačiau ją. Jane Austen knygą "Įtikinėjimas". Prisiminiau, kad ji net kelis kartus buvo minima filme su S.Bulock "Namas prie ežero", ir, nors tam filme knyga buvo apibūdinama kaip visiškai neypatingas romanas, užsimaniau, nors tu ką.

Neatbaidė nė 36.39 litai, ko dar niekada nebuvau mokėjusi už grožinės literatūros kūrinį. Perskaičiau knygą per šiek tiek mažiau nei šešias valandas.

"Įtikinėjimas" - iš tiesų neypatingas romanas, šiek tiek primenantis visiems puikiai žinomą Pelenės istoriją, šiek tiek ir dabar populiarius "Svajonių" meilės romanus. Bet man patiko. Skaityti knygą nepaprastai lengva, skaitai ir nepastebi, kaip bėga puslapiai vienas po kito. Ir nors pabaigą nujausti nepaprastai lengva, vis tiek įdomu, kas bus toliau, ar susitiks Ana su Frederiku, kada susitiks, kaip kalbės, kaip elgsis. Labai žavingi knygoje aprašomi laikai, žavingas bendravimo stilius, ir, nors nenorėčiau, kad taip būtų ir dabar, skaityti dėl to tik dar įdomiau.

Nepaprastai žaviai atskleidžiami ir knygos veikėjų portretai. Pavyzdžiui, kiek daug apie serą Volterį pasako jo toks požiūris, kad "didžiausia Bato bėda - daugybė negražių moterų. Jis nenorįs pasakyti, kad čia nėra gražuolių, bet nepatrauklių tikrai neproporcingai daug. Vaikštinėdamas dažnai matąs, kad vienam dailiam veideliui tenka trisdešimt, o gal ir trisdešimt penkios pabaisos; o kartą, stovėdamas prie krautuvės lango Bondo gatvėje, jis suskaičiavęs, kad pro šalį praėjo aštuoniasdešimt septynios moterys, viena po kitos, ir nebuvo nė vieno pakenčiamo veido."

Labai, labai patiko man Jane Austen rašymo stilius, neabejoju, kad perskaitysiu dar bent vieną jos knygą. Kitaip tariant, pasakojama istorija tokia šiaip sau, bet parašyta puikiai. Pagaliau vėl su malonumu imu knygą į rankas, ir pabaigusi vieną, iškart noriu kitos.

Apie Fridą Kahlo pirmą kartą išgirdau seniai, ir dabar jau nė neatsimenu, nei kaip, nei kodėl. Bet paveikslai įstrigo, ir vis jaučiau norą sužinoti daugiau, ir ne kartą pričiupau save dairantis šios moters biografijos....

Apie Fridą Kahlo pirmą kartą išgirdau seniai, ir dabar jau nė neatsimenu, nei kaip, nei kodėl. Bet paveikslai įstrigo, ir vis jaučiau norą sužinoti daugiau, ir ne kartą pričiupau save dairantis šios moters biografijos. Buvau radusi keletą įdomių variantų Amazon'e, bet kadangi buvo brangu, nepirkau. Dar po gerų metų užtikau biografiją knygyne "Rotas", bet neturtingai studentei net 10 litų tada pasirodė per daug... Kol galiausiai, jau baigus universitetą ir pagaliau gavus geresnį darbą, vienos mugės metu ši knyga vėl patraukė mano dėmesį.

Kai pradėjau skaityti, nežinojau, ko tikėtis. Apie Fridą Kahlo žinojau tik tai, kad jos paveikslai skaudūs ir įsimenantys, kad Frida turėjo vieną antakį kaip mano draugas Žilvinas, ir kad buvo labai ligota... Ir taip maloniai nustebau, kai po kelių puslapių supratau, jog tai nė velnio nebus sausa faktų biografija. Ne! Knyga ne tik, kad dailiai iliustruota, bet ir pats rašymo stilius labai patiko, toks biografinis romanas, parašytas lengvai ir aiškiai, paprastai, vietomis net prajuokinantis.

Kita vertus, vieną kartą užvertus knygą, kitą dieną prie jos prisėsti sunku. Toks nemalonus jausmas, nepatogumas ir nedrąsumas, toks nenoras skaityti, kaip Fridai buvo sunku. Esu visiškai tikra, kad būdama jos vietoje, būčiau ne tik kad nepradėjus tapyti, bet turbūt ir visiškai palūžusi. O ji! Drąsi, tvirta, žavinga Meksikos dailininkė. Stipriausias priekaištas tingiam ir zyziančiam skaitytojui. Man.