"Šizofrenikų knyga", "Ją skaito tik pačiuožę". Štai ką man apie "Baltą drobulę" pasakojo prieš ją pradedant skaityti. Taigi, turėjau galimybę tinkamai pasiruošti.

"Baltos drobulės" man neteko skaityti mokykloje. Gal ir...

"Šizofrenikų knyga", "Ją skaito tik pačiuožę". Štai ką man apie "Baltą drobulę" pasakojo prieš ją pradedant skaityti. Taigi, turėjau galimybę tinkamai pasiruošti.

"Baltos drobulės" man neteko skaityti mokykloje. Gal ir gerai. Tuo metu tikrai būčiau tai dariusi per prievartą. Šiandien ją paėmus į rankas buvau labiau pasiruošus ir nusiteikus. Netgi galėčiau pasakyti, kad ji visai mane sužavėjo. Kai kurios mintys knygoje tokios stiprios, pasakojimai, išgyvenimai tikrai sujaudina, padeda susimąstyti. Visgi, ne vienoje vietoje trūko aiškumo, norėjosi, kad kažkas paaiškintų, kaip interpretuoti, suprasti vieną ar kitą vietą.

Taigi, džiaukitės, jei šią knygą tenka skaityti mokykloje. Tuomet turėsite galimybę išsiaiškinti visas autoriaus paslėptas mintis, geriau įsigilinti. Visgi, prieš pradėdami skaityti pasiruoškite, kad tai nebus lengvas skaitalas prieš miegą, reikės mąstyti, atsipalaiduoti neleis ir nuolat šokinėjančios mintys,

Dvidešimtmetis studentas Arkadijus Dolgorukis iš Maskvos persikelia gyventi į Sankt Peterburgą. Pirmąjį mėnesį "Pitery" jis praleidžia pas tėvus, kuriuos buvo matęs vos tris kartus gyvenime. Užaugino svetimi... Į šį...

Dvidešimtmetis studentas Arkadijus Dolgorukis iš Maskvos persikelia gyventi į Sankt Peterburgą. Pirmąjį mėnesį "Pitery" jis praleidžia pas tėvus, kuriuos buvo matęs vos tris kartus gyvenime. Užaugino svetimi... Į šį miestą jis persikelia, nes turi "idėją" (rašau kabutėse, nes knygoje taip rašoma). Beveik visa knyga sudaryta iš Arkadijaus pokalbių su draugais, bičiuliais ir pažįstamais. Jis savo "idėjos" niekam nepasakoja, todėl ir knygoje apie ją užsimenama vos porą kartų - ji išduodama tik skaitytojui. Tikiuosi, kad antrajame tome "idėjai" bus skirta daugiau dėmesio.

I.Šeiniaus apysaka "Kuprelis", kitaip dar vadinama: "Vienos pavasario dienos pasaka", ištiesų pavasariškas kūrinys. Nedidelės apimties, paprastas, tačiau begalo švelnus, nostalgiškas ir jausmingas pasakojimas, įsibraunantis...

I.Šeiniaus apysaka "Kuprelis", kitaip dar vadinama: "Vienos pavasario dienos pasaka", ištiesų pavasariškas kūrinys. Nedidelės apimties, paprastas, tačiau begalo švelnus, nostalgiškas ir jausmingas pasakojimas, įsibraunantis ir žadinantis skaitytojo jausmus.

Kūrinyje tvyro dvi laiko bei erdvės plotmės - dabartis ir praeitis.

Birželio mėnesio pradžia ir Ignasėlis, sugrįžęs į gimtinę, keliauja į malūną pas Kuprelį, padėti sumalti grūdus. Olesis, kitaip Kuprelis, žiūrėdamas pro mažą, keturkampį malūno langelį, atmena savo praeitį, apie kurią su nieko dar nėra kalbėjąs ir pirmąją bei paskutinę savo meilę. Darbuodamiesi malūne Kuprelis ir Ignasėlis, sugrįžta į tuos laikus, kai Kuprelis baigęs mokslus, gauna vargonininko vietą Skardžiuose, kur sutinka Gundę. Jauna, šviesiaplaukė, raudonskruostė mergina iš karto tampa Olesio akių šviesa. Šviesiaplaukė viliokė praskaidrina ir įprasmina, protingo, darbštaus, sąžiningo, tačiau kuproto jaunuolio gyvenimą. Daug svajonių ir planų, tačiau viskas sugriūva, kai į Skardžius atvyksta Gundės vaikystės draugas Jonas Staševskis.

Tai vienas iš tų kūrinių, kuriuos aš vadinu "prie kavos" arba "desertinis". Užtenka valandos, pusantros perskaityti, skaitosi lengvai, o kūrinys prasmingas ir duodantis peno apmąstymams, taigi skonis dar ilgai išlieka.

"Bet Kuprelis vėl apsakinėja. Jis, rodos, mato ką apsako. Aštriai įsispaudė tie vaizdai jo atmintin. Meilė juos įkaitintu raštu surašė. Neišdils jie, neišdilins jų niekas."

"Mėnesiena lietaus nuskaidrintu pavasariu mėlynuoja. Rasa žvilga, lyg palietas sidabras joje tirptų. Naktis tyli, žemė miega. Daug kur, daug kam sapnuojas neregėti sapnai. Ne visur, ne visiems."

"Meilė, džiazas ir velnias" - tai žiauri jaunimo gyvenimo realybė. Pagrindinė pjesės veikėja septyniolikmetė Beatričė groja džiazą su trimis maištaujančiais vaikinais - Andriumi, Juliumi ir Luku, kurie nėra pats...

"Meilė, džiazas ir velnias" - tai žiauri jaunimo gyvenimo realybė. Pagrindinė pjesės veikėja septyniolikmetė Beatričė groja džiazą su trimis maištaujančiais vaikinais - Andriumi, Juliumi ir Luku, kurie nėra pats geriausias pavyzdys jaunai merginai - jie geria, yra linkę į smurtą ir konfliktus, neturi jokių žmogiškųjų vertybių, jokių idealų, jie nesutaria su tėvais, vaikystėje nei vienas negavo pakankamai meilės ir švelnumo. Beatričė visiškai kitokio būdo, ji - gerumo, nuoširdumo, pasiaukojimo įsikūnijimas, ji siekia tiesos, bando aplinkinius atvesti į doros kelią. Betą dar vaikystėje paliko mama, ji gyveno su senele ir taip pat nepatyrė tėvų meilės. Mergina supranta, kad gyvena negailestingame pasaulyje, jis jai - lyg beprotnamis. Nepaisant to, Beta vis tiek myli gyvenimą, myli visus žmones, nori padaryti pasaulį šviesesnį. Ji padeda susivokti Andriaus tėvui, kur link eina jo sūnus, pažadina Juliaus tėvą, paskendusį savo filosofijose. Beatričė - tai gėris, ji nepritampa šiame žiauriame pasaulyje ir todėl verčiau pasirenka mirtį, nei gyvenimą jame.

Pripažįstu - knyga sukrečianti. Kaip tik prieš ją skaičiau V. Šekspyro "Hamletą". Negalėčiau pasakyti, kad mėgstu knygas, kurios parašytos kaip vaidinimai. Netgi drąsiai galiu teigti, kad niekada nesiruošiau (ir daugiau nesiimsiu) skaityti tokių knygų. Na, grįžkime prie šios. Pati dažniausiai skaitau meilės romaniukus minkštais viršeliais bei fantastinę - populiariąją - literatūrą. Ši iš aprašymo pasirodė intriguojanti labiau nei bet kuri kita kada nors skaityta. Bet, asmeniškai aš, parašyčiau daug geresnį knygos variantą, jei remčiausi tik jos aprašymu. Manau, kad jau akivaizdu, jog nusivyliau. Tikėjausi kitokios pabaigos, blogiuko mirties, kaip atpildo už blogą elgesį. Vis dėlto jei kas klaustų, ką keisčiau šioje tragikomedijoje, atsakyčiau nieko. Kodėl? Nes nors ir nusivyliau pabaiga, knygą perskaičiau per vieną dieną. Tikrai sudomino ir įtraukė, nors ir keliose vietose susipainiojau ir reikėjo skaityti visą puslapį iš naujo. Išvada - knyga gera, sukrečianti, nors ir nepavadinčiau to, kas vaizduojama, jaunimo realybe.

'But I believe in true love, you know? I don't believe that everybody gets to keep their eyes or not get sick or whatever, but everybody should have true love, and it should last at least as long as your life does.'

'Some tourists...

'But I believe in true love, you know? I don't believe that everybody gets to keep their eyes or not get sick or whatever, but everybody should have true love, and it should last at least as long as your life does.'

'Some tourists think Amsterdam is a city of sin, but in truth it is a city of freedom. And in freedom, most people find sin.'

Istorija man šiek tiek priminė Jodi Picoult 'My Sister's Keeper' ('Mano sesers globėjas'). Jei skaitėte pastarąją knygą, arba matėte pagal ją pastytą filmą, žinokit, kad skaitant The Fault In Our Stars jausitės panašiai. Aš visą laiką šniurkščiojau nosimi. Nujaučiau slogią knygos pabaigą, tačiau vis tikėjausi, kad įvyks koks nors stebuklas. Kad ir kaip natūraliai stengčiausi žiūrėti į sergančius žmones bei mirtį, kad ir kaip natūraliai į tai žiūrėjo knygos personažai, suvaldyti emocijas visvien buvo sunku. Knyga yra puikus pamąstymų apie mūsų egzistenciją šaltinis, puikus romantikos pliūpsnis, puikus vakaro užsiėmimas. Nerekomenduoju skaityti tik labai jautriems žmonėms, visi kiti lėkit į knygynus ir bibliotekas.

Skubėjau šią knygą perskaityti, kol jos ekranizacija nepasirodė kino teatruose. Filmo anonsą jau galite rasti internete.

Yra ir lietuviškas vertimas. John Green 'Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos', Alma littera, 2013. Į lietuvių kalbą išvertė Zita Marienė. Kaina 35,59Lt.

P.S. Man pasirodė labai keistas vieno personažo vardo vertimas. Augustus / Ogastas :)

Faustas- tai viena iš klasikos knygų, kurią turime perskaityti visi.
Tai knyga apie tai kaip daktaras Faustas bodėdamasis gyvenimu, atiduoda save į velnio rankas už tai, kad jis pildytų jo norus ir praskaidrintų jo gyvenimą....

Faustas- tai viena iš klasikos knygų, kurią turime perskaityti visi.
Tai knyga apie tai kaip daktaras Faustas bodėdamasis gyvenimu, atiduoda save į velnio rankas už tai, kad jis pildytų jo norus ir praskaidrintų jo gyvenimą. Taip šios istorijos eigoje pradeda rutuliotis savotiška meilės istorija tarp Fausto ir jo mylimosios Greatchen, kurią ši meilė atveda į mirtį tačiau apsaugo jos dorą sielą. Šioje istorijoje pilna mitologinių būtybių- raganų, burtų, velnių, bei užkeikimų. Todėl galima sakyti, jog ši knyga savotiškai mitologinė.

Esu šią knygą jau kartelį skaičius, kaip ir dauguma- nes reikėjo mokykloje. Tačiau tada man ši knyga nepaliko jokio įspūdžio, galbūt todėl, kad buvau jauna ir nevertinau knygų,o gal todėl, kad buvau verčiama ją skaityti. Tad nusprendžiau pabandyti dar kartelį, įkvėpta prieš kelias dienas pabaigtos knygos skaitymo,kuriame labai vaizdingai buvo minima Fausto Greatchen. Ir mano nuostabai ši knyga, dabar man patiko, perskaičiau ją per kelis prisėdimus ir visai kitaip supratau šią istoriją, nei tada kai ją reikėjo skaityti mokykloje. Tad labai džiaugiuosi, jog sugebėjau prisiversti paskaityti dar kart šį kūrinį.

Oficiali dalis: Aštuoniolikmečiui Džeikobui Hantui diagnozuotas smegenų vystymosi sutrikimas - Aspergerio sindromas. Vaikinas nepaprastai talentingas, tačiau bendravimas su žmonėmis jam sukelia daug sunkumų. Džeikobas dėl...

Oficiali dalis: Aštuoniolikmečiui Džeikobui Hantui diagnozuotas smegenų vystymosi sutrikimas - Aspergerio sindromas. Vaikinas nepaprastai talentingas, tačiau bendravimas su žmonėmis jam sukelia daug sunkumų. Džeikobas dėl savo ligos labai užsisklendęs ir turi savo atskirą, idealiai tvarkingą pasaulį, nors supranta, kad už jo ribų yra ir kitas - platesnis... Džeikobas nori būti toks kaip visi, bet nemoka. Jis nesupranta kitų žmonių mimikos, kūno kalbos, balso intonacijų, poreikių ir poelgių priežasčių. Tad jo socialinių įgūdžių mokytoja Džesė, kurios tikslas padėti Džeikobui atrasti ryšį su pasauliu, jam be galo svarbi. Tačiau... Kai randamas Džesės lavonas, Aspergerio sindromo simptomai - vengimas žiūrėti į akis, keisti judesiai, nederamas elgesys - policijai tampa kaltės įrodymu. O Džeikobo motinai kyla skaudžiausias klausimas pasaulyje: ar jos sūnus gali nužudyti žmogų?

Mano jausmai:

Tai trečia mano skaityta šios rašytojos knyga. Pirmoji, kurią skaičiau "Mano sesers globėjas" ir ta knyga paliko labai gilų įspūdį. Prisipažinsiu, teko ir ašarėlę nubraukti keliose vietose. Iš tiesų, rimta knyga.

"Namų taisyklės" - labai priminė detektyvą. Buvo buvo užmesta kabliukų, kad sukau galvą, o vis dėlto, kas kaltas?

"Namų taisyklės" - grynai amerikietiško stiliaus. Gali nebūti viršelio, gali nežinoti, kas tą knygą parašė, bet skaitysi ir suprasi iš visų bajeriukų, kad rašytojas iš Amerikos. Tai va, taip ir pagalvoju kartais filosofiškai, ar amerikiečiai iš tiesų tokie standartiniai, kaip rodoma filmuose, ar čia tik taip sukurta, nes kažkaip ir Jodi Picoult knygose, jie tokie pat, kaip ir matytuose filmuose: tas pats humoras, ta pati reakcija į juokelius, tos pačios nesąmonės mokykloje, "aš - populiarus, tu - niekas" santykiai, ar akių vartymai, atrodo, kad tie žmonės kitos išraiškos neturi, tik moka akis vartyti, standartinis policijos pareigūnų kalbėjimas, na, turbūt teisėsaugoje turėtų dirbti skirtingi žmonės, nes iš principo visi mes skirtingi, bet ne, knygoje kaip robotai kartoja tas pačias frazes ar bent jau išlaiko tokį patį toną, kaip amerikietiškuose filmuose.

Pasakojimas vyksta skirtingų veikėjų akimis: Džeikobas, jaunesnysis brolis Teo, mama Ema, detektyvas Ričas, advokatas Oliveris.

Džeikobas: "Išvengiu bėdų, nes man išeiti iš proto neleidžia taisyklės. Jos reiškia, kad diena bus lygiai tokia, kaip aš numačiau. Darau, kas man liepiama, ir tenoriu, kad visi kiti irgi taip darytų."

Ema: "Džeikobo pasaulis iš tikrųjų baltas ir juodas. Kartą, kai jis buvo jaunesnis, paskambino fizinio lavinimo mokytoja, nes Džeikobą ištiko įniršio priepuolis, kai žaidžiant kikbolą, vienas vaikas metė į jį didelį raudoną kamuolį ir išmušė iš žaidimo. "Į žmones daiktų mėtyti negalima, - ašarodamas aiškino Džeikobas. - Tokia taisyklė."

"Peršasi dvi išvados. Kad vaikų auklėjimas yra ne daiktavardis, o veiksmažodis - nuolatinis procesas be pabaigos. Ir kad, nesvarbu, kiek metų dirbsi šį darbą, deja, beveik nieko neišmoksi."

"Juokinga, kai paklausiu sūnaus: "Kaip miegojai?"- o jis atsako: "Ant pilvo".

Teo: "Prisimenu, kaip kartą, kai motina graužė Džeikobą atsisakius tuščiai pliaukšti per pusseserės vestuves, jis pareiškė, kad būtų paklausęs tetos Mari, kaip jai sekasi, jei jam tai būtų nuoširdžiai rūpėję... bet jam nerūpėjo, o apsimetinėti - bjaurus melas.
Kartais Džeikobo pasaulis man atrodo daug nuovokesnis už tą, kuriame gyvename mes. Kam klausti žmonių, kaip jiems sekasi, jei jums vienodai rodo? "

Džeikobas ir Oliveris:
"Matau, kad Oliveris spokso į mane.
- Pasiilgsti Džesės?
- Taip. Ji buvo mano draugė.
- Tai kodėl to neparodai?
- O kam? Svarbu, kad aš žinau, jog pasiilgstu. Ar tau niekada netopteli, žiūrint į žmogų, kuris viešumoje isteriškai klykia, kad jis galbūt ne iš sielvarto, o kad kiti žinotų, kaip jis sielvartauja?"

Taip, buvo ir teismo procesas... o kaip be jo? kažkaip tiesa turi paaiškėti, o kur kitur, jei ne teisme... 

Nepaprasta kasdienė istorija

Visada mėgau, mėgstu, ir, ko gero, niekada neatsispirsiu klasikai. Visgi per 25-erius metus niekada nebuvo progos paskaityti Levo Tolstojaus "Anos Kareninos". Nors skaityti mėgstu, ir skaitau daug,...

Nepaprasta kasdienė istorija

Visada mėgau, mėgstu, ir, ko gero, niekada neatsispirsiu klasikai. Visgi per 25-erius metus niekada nebuvo progos paskaityti Levo Tolstojaus "Anos Kareninos". Nors skaityti mėgstu, ir skaitau daug, turiu prisipažinti, kad tai geriausia kada nors skaityta knyga.

XIX a. (!!!) aštuntame dešimtmetyje rašytos knygos temos aktualios ir šiandien. Todėl galiu tik įsivaizduoti, kokį pasipiktinimą, diskusijas, priešpriešą visuomenėje (ir, žinoma, smalsumą paskaityti) tais laikais turėjo sukelti tokia knyga apie moterį, kuri dėl meilės ar meilužio (neapsisprendžiu, kurį žodį geriau vartoti) palieka teisėtą vyrą ir vaiką.

Skaitant sunku buvo patikėti, kad knyga rašyta ne moters, o vyro. Vidinės Anos Kareninos kančios, abejonės aprašytos taip detaliai ir tiksliai, kad nesuvokiama, jog vyras taip gerai gali įsivaizduoti moters vidinį pasaulį. Na bent jau aš iki šiol nesu sutikusi vyro, kuris taip gerai suprastų moteris...

Bet labiausiai knyga patiko dėl to, kad skaitydama ją radau labai daug panašaus į save. Vyro ir vaiko nepalikau, bet meilės ir aistrų bangos, kurias išgyveno Ana Karenina su Vronskiu man - tarsi veidrodis. Pavydo scenos, nepagrįsti įtarimai, niekinės situacijos suaštrinimas iki negalėjimo, tarsi sniego gniūžtė didėjančios ir besipučiančios mintys ir svarstymai, ką jis galvoja... ir viskas dažniausiai pro šalį! Siaubingai viskas pažįstama! Būtent todėl labai patiko skaityti tas scenas, kuriose į vidinius pamąstymus pasineria ne Ana, o Vronskis. Kai pagalvoji, keli šimtai metų: o moterų ir vyrų santykiuose niekas nepasikeitė J

Tiesa, iki galo neapsisprendžiau, ar man patiko knygos pabaiga. Vis dar tebesvarstau, ar autoriaus vietoje nebūčiau užbaigusi knygos tiesiog Anos Kareninos mirtimi. Man truputį per ilga pabaiga, kur Ana Karenina ir jos mirtis po traukinio ratais lieka lyg tarp kitko. Juo labiau, kad ir Vronskis paminimas tik iš šono: nebeaprašoma, kaip jis jaučiasi, ką galvoja ir pan. Kita vertus, galbūt autorius nori parodyti, kad nepaisant labai ugningai liepsnojusios ir tragiškai pasibaigusios meilės, gyvenimas tęsiasi... Tik jau ne ne ne, nieku gyvu nesutiksiu su nuomone, kad tokia istorijos pabaiga yra pamokanti: vat, kuo baigiasi svetimavimas ir paleistuvystė... Nemanau, kad L.Tolstojus tą turėjo galvoje, kurdamas šią istoriją.

Ana Karenina mane taip sužavėjo, kad nors jau praėjo beveik mėnuo, kai padėjau knygą, vis dar ja gyvenu. Žiūrėsiu ir filmus, kokius tik pavyks rasti, ir operas, ir spektaklius, gal net šokio spektaklyje apsilankysiu, nors tokių nemėgstu. O paskui eisiu skaityti "Karo ir Taikos".

Vis svarsčiau, kodėl gi autorius pasirinko tokį globalų knygos pavadinimą - "Politika". Ne, didieji filosofai ir politologai, tai ne jūsų sritis, brangieji. Pamirškite tą plintantį kasdienybės marą. Ši knyga ne apie...

Vis svarsčiau, kodėl gi autorius pasirinko tokį globalų knygos pavadinimą - "Politika". Ne, didieji filosofai ir politologai, tai ne jūsų sritis, brangieji. Pamirškite tą plintantį kasdienybės marą. Ši knyga ne apie valdžią ar protų plovimą. Ji apie gerumą. Apie mūsų amžių, kuriame seksas iškyla aukščiau prieš ilgas nuobodžias taikos derybas, sąlygų aptarimus ar konsensuso radimus, ko pasekoje kažkada buvusi tokia reikšminga politika, kuri sprendė tautų ir nacijų ateitį, nugrimzda į vieną didelę lovą ir tampa tik antraeile iliustracija.

"<...> iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad "Politika" - tai romanas apie seksą, tiksliau, apie seksą trise <...>" - yra tiesos, bet manyčiau, kad, pirmiausia, tai romanas apie mūsų dabartinį neurotišką XXI amžių, kuriame labai simpatiška daili, tačiau savimi nepasitinkinti mergina nuspręsta dalintis savuoju vaikinu su kita mergina. Kas keisčiausia ir, asmeniškai man nesuprantamiausia, toks sprendimas nebuvo paremtas jokiomis logiškomis prielaidomis - mergina tiesiog nusprendė, kad jos vaikinas to norėtų. Štai jums ir puiki tragikomedija apie šiuolaikinį jaunimo gyvenimą, kuriame žmonės mylisi [arba, atleiskite, dulkinasi], bet nesikalba.

"<...> ši knyga ne apie seksą. Nieko panašaus. Ji apie gerumą <...>" - och, nepamirškite ir to tyro jausmo, - meilės, kuriuo knyga spinduliuoja nuo pat pradžios. Užtenka pasižiūrėti į turinį: "Jie įsimyli"/ "Romantika"/ "Intriga"/ "Jos įsimyli"/ "Jie nebemyli vienas kito"/ "Romantika"/ "Intriga"/ "Jos nebemyli viena kitos". Visiškai akivaizdu apie ką ši knyga - apie meilę. Šiek tiek šypteliu, nes
visgi, keista ta meilė, aprašyta šiame romane - gana keblu suprasti, kas ką iš tikrųjų myli. Ne ne ne, nesupraskite klaidingai, šioje "švediškoje šeimoje" meilė tikrai stipri ir tikra, tik veikėjų veiksmai ir jausmai kartais visiškai nesuderinami ir per daug susipynę.

Knygos anotacijoje teigiama - "Ši knyga universali. Tai lyginamoji studija. Mažiausiai noriu, kad joje matytumėt vien mane", bet, kuo toliau, tuo vis labiau būtent autorius ir vaidenasi tarp eilučių. Pagrindiniai jo veikėjai arba mylisi, arba apsipirkinėja [kitaip sakant, grįžtame prie "Shoping and fucking" motyvo], o tuo tarpu autorius bando užimti skaitytoją anekdotais apie šio pasaulio galingiausius [nuo karalienės Elžbietos iki Stalino] bei kartu įtikinti, kad to sekso, kurio pilnas romanas, čia visai ne per daug.

"Deja, mums reikia dar kartą dirstelėti į Nanos ir Mošės lytinį gyvenimą. Ir aš žinau, ką jūs galvojate. Jūs galvojate, kad apie jų lytinį gyvenimą prisiskaitėte užtektinai. Jums reikia kažko visai kito. Jūs norite šachtininkų bendruomenės Sibiro Sachalino mieste aprašymo. Jums reikia daugiau kelionių po parduotuves. Ką gi - atsiprašau. Jų lytinis gyvenimas turėjo didelę svarbą."

Tokia jinai, ta "Politika". Tik nepagalvokite, kad "Ši knyga ne apie seksą. Nieko panašaus. Ji apie gerumą. Šis pasakojimas apie tai, kaip būti geram. Šioje knygoje mano veikėjai mylisi, mano veikėjai viską daro dėl dorovinių priežasčių."

Tenka pripažinti, Camus nebuvau skaičiusi, taigi nusprendžiau pradėti nuo romano "Maras" tituluojamo brandžiausiu rašytojo kūriniu. Knyga man įžiebė smalsumą ir norą geriau susipažinti su šio Nobelio premijos laureato...

Tenka pripažinti, Camus nebuvau skaičiusi, taigi nusprendžiau pradėti nuo romano "Maras" tituluojamo brandžiausiu rašytojo kūriniu. Knyga man įžiebė smalsumą ir norą geriau susipažinti su šio Nobelio premijos laureato kūryba, taigi kitas mano sąraše - "Svetimas". Negaliu "Maro" priskirti nei prie mėgstamiausių knygų, nei kažkokį nepaprastą skaitymo malonumą ar estetinį pasitenkinimą sukėlusių knygų, nei prie tokių, kurias galėtum skaityti neatsitraukiant ištisą parą, kita vertus, perskaičiau jį pakankamai greitai ir supratau, kad norėčiau dar Camus kūrybos - ne tiek dėl skaitymo malonumo kiek iš smalsumo.

"Maras" - monotoniškas kūrinys - kaip prasideda maras, taip visą knygą ir lauki na kada gi jis pasibaigs, ar pasibaigs ir ar išliks pagrindiniai veikėjai ar visgi maras juos pasiglemš. Tokia laukimo knyga ir ta laukimo nuotaika neapleido skaitant. Pasakojimas vystomas dviem dimensijomis - pasakojama apie pagrindinių veikėjų - daktaro Rije, jo bičiulio ir bendražygio Taru bei kitų gyvenimą maro laiku ir apie Orano miesto visuomenės, "bendrapiliečių" gyvenimą. Tą individualizuotą pasakojimo dalį skaityti įdomu, ir nesunku suprasti kodėl - beskaitant susitapatini su veikėjais, juos arba pamėgsti arba teisi, o gal jų gailiesi. Kiekvienas jų turi savo charakterį, savo individualumą. Daktaras Rijė man pasirodė toks medicinos "misionierius" teikiantis humanitarinę pagalbą, dirbantis, gelbstintis, pavargstantis, tačiau pernelyg nesitapatinantis su savo pacientais, maro aukomis, išlaikantis šaltą protą. Jo bičiulis Taru - ryžtingas, imasi organizuoti savanorių būrius kovojant su šia liga. Įdomus ir prieštaringas Kotaro personažas, kuris knygoje pirmą kartą pasirodo bandydamas nusižudyti, tiesa nesėkmingai. Jo požiūris į marą visiškai kitoks nei diktuoja sveikas protas, jis juo mėgaujasi, prieš marą atsidūręs visuomenės užribyje staiga supranta, kad prasidėjus marui į užribį patenka visa visuomenė ir ši išaugusi užribio draugija suteikia jam savotišką ramybę, kad jis jau nebėra vienas atskirtasis, dabar atskirti visi. Ir nori nenori kažkaip "išteisini" tą Kotaro piktdžiugiškumą.

Kita dimensija - "bendrapiliečių" dimensija, kuri man pasirodė nuobodi kaip kokia statistikos suvestinė. Neveltui egzistuoja nuvalkiota tiesa: vieno žmogaus mirtis - tragedija, tūkstančių - statistika. Na ir kas, kad maro pradžioje "mūsų bendrapiliečiai" darė tą ar aną, na ir kas, kad "bendrapiliečiai" pamiršdavo savo mylimųjų veidus, kad jautė įtampą ar vangumą. Bendrapiliečių dimensija man mažiausiai patiko, nes tai tiesiog nėra įdomu. Taip, tai padeda apibūdinti bendrą situaciją, kurti nuotaiką, bet tos vietos man paprasčiausiai kėlė abejingumą. Abstrahuotas gyvenimas nėra tikras gyvenimas, tai labiau statistika arba filosofija (kur neva tai turi tikti visiems, bet atskirai paėmus netinka niekam) tik šiuo atveju toj filosofijoj neatradau kažko, kas liestų mane asmeniškai, su retomis išimtimis, žinoma (kai kurie sakiniai tikrai buvo verti nusirašyti). Užkliuvo ir tas terminas "bendrapiliečiai", kuris kažkodėl man asocijavosi su CCCP terminologija (a la pilietis Petrovas, pilietė Ivanova), gal todėl, kad tai ir savotiškai nuasmeninantis terminas. O ir pati knyga lygiai taip pat puikiai aprašytų karą kaip ir marą, manau nesunkiai būtų galima šiuos žodžius pakeisti. Žinant autoriaus gyventą laikotarpį, ko gero taip ir buvo. Juo labiau, kad buvo ganėtinai ryškių aliuzijų, pvz., vagonais gabenami maro aukų kūnai į krematoriumus, kur jie virsdavo pelenais. Man pirmiausia prieš akis pasirodė varteliai su užrašu "Arbeit macht frei", kas buvo, žino, kad ten irgi yra bėgiai.