Sakyčiau lengvas skaitalas prieš miegą. Tačiau patiko. Ypač patiko, kad apie viską rašo nedarydama labai didelės tragedijos, konstatuoja faktus. Tačiau pasigedau pabaigos, juk istorija prasidėjo traukinyje, ten turėjo ir...

Sakyčiau lengvas skaitalas prieš miegą. Tačiau patiko. Ypač patiko, kad apie viską rašo nedarydama labai didelės tragedijos, konstatuoja faktus. Tačiau pasigedau pabaigos, juk istorija prasidėjo traukinyje, ten turėjo ir baigtis. Be to skaitydama pasigedau vaikučio tam pačiame traukinyje. Juk įžangoje aprašyta pati pabaiga. Ji jį paliko kam nors?

P.S. Pirmą kartą išbandžiau skaityti knygą kompiuteryje. Labai nepatiko.

Šią knygą jau buvau pradėjus skaityti, kažkada, kai tik nusipirkau (2009 m.), bet tada joje man kažkas nepatiko ir atidėjau į šoną... Ir be galo džiaugiuosi, kad šiemet dalyvauju iššūkyje, ir į sąrašą surašiau tas...

Šią knygą jau buvau pradėjus skaityti, kažkada, kai tik nusipirkau (2009 m.), bet tada joje man kažkas nepatiko ir atidėjau į šoną... Ir be galo džiaugiuosi, kad šiemet dalyvauju iššūkyje, ir į sąrašą surašiau tas knygas, kurias jau seniai turiu ir niekaip neperskaitau, ir dar labiau džiaugiuosi, kad tame sąraše atsidūrė "Vyras ir vaikas".

Knyga tikrai įdomi, daug gilinamasi į tarpusavio santykius, daug vidinių apmąstymų, daug ko yra pasimokyti, o labiausiai patiko dėl to, kad rodos tokia moteriška - mamiška paskirtis prižiūrėti vaiką, juo rūpintis ir auklėti, pateikiama per vyrišką - tėvišką prizmę. Analizuojami tėvo jausmai, išgyvenimai auginant vaiką.

Knygą rekomenduoju perskaityti. Ypač vyrams vieniems auginantiems vaikus.

Knygai skiriu 9 balus iš 10. Vietomis buvo per daug monotonijos.

Romualdo Granausko kūrybą pažinojau jau seniai ir kad ir kaip būtų įprasta mūsų pažintis prasidėjo nuo apysakos "Gyvenimas po klevu", o vėliau ji buvo pratęsta kitais programiniais kūriniais. Tad "Šventųjų gyvenimai" buvo...

Romualdo Granausko kūrybą pažinojau jau seniai ir kad ir kaip būtų įprasta mūsų pažintis prasidėjo nuo apysakos "Gyvenimas po klevu", o vėliau ji buvo pratęsta kitais programiniais kūriniais. Tad "Šventųjų gyvenimai" buvo pirmoji Romualdo Granausko knyga, kurią paėmiau niekieno neraginta ir netgi nesulaukusi jokių rekomendacijų. Žinoma, galbūt dėl to kaltas knygos naujumas, nes šįkart galiu pasidžiaugti knygą perskaičius pirmiau nei mano lietuvių kalbos mokytoja, dar tik laukianti jos bibliotekoje.

Neslėpsiu, knygas pirmiausiai skaitau iš viršelio ir jau ne pirmą kartą pastebiu, kad Romualdo Granausko knygų viršelius būtinai puošia augalinis motyvas. Prisiminkime tą patį "Gyvenimą po klevu" ar "Išvarytuosius". Šįkart vietoje medžio, viršelyje puikuojasi rožė. Pamačiusi knygą maniau, kad tai tik viršelio autorės Deimantės Rybakovienės idėja neturinti itin daug bendra su knygos turiniu. Klydau. Juk rožė kaip ir gyvenimas, iš pirmo žvilgsnio graži, lengvutė, o atidžiau pažvelgus - turinti aštrius spyglius ir skaudžiai durianti. Būtent toks ir buvo knygoje aprašomų žmonių gyvenimas - iš pirmo žvilgsnio - įprastas ir nesudėtingas, tačiau iš tiesų, slepiantis skaudžius potyrius.

Novelių apysakoje (reikia pripažinti, jog tai gana neįprastas žanras) vaizduojamas pokaris Lietuvoje. Nereikia būti didžiu istoriku, jog žinotum, kad tai buvo itin neramus laikotarpis: partizaninis judėjimas, kolektyvizacija, trėmimai. Būtent žmonės gyvenę šiuo laikotarpiu ir nepraradę žmogiškumo yra vadinami šventaisiais. Pavyzdžiui, Šv. Paulina verčiau pasirinkusi mirtį, nei kentusi stribų pažeminimą. Arba Šv. Pilimana rūpinusis atiduotais į kolūkį gyvuliais. Kiekvienoje novelėje vaizduojamas vis kito Dvaralio kaimo žmogaus likimas, tačiau visos istorijos lyg dėlionės detalės jungiasi į vieną bendrą Lietuvos vaizdą. Visos novelės išdėstytos chronologiškai iki pat nepriklausomos Lietuvos, Algirdo Brazausko prezidentavimo laikų. Atrodytų, jog atkūrus nepriklausomybė žmogiškumo kiekis visuomenėje turėtų tik augti, tačiau "Šventųjų gyvenimuose" viskas vaizduojama priešingai: kuo arčiau šių dienų, tuo daugiau nuodėmingumo ir "sugedimo" žmonių gyvenimuose.

Kita vertus, nebuvau tikra ar pokaris Lietuvoje dar nėra išsemta temą, juk šį laikotarpį vaizduojančių kūrinių tikrai gausu, tačiau R. Granausko požiūris kiek kitoks jis vaizduoja ne didvyrius ar herojus, tačiau paprastus žmones ir jų išsaugotas vertybės. Galbūt dėl to skaitant knygą neapleidžia savumo jausmas ir, rodos, kad visa tai girdi iš senelio lūpų, o visos istorijos dvelkia tikrumu. Būtent tai tikriausiai ir yra išskirtinis Romualdo Granausko kūrybos bruožas - apie paprastus žmones ir jų gyvenimus kalbėti nepaprastai. Nereikia pamiršti ir rašytojo jautrumo žodžiui, skaitant kūrinį į akis krenta natūrali kalba, atspindinti laikmetį ir gyvenamąją vietą, nes kūrinyje yra žemaitiškų intarpų.

Žinoma, nesu tikra ar mano, devyniolikmetės, patirtis yra pakankama tinkamai suvokti ir pajausti šią knygą, mat apie tą laikmetį savo nuomonę esu susidariusi tik iš istorijos vadovėlių, todėl būtų visai įdomu šią knygą įduoti seneliui į rankas, nes kelias iki nepriklausomos Lietuvos jam žinomas geriau, galbūt ir įspūdis būtų stipresnis?

Tad, "Šventųjų gyvenimai" - tai novelių apysaka dvelkianti tikrumu ir neperdėtais jausmais. Tai knyga, kurios skaitymas primena šeimos albumo vartymą, nes, rodos, jog visi tie žmonės yra visai šalia tavęs. Aišku, šis bruožas turėtų būti ryškesnis tiems žmonėms, kuriems teko gyventi aprašomu laikotarpiu.

Oficiali dalis:
Knygoje pasakojama istorija panardina į svaigią Paryžiaus vasaros atmosferą ir kviečia susimąstyti: kas gali paskatinti mus įveikti savo baimes, susikaustymą bei įpročius ir, kai gyvenimas nebeteikia...

Oficiali dalis:
Knygoje pasakojama istorija panardina į svaigią Paryžiaus vasaros atmosferą ir kviečia susimąstyti: kas gali paskatinti mus įveikti savo baimes, susikaustymą bei įpročius ir, kai gyvenimas nebeteikia džiaugsmo, priversti išsukti iš įprasto kelio?
Įsivaizduokite - nepažįstamas žmogus išgelbsti jums gyvybę mainais už pasižadėjimą daryti viską, ko tik jis pareikalaus... jūsų paties labui. Priremtas prie sienos sutinkate ir atsiduriate keistoje padėtyje: regis, viskas ima slysti iš rankų... Jūsų gyvenimas - nebe jūsų valioje, tačiau daugeliu atžvilgių gerokai įdomesnis nei anksčiau! Vis dėlto pamažu apninka abejonės: ko iš tikrųjų siekia tas žmogus, kuris kišasi į jūsų gyvenimą? Kas jis toks? Ir kas tie paslaptingi jo aplinkos žmonės?

Mano jausmai:
Aš nieko neišgalvojau ir neketinu pateikti naujo, genialaus laimės recepto. Tik noriu padėti skaitytojams suvokti, kokios iš tikrųjų vertingos yra paprastos tiesos, kurias kažkodėl dažniausiai pamirštame. Kviečiu į daug ką pažvelgti kitaip.
Taip sako pats rašytojas Laurent Gounelle.

Pasakojimas sukasi aplink Alaną Grinmorą, jauną vaikiną, kurio šaknys Prancūzijoje, bet gimė ir užaugo jis Amerikoje, kur išvyko jo motina palikta tikrojo tėvo, su kitu vyru. Nebuvo jo gyvenimas lengvas. Motina liko viena su juo. Buvo reikli. Vis stengėsi praskinti geresnį kelią Alanui. Rezultatas toks: Alanas užaugo žmogus kaip žmogus, su giliomis vertybėmis ir idealizmu širdyje, bet pilnas kompleksų ir baimių, kurios trukdė pasikliauti savimi. Man patiko, kad Alanas nėra vaizduojamas, kaip visiškas laucius, nes tikrai būtų istorija verta pasakos... bet jis - eilinis žmogelis, kaip ir dauguma mūsų, todėl artimas. Visi mes turim savo vaikystės, paauglystės atgarsių, kurie dabar susiformavę veikia mūsų kasdieninius darbus, sprendimus. Tai va, Alano įkūnytas personažas mums kiekvienam pažįstamas ir suprantamas. Parinktas geras personažas - jis kažkuria maža dalimi yra kiekvienas mūsų.

Pati istorija yra vadovėlis apie gyvenimo tiesas su psichologijos, filosofijos, išminties tezių gijomis, tik įvilktas į grožinio kūrinio audeklą. Visos mintys išreikštos paprastai, kad tikrai nevers skaitytojo jaustis nejaukiai, kad nežino jis tam tikrų terminų ar tiesų. Manau, kad kiekvienas skaitytojas skirtingai perskaitys šitą knygą, bet nė vienas neliks abejingas jai. Šita istorija nėra "skonio reikalas", tai istorija, kurioje dalyvauja asmeniškai kiekvienas skaitytojas.

Tikrai yra minčių iš kurių verta pasimokyti ir pabandyti jas pritaikyti savo kasdieniniame gyvenime.

Juokiausi, kai Alanas Grinmoras bandė nubrėžti santykių ribas su namo šeimininke. Gera vieta. Pakėlė nuotaiką.

Keletas citatų:
"Tuo vaikas labiausiai ir skiriasi nuo suaugusiojo: jis trokšta tobulėti. O suaugęs žmogus daro viską, kad tik nesikeistų... kai nebenori tobulėti, pradedi palengva mirti..."

"Stumiant išeities taškas yra tavo pozicija: tu nori ją primesti kitam. Traukiant išeities taškas - kito žmogaus pozicija: tu pamažu ją priartini prie savęs. Matai, tai vis susiderinimo filosofija. Traukdami irgi įžengiame į kito žmogaus pasaulį, bet šįsyk tam, kad paskatintume jį pasikeisti. Bet išeities taškas visada tas pats: reikia įsijausti į kito žmogaus padėtį."

"Norint gyventi, tereikia dalyvauti gyvenime, tai yra judėti į priekį, tobulėti... Jei nori visą gyvenimą išlikti jaunas, nuolat tobulėk, mokykis, atrask, nepasiduok protą kaustančių įpročių gniaužtams ir apatiją keliančiam komfortui, kurį teikia tai, ką tu jau moki daryti."

"Kaip sakė Einšteinas, atsitiktinumas - tai Dievas, keliaujantis incognito."

Turbūt keista ir neįprastą pažintį su Hermanu Hese pradėt nuo tokios mažutės plonutės knygutės kaip "Knulpas". Turbūt, ji yra net ne vienos dienos, o pusdienio skaitinys. Apie ką? Apie Knulpą - visų mėgstamą, bet kuriame...

Turbūt keista ir neįprastą pažintį su Hermanu Hese pradėt nuo tokios mažutės plonutės knygutės kaip "Knulpas". Turbūt, ji yra net ne vienos dienos, o pusdienio skaitinys. Apie ką? Apie Knulpą - visų mėgstamą, bet kuriame krašte nemažai draugų turintį klajoklį. Deja, tuo pačiu metu vienišą ir iš tiesų su niekuo pernelyg suartėti negalintį vaikinuką. Tai knyga, pamąstymai, apie tai, kokie vieniši galime būti, net ir turėdami daug draugų, apie tai, kad neįmanoma su niekuo pernelyg suartėti, apie tai, kas yra neiššvaistytas gyvenimas...

Ši knyga - pirmoji iš mano skaitytų, kur keliavimas laiku yra ir viena iš kūrinio temų, ir pasakojimo forma. Knyga labai jaudinanti, kartais gal net per daug, kviečianti nuolat permąstį savo būtį, apmąstyti aplinkybių,...

Ši knyga - pirmoji iš mano skaitytų, kur keliavimas laiku yra ir viena iš kūrinio temų, ir pasakojimo forma. Knyga labai jaudinanti, kartais gal net per daug, kviečianti nuolat permąstį savo būtį, apmąstyti aplinkybių, atsitiktinumų (jei tokių būna) reikšmę savo gyvenime. Nežinau kodėl, bet ją skaitydama galvojau labiau apie save, apie tai, kaip mano tam tikri sprendimai šiandien turi lemiamą reikšmę ateičiai, nei apie knygos herojų Eliotą, kurio gyvenimas išties dramatiškas, o tikrovė gražiai, atrodytų, labai natūraliai persipina su fantastika.Tačiau pagrindinio veikėjo Elioto personažas labai įtaigus ir žavintis. Jis geras, visų vertinamas chrirurgas, mylintis tėvas, jaučianti, išgyvenanti, mąstanti asmenybė.

Dažniausiai skaitydama knygas labai "sergu" už jų veikėjus - klystančius, ieškančius, išgyvenančius, parpuolančius ir vėl atsikeliančius žmones. Tačiau šiuo atveju laiminga pabaiga man suskambo neįtikinamai. Skaitant knygos pabaigą beldėsi jausmas, kad visais būdais bandoma "priversti" veikėją gyventi nepaisant visko, kas yra įvykę....

Knygos temos labai gražios ir prasmingos, aktualios kiekvienai gyvai būtybei: atsakomybė už save ir kitą, pareiga, aplinkybių svarba, galimybė keistis ir keisti, ilgesys, meilė, draugystė... Turbūt įkvėpta šios knygos (tą supratau šiek tiek vėliau) priėmiau vieną labai svarbų sprendimą savo gyvenime. O tada... pradėjau kitą G. Musso knygą "O paskui...."

Romaną "Rygos ilgesys" priskirčiau vasaros skaitiniams. Tai lengvai ir greitai skaitoma knyga. Veiksmas vyksta Latvijos dvare. O šiame romane rasite pasakojimą apie meilę, moterų draugystę, paklydymus bei nuopolius ir žinoma...

Romaną "Rygos ilgesys" priskirčiau vasaros skaitiniams. Tai lengvai ir greitai skaitoma knyga. Veiksmas vyksta Latvijos dvare. O šiame romane rasite pasakojimą apie meilę, moterų draugystę, paklydymus bei nuopolius ir žinoma kažkam laimingą pabaigą. Tai pat pabuvosite Latvijos dvare ir susipažinsite su tarpukario Berlyno aukštuomenės gyvenimu. Paskaitykit.

Poisson - labai tinkantis šiai rašytojais slapyvardis. Skaitydama Čiupinėjimo malonumą, vėl ir vėl užsikrėsdavau jos minčių sekos algoritmu. Tikriausiai supras mane tik skaitę šią autorės knygą. Mintis-asociacijos....

Poisson - labai tinkantis šiai rašytojais slapyvardis. Skaitydama Čiupinėjimo malonumą, vėl ir vėl užsikrėsdavau jos minčių sekos algoritmu. Tikriausiai supras mane tik skaitę šią autorės knygą. Mintis-asociacijos. Pavzydžiui, kėdė. Nuo to kaip skamba, iki įvairaus panaudojimo, perkeltinų prasmių. Čia jau protas užsikrečia paslydimais ir komponuoja kėdę visur - į arbatos puodelį, mėnulyje, kėdė - tai kepenys, kėdė, kaip lėlė ir taip toliau ir panašiai. Dar prieš skaitydama knygą, jau turėjau to įpročio. Bijau stipriai drėbtelti, bet ar nėra tai liga? Niežtinti ir nepaleidžianti mintis turėtų labai varginti, nebent išrašai ją į knygą. Kol neužklumpa kita..

Pastaruosius keliolika metų itin populiaru rašyti ir leisti knygas apie karus (pilietinius, pasaulinius, partizaninius). Greičiausiai M. Ivaškevičiaus romanas "Žali" yra vienas šios tendencijos pirmtakų, nes kūrinys išleistas...

Pastaruosius keliolika metų itin populiaru rašyti ir leisti knygas apie karus (pilietinius, pasaulinius, partizaninius). Greičiausiai M. Ivaškevičiaus romanas "Žali" yra vienas šios tendencijos pirmtakų, nes kūrinys išleistas prieš gerą tuziną metų ir jame kalbama apie "žalius" žmones - partizanus.



Romano pagrindinis veikėjas - Jonas Žemaitis (iš tiesų egzistavusio ir partizaniniame kare prieš sovietų sistemą dalyvavusio Jono Žemaičio prototipas). Yra ir daugiau minimų garsių ano meto partizanų pavardžių. Tačiau visą, kas parašyta romane, nereikėtų priimti už gryną pinigą, nes kaip pas kūrinio autorius teigė, "Jonas Žemaitis - tokia žmogaus pavardė. Nors viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas" (p. 8). Taigi kad ir kaip ten būtų, manyčiau, daugeliui skaitytojų vien jau paminėtoji partizanų vado pavardė imponuoja, tikintis kūrinyje rasti kokių nors istorinių įvykių, nežinomų faktų atskleidimo.



Ko jau ko, o pikantiškų scenų su Jonu Žemaičiu išties nemažai (tai ir scenos su Pienine (ryšininke), su a.a. žmona Elena ar net prancūzaite Natali). Nenuostabu, jog visi tie pramanai skaudina senosios kartos skaitytojus, išgyvenusius ir savo kailiu patyrusius partizanavimo metus. Vienas tokių - Kazys Blaževičius, karys savanoris, nusivylęs M. Ivaškevičiaus romanu (apie tai plačiau galima rasti čia http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20021127/lite_01.html).

Kadangi į rankas imdama romaną taip pat tikėjausi istorinės tiesos, partizanų gyvenimo atskleidimo, išties nusivyliau kūriniu. Tačiau kita vertus, juk romanas yra meno kūrinys, o ne istorinis dokumentas, tad ir istorinių tiesų čia nereikėtų ieškoti. Tad reziumuodama galiu pasakyti, jog M. Ivaškevičiaus "Žaliems" skiriu 7 balus. Didžiausi minusai dėl pradžios ir pabaigos painumo.



Beje, tai jau antroji mano pažintis su Ivaškevičiaus kūryba ir turiu pripažinti, jog imu atpažinti jo braižą - teatrališkas pasakojimas, riebūs-nešvankūs pasakymai, erotikos elementai ir ironiškas žvilgsnis į veikėjus, juos supančią aplinką.



Keletas įdomesnių minčių:

"Laisvė yra nekovoti už tą jūsų prakeiktą laisvę" (p.172).

"Ar maža kas klaidžioja po pasaulį su tavo dydžio batais" (p.28)

"Bet jos užsispyrė stebėti, kaip čia mudu rankas ir kojas mainydami kursime "superkarį" (p.294).

Įkelsiu pačios rašytą rašinį per lietuvių kalbos pamoką.

K.Borutos romane "Baltaragio malūnas" skaitytojas susiduria su paslaptingu, nenuspėjamu fantastikos ir realybės pasauliu. Dvi vaizdavimo plotmės viena nuo kitos...

Įkelsiu pačios rašytą rašinį per lietuvių kalbos pamoką.

K.Borutos romane "Baltaragio malūnas" skaitytojas susiduria su paslaptingu, nenuspėjamu fantastikos ir realybės pasauliu. Dvi vaizdavimo plotmės viena nuo kitos neatsiejamos. Realaus pasaulio gyventojų likimus lemia fantastinis veikėjas velnias, antgamtinės jėgos. Negalime nuspėti, kaip pasisuks herojų gyvenimas, kokią įtaką tam turės jų veiksmai. Jaunos mergelės Jurgos ir jaunikio Girdvainio meilės istorijoje galima įžvelgti daugelį lietuvių tautos etninių bruožų. Kūrinys paremtas pasakų, sakmių, liaudies dainų motyvais, todėl yra artimas kiekvienam.

Kūrinio pasaulis sakmiškas, todėl vaizduojama vietovė, Baltaragio malūno apylinkės, nėra eilinė vieta. Šalia tyvuliuoja rūku apgaubtas ežeras, dūluoja miškas. Tai sukelia neramią, paslapties kupiną nuotaiką. Netoli, pelkėje, gyvena Paudruvės velnias Pinčukas. Velnias dienų dienas snaudžia prie seno kelmo ir, rodos, niekam nekelia pavojaus. Galima pamanyti, kad jis per daug tingus ką nuskriausti, kokias žabangas regzti. Kūrinio pradžioje Pinčuką galime palaikyti geru, mat kartais jis Baltaragiui malūno sparnus sukti padeda. Bet ar gali gėris ir blogis ilgai gražiuoju sugyventi?

Pinčukas žemo ūgio, liesas, turi du ragelius kaktoje, ilgą uodegą. Lietuvių sakmėse velnias gali keisti pavidalus. "Baltaragio malūne"jis pasirodo seno, lieso žmogaus pavidalu, pasiverčia šikšnosparniu ar pelėda. Tokie antgamtiniai velnio gebėjimai atbaido žmones, mat kelia baimę. tik labai atidi akis gali pamatyti užsimaskavusį velnią. Tautosakoje velnias su žmogumi ilgai nesugyvena gražiuoju. Dažniausiai šis demonas išduoda, apgauna vargingus kaimo žmogelius. Šiame romane - atvirkčiai. Pinčuką išduoda sumanusis Baltaragis. Jis nesilaiko pasirašytos sutarties ir paslapčia išleidžia už velnio ne savo dukrą Jurgą, o kitą moterį, seną davatką Uršulę. Antgamtinių galių turinčiam padarui nesunku suprasti, į kokias žabangas pakliuvo. Velnio prigimtis neleidžia ramiai žvelgti į išdavystes, apgaules. Keršydamas Pinčukas parodo savo bjaurią, demonišką prigimtį, tačiua suprantame, kad ir jis turi širdį. Nuoskauda, kurią jam paliko Baltaragis, nepatirtas meilės jausmas privertė velnią pabusti iš snaudulio ir pasiduoti savo prigimčiai.

Romane atsispindi senovės lietuvių papročiai, ryškūs etnografiniai vaizdai. Piršlybų metu laikomasi nuo seno nustatytų etiketo taisyklių, papročių. Įprasta, kad niekas neskuba pasitikti jaunikio su piršliu, paskutinė pasirodo būsimoji sužadėtinė. Piršlio priėmimas primena spektaklį. Gerai susipažinus su visais piršlybų papročiais galima puikiai numanyti, kas nutiks vėliau, ko imsis piršlys ar jaunikis.

Viena pagrindinių romano veikėjų Jurga vaizduojama tarsi dainų mergelė. Jos paveikslas piešiamas atsižvelgiant į lietuvių tautosaką. Tai nepaprasto grožio, šviesiaplaukė, mėlynakė lietuvaitė. Liaudies dainose apdainuojamos mergelės paprastai laukia savo jaunikių , stengiasi kuo labiau išpuoselėti namus, kad bernelis palaikytų jas geromis šeimininkėmis. Jurga labai myli savo tėvą, stengiasi jam viskuo padėti, tačiau jai ne visada pavyksta paslėpti susirūpiunusį žvilgsnį. Ji nerimauja dėl savo ateities. Sutikusios svajonių jaunikį Girdvainį mergelkės veide nuolatos švyti šypsena, ji negali galvoti apie nieką kitą, tik apie savo mylimąjį. Rašytojo kuriamas lietuvaitės Jurgos paveikslas atitinka tautosakišką merginos grožio idealą.

Girdvainis romane vaizduojamas kaip ne eilinis kaimo vaikinas. Aplinkiniams atrodo, kad Girdvainis elgiasi kvailai, taip tik gąsdina aplinkinių kaimų merginas, tačiua šis jaunikis-kitoks. Jis nenori be kokios nuotakos, kuriai rūpėtų tik jo pinigai. Sutikęs Jurgą Girdvainis suprato, kad būtent ji neišsigąs jo mėšlavežio, smarkiųjų obuolmušių, išverstų kailinių ir keistojo piršlio. Be minetųjų dalykų jis nevažiuos pas jokią mergimą.
Šiam vaikinui svarbu ne tik rasti merginą, bet ir išsaugoti obuolmušius žirgus - tėvo palikimą. Šie žirgai- jo stiprybės, vyriškumo, drąsos atributas.Romane aprašomas jaunikio portretasdaugeliui neįprastas, tačiau puikiai atspindintis Jaunuolio vertybes - tikrą meilę, atsidavimą, drąsą.

Jurga ir Girdvainis įsimyli vienas kitą iš pirmo žvilgsnio, tačiau, kaip ir būdinga tautosakoje, nerodo savo jausmų atvirai. Apie meilę vienas kitam kalba užuominomis, tai išduoda nebent daili šypsena jų veiduose. Piršlybų metu jie traukia vienas kitą per dantį, taip norėdami feriau susipažinti. Jurga, norėdama parodyti Girdvainiui, jog nėra abejinga jo meilei, vilioja gundančiu žvilgsniu, pokštais. Pagaliau ji sutinka gyventi ilgą gyvenimą drauge. Kaip tik tuo metu į jaunųjų meilės istoriją įsipina antgamtinėmis galiomis apdovanotas velnias. Lyg šikšnospoarnis jis šmėsteli lange tarsi norėdamas pranešti, jog nepaliks mylimųjų ramybėje. Dviejų jaunų žmonių meilės istorija atrodo baigsis laimingai, bert ar gali žmogus pasipriešinti aukštesnėms už jį jėgoms?

Skaitydami kūrinio pradžią nė vienas negalėjome pagalvoti, kad ši meilės istorija baigsis tragiškai. Lietuvių tautosakoje, herojams įveikus pateiktus išbandymus, kerai dingsta ir visi gyvena laimingai. "Baltaragio malūnas" taip nesibaigia. Likimas, davęs šansą Jurgai susigrąžinti Girdvainį, suklydo. Veikiausiai buvo kalta abiejų jaunystė, nepatyrimas, kvailų principų laikymasis, užsispyrimas.

Romane tikrovė ir fantastika susipina Jurgos ir Girdvainio meilės istorijoje. Tragiška, bet ji nesibaigia laimingai. Romanas teigia visiems aktualias vertybes. Tai amžinas žmogaus laimės ir meilės siekis, negandų sutikimas iškelta galva. Kūrinys paremtas sakmių, pasakų, liaudies dainų motyvais, todėl yra artimas visiems lietuviams, žmonėms, kurie nelieka abėjingi savo tautos papročiams, kultūrai.

Perskaičiusi kūrinį pasijutau stipresne. Dabar galiu drąsiau žvelgti į priekį, drąsiau reikšti savo nuomonę, nes žinau, kad nuveikiau šį tą dėl savęs, savo ateities.