Man patinka knygos apie ateitį. Tokių knygų su įvairiausiomis teorijomis parašyta begalė, viena iš jų - Atranka.

Ilėja - tai milžiniška, galinga valstybė, susikūrusi po III pasaulinio karo, kurioje žmonės suskirstyti į...

Man patinka knygos apie ateitį. Tokių knygų su įvairiausiomis teorijomis parašyta begalė, viena iš jų - Atranka.

Ilėja - tai milžiniška, galinga valstybė, susikūrusi po III pasaulinio karo, kurioje žmonės suskirstyti į 8 kastas. Amerika Singer - muzikantė, 5-ajai kastai priklausanti mergina. Ji išrenkama į konkursą, kuriame su dar 34 merginomis turės varžytis dėl princo širdies bei karūnos. Tačiau Amerika į rūmus išvyksta nelaiminga, to visai nenorėdama, manydama, jog princas - tikras pasipūtėlis, kurio ji niekad nesugebėtų pamilti. Be to, mergina jau įsimylėjusi. Bet susipažinusi su Jo Didenybe, ji pasiklysta savo jausmuose ir stengiasi atrasti geriausią ir teisingiausią kelią...

Atranka - paprasta, greitai skaitoma, gal šiek tiek nuspėjama knyga. Tačiau man patiko, kartais nuostabu atsiplėšti nuo kasdienybės ir pasinerti į karališkąjį pasaulį.

Rinktinė eilėraščių ir apsakymų. Stiprus grafomaniškas kvapelis juntamas jau pirmuose knygos puslapiuose. Įdomu tai, kad viskas parašyta žemaitiškai. Labai vertas dėmesio Bagdono, pagal specialybę filologo, straipsnis...

Rinktinė eilėraščių ir apsakymų. Stiprus grafomaniškas kvapelis juntamas jau pirmuose knygos puslapiuose. Įdomu tai, kad viskas parašyta žemaitiškai. Labai vertas dėmesio Bagdono, pagal specialybę filologo, straipsnis "Užvenčio tarmės pagrindai", kuriame pateikta išsami Užvenčio žemaičių dūnininkų gramatika. Siūlyčiau perskaityti šią knygą visiems, kurie domisi tautiniu Lietuvos paveldu, archajiška Lietuva bei tarmėmis.

Super!!! Jau senokai ieškojau kažko tokio savo savišvietai. Labai įdomi knyga. Visgi istorija. Remtasi tikrais faktais. Iki šiol apie Titaniką žinojau tik iš filmo, dabar praplėčiau savo žinių akiratį ir galiu pasakyt, kad...

Super!!! Jau senokai ieškojau kažko tokio savo savišvietai. Labai įdomi knyga. Visgi istorija. Remtasi tikrais faktais. Iki šiol apie Titaniką žinojau tik iš filmo, dabar praplėčiau savo žinių akiratį ir galiu pasakyt, kad gaila, jog visada gyvenime į viską žiūrim pro pirštus, ir esam savanaudžiai. Reikia mokytis iš tokių istorijų ir niekada nedaryt klaidų. Perskaičius norėjosi dar ir dar skaityt, dar sužinot kažką naujo ir įdomaus apie šį Titaniko įvykį.

Knygoje "Titaniko lietuviai" pasakojama apie 3 keleivius iš Lietuvos ir vieną kapitoną, kuris buvo šalia Titaniko skendimo vietos, tačiau jam nebuvo leista suteikt pagalbą... Liūdna, įdomi ir begale klaidų pridaryta istorija.

Laikykit mane senamadiška, bet aš paprastai neskaitau naujų knygų. Tiesiog taip yra. O anglo Juliano Barneso naujausias romanas Pabaigos jausmas į mano rankas pateko vien tik todėl, kad reikėjo ruoštis koliui. Taigi, skaičiau...

Laikykit mane senamadiška, bet aš paprastai neskaitau naujų knygų. Tiesiog taip yra. O anglo Juliano Barneso naujausias romanas Pabaigos jausmas į mano rankas pateko vien tik todėl, kad reikėjo ruoštis koliui. Taigi, skaičiau skaičiau, o lauktasis nusivylimas taip ir nesirodė. Ko gero, ne šiaip sau romanas pelnė Booker premiją ir vertinamas kaip viena geriausių tais metais pasirodžiusių knygų.

Kaip sakė Walteris Benjaminas, "Dabartis gali taip pakeisti praeitį, kad atsiranda naujų susitikimo vietų". Štai jums ir visas romano siužetas.

Pasakodamas dvidešimtmečio potyrius iš šešiadešimtmečio perspektyvos, pamažu atskleisdamas vis daugiau detalių iš praeities, bet išlaikydamas intrigą, autorius prisiliečia prie daugybės egzistencinių temų. Pati labiausiai gilinausi į komunikacinius aspektus, ir tai, kaip autorius pavaizdavo tarpasmeninės komunikacijos žlugimą buvo tiesiog genialu (bet gal geriau nesiplėsiu į teorinius dalykus). Ir kaip dažnai mes save apgaudinėjame bandydami pateisinti savo veiksmus. Ir kaip dažnai užsidarome savo komforto zonoje ir bėgame nuo aplinkinio pasaulio ir problemų.

Knyga verčia mąstyti. apie daug dalykų. apie praeitį, ateitį, gyvenimą, kodėl elgiamės taip, o ne kaip reikia. Verta dėmesio knyga, netgi, sakyčiau, labai verta. Vertinu riebiu 4/5.

Tai pirmoji mano skaityta Tolstojaus knyga. Mažytis, plonytis apsakymas. Ir vis dėlto Nabokovo apibūdintas kaip ryškiausias ir tobuliausias rusų klasiko kūrinys. Nesiginčysiu, ne dėl to, kad neturiu su kuo palygint, tačiau...

Tai pirmoji mano skaityta Tolstojaus knyga. Mažytis, plonytis apsakymas. Ir vis dėlto Nabokovo apibūdintas kaip ryškiausias ir tobuliausias rusų klasiko kūrinys. Nesiginčysiu, ne dėl to, kad neturiu su kuo palygint, tačiau todėl, kad man ši knyga velniškai patiko !

Apsakymo centre - karjerą padaręs prokuroras Ivanas Iljičius Golovinas, kuris.. miršta. Tačiau yra toks užsispyręs gyventi, kad nė už ką nepasiduoda. Neįstengia paleisti, to ką turi. Tolstojus, rusiškos aristokratiškos atmosferos fone iškelia amžinus klausimus - gyvybės ir mirties problematiką, tikrąsias vertybes, gyvenimo prasmę. Tai verčianti susimąstyti vieno gyvenimo ir mirties istorija.

Vertinu 4 (na, gal 4,5) / 5. Rekomenduoju paskaityti ne tik klasikos ar rusų literatūros mėgėjams. Visiems. Skaitosi iš tiesų labai nesunkiai (na, prie to prisideda ir akiai labai malonus maketas), o vertė neįkainojama.

Pė.es. Persiprašau už klaidą autoriaus pavardėje, sarmatos, ko gero, prisidariau ant viso svieto. Bet nebegalima pataisyti.

Ši knyga yra kitokia. Gali vadinti tai proza, tačiau ji nesiskaito kaip koks romaniūkštis, kurį gali perkrimsti per naktį. Perskaitai pastraipą, tada užverti knygą, pamąstai, atsiverti vėl ir vėl paskaitai iš naujo. Kad...

Ši knyga yra kitokia. Gali vadinti tai proza, tačiau ji nesiskaito kaip koks romaniūkštis, kurį gali perkrimsti per naktį. Perskaitai pastraipą, tada užverti knygą, pamąstai, atsiverti vėl ir vėl paskaitai iš naujo. Kad įsigilintum, suvoktum. Ilgaaai jos būta su manimi, tiesiog nepavyko skubėti. Kaip poezija. Na, nieko keisto, poeto parašyta, savęs paties įdėta begalybė.

Jautru, gilu, epizodiška, tiesa, nėra aiškaus siužeto (kas lėmė tai, jog nė velnio nepamenu, ką pasakoja šis romanas) - gal todėl taip sunku skaityti. Bet kartais tai nėra blogai, tai verčia mąstyti, mąstyti ne apie kasdienius reikalus, net jei užsimąsčius pamiršti, kur ir ties kuo sustojai). Nesu pratusi prie tokios literatūros, tačiau vertinu 3/5, vien už tai, kad buvo kitaip - sudėtinga, bet gera. Iš vidaus.

Mažas Bavarijos miestelis, 1659-ieji. Iš upės ištraukiamas mirštantis berniukas ant peties žiauriai ištatuiruotu raganų ženklu. Pradeda dingti našlaičiai. Beveik visas miestelis kaltina tik vieną moterį. Valdžios žmonės...

Mažas Bavarijos miestelis, 1659-ieji. Iš upės ištraukiamas mirštantis berniukas ant peties žiauriai ištatuiruotu raganų ženklu. Pradeda dingti našlaičiai. Beveik visas miestelis kaltina tik vieną moterį. Valdžios žmonės daro viską, kad įsivyrautų ramybė, nors bus nubausti višiskai nekalti žmonės.

Knygos mintis visai nebloga, tačiau vietomis norėtųsi, kitaip papasakotų įvykių. Nei labai patiko, nei nepatiko. Šiaip skaitėsi labai greitai.

"Kiekviena šeima turi savo istoriją. Man patinka, kai tos istorijos išrašytos smėlyje, o ne granite iškaltos. Tada jas galima pakeisti. Palaidoti melą ir pasilikti tiesą. Tada galima judėti į priekį." Tai paskutinės knygos...

"Kiekviena šeima turi savo istoriją. Man patinka, kai tos istorijos išrašytos smėlyje, o ne granite iškaltos. Tada jas galima pakeisti. Palaidoti melą ir pasilikti tiesą. Tada galima judėti į priekį." Tai paskutinės knygos "Mūsų melas" eilutės, kurios man labai patiko, nes yra prasmingos.
"Mūsų melas" - puiki knyga, kurioje neatkartojama šeimos drama nuolat priešpastatoma pagrindinėms knygos herojėms, tarsi primindama joms apie lūkesčius, neišsipildžiusias svajones ir patirtus išgyvenimus dėl žiauriai nužudytų tėvų. Rebeka ir Maja - ne tik sesutės, bet ir puikios gydytojos. Anksti netekusios tėvų, atrodo, kad buvusios artimos, bet turinčios ir paslapčių, kurios aitrina praeities įvykius, atveria naujas žaizdas širdyje. Nenutrūkstamas seserų ryšys tarsi spalvotų siūlų kamuoliukas, - susivyniojęs iš meilės, melo, ilgesio, baimės, ryžto ir begalinio troškimo. Tai tarsi užburtas ratas, iš kurio nesinori ištrūkti, nes jis plečiasi ir į savo vidų priima visus tuos, kuriuos myli, kurie tau svarbūs ir į kurį, žinai, kad bus priimti tie, kuriems ten verta būti.

Pirmąją istoriją pasakoja Katinas. Murklys vardu. Ambicingas. Imlus mokslui ir menui, tačiau drauge ir siaubingai siaurų pažiūrų. Išpuikėlis. Savimyla. Filisteris (chi, knyga išmokė naujo žodžio!). Ir vis dėlto toks...

Pirmąją istoriją pasakoja Katinas. Murklys vardu. Ambicingas. Imlus mokslui ir menui, tačiau drauge ir siaubingai siaurų pažiūrų. Išpuikėlis. Savimyla. Filisteris (chi, knyga išmokė naujo žodžio!). Ir vis dėlto toks patrauklus personažas, kad, skaitant jo ironišką ir labai žmogiškąją-būtį-mėgdžiojančią-tačiau-drauge-ir-aršiai-ją-kritikuojančią autobiografiją, dažnai pagaudavau save besišypsančią. Niekada iki tol nebuvau pagalvojusi, kad katinai dalyvauja manieringuose susirinkimuose, peštynės iš tiesų būna elegantiškos dvikovos (su sekundantais netgi!),o pavasario naktimis trukdantys miegoti jų ausį rėžiantys kniauksmai už lango iš tiesų yra gražiausios, prasmingiausios baladės!

Skaityti buvo keista, tiesą pasakius. Nori nenori pasirenki, kuri istorija labiau verta dėmesio. Jei iš pradžių žavėjausi Murklio pasakojimo maniera, antrąją istoriją tik permesdavau akimis, romano viduryje viskas apsivertė - išpuikęs katinas prarado kone visą mano dėmesį ir nebegalėjau atsitraukti nuo dvaro intrigų. Žinojau, kad autorius nebespėjo išbaigti savo didžiojo romano, tačiau vis tiek nusivyliau tuo, jog beprotiškai susidomėjus tuo, kas vyksta, pabaiga paliko daugiau klausimų nei atsakymų.

Aplodismentai tam, kas kūrė dizainą ir maketavo - tiesiog dievinu knygos apipavidalinimą - tai buvo viena tų knygų, kurias ne tik malonu varyti, bet ir lengva ir gera (iš techninės pusės) skaityti. Tiesa, paliktos korektūros klaidos lyg su adatėlėm (o gal katino nagučiais?) badėsi.