Kelionių dienoraščiai tai yra ta sritis, kuri yra pati mėgstamiausia šiuo metu. Visas, knygas, kurias pasirenku iš šios srities tiesiog ryte suryju. Ypač tai tinka žingeidiems skaitovams, kurie ruošiasi, planuoja keliauti į...

Kelionių dienoraščiai tai yra ta sritis, kuri yra pati mėgstamiausia šiuo metu. Visas, knygas, kurias pasirenku iš šios srities tiesiog ryte suryju. Ypač tai tinka žingeidiems skaitovams, kurie ruošiasi, planuoja keliauti į svečias šalis. Taip pat tinka ir tiems, kurie keliauti šiuo metu negali ir keliauja knygų puslapiais. Gerai parengtas kelionių dienoraštis geba perteikti emocijas ir patyrimus ir skaitydamas pats susitapatini su keliaujančiuoju. Kartu suteikiamos ir žinios, kurių šiaip negausi.

"Vėjų valdovas" tai knyga apie tris ekspedicijas burlaiviu 2009-2011 m. po Viduržiemio jūros uostus ir miestus. Grupelė iniciatyvių žmonių, neabejingų Lietuvos istorija ir buriavimui susibūrė po Gold of Lithuania projektu. Šių žmonių pagrindinis tikslas atkartoti M.K. Našlaitėlio kelionę į Jeruzalę, o tuo pačiu pristatyti svarbiausius Lietuvos projektus - 2009 m. Europos kultūros sostinę, 2011 m. - Europos krepšinio čempionatą. Taip pat pakviesti bendradarbiauti kitus miestus ir užmegzti verslo ryšius.

Buriuotojas ir visų trijų įgulų bocmas T. Staniulis perteikia savo įspūdžius ir nuotykius keliaujant jūra. Niekada nebūvau abejinga jūrai ir vandens sportui/pramogoms, tačiau po šios knygos norėčiau išbandyti buriavimą. Tikiuosi, kad kada nors man tai pavyks įgyvendinti. Be užuolankų aprašoma įgulos kasdienybė jūroje, vargai dėl jūrligės gali atbaidyti romantikos megėjus, tačiau kartu pritraukti adrenalino fanatikus. Kiekvienas juk pasirenkam savo stichiją - kam kalnai, kam skrydžiai padangėse, o kam jūros toliai. Kas save priskiria pastarosios mylėtojais, šią knygą turėtų nedelsiant perskaityti. Taip pat čia ir praktinių atsiliepimų rasi ir tie, kurie planuoja atostogas jachta Viduržiemio jūros pakrantėmis.

Šia knyga susidomėjau neatsitiktinai. Lietuvių grožinė literatūra nėra man labai prie širdies (nors tame nereikėtų įžvelgti ką nors negero), tad ji tikrai nebuvo iš mano TOP listo. Rašydama magistro darbą apie Radvilas ir...

Šia knyga susidomėjau neatsitiktinai. Lietuvių grožinė literatūra nėra man labai prie širdies (nors tame nereikėtų įžvelgti ką nors negero), tad ji tikrai nebuvo iš mano TOP listo. Rašydama magistro darbą apie Radvilas ir jų įvaizdžius Lietuvos viešajame diskurse negalėjau apeiti šios knygos. Kodėl? Todėl, kad Malūkas pasiūlė gerokai kitokį Barboros personažą nei kad mes esame pripratę ir yra jis plėtojamas kituose grožiniuose kūriniuose ar spektakliuose. Malūko Barbora - savo vertę žinanti moteris, nėra tokia "avelė" ir aplinkybių įkaitė, kaip taip pabrėžiama J. Grušo žymiajame spektaklyje ar kitur. Tai moteris, kuri nevaržo savęs LDK visuomenės nusistovėjusiomis dogmomis ir padorumo supratimu. Taip pat yra ir to lengvo erotikos elemento. Visgi, autorius piešdamas tokį Barboros portretą kiek perlenkė lazdą, kadangi negalima taip tiesiogiai perkelti dabartinio moters portreto į XVI a. LDK visuomenę. Tiesiog toks Barboros laisvumas, nors ji ir priklausė savarankiškiausiam visuomenės sluoksniui - didikams, nebūtų ne tik priimtinas, bet ir toleruotinas apskritai. Net pačios Barboros asmeniniame pasaulio suvokime tokie veiksmai nebūtų galimi. Kad ir kaip sunku būtų pripažinti, tačiau moteris nebuvo tokia savarankiška asmenybė, kaip kad mes norėtume šiandien.

Apskritai knygos turinys labai tipinis. Dėmesio centre jos santykiai su karaliumi Žygimantu Augustu nuo judviejų susipažinimo iki jos mirties. Atkartojamos tos pačios klišės, kaip ir kitur - meilė, Bonos nunuodijimas, dvariškių klastos ir intrigos, Lenkijos ir LDK visuomenės pasipriešinimas ir pan. Knyga išties perskaitoma gana lengvai, tačiau ar aš ją rekomenduočiau kitiems? Nežinau, vargu. Manau, kad lietuviai rašytojai dar nesubrandino gero istorinio romano turinio perteikimo idėjos. Nors patrauklių ir itriguojančių istorijos siužetų, kurie gali būti perteikti į knygas, tikrai turime.

Ne laiku ir ne vietoj paėmiau šią istoriją į rankas... Skaitėsi lėtai, sunkiai. Jei būčiau turėjus galimybę skaityt neatsitraukdama būčiau labai įsijautusi, nes istorija jaudinanti - apie dviejų mirti pasmerktų...

Ne laiku ir ne vietoj paėmiau šią istoriją į rankas... Skaitėsi lėtai, sunkiai. Jei būčiau turėjus galimybę skaityt neatsitraukdama būčiau labai įsijautusi, nes istorija jaudinanti - apie dviejų mirti pasmerktų jaunuolių gyvenimą.

"Šizofrenikų knyga", "Ją skaito tik pačiuožę". Štai ką man apie "Baltą drobulę" pasakojo prieš ją pradedant skaityti. Taigi, turėjau galimybę tinkamai pasiruošti.

"Baltos drobulės" man neteko skaityti mokykloje. Gal ir...

"Šizofrenikų knyga", "Ją skaito tik pačiuožę". Štai ką man apie "Baltą drobulę" pasakojo prieš ją pradedant skaityti. Taigi, turėjau galimybę tinkamai pasiruošti.

"Baltos drobulės" man neteko skaityti mokykloje. Gal ir gerai. Tuo metu tikrai būčiau tai dariusi per prievartą. Šiandien ją paėmus į rankas buvau labiau pasiruošus ir nusiteikus. Netgi galėčiau pasakyti, kad ji visai mane sužavėjo. Kai kurios mintys knygoje tokios stiprios, pasakojimai, išgyvenimai tikrai sujaudina, padeda susimąstyti. Visgi, ne vienoje vietoje trūko aiškumo, norėjosi, kad kažkas paaiškintų, kaip interpretuoti, suprasti vieną ar kitą vietą.

Taigi, džiaukitės, jei šią knygą tenka skaityti mokykloje. Tuomet turėsite galimybę išsiaiškinti visas autoriaus paslėptas mintis, geriau įsigilinti. Visgi, prieš pradėdami skaityti pasiruoškite, kad tai nebus lengvas skaitalas prieš miegą, reikės mąstyti, atsipalaiduoti neleis ir nuolat šokinėjančios mintys,

Dvidešimtmetis studentas Arkadijus Dolgorukis iš Maskvos persikelia gyventi į Sankt Peterburgą. Pirmąjį mėnesį "Pitery" jis praleidžia pas tėvus, kuriuos buvo matęs vos tris kartus gyvenime. Užaugino svetimi... Į šį...

Dvidešimtmetis studentas Arkadijus Dolgorukis iš Maskvos persikelia gyventi į Sankt Peterburgą. Pirmąjį mėnesį "Pitery" jis praleidžia pas tėvus, kuriuos buvo matęs vos tris kartus gyvenime. Užaugino svetimi... Į šį miestą jis persikelia, nes turi "idėją" (rašau kabutėse, nes knygoje taip rašoma). Beveik visa knyga sudaryta iš Arkadijaus pokalbių su draugais, bičiuliais ir pažįstamais. Jis savo "idėjos" niekam nepasakoja, todėl ir knygoje apie ją užsimenama vos porą kartų - ji išduodama tik skaitytojui. Tikiuosi, kad antrajame tome "idėjai" bus skirta daugiau dėmesio.

I.Šeiniaus apysaka "Kuprelis", kitaip dar vadinama: "Vienos pavasario dienos pasaka", ištiesų pavasariškas kūrinys. Nedidelės apimties, paprastas, tačiau begalo švelnus, nostalgiškas ir jausmingas pasakojimas, įsibraunantis...

I.Šeiniaus apysaka "Kuprelis", kitaip dar vadinama: "Vienos pavasario dienos pasaka", ištiesų pavasariškas kūrinys. Nedidelės apimties, paprastas, tačiau begalo švelnus, nostalgiškas ir jausmingas pasakojimas, įsibraunantis ir žadinantis skaitytojo jausmus.

Kūrinyje tvyro dvi laiko bei erdvės plotmės - dabartis ir praeitis.

Birželio mėnesio pradžia ir Ignasėlis, sugrįžęs į gimtinę, keliauja į malūną pas Kuprelį, padėti sumalti grūdus. Olesis, kitaip Kuprelis, žiūrėdamas pro mažą, keturkampį malūno langelį, atmena savo praeitį, apie kurią su nieko dar nėra kalbėjąs ir pirmąją bei paskutinę savo meilę. Darbuodamiesi malūne Kuprelis ir Ignasėlis, sugrįžta į tuos laikus, kai Kuprelis baigęs mokslus, gauna vargonininko vietą Skardžiuose, kur sutinka Gundę. Jauna, šviesiaplaukė, raudonskruostė mergina iš karto tampa Olesio akių šviesa. Šviesiaplaukė viliokė praskaidrina ir įprasmina, protingo, darbštaus, sąžiningo, tačiau kuproto jaunuolio gyvenimą. Daug svajonių ir planų, tačiau viskas sugriūva, kai į Skardžius atvyksta Gundės vaikystės draugas Jonas Staševskis.

Tai vienas iš tų kūrinių, kuriuos aš vadinu "prie kavos" arba "desertinis". Užtenka valandos, pusantros perskaityti, skaitosi lengvai, o kūrinys prasmingas ir duodantis peno apmąstymams, taigi skonis dar ilgai išlieka.

"Bet Kuprelis vėl apsakinėja. Jis, rodos, mato ką apsako. Aštriai įsispaudė tie vaizdai jo atmintin. Meilė juos įkaitintu raštu surašė. Neišdils jie, neišdilins jų niekas."

"Mėnesiena lietaus nuskaidrintu pavasariu mėlynuoja. Rasa žvilga, lyg palietas sidabras joje tirptų. Naktis tyli, žemė miega. Daug kur, daug kam sapnuojas neregėti sapnai. Ne visur, ne visiems."

"Meilė, džiazas ir velnias" - tai žiauri jaunimo gyvenimo realybė. Pagrindinė pjesės veikėja septyniolikmetė Beatričė groja džiazą su trimis maištaujančiais vaikinais - Andriumi, Juliumi ir Luku, kurie nėra pats...

"Meilė, džiazas ir velnias" - tai žiauri jaunimo gyvenimo realybė. Pagrindinė pjesės veikėja septyniolikmetė Beatričė groja džiazą su trimis maištaujančiais vaikinais - Andriumi, Juliumi ir Luku, kurie nėra pats geriausias pavyzdys jaunai merginai - jie geria, yra linkę į smurtą ir konfliktus, neturi jokių žmogiškųjų vertybių, jokių idealų, jie nesutaria su tėvais, vaikystėje nei vienas negavo pakankamai meilės ir švelnumo. Beatričė visiškai kitokio būdo, ji - gerumo, nuoširdumo, pasiaukojimo įsikūnijimas, ji siekia tiesos, bando aplinkinius atvesti į doros kelią. Betą dar vaikystėje paliko mama, ji gyveno su senele ir taip pat nepatyrė tėvų meilės. Mergina supranta, kad gyvena negailestingame pasaulyje, jis jai - lyg beprotnamis. Nepaisant to, Beta vis tiek myli gyvenimą, myli visus žmones, nori padaryti pasaulį šviesesnį. Ji padeda susivokti Andriaus tėvui, kur link eina jo sūnus, pažadina Juliaus tėvą, paskendusį savo filosofijose. Beatričė - tai gėris, ji nepritampa šiame žiauriame pasaulyje ir todėl verčiau pasirenka mirtį, nei gyvenimą jame.

Pripažįstu - knyga sukrečianti. Kaip tik prieš ją skaičiau V. Šekspyro "Hamletą". Negalėčiau pasakyti, kad mėgstu knygas, kurios parašytos kaip vaidinimai. Netgi drąsiai galiu teigti, kad niekada nesiruošiau (ir daugiau nesiimsiu) skaityti tokių knygų. Na, grįžkime prie šios. Pati dažniausiai skaitau meilės romaniukus minkštais viršeliais bei fantastinę - populiariąją - literatūrą. Ši iš aprašymo pasirodė intriguojanti labiau nei bet kuri kita kada nors skaityta. Bet, asmeniškai aš, parašyčiau daug geresnį knygos variantą, jei remčiausi tik jos aprašymu. Manau, kad jau akivaizdu, jog nusivyliau. Tikėjausi kitokios pabaigos, blogiuko mirties, kaip atpildo už blogą elgesį. Vis dėlto jei kas klaustų, ką keisčiau šioje tragikomedijoje, atsakyčiau nieko. Kodėl? Nes nors ir nusivyliau pabaiga, knygą perskaičiau per vieną dieną. Tikrai sudomino ir įtraukė, nors ir keliose vietose susipainiojau ir reikėjo skaityti visą puslapį iš naujo. Išvada - knyga gera, sukrečianti, nors ir nepavadinčiau to, kas vaizduojama, jaunimo realybe.

'But I believe in true love, you know? I don't believe that everybody gets to keep their eyes or not get sick or whatever, but everybody should have true love, and it should last at least as long as your life does.'

'Some tourists...

'But I believe in true love, you know? I don't believe that everybody gets to keep their eyes or not get sick or whatever, but everybody should have true love, and it should last at least as long as your life does.'

'Some tourists think Amsterdam is a city of sin, but in truth it is a city of freedom. And in freedom, most people find sin.'

Istorija man šiek tiek priminė Jodi Picoult 'My Sister's Keeper' ('Mano sesers globėjas'). Jei skaitėte pastarąją knygą, arba matėte pagal ją pastytą filmą, žinokit, kad skaitant The Fault In Our Stars jausitės panašiai. Aš visą laiką šniurkščiojau nosimi. Nujaučiau slogią knygos pabaigą, tačiau vis tikėjausi, kad įvyks koks nors stebuklas. Kad ir kaip natūraliai stengčiausi žiūrėti į sergančius žmones bei mirtį, kad ir kaip natūraliai į tai žiūrėjo knygos personažai, suvaldyti emocijas visvien buvo sunku. Knyga yra puikus pamąstymų apie mūsų egzistenciją šaltinis, puikus romantikos pliūpsnis, puikus vakaro užsiėmimas. Nerekomenduoju skaityti tik labai jautriems žmonėms, visi kiti lėkit į knygynus ir bibliotekas.

Skubėjau šią knygą perskaityti, kol jos ekranizacija nepasirodė kino teatruose. Filmo anonsą jau galite rasti internete.

Yra ir lietuviškas vertimas. John Green 'Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos', Alma littera, 2013. Į lietuvių kalbą išvertė Zita Marienė. Kaina 35,59Lt.

P.S. Man pasirodė labai keistas vieno personažo vardo vertimas. Augustus / Ogastas :)

Faustas- tai viena iš klasikos knygų, kurią turime perskaityti visi.
Tai knyga apie tai kaip daktaras Faustas bodėdamasis gyvenimu, atiduoda save į velnio rankas už tai, kad jis pildytų jo norus ir praskaidrintų jo gyvenimą....

Faustas- tai viena iš klasikos knygų, kurią turime perskaityti visi.
Tai knyga apie tai kaip daktaras Faustas bodėdamasis gyvenimu, atiduoda save į velnio rankas už tai, kad jis pildytų jo norus ir praskaidrintų jo gyvenimą. Taip šios istorijos eigoje pradeda rutuliotis savotiška meilės istorija tarp Fausto ir jo mylimosios Greatchen, kurią ši meilė atveda į mirtį tačiau apsaugo jos dorą sielą. Šioje istorijoje pilna mitologinių būtybių- raganų, burtų, velnių, bei užkeikimų. Todėl galima sakyti, jog ši knyga savotiškai mitologinė.

Esu šią knygą jau kartelį skaičius, kaip ir dauguma- nes reikėjo mokykloje. Tačiau tada man ši knyga nepaliko jokio įspūdžio, galbūt todėl, kad buvau jauna ir nevertinau knygų,o gal todėl, kad buvau verčiama ją skaityti. Tad nusprendžiau pabandyti dar kartelį, įkvėpta prieš kelias dienas pabaigtos knygos skaitymo,kuriame labai vaizdingai buvo minima Fausto Greatchen. Ir mano nuostabai ši knyga, dabar man patiko, perskaičiau ją per kelis prisėdimus ir visai kitaip supratau šią istoriją, nei tada kai ją reikėjo skaityti mokykloje. Tad labai džiaugiuosi, jog sugebėjau prisiversti paskaityti dar kart šį kūrinį.

Oficiali dalis: Aštuoniolikmečiui Džeikobui Hantui diagnozuotas smegenų vystymosi sutrikimas - Aspergerio sindromas. Vaikinas nepaprastai talentingas, tačiau bendravimas su žmonėmis jam sukelia daug sunkumų. Džeikobas dėl...

Oficiali dalis: Aštuoniolikmečiui Džeikobui Hantui diagnozuotas smegenų vystymosi sutrikimas - Aspergerio sindromas. Vaikinas nepaprastai talentingas, tačiau bendravimas su žmonėmis jam sukelia daug sunkumų. Džeikobas dėl savo ligos labai užsisklendęs ir turi savo atskirą, idealiai tvarkingą pasaulį, nors supranta, kad už jo ribų yra ir kitas - platesnis... Džeikobas nori būti toks kaip visi, bet nemoka. Jis nesupranta kitų žmonių mimikos, kūno kalbos, balso intonacijų, poreikių ir poelgių priežasčių. Tad jo socialinių įgūdžių mokytoja Džesė, kurios tikslas padėti Džeikobui atrasti ryšį su pasauliu, jam be galo svarbi. Tačiau... Kai randamas Džesės lavonas, Aspergerio sindromo simptomai - vengimas žiūrėti į akis, keisti judesiai, nederamas elgesys - policijai tampa kaltės įrodymu. O Džeikobo motinai kyla skaudžiausias klausimas pasaulyje: ar jos sūnus gali nužudyti žmogų?

Mano jausmai:

Tai trečia mano skaityta šios rašytojos knyga. Pirmoji, kurią skaičiau "Mano sesers globėjas" ir ta knyga paliko labai gilų įspūdį. Prisipažinsiu, teko ir ašarėlę nubraukti keliose vietose. Iš tiesų, rimta knyga.

"Namų taisyklės" - labai priminė detektyvą. Buvo buvo užmesta kabliukų, kad sukau galvą, o vis dėlto, kas kaltas?

"Namų taisyklės" - grynai amerikietiško stiliaus. Gali nebūti viršelio, gali nežinoti, kas tą knygą parašė, bet skaitysi ir suprasi iš visų bajeriukų, kad rašytojas iš Amerikos. Tai va, taip ir pagalvoju kartais filosofiškai, ar amerikiečiai iš tiesų tokie standartiniai, kaip rodoma filmuose, ar čia tik taip sukurta, nes kažkaip ir Jodi Picoult knygose, jie tokie pat, kaip ir matytuose filmuose: tas pats humoras, ta pati reakcija į juokelius, tos pačios nesąmonės mokykloje, "aš - populiarus, tu - niekas" santykiai, ar akių vartymai, atrodo, kad tie žmonės kitos išraiškos neturi, tik moka akis vartyti, standartinis policijos pareigūnų kalbėjimas, na, turbūt teisėsaugoje turėtų dirbti skirtingi žmonės, nes iš principo visi mes skirtingi, bet ne, knygoje kaip robotai kartoja tas pačias frazes ar bent jau išlaiko tokį patį toną, kaip amerikietiškuose filmuose.

Pasakojimas vyksta skirtingų veikėjų akimis: Džeikobas, jaunesnysis brolis Teo, mama Ema, detektyvas Ričas, advokatas Oliveris.

Džeikobas: "Išvengiu bėdų, nes man išeiti iš proto neleidžia taisyklės. Jos reiškia, kad diena bus lygiai tokia, kaip aš numačiau. Darau, kas man liepiama, ir tenoriu, kad visi kiti irgi taip darytų."

Ema: "Džeikobo pasaulis iš tikrųjų baltas ir juodas. Kartą, kai jis buvo jaunesnis, paskambino fizinio lavinimo mokytoja, nes Džeikobą ištiko įniršio priepuolis, kai žaidžiant kikbolą, vienas vaikas metė į jį didelį raudoną kamuolį ir išmušė iš žaidimo. "Į žmones daiktų mėtyti negalima, - ašarodamas aiškino Džeikobas. - Tokia taisyklė."

"Peršasi dvi išvados. Kad vaikų auklėjimas yra ne daiktavardis, o veiksmažodis - nuolatinis procesas be pabaigos. Ir kad, nesvarbu, kiek metų dirbsi šį darbą, deja, beveik nieko neišmoksi."

"Juokinga, kai paklausiu sūnaus: "Kaip miegojai?"- o jis atsako: "Ant pilvo".

Teo: "Prisimenu, kaip kartą, kai motina graužė Džeikobą atsisakius tuščiai pliaukšti per pusseserės vestuves, jis pareiškė, kad būtų paklausęs tetos Mari, kaip jai sekasi, jei jam tai būtų nuoširdžiai rūpėję... bet jam nerūpėjo, o apsimetinėti - bjaurus melas.
Kartais Džeikobo pasaulis man atrodo daug nuovokesnis už tą, kuriame gyvename mes. Kam klausti žmonių, kaip jiems sekasi, jei jums vienodai rodo? "

Džeikobas ir Oliveris:
"Matau, kad Oliveris spokso į mane.
- Pasiilgsti Džesės?
- Taip. Ji buvo mano draugė.
- Tai kodėl to neparodai?
- O kam? Svarbu, kad aš žinau, jog pasiilgstu. Ar tau niekada netopteli, žiūrint į žmogų, kuris viešumoje isteriškai klykia, kad jis galbūt ne iš sielvarto, o kad kiti žinotų, kaip jis sielvartauja?"

Taip, buvo ir teismo procesas... o kaip be jo? kažkaip tiesa turi paaiškėti, o kur kitur, jei ne teisme... 