314 puslapių barokiško stiliaus istorija apie mus, LDK bajorų tęsėjus ir palikuonis

Silva rerum III - tai trečioji dalis, kuri vėl skaitytoją panardina į XVIII a. LDK gyvenimą, kuris pilnas netikėtumų, ironijos, pavydo,...

314 puslapių barokiško stiliaus istorija apie mus, LDK bajorų tęsėjus ir palikuonis

Silva rerum III - tai trečioji dalis, kuri vėl skaitytoją panardina į XVIII a. LDK gyvenimą, kuris pilnas netikėtumų, ironijos, pavydo, meilės kovų ir savęs ieškojimo. Argi ne tas pats ir šiandien, XXI a. Lietuvoje?..Tik kiti veikėjai šių dienų scenoje veikia lyg marionetės, kurias valdo iš Aukštai ar likimas?..

K. Sabaliauskaitė puikiai tęsia Norvaišų šeimos sagą ,įpindama ir Radvilų šeimos istorijas. Autorė pasitelkia vaizdingus palyginimus: "Juk vieną dieną - gražuolė, it roželės pumpuras, o rytoj - dygi, aitri ir raukšlėta it pernykštė erškėtuogė". Taip rašytoja kalba personažo Petro Antano Norvaišos lūpomis apie moters grožį, kuris vis dėlto yra laikinas. Autorės išraiškingas sakinys pabrėžia tikrąsias vertybes, jog skaitytojas apie jas tikrai susimąstytų ne kartą.

Taip pat mintys apie tikėjimo prasmę ir jo esmę, esant įvairioms gyvenimo situacijoms, verčia pagalvoti apie šiandien vis jautriau gvildenamą religijos tematiką. Šioje dalyje kalbama daug apie žydus, judaizmą, apie žmonių požiūrį į šią religiją, skirtumus ir panašumus su krikščionybe: "...bet krikščionims visa tai neteisingai išvertus neliko pažinimo, mokslo ir tiesos, liko tik jų išminties užmarštis, net pamiršom ir tai, kad mes patys švenčiame jų šabą, shabbat, kuris mums virto subata, viską pamiršom, ir mums, krikščionims, teliko tik aklas neklausinėjantis, nemąstantis ir netyrinėjantis tikėjimas Viešpaties stebuklu...".

Knyga praplėtė mano akiratį dar plačiau, radau daug to meto daiktų aprašymų ar vietų, žymių žmonių pavardžių, Antikos laikų istorijų apie Orfėją ir Euridikę , pvz, "...orkestras grojo kažką senoviško, Jažembskio "Tamburettą" ar panašiai...". Skaitant ir sutinkant šią pavardę, pasidomėjau ir paklausiau jo muzikos. Tai Vazų karališkojo dvaro kompozitorius, smuikininkas. Atrodo, kad rašytoja rašė šią knygą, klausant būtent barokiškos muzikos. Ir tai atsispindi kiekviename sakinyje. Taip pat žodis "kreza", tai apvali balta apykaklė, buvusi madinga Europoje XVI a. pab. - XVII a. pr.

Knyga, kuri skatina mąstyti ir grožėtis lietuviško žodžio skambesiu. Skirta tiems, kurie domisi menu, mokslu, istorija, religijomis ir literatūra...

Susidūrimas su realybe - tiesiai šviesiai ir nepagražintai

Seniai visų siūlyta knyga, bet būtent laukiau to momento, kai pati būsiu internų vietoje. Ir nenusivyliau! Prieš penkerius metus šis kūrinys man būtų atrodęs...

Susidūrimas su realybe - tiesiai šviesiai ir nepagražintai

Seniai visų siūlyta knyga, bet būtent laukiau to momento, kai pati būsiu internų vietoje. Ir nenusivyliau! Prieš penkerius metus šis kūrinys man būtų atrodęs kaip romanas iš fantastikos skyriaus ar holivudinė komedija. Kai truputį esi jau prisilietęs prie ligoninės užkulisių, priimi realybę kitaip - su ironija ir sveiku juoku! Būtent taip autorius Samuelis Shemas (Steve`as Bergmanas) perteikia internatūros, ligoninės, gydytojų ir pacientų santykių "perliukus".

Knygoje gausu slaptų patarimų būsimiems medikams, pvz.: "...neleiskite susižavėjimui medicina užgožti jūsų atjautos žmonėms". Šiandieną tai yra dažnai užmirštama... Gydytojams pasidaro svarbiau įvairių tyrimų ir studijų rezultatai nei pats pacientas ir jo gerovė. Bet yra ir daug gražių pavyzdžių, kai skiriama laiko ne tik dokumentams ar statistikai, bet ir žmogui, tiesiog pokalbiui, nuraminimui. Manau toks ir turėtų būti Tikrojo gydytojo darbas.

Kūrinyje dažnai minimas žodis LIMPIS. Iš pirmo žvilgsnio įdomu, ką tai galėtų reikšti. O tai yra pacientų vardo santrumpa. Būtent taip gydytojai vadina ligonius "Dievo namų" ligoninėje. Gale knygos galime rasti žodžių, terminų paaiškinimus kaip tikroje mokslinėje enciklopedijoje. LIMPIS (-Ė) - Lauk Iš Mano Palatos; "Žmogus - dažnai dėl senatvės - praradęs tai, kas daro žmogumi". Šio žodžio paaiškinimo interpretaciją galime pasilikti sau, nes tai verta atskiros knygos apie vyresnio amžiaus žmogų ir jo vietą šiuolaikinėje visuomenėje.

Autorius viso romano metu pateikia trylika įstatymų. Medikams, pacientams ar paprastiems skaitytojams? Mano atsakymas būtų VISIEMS, kuriems svarbu tikrosios žmogiškosios vertybės ir kurių širdys dar nėra pavargusios nuo šių dienų realybės ar mėgstantiems ironizuoti, priimantiems realybę tokią, kokia ji yra. Būtent autorius ir pateikia įstatymus su didele ironija, jog pamąstytume, kad į viską žiūrėtume kritiškai, o gal pritartume: " IX įstatymas: Vienintelis geras ligonis - negyvas ligonis".

Ne veltui ant knygos viršelio yra pasakoma: "Neįtikimas paradoksas: gydytojo profesija taip nužmogina, bet ją taip didžiai vertina visuomenė". Tad yra daug nuomonių, bet pati svarbiausia - TAVO nuomonė. Galime būti idealistais ar realistais, bet niekada neleiskime savo svajonėms ir įsitikinimams nugrimzti negailestingoje realybėje. Tik aštrus protas ir geras humoro jausmas laiku ir vietoje gali mums padėti. Tad taip ir skaitykime šią amerikiečių klasiką!

Siužetas vertas dėmesio, gal net filmo. Į tokį nueičiau, nors ir neesu didelė kino mėgėja. Kiekviename knygos skyriuje atsiskleidžia koks nors įdomus faktas, kuris atrodo visiškai keičia knygos siužeto eigą. Knyga apie...

Siužetas vertas dėmesio, gal net filmo. Į tokį nueičiau, nors ir neesu didelė kino mėgėja. Kiekviename knygos skyriuje atsiskleidžia koks nors įdomus faktas, kuris atrodo visiškai keičia knygos siužeto eigą. Knyga apie tamsiausias žmogaus kerteles, į kurias gali nuvesti tik besąlygiškas keršto troškimas. 8 iš 10. -2 už pabaigą.

Dar viena šio įdomaus žmogaus knyga mano kolekcijoje. Labai patinka tai kaip pateikia įvairiausias temas. Tikriausiai nei vienoje A. Čekuolio skaitytoje knygoje dar neradau neįdomaus straipsnio. Šioje knygoje susipažinau šiek...

Dar viena šio įdomaus žmogaus knyga mano kolekcijoje. Labai patinka tai kaip pateikia įvairiausias temas. Tikriausiai nei vienoje A. Čekuolio skaitytoje knygoje dar neradau neįdomaus straipsnio. Šioje knygoje susipažinau šiek tiek su rašytojo jaunyste, įdomiais pasakojojimais iš praeities. Man patiko!

Jei sąžiningai nemėgau, nemėgstu ir nemėgsiu dramos kūrinių. Man sunku ir neįdomu skaityti kūrinius, kuriuose vyrauja tik dialogai ir monologai. Man trūksta ilgesnių veikėjų bei aplinkos aprašymų, neužtenka trumpų...

Jei sąžiningai nemėgau, nemėgstu ir nemėgsiu dramos kūrinių. Man sunku ir neįdomu skaityti kūrinius, kuriuose vyrauja tik dialogai ir monologai. Man trūksta ilgesnių veikėjų bei aplinkos aprašymų, neužtenka trumpų remarkų. Tačiau prisiverčiau atsiversti šią knygą, kuri manęs nežavėjo nei pavadinimu, nei viršeliu.

Skirgaila. Iš istorijos pamokų žinojau, jog jis - vienas kunigaikščių. Kadangi istorija domiuosi, tai padėjo labiau įsigilinti į pačią knygą bei tų laikų Lietuvą. Šioje knygoje pasakojama apie tai, kokį poveikį Lietuvos pasikrikštijimas turėjo visiems žmonėms, apie Skirgailą rūstų, įdomų kunigaikštį, daugeliu dalykų išsiskiriantį iš kitų. Kūrinyje vyravo daugybė konfliktų. Pagrindinis tarp Skirgailos ir Lydos kunigaikštytės. Ona Duonutė kovoja dėl savarankiškumo, noro įvykdytis savo pažadą. Tačiau jos pastangos bejėgis, ji negali sustabdyti tirono.

Čia atskleidžiama veidmainystė, kaip žmonės davę priesaikas, net nesusimąstydami jas laužo. Melas - neatsiejamas nuo įprasto gyvenimo.

Kova tarp senosios pagoniškosios religijos ir ką tik įvestos krikščionybės nepalieka ramybėje tiek bajorų, tiek eilinių žmonių,

Ši drama pajėgia sukrėsti, sužadinti baimę, sielvartą, užuojautą.

Atvirai, man šis kūrinys nepatiko. Net negaliu plačiai jo aprašyti, nes jis persismelkęs ydomis.

Ilgai, labai ilgai atidėliojau Džeinės Eir skaitymą, lyg būčiau jautusi, kad tai ne mano knyga. Žinant mano meilę aprašomiems laikams ir Austen istorijoms paradoksalu, bet jokių gilių jausmų man šis romanas nesukėlė. ...

Ilgai, labai ilgai atidėliojau Džeinės Eir skaitymą, lyg būčiau jautusi, kad tai ne mano knyga. Žinant mano meilę aprašomiems laikams ir Austen istorijoms paradoksalu, bet jokių gilių jausmų man šis romanas nesukėlė. Įdomi istorija, gana gerai susiskaitė, bet pati Džeinė ir istorijos vingiai vietomis rimtai erzino, ir tik baigusi knygą ir išanalizavusi savo emocijas, nusprendžiau, kad knyga gal ir nieko, bet jau tikrai ne man.


Labiausiai atstūmė tai, kad tai tikrų tikriausia pasaka. Pasaka apie vargšę našlaitę mergaitę, kuriai po labai prastos vaikystės ir jaunystės, galiausiai laimė vis tek šypsosi, o visa drama tame, kaip ji sugeba su ta laime tvarkytis. Viskas būtų gerai, jei ne tie mistiniai sutapimai. Žinoma, literatūroje sutapimai dažnas dalykas, kitaip nebūtų įdomu skaityti, bet čia jie buvo tokie neįtikėtini, kad netgi darėsi juokinga. Ypatingai realu, kad iš visų Anglijos namų ji atsidūrė būtent tuose, kur gyveno prarasti giminaičiai. O kur dar netyčia užmatytos pavardės, keistai sutapęs pasivaikščiojimas ir paslydęs arklys, laiškas, per kelis atsitiktinai pažįstamus žmones sukėlęs grandininę reakciją su nelabai maloniais rezultatais, o galiausiai iš viso nužudė per trijų dienų kelią atskriejantys šauksmai, o kur dar, kaip visuomet, palankus ir dramatiškas metas. Mano supratimu buvo galima ir subtiliau iliustruoti širdies šauksmą.


Džeinė Eir. Aš taip tos vargšelės ir neprisijaukinau. Pradžioje labai ją palaikiau, ji man netgi patiko, matėsi, kad kovoja, kad ir kokia bergždžia būtų ta kova. O jos vaikystė ir jaunystė man kėlė daug jausmų, buvau tikrai sujaudinta tokio žiauraus elgesio, o dar žinant, kad šis romanas gana autobiografiškas, jausmas dar nemalonesnis. Tačiau po truputį ji ėmė mane erzinti, jos užsispyrimas pradėjo pamažu įgauti neigiamą atspalvį, o galiausiai viską vainikavo kvailų sprendimų virtinė, kuria ji išmetė savo laimę per langą. Supykau ant jos ir, nors pabaiga kiek apmalšino mane, visgi toli gražu tos mažutės guvernantės prie mėgstamų personažų nestatyčiau. Bet visgi ne prasti jos sprendimai greičiausiai mane atbaidė, juk Skarletė tai gerokai aplenkė Džeinę priimtais blogais sprendimais, o visgi ir knyga man patiko, ir pati Skarletė paliko stiprios asmenybės įspūdį, o ir užsispyrusi kaip ožys ji liko iki paskutinio puslapio. Štai Džeinė nevengė paverkšlenti. Pradžioje ji buvo vaikas, o ir išgyvenimai buvo skaudūs, bet vėliau jos mąstysena vis tiek neatrodė kaip subrendusio žmogaus. Galbūt prisidėjo tai, kad pasakojimas vyko pirmuoju asmeniu (nekalbu jau apie tą "Skaitytojau"), bet jos pamąstymai kažkaip man nesiderindavo su veiksmais, mąstydavo tai ji tikrai nei šį, nei tą. Nežinau, galbūt tiesiog ne mano tipo personažas, bet man pasirodė gryna Pelenė, kažkokia be charakterio ir asmenybės.


Kas buvo tikrai įdomu - istorija. Atmetus neigiamą sutapimų atspalvį, susidėliojo visos paslaptys gražiai. O ir mistika, ir nežinia buvo kuriami atsargiai, neįkyriai. Žodžiu, skaityti buvo visai įdomu. Įdomiai rašytoja ir svarbių dienų atmosferą kuria. Nevengia iš karto parodyti, kad ši diena bus ypatinga, nupasakoja orą, aplinkybes, viską, kas supa pagrindinius veikėjus ir tuomet pamažu, neskubėdama atskleidžia tos dienos siurprizus. Vestuvių išvakarėms rašytoja išmonės išvis nepagailėjo. Šitoje knygoje tai jau tikrai pildėsi didžiausios nuotakų baimės, kurios juk paprastai per filmus ar knygas atrodo juokingai. Ko gi tiek jaudintis, atrodo, o pasirodo visgi būna dėl ko. Na tikiuosi prieš savo vestuves griūvančių sienų ir nelaimę pranašaujančių kūdikių nesapnuoti.


Aš likau neišgirdusi to, ką autorė norėjo Džeinės Eir lūpomis man pasakyti, bet Šarlotė Bronte moka gražiai pasakoti. Šis romanas - tikra pasakaitė, su nuosmukiais ir pakilimais, vainikuojama laimingos pabaigos. Pablankinus pasakiškąją pusę, galbūt šis romanas būtų patikęs ir man.

Nors knygą perskaičiau jau senokai, tačiau atsiliepimui laiko vis pritrūkdavau. Tačiau knygą prisiminiau visai netikėtai šį savaitgalį važiuojant namo, kai kelyje priešais mašiną netikėtai greitai ir žemai pralėkė...

Nors knygą perskaičiau jau senokai, tačiau atsiliepimui laiko vis pritrūkdavau. Tačiau knygą prisiminiau visai netikėtai šį savaitgalį važiuojant namo, kai kelyje priešais mašiną netikėtai greitai ir žemai pralėkė paukštis, beveik po pat ratais. Kai taip atsitikdavo anksčiau, manyje visada atsirasdavo gailestis "vargšeliams kvailiukams, kurie tik per plauką nuo mirties". Tačiau šįkart gailesčio nepajutau, o prisiminiau Džonataną Livingstoną Žuvėdrą...

Tai pasakojimas apie protu nepaaiškinamą atsidavimą savo svajonei, apie stiprybę akistatoje su kitais, tokiais kaip Visi, ir su Savimi, visiškai kitokiu nei Visi. Apie Tikslą, didesnį už Tave patį ir tikslo siekimą, didesnį už patį Tikslą.

Knyga paliko kažkokį nepaaiškinimą liūdesio bei ilgesio įspūdį, na ir žinoma, krūvą apmąstymų...

"Protas yra viena didžiausių žmogaus dovanų. Bet dažniausiai žinių ieškoma iš noro rasti meilę. <...> Intelektas be gebėjimo duoti ir priimti meilę veda prie protinio ir dorovinio nuosmukio, neurozių ir gal net psichozių."



...

"Protas yra viena didžiausių žmogaus dovanų. Bet dažniausiai žinių ieškoma iš noro rasti meilę. <...> Intelektas be gebėjimo duoti ir priimti meilę veda prie protinio ir dorovinio nuosmukio, neurozių ir gal net psichozių."







Knygą "Gėlės Aldžernonui" rekomendavo draugė. Pirmą kartą ją paėmusi, greitai numečiau. Pripažinsiu, skaitėsi sunkiai. Buvo sunku suprasti, kas iš tiesų knygoje aprašoma. O patį skaitymą apsunkino daugybe rašybos ir skyrybos klaidų. Šios klaidos įsivėlusios ne per atsitiktinumą. Būtent skurdi, vaikiško naivumo kupina herojaus kalba ir dažnos rašybos ir skyrybos klaidos padeda geriau suprasti žemu intelekto koeficientu pasižyminčio herojaus Čarlio Gordono gyvenimą.



Antrą kartą paėmusi knygą net nustebau, koks šio herojaus gyvenimas gali būti įtraukiantis. Pradžioje vaizduojamas jo didžiulis noras būti protingu ir įdedamos pastangos. Bet po didžiulių pastangų dažnai seka nusivylimas. Net kai laboratorijoje paprašo įveikti labirintą, tai greičiau padaro pelė, vardu Aldžernonas. Šiai pelei atlikta proto galių didinimo operacija. Tikėdamasis tapti protingu, Čarlis ir ryžtasi šiai operacijai.



O po operacijos prasideda Čarlio Gordono pažintis su visomis žmogaus gyvenimo gėrybėmis ir blogybėmis. Pirmiausiai jis godžiai imasi tenkinti savo smalsumą. Gilina žinias fizikos, medicinos, psichologijos ir kitose mokslinėse srityse. Įgytomis žiniomis jis noriai dalijasi su aplinkiniais, todėl daugumai jis atrodo kaip pasipūtėlis. Dėl to kyla konfliktai tiek darbe, tiek bendraujant su mokslininkais, kurie jį paskatino ryžtis operacijai.



Tačiau Čarlis mokosi ne tik intelektualine prasme. Jis pradeda pažinti ir jausmų pasaulį. Pradeda suprasti, ką reiškia jausti susižavejimą, aistrą ir meilę moteriai. Ir šiuos jausmus analizuoja psichoterapijoje. Drauge su psichoterapeutu Čarlis analizuoja sapnus, santykius su moterimi. Šios analizės skatina jį tėvus, seserį bei praeitį.



Knygoje spėliojama, iš ko kilo nepasotinamas Čarlio noras tapti protingu. Tokiu būdu supažindinama su psichologija, psichoanalize. Aptariama žmogaus raida, moksliniai tyrimai, asmenybės įvertinimo testai. Knygoje daug psichologijos, todėl kartais pasvarstydavau: ar su psichologija nieko bendro neturintis žmogus, gali gerai suprasti knygos esmę? O gal kaip tik šis išsilavinimas trukdo geriau ją suprasti?



Ši knyga mane pamokė, kad gyvenime svarbu būti tiek naiviam, kiek ir įžvalgiam. Įžvalgumas padeda mums save apsaugoti, o naivumas - pamatyti visas gyvenimo spalvas. Todėl šią knygą rekomenduočiau tiems, kurie karts nuo karto užduoda klausimą: "O kas būtų, jei...?". Gali būti, kad perskaitę knygą, suprasite, ką iš tiesų vertinate gyvenime.

http://buticiairdabar.blogspot.com/2014/08/knygu-issukis-2014-daniel-keyes-geles_6.html

Šilkaverpiai ir meilė. Ervė Žonkūras šilkaverpių vikšrų keliauja į Afriką, o ten kilus šilkaverpių marui, į tolimąją paslaptingą Japoniją, kurią pasiekti aštuonioliktojo amžiaus viduryje buvo rizikingas žygdarbis. O...

Šilkaverpiai ir meilė. Ervė Žonkūras šilkaverpių vikšrų keliauja į Afriką, o ten kilus šilkaverpių marui, į tolimąją paslaptingą Japoniją, kurią pasiekti aštuonioliktojo amžiaus viduryje buvo rizikingas žygdarbis. O meilės trikampį sudaro žavi žmona ir nemažiau žavi japonė, matyta vos porą kartų, kurios net balso negirdėjo. Taupūs aprašymai, skyrelių apimtys nuo pusės iki pusantro puslapio; vienas ilgiausias skyrelis siekia tris su puse puslapio, o vienas trumpiausias vos dvi eilutės. Tačiau vaizdai gyvi, lyg piešiniai ant ežero vandens.

M.Binchy kūriniai ramūs, paprasti, bet įdomūs. Deja, bet apie alyvinio autobusiuko keleivius rašoma tik dalį knygos (kiek nusivyliau)... Likę apsakymai irgi patiko, tik visi pasakojimai be autorės pabaigos, vadinas ją reikia...

M.Binchy kūriniai ramūs, paprasti, bet įdomūs. Deja, bet apie alyvinio autobusiuko keleivius rašoma tik dalį knygos (kiek nusivyliau)... Likę apsakymai irgi patiko, tik visi pasakojimai be autorės pabaigos, vadinas ją reikia susikurti patiems, o atrodo taip norėtųsi tęsinio ir sužinot tai kaip toliau sekasi kiekvienam autorės herojui...