Knygos veikėja Lija kaunasi pati su savimi. Ji gydėsi nuo anoreksijos, tačiau gydimas jai nepadėjo. Pradėjusi gydimą ji jautėsi kaip storas, rausvas, maisto prikištas paršelis. Anksčiau bent jau turėjo draugę Kesę, kuri...

Knygos veikėja Lija kaunasi pati su savimi. Ji gydėsi nuo anoreksijos, tačiau gydimas jai nepadėjo. Pradėjusi gydimą ji jautėsi kaip storas, rausvas, maisto prikištas paršelis. Anksčiau bent jau turėjo draugę Kesę, kuri yra nebegyva. O prieš pat mirtį ji skambino Lijai 33 kartus. Lija nei vieno karto neatsiliepė, todėl jaučiasi kalta dėl draugės mirties. Tai dar labiau prastina jos būklę. Ji jau panaši į vaikščiojantį skeletą, tačiau jos svoris jai atrodo vis dar per didelis.
Nutarusi bėgti iš mamos namų, nes tėvas neleidžia jai gyventi su juo, nes pamotės dukra rado ją susipjausčiusią ir leisgyvę vonioje. Vengdama vėl atsidurti Naujųjų laikų ligoninėje kurią laiko kalėjimu, ji kreipiasi į vienintelį galimą sakyti draugą, tačiau ir jis ją palieka. Toli nuo miesto, mirštančią. Ji vis mato savo mirusią draugę, tad mano, jos ir jos gyvenimas jau baigiasi, tačiau ji supranta, jog nori dar gyventi, nori pagaliau būti sveika.
Knygoje atspindi itin opi šiuolaikinio jaunimo, o ypač merginų problemą - anoreksiją. Žiemos mergaitės tai - mergaitės sergančios anoreksija. Knygoje parodomi vaikų ir tėvų santykiai tokiu atveju. Tėvai stengiasi padėti, tačiau vaikai supranta tai kaip kišimąsi į jų asmeninį gyvenimą. Knygos herojei Lijai taip ir atrodo, nes juk ji jau pilnametė, mano, kad jokių problemų neturi, o jei ir turi, jos tikrai nesusijusios su valgymo įpročiais ir ji gali savarankiškai susitvarkyti. Rašymo stilius neeilinis. Autorė labai aiškiai parodo Lijos būseną, kokia ji sutrikusi dėl draugės mirties. Neįprasta, kad mergina savo mamą vadina dr. Chola Merigan ir niekaip kitaip, manau tai parodo kokią ji regi mamą iš tikrųjų.
Knyga nėra paremta tikrais įvykiais. Autorę šia tema rašyti pastūmėjo jai rašiusios mergaitės ir pasipasakojusios apie savo vargus dėl mitybos sutrikimų, pjaustymosi ir pasimetimą.\
Knyga labai įdomi, verta dėmesio, nors ir šiek tiek sunkokai skaitėsi dėl neįprasto stiliaus.

Laurie Halse Anderson "Kalbėk" parašė prieš tryliką metų, ji net nesitikėjo nei, kad knyga bus išleista, nei, kad ji sulauks tokio dėmesio.
Knygą autorė pradėjo rašyti susapnavusi košmarą. Pabudusi ji girdėjo verkiančia...

Laurie Halse Anderson "Kalbėk" parašė prieš tryliką metų, ji net nesitikėjo nei, kad knyga bus išleista, nei, kad ji sulauks tokio dėmesio.
Knygą autorė pradėjo rašyti susapnavusi košmarą. Pabudusi ji girdėjo verkiančia mergaitę, kuri buvo jos viduje. Jai rašant apie košmarą išryškėjo Melindos Sordino asmenybė. Kas nutiko mergaitei rašytoja sužinojo ne iš kart, o tik pradėjusi rašyti.
Rašytoja gavo daug laiškų. Merginos skaičiusios šia knygą pasidalino su ja savo istorijomis, su jos pagalba jos taip pat prabilo kaip ir knygos veikėja Melinda, suvokė, kad tylėjimu sau nepadės.
Melinda naujokė mokykloje. Pačią pirmą dieną ji suvokia, jog mokykloje prie nieko nepritaps, nes jos nieks nemėgsta. O viskas prasidėjo per vyresnių klasių mokinių vakarėlį į kurį ją pasikvietė draugė. Mergaitė nenori prisiminti, kas tada nutiko. Po to įvykio ji nutyla ir beveik nebekalba, niekuo nepasitiki, nes yra įsitikinusi, kad kiti ją tik įskaudins.
Mokykloje jai sunku. Ji turi tik vieną draugę vardu Hetera, tačiau ir ta susidėjusi su kitų mergaičių grupele mokykloje ją palieką, na, o prisimena tik tada kai prireikia Melindos pagalbos. Mokyklos valdžia pastebi, kad prastėja jos pažymiai bei lankomumas ir tai, jog ji nekalba. Vienintelė mergaitės paguoda, kur ji gali nuo visų pasislėpti yra nenaudojamas valytojų sandėliukas, kuriame ji leidžia pamokas ir dailės pamokos, kuriose ji bando "atgaivinti" medį.
Melinda pagaliau ryžtasi papasakoti Reičelei - Rachelei, savo buvusiai geriausiai draugei kas nutiko per vakarėlį ir kodėl ji iškvietė policiją, bet vien dėl to, kad vaikinas kuris ją įskaudino lenda prie buvusios draugės. Ji pasipasakoja, kad per vakarėlį ją išprievartavo vyresnis vaikinas, na, o kai ji pasako, jog tai buvo Endis Evansas, draugė tiesiog pasiunta, na ir dabar visa mokykla pradeda jos dar labiau nemėgti.
Tačiau Reičelė atstumia Endį per dvyliktokų šokių vakarą, ir pasako apie Melindos pasakojimą. Jis įsiunta. Susiradęs Melindą jos sandeliuke ir vėl bando išprievartauti, tačiau šį kartą ji stipresnė ir pagaliau pasiryžta netylėti. Ji susigrumia su savo didžiausiu priešu.Na ir lyg tyčia jų grumtynes išgirdusių palaikymo komandos šokėjų dėka, visa mokykla sužinov koks tas Endis. Melinda pagaliau atsigauna, ji daugiau nebetyli. Bet ne dėl to, kad dabar visi su ja gražiai elgiasi, o dėl to, kad ji pagaliau išsivadavo iš ją beveik metus gniaužusių gniaužtų.
Skaičiau šią knygą, nes buvau skaičiusi atsiliepimus internete. Knyga įdomi, įtraukianti, realistinė. Knygoje norima parodyti, kaip svarbu nebijoti kalbėti už save, neužsidaryti savyje ir pasitikėti savimi. Siūlyčiau šią knygą perskaityti visiems.

Sauliaus Tomo Kondroto romanas "Žalčio žvilgsnis" - kai kas iš lietuvių tinklaraštininkų rašo, kad tai viena iš kelių knygų, kurias nesigaili perskaitęs per visą savo gyvenimą, kiti rašo, kad tai - bene geriau už...

Sauliaus Tomo Kondroto romanas "Žalčio žvilgsnis" - kai kas iš lietuvių tinklaraštininkų rašo, kad tai viena iš kelių knygų, kurias nesigaili perskaitęs per visą savo gyvenimą, kiti rašo, kad tai - bene geriau už Sabaliauskaitę.







Na, o aš galiu gyventi be šios knygos. Nesupraskit blogai - tikrai geras lietuvių kūrybos pavyzdys. Gal netgi siūlytinas į mokyklines programas. Jei ten yra koks A. Vaičiulaitis su saldžia ir nuobodžia "Valentina", kodėl negali būti S. T. Kondroto. Tačiau, kaip ir dažnai būna, knyga arba įjungia tau kažką smegenyse, arba ne.







Viena supratau tikrai - sabaliauskaitišką stilių atrado ne K. Sabaliauskaitė. S. T. Kondroto romane tas pats išsiliejantis, žodžiais išplūstantis, nešantis, plukdantis ritmas. Tik trumpesniais sakiniais ir aiškesnis nei K. Sabaliauskaitės. Puikus žodžio meistras.



Tokių minčių ar jausmų apniktas (nes viskas mano galvoje susipynė susiraizgė į pilkai margą kamuolį, užpildžiusį kaukolę ir spaudžiantį ją iš vidaus), nuėjau pas bites ir atsisėdau žolėje tarp avilių. Vabzdžiai sukiojosi man apie galvą, laukdami naujienų, bet aš tylėjau ir prisimerkęs, kad geriau matyčiau, stebėjau tėvą, sėdintį ant kaladės palei tvartą. Jo laukimą buvo nemalonu matyti. Laukimas ir ramybė atrodo panašūs dalykai. O tėvas, nors iš pažiūros ir ramus, viduje tiesiog srebėjo ir virė, tarsi bulius, nesulaukdamas atvedant karvės. Tėvui bjauru buvo laukti savojo tėvo mirties ir vis dėlto reikėjo. Gal svetimas žmogus manytų, kad tėvas labai ramus, tik truputėlį liūdnas, bet aš tai jau kiaurai jį mačiau, nors ne visada suprasdavau, nes buvau dar labai jaunas. Nieko nepadarysi. Mes - Meižiai.



Tačiau romanas - Meižių šeimos saga - ne be priekaištų. Gal todėl, kad rašytojas labiau linkęs rašyti apsakymus? Ir tarp kelių apsakymų rinkinių romanai tėra tik du.







Ant galinio knygos viršelio paties rašytojo žodžiai: "Rašant "Žalčio žvilgsnį" man ėmė atsiverti neregėtos laisvės erdvės. Šis kūrinys net nebuvo sumanytas kaip romanas. Nežinau, ar ir dabar jį reikėtų vadinti romanu. "Žalčio žvilgsnis" buvo savotiški vartai į laisvę, išsivadavimas iš daug įvairiausių gniaužtų."







Štai kur čia šuo pakastas! "Net nebuvo sumanytas kaip romanas..." Matau, jaučiu. Kartais net atrodė, kad rašytojas užsižaidžia tuo savo stiliumi, ir pliekia ant popieriaus žodžius ir frazes "nuo kažko išsivadavęs". O vėliau atskirus lapus - epizodus - sujungia.







Tačiau, kaip skaitytoja, aš prašau nors šiokių tokių rašymo taisyklių - pavyzdžiui, kad man pateiktų romaną, o ne romano apmatus. O šis romanas daugiau skirtas pačiam rašytojui - tobulėti, išnaudoti naujas erdves, naujas galimybes. O aš kažkaip net nesuvedžiau galų tarp dviejų dalių. Nors siužetai (daugiskaita, nes, manau, kad sukarpius romaną ir išvysčius skirtingas dalis, būtų gavęsi keli geri romanai) taip pat įdomūs, originalūs ir įtraukiantys.







Leidykla: "Tyto alba"



Leidimo metai: 2006



Puslapių: 262

Kaip vyrui ir moteriai būti kartu, kai jie tokie skirtingi? Bevardė pagrindinė veikėja, kilusi iš išsiskyrusių inteligentų šeimos,skausmingai išgyvenusi tėvų skyrybas, pati blaškosi meilės keturkampyje: vyras jakobas, jo...

Kaip vyrui ir moteriai būti kartu, kai jie tokie skirtingi? Bevardė pagrindinė veikėja, kilusi iš išsiskyrusių inteligentų šeimos,skausmingai išgyvenusi tėvų skyrybas, pati blaškosi meilės keturkampyje: vyras jakobas, jo meilužė, pačios meilužis Emas. Knygoje tiesioginio veiksmo nėra, tai sankaupa minčių, gamtos vaizdų, prisiminimų, amžiaus pabaigos politinių realijų. Beje, užsimenama apie sovietinius tankus prie Rygos televizijos bokšto. Negi ir švedai, kaip kokie japonai, nežino Vilniaus?

Trečioji ir paskutinė "Nežemiškosios" knygų serijos dalis.
Knygoje vyksta didžioji kova tarp gėrio ir blogio jėgų: tarp gerųjų angelų ir juodasparnių, triplarijų susitikimas, skaudžios netektys kurių nebuvo įmanoma...

Trečioji ir paskutinė "Nežemiškosios" knygų serijos dalis.
Knygoje vyksta didžioji kova tarp gėrio ir blogio jėgų: tarp gerųjų angelų ir juodasparnių, triplarijų susitikimas, skaudžios netektys kurių nebuvo įmanoma išvengti. Tačiau gausu ir teigiamų dalykų: pergalės, išmoktos pamokos, įvykdytos užduotys, susitikimas su mirusia Klaros mama ir mylimųjų gelbėjimas.
Nors ši knyga ir paskutinė, tačiau ne prasčiausia, o mano nuomone, pati geriausia trilogijos dalis. Vyksta tokie dalykai, kurių tikrai nesitikėjai galintis sulaukti. Knyga labai lengvai skaitosi, kaip ir prieš tai parašytos dalys. Siužetas įtraukiantis, pradėjus skaityti sunku atsitraukti ir padėti knygą į šalį.:)
Labai gaila, kad tai paskutinė knyga apie Klarą Gardner ir jos angelišką gyvenimą.
Rekomenduočiau perskaityti visas "Nežemiškosios" knygas mėgstantiems fantastiką, romantiką. Manau tikrai nepasigailėsite.:)

"Perėjusi pragarą" paskutinė knygų serijos apie Ketę Diuprė dalis.
Vilsonui Makėjui pavyksta išgelbėti Ketę nuo mirties kuri būtų ją pasiglemžusi po kovos su didžiausiu priešu Solomonu Tutuola.
Kol atsigauna, mergina...

"Perėjusi pragarą" paskutinė knygų serijos apie Ketę Diuprė dalis.
Vilsonui Makėjui pavyksta išgelbėti Ketę nuo mirties kuri būtų ją pasiglemžusi po kovos su didžiausiu priešu Solomonu Tutuola.
Kol atsigauna, mergina guli ligoninėje, o vėliau Vilsonas ją nusiveža toliau gydytis į savo tėvų namus. Ketė priešinasi, nenori ten keliauti, nes tai reikštų, kad ji nori būti su juo. Nors taip ir yra tačiau ji iki šiol to nepripažįsta.
Nors Makėjaus tėvai su ja elgiasi labai gražiai, jai nejauku, nes ji nepratusi prie tokio rūpestingumo ir dėmesio, nes beveik visą gyvenimą rūpinosi pati savimi.
Tuose namuose ji pasveiksta, susidraugauja su Vilsono tėvais. Viskas lyg ir ramu, tačiau šį kart nepasiseka Makėjui: jis pašaunamas darbe ir paguldomas į ligoninę kritinės būsenos. Jis vos nemiršta. Patyrusi tokį išbandymą Ketė pagaliau supranta jį mylinti.
Jis gydosi taip pat savo tėvų namuose. Atrodo, kad Ketė tiesiog traukia nelaimes: važiuodama į namus iš miestelio pakliūna į viesulo nagus ir vėl vos nežūva. Dar gerai nesugijęs Vilsonas puola jos ieškoti, pamano, kad šį kart ji tikrai neišgyveno, tačiau randa ją gyvą, nors ir automobilis, kuriuo ji važiavo grimzta užpelkėjusio ežero vandenyje.
Šį kart jie gydosi kartu. Vėliau slapčiomis susituokia. O Ketė pajunta pykinimus, pastebi, kad vėluoja jos dienos. Kaltę verčia sunkiems išgyvenimams ir sužalojimams, tačiau pasidaro nėštumo testą ir sužino, kad laukiasi nuo Vilsono ir laukėsi jau tada kai buvo žiauriai sužalota Solomono. Bijo, kad vaikučiui nutiko kas nors negero, tačiau apsilankiusi pas gydytojus sužino, kad viskas gerai. Abu žinią priima džiugiai.
Tačiau nuotykiai dar nesibaigia. Visi pėdsakai iš Solomono nužudymo vietos veda pas Ketę, o Vilsoną pašovęs vyriškis dar nerastas, tačiau pastebėtas netoli jų namų. Kai Ketė lieka viena kaip tik į namus užklysta vyriškis kesinęsis į jos vyrą. Tikriausiai šį kart ji nebūtų išgyvenusi, tačiau kaip tik tuo metu į namus užsuka ir pareigūnas atvykęs jos apklausti iš Meksikos.
Padėjęs merginai jis ją apklausia, ji mano, kad jau bus suimta, tačiau jis tiesiog pagiria ją už jos drąsą, atsiprašo, kad ją dar labiau vargino nors ji ir sužeista.
Knygos pabaiga laiminga, nepaisant visų išbandymų. Kupina išgyvenimų ir džiaugsmo knyga išsiskiria iš kitų dviejų knygų tuo, kad šioje dalyje gausu romantikos ir Ketė pagaliau nusimeta savo "kietuolės" įvaizdį, kuris trukdė jai pažinti savo pačios jausmus. Knyga skaitėsi lengvai, nes buvo įdomi. Rašytoja rašo lengvai, neužkraudama skaitytojui per daug nereikalingos informacijos.
Tikrai nesigailiu perskaičiusi šias tris knygas. Nuo šiol mano mėgiamiausių knygų sąrašas pagausėjo dar viena trilogija.
Rekomenduoju knygas perskaityti visiems kurie mėgsta veiksmą ir romantiką.:)

"Žūtbūtinė medžioklė" - antroji trilogijos dalis.
Po dar vieno susitikimo su giltine persekiojant Marką Preslį, Ketei liko dar šešios gyvybės. Atrodo, kad jos gyvenimas pagaliau stos į savo vėžes, nes draugės žudikui jau...

"Žūtbūtinė medžioklė" - antroji trilogijos dalis.
Po dar vieno susitikimo su giltine persekiojant Marką Preslį, Ketei liko dar šešios gyvybės. Atrodo, kad jos gyvenimas pagaliau stos į savo vėžes, nes draugės žudikui jau atlyginta, o jos tėvo žudikas Solomonas Tutuola sudegė gaisre Meksikoje. Bent jau ji taip tikisi.
Iš smalsumo įsijungusi kompiuterio programą, kuri rodė kur yra Preslio daiktuose paslėptos blakės, ji pamato tai, ko visai nesitikėjo: kelios blakės juda Meksikoje. Norėdama būti užtikrinta, kad Solomonas tikrai žuvo, mergina vėl keliauja į Meksiką. Kadangi prieš tai ji susipyksta su savo lyg ir vaikinu Vilsonu, nes nenori pripažinti sau įsimylėjus jį, jis nevažiuoja kartu su ja.
Pavojingoje kelionėje Diuprė išgelbėja dykumoje rasto vaiko gyvybę, padeda jam rasti likusius artimuosius, nes jo mamos, deja, nespėjo išgelbėti: jai įkando nuodinga gyvatė. Dėl šio žygdarbio ji vis dėlto supranta, jog kada nors ir pati norėtų būti motina, nors anksčiau apie tai net nepagalvodavo.
Kelionėje taip pat sutinka ir daugiau žmonių pažįstančių arba mačiusių Tutuolą. Visi jį apibūdina kaip žeme vaikščiojantį velnią, Na, o blakė jos kompiuterio ekrane ir toliau juda.
Ji suranda Solomoną ir nors pati lieka vos gyva, nužudo jį ir namą sudegina iki pamatų. Supranta, kad jai reikia pagalbos, tad kreipiasi į Vilsoną, kuris jau buvo susijaudinęs dėl jos pradingimo. Jis skuba gelbėti mylimosios.
Knyga nei kiek ne prastesnė nei pirmoji dalis. Kvapą gniaužiantys nuotykiai, Ketės drąsa, ryžtas, kurio pavydėtų bet kuris žmogus, daro knygą įdomią ir intriguojančią. Smalsu ar ir šį kartą Ketei pavyks išsiveržti iš ją norinčios pasiglemžti mirties gniaužtų. Jei patiko pirma dalis, ši knyga taip pat paliks gerą įspūdį.

"Laukinė katė" tai pirmoji Sharon Salos trilogijos "Devynios gyvybės" dalis.
Knyga yra apie jauną ir labai gražią nusikaltelių gaudytoja. Ketė Diupre pasirinko būtent tokią profesiją ne be priežasties. Dirbdama šį darbą...

"Laukinė katė" tai pirmoji Sharon Salos trilogijos "Devynios gyvybės" dalis.
Knyga yra apie jauną ir labai gražią nusikaltelių gaudytoja. Ketė Diupre pasirinko būtent tokią profesiją ne be priežasties. Dirbdama šį darbą ji gali pasiekti informaciją apie įvairius nusikalstamo pasaulio žmones, o kaip tik to jai ir reikia.
Kai jai buvo šešeri, automobilių avarijoje žuvo jos motina, o ji važiavusi su ja išgyveno. Būdama trylikos ji neteko vienintelio likusio brangaus žmogaus - tėvo. Jį šaltakraujiškai nužudė žmogus su keistomis tatuiruotėmis ant veido. Jis nužudė jos tėvą jos akivaizdoje, nes perrėžęs mergaitei kaklą manė, jog ji negyva, tačiau ji ir vėl išgyveno. Nuo to laiko Ketė peržiūrinėja visų nusikaltelių tatuiruotais veidais nuotraukas, nes žino, jog neatkeršijusi neatras ramybės savo gyvenime.
Ketę užaugino socialinė sistema, ten ji susirado draugę, kuri iki šiol jai kaip sesė. Tačiau vieną dieną kai jos susitinka Mimi papasakoja jai apie savo romaną su bosu ir, kad ji nuo jo laukiasi, tačiau bosas yra vedęs, tad pažadėjo, kad jei ji nepasidarys aborto ir kam nors pasakys kas yra vaiko tėvas jis ją nužudys.
Marša važiuoja su juo susitikti ir po to turi paskambinti Ketei, tačiau ji nesulaukia skambučio ir ima ieškoti draugės. Niekur jos neranda, o dar po kojomis jai maišosi įkyrusis Vilsonas Makėjus (kitos firmos nusikaltelių gaudytojas). Neradusi Maršos ji kreipiasi į policiją ir praneša, kad draugę nužudė Markas Preslis, garsus verslininkas, tačiau policija nekreipia išskirtinio dėmesio dėl jos pranešimo ir liepia laukti.
Tačiau mergina žino, kad kažkas negerai ir ima ieškoti savo draugės. Nesunkiai jį randa pasitelkusi malūnsparnio pagalba Preslio naftos telkinių plote. Kaip ji ir galvojo, Mimi negyva. Policija tik dabar pradeda tyrimą, na, o Diupre leidžiasi į kelionę persekioti Marką Preslį, kuris jau žino, kad jo nešvarūs darbeliai atrasti.
Ketė randa jį labai lengvai, nes jau iš anksto pasirūpino blakėmis jo daiktuose. Tačiau atsitinka tai, ko ji nė nesitikėjo: kartu su jos persekiojamu Marku Presliu slėptis į Meksiką keliaują ir jos tėvo žudikas. Ji nežino ar atlaikys tokį smūgį, ji dar nebuvo pasiruošusi susitikimui su tėvo žudiku, tačiau įsitikinusi, kad atkeršys Markui už draugės ir jos vaikelio nužudymą. Na, o jai į pagalbą skubą prie jos kimbantis ir ją įsimylėjęs Vilsonas Makėjus.
Knyga labai lengvai skaitėsi, siužetas įtemptas, tačiau nuspėjamas, tačiau nuo to knyga nenukenčia. Šiek tiek romantikos tarp Vilsono ir Ketės paįvairina knygos turinį. Knygą įdomu skaityti iki galo, nes smalsu, ar Diupre, kad ir kokia ji stipri bebūtų, pavyks susitvarkyti su situacija. Rekomenduočiau knygą visiems įtempto veiksmo, trilerių mėgėjams. Tikiuosi, kad kitos trilogijos dalys nenuvils.

"Suaugusio žmogaus gyvenime svarbiausias yra prasmės siekimas ir atradimas. Šis principas tapo vadinamosios trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėjo, austrų neorologo ir psichiatro Viktoro Emilio Franklio gyvenimo ir...

"Suaugusio žmogaus gyvenime svarbiausias yra prasmės siekimas ir atradimas. Šis principas tapo vadinamosios trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėjo, austrų neorologo ir psichiatro Viktoro Emilio Franklio gyvenimo ir kūrybos šerdimi. Jis pasiūlė vieną pirmųjų egzistencinių psichoterapinių sistemų, šalia kūniškojo ir psichinio iškėlęs dvasinio matmens svarbą pilnaverčiam žmogaus gyvenimui ir ypač jo sveikatai. Šis matmuo apima tokius svarbius žmogaus atributus kaip prasmės siekimas, orientacija į gyvenimo tikslų realizavimą, kūrybiškumas, vaizduotė, intuicija, savo galimos ateities įžvalga, sugebėjimas mylėti, išgirsti sąžinės balsą. Savo psichologinę teoriją Viktoras E. Franklis pavadino logoterapija - sistema, padedančia žmogui ieškoti savo gyvenimo prasmės ir ją atrasti.
Šią knygą sudaro dvi dalys: pirmoji - tai psichologo išgyvenimai fašistinėse koncentracijos stovyklose, tarsi atsakymas į klausimą, kaip žmogus gali ištverti tokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Antroje dalyje autorius apžvelgia savo pažiūras į psichoterapiją, tarsi atsakydamas į klausimą: o kas gi gali žmogui padėti ištverti kasdienybę? Knygoje suformuluoti ir trys svarbiausi logoterapijos principai: a) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas; 2) kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis; ir 3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne.

Ši knyga privertė susimąstyti apie tai, kad žmogus turi pasirinkimo laisvę kuo jis taps. Ji mane motyvavo susirasti savąją gyvenimo prasmę. Iš tikrųjų labai visiems rekomenduoju perskaityti šią knygą. Ypač pasiklydusiems.

314 puslapių barokiško stiliaus istorija apie mus, LDK bajorų tęsėjus ir palikuonis

Silva rerum III - tai trečioji dalis, kuri vėl skaitytoją panardina į XVIII a. LDK gyvenimą, kuris pilnas netikėtumų, ironijos, pavydo,...

314 puslapių barokiško stiliaus istorija apie mus, LDK bajorų tęsėjus ir palikuonis

Silva rerum III - tai trečioji dalis, kuri vėl skaitytoją panardina į XVIII a. LDK gyvenimą, kuris pilnas netikėtumų, ironijos, pavydo, meilės kovų ir savęs ieškojimo. Argi ne tas pats ir šiandien, XXI a. Lietuvoje?..Tik kiti veikėjai šių dienų scenoje veikia lyg marionetės, kurias valdo iš Aukštai ar likimas?..

K. Sabaliauskaitė puikiai tęsia Norvaišų šeimos sagą ,įpindama ir Radvilų šeimos istorijas. Autorė pasitelkia vaizdingus palyginimus: "Juk vieną dieną - gražuolė, it roželės pumpuras, o rytoj - dygi, aitri ir raukšlėta it pernykštė erškėtuogė". Taip rašytoja kalba personažo Petro Antano Norvaišos lūpomis apie moters grožį, kuris vis dėlto yra laikinas. Autorės išraiškingas sakinys pabrėžia tikrąsias vertybes, jog skaitytojas apie jas tikrai susimąstytų ne kartą.

Taip pat mintys apie tikėjimo prasmę ir jo esmę, esant įvairioms gyvenimo situacijoms, verčia pagalvoti apie šiandien vis jautriau gvildenamą religijos tematiką. Šioje dalyje kalbama daug apie žydus, judaizmą, apie žmonių požiūrį į šią religiją, skirtumus ir panašumus su krikščionybe: "...bet krikščionims visa tai neteisingai išvertus neliko pažinimo, mokslo ir tiesos, liko tik jų išminties užmarštis, net pamiršom ir tai, kad mes patys švenčiame jų šabą, shabbat, kuris mums virto subata, viską pamiršom, ir mums, krikščionims, teliko tik aklas neklausinėjantis, nemąstantis ir netyrinėjantis tikėjimas Viešpaties stebuklu...".

Knyga praplėtė mano akiratį dar plačiau, radau daug to meto daiktų aprašymų ar vietų, žymių žmonių pavardžių, Antikos laikų istorijų apie Orfėją ir Euridikę , pvz, "...orkestras grojo kažką senoviško, Jažembskio "Tamburettą" ar panašiai...". Skaitant ir sutinkant šią pavardę, pasidomėjau ir paklausiau jo muzikos. Tai Vazų karališkojo dvaro kompozitorius, smuikininkas. Atrodo, kad rašytoja rašė šią knygą, klausant būtent barokiškos muzikos. Ir tai atsispindi kiekviename sakinyje. Taip pat žodis "kreza", tai apvali balta apykaklė, buvusi madinga Europoje XVI a. pab. - XVII a. pr.

Knyga, kuri skatina mąstyti ir grožėtis lietuviško žodžio skambesiu. Skirta tiems, kurie domisi menu, mokslu, istorija, religijomis ir literatūra...