Oficiali dalis:
Šaltą 1815 metų žiemos vakarą Londono gatvėje pasirodė jaunas, neraštingas Amerikos jūreivis Robertas Adamsas, pusnuogis, mirštantis iš bado; jis tvirtino svečiavęsis pas Timbuktu karalių. Anglų lordas...

Oficiali dalis:
Šaltą 1815 metų žiemos vakarą Londono gatvėje pasirodė jaunas, neraštingas Amerikos jūreivis Robertas Adamsas, pusnuogis, mirštantis iš bado; jis tvirtino svečiavęsis pas Timbuktu karalių. Anglų lordas priglaudė jūreivį savo namuose, ir netrukus Londono aukštuomenė išgirdo stulbinamą jo istoriją. Istoriją apie beprotiškus nuotykius, kovą dėl išgyvenimo, aukso godulį ir, žinoma, meilę. "Timbuktu" - įtaigus pasakojimas, pagrįstas tikrais išgyvenimais; Tahiras Shahas su nepakartojamu humoru, išmintimi ir aistra atgaivina anų laikų žmones persekiojusią beprotybę ir pasakoja vieną iš didžiausių visų laikų meilės istorijų.

Mano jausmai:

Knyga, kurią laikote rankose, - tai mano vaizduotėje gimęs pasakojimas apie, be abejonės, vieną didingiausių visų laikų išlikimo istorijų. Galiu tik iš širdies padėkoti skaitytojui, kuris per griežtai nesmerks pasitaikančių istorinių netikslumų ir nežabos rašytojo laisvės. Aš ne istorikas, iš naujo perrašydamas istoriją, tikrovę ir išmonę, supyniau savo nuožiūra.
(Tahir Shah)

Taip va, rašytojas apsidraudžia.
Maloniai skaitėsi. Tikrai vaizdingai ir maloniai įtraukiančiai knyga parašyta. Toks jausmas, kad rašytojas šitą knygą rašė širdimi. Labai greitai skaitėsi. Knyga suskirstyta į trumpučius skyriukus.
Veikėjai patrauklūs, nenuobodūs ir tikrai skaitant išryškėja prieš akis vaizdas apie šaltą Londono žiemą, apie didelius, drėgnus namus, kuriuose žaidžia židinio ugnis. Tas šaltas, konservatyvus anglų būdas. Ta meilė monarchijai. Intarpai apie regento įdomybių kolekciją, apie koriko duoną, apie dantų taisymo ypatumus ar anatomijos tyrinėjimus. Įdomūs pasikalbėjimai tarp anglo Saimono Kočreino, kuris užrašinėjo nuotykius iš Sacharos dykumos, ir pačio amerikiečio Roberto Adamso, pasakotojo, kuris pabuvojo Afrikoje.

"- Viengungio gyvenimas be galo sunkus, - pasakė Kočreinas.
- Tai kodėl nesusirandate žmonos?
- Pone Adamsai, tai nėra lengva.
- Kodėl? Susipažįstate su mergina, įsimylite ir pasiperšate.
Kočreinas pašaipiai sukikeno.
- Sakau, pone, tai ne taip paprasta. Londone džentelmenui vien tik išgyventi reikia mažiausiai penkių tūkstančių svarų per metus, o mano finansinė padėtis tikrai ne tokia.
- Kam jums tiek daug reikia?
- Aukštuomenėje taip įprasta, pone.
- Aukštuomenėje?
- Visiškai teisingai. Jei žmogus pasipirštų neturėdamas pragyventi reikalingo paveldėjimo, jis bematant taptų visų pajuokos objektu.
- Bet jei myli, ar svarbu, kad iš tavęs juokiasi?
- Kuo čia dėta meilė, pone Adamsai? - paklausė Kočreinas. - Gal jūs mane klaidingai supratote, nes aš kalbėjau apie santuoką."

Pats amerikiečio pasakojimas apie kelią į Timbuktu labai vykęs, spalvingas, jaudinantis. Nesileidžiama į purvinas kelionės detales. Užsimenama, kaip jam ten sunku buvo, kad jis patyrė daug vargo, kančių, bet viskas pateikta su saiku ir nekyla nemalonus vaizdas apie tai skaitant. O tai visai jauku, nes paskui nesuka visą likusią dieną skrandžio nuo nemalonių vizijų apie kraują, apie žudynes ar kitus žiaurumus.


Šitai knygai atsiras vieta mano knygų lentynoje, nors galbūt ji klasika ir niekada netaps, bet pajutau nuotykį ir gerai praleidau savo laiką su šita knyga.

Tai pirmoji mano skaityta S.Kingo knyga ir apskritai pirmoji siaubo knyga. Tiesą sakant knygoje yra du romanai, vienas trumputis apie vilkolakį (sakyčiau gana tipiška tema siaubiakams). Jau nuo pradžių įtraukė. Turiu...

Tai pirmoji mano skaityta S.Kingo knyga ir apskritai pirmoji siaubo knyga. Tiesą sakant knygoje yra du romanai, vienas trumputis apie vilkolakį (sakyčiau gana tipiška tema siaubiakams). Jau nuo pradžių įtraukė. Turiu prisipažinti, kad bent jau siaubo filmų tikrai nesu gerbėja. Bet knyga visai kas kita. Kas labai patiko, kad iš pradžių skaitant atrodo lyg paprastas romanas, na užkeikė čigonas, pradeda kristi svoris taip labai įtartinai, bet lyg ir pagalvoji, kad gal išgydys, gal tiesiog kokia liga ir pan. o paskui tiesiog ties kiekvienu puslapiu įtampa kyla vis labiau. Ir rodos nėra kažkokio itin didelio siaubo (na krenta tas svoris, na ir kas, vis tiek nekris iki begalybės), bet kuo toliau tuo labiau tai tampa vis labiau nevaldoma, o ir užkeiktųjų yra dar du, kurie gyvenimus baigia savižudybėmis, neištvėrę užkeikimo atnešto siaubo. Tačiau knygos pabaiga pribloškė. Nuo jo nuimtas prakeiksmas lyg ir turėjo atitekti žmonai (nelabai įsivaizduoju kiek reikia nekęsti žmogaus, kadaise mylėto, su kuriuo tiek laiko praleista, savo vaiko motinos, kad linkėti tokių kančių), bet netyčia prakeiksmą pasidalina žmona su dukra. Tas siaubingas suvokimas vyrui pernelyg skausmingas ir jis suvalgydamas prakeiksmo pyrago dalį, tarsi vėl priima užkeikimą...

Tikrai dar bandysiu ieškoti šio autoriaus siaubo knygų, sužavėjo, įtraukė.

Pagaliau! Pirmas Josteino Gaarderio romanas, kurį įmanoma skaityti, - "Cirko direktoriaus duktė". Iki šiol su J. Gaarderiu mano santykiai klostėsi nepalankiai: šis rašytojas man per sunkus, per filosofiškas, per daug nuobodus ir...

Pagaliau! Pirmas Josteino Gaarderio romanas, kurį įmanoma skaityti, - "Cirko direktoriaus duktė". Iki šiol su J. Gaarderiu mano santykiai klostėsi nepalankiai: šis rašytojas man per sunkus, per filosofiškas, per daug nuobodus ir painus. Ir romaną "Cirko direktoriaus duktė" pasiėmiau iš pareigos - kad sumažinčiau neperskaitytų knygų kiekį namuose. Tai, kas turėjo būti "greičiau perskaityti ir atsikratyti" skaitiniu, tapo malonumu.



Čia J. Gaarderis ne toks filosofiškas - arčiau žemės. Tonas ne toks pakylėtas ir ne toks profesoriškai nuobodus. Tiesiog puiki, įdomi, originali istorija. Apie žmogų, kurio galvoje pilna istorijų.

Tau tik pramogų parkas galvoje, pasakė ji, praėjus kelioms dienoms po mano grįžimo. Turbūt dėl to, kad ankstesniame gyvenime buvau didžiulis pramogų parkas, atsakiau. Mama nusijuokė. Nori pasakyti, kad ankstesniame gyvenime dirbai dideliame pramogų parke, pataisė ji. Aš papurčiau galvą ir patikslinau, kad buvau visas pramogų parkas.

Pagrindinis veikėjas neturi ambicijų tapti rašytoju, užtat iš savo talento sukurpia puikų verslo planą - padėti kitiems, esamiems ar būsimiems rašytojams, ištiktiems kūrybinės krizės ar šiaip stokojantiems idėjų.



Štai būtent dėl šios priežasties neišvysite mano knygų - nors gal ir pasižymėčiau nebloga rašymo technika, tačiau mano galvoje - visiška idėjų ir siužetų sausra. Mielai pasinaudočiau tokio "ghost idea tosser'io" paslaugomis.



Pagrindiniam veikėjui ši hipervaizduotė atneša ir pelną, ir pražūtį. J. Gaarderis neįtikėtinai sunarpliojo siužetą - voras pakliūva į savo paties pinkles, pats to net nenutuokdamas. Posakis "Istorija sukasi ratu" čia įgauna naują prasmę.



Rašytojo knygų idėjos visada įdomios (na, kad ir "Sofijos pasaulis"), bet jų pateikimas man keldavo arba nuobodulį, arba painiavą. O šįkart skaičiau, stebėjausi, mėgavausi.



Leidykla: "Alma litera"

Leidimo metai: 2007

Puslapių: 200

Originalo metai: 2001

Originalo pavadinimas: "Sirkusdirektoerens Datter"

"Egiptologas" - paslapčių kupinas pasakojimas apie Egipto kultūros fanatiką, Ralfą Trilipušą, kuris žūtbūt siekia atrasti karaliaus Atumhadu kapą. Skeptikai abejoja jaunojo vyro iškeltomis teorijomis, kurios pagrįstos tik...

"Egiptologas" - paslapčių kupinas pasakojimas apie Egipto kultūros fanatiką, Ralfą Trilipušą, kuris žūtbūt siekia atrasti karaliaus Atumhadu kapą. Skeptikai abejoja jaunojo vyro iškeltomis teorijomis, kurios pagrįstos tik paties Trilipušo išverstais nešvankiais karaliaus eilėraščiais. Tačiau jaunasis mokslininkas nekreipdamas į nieką dėmesio, pasiryžta didžiausiam šių laikų atradimui... Gavęs būsimo uošvio palaiminimą ir paramą Ralfas leidžiasi kelionėn į Egiptą, tada ir prasideda tikrieji sunkumai, ima aiškėti seniai palaidotos paslaptys...

Pagrindinis knygos veikėjas Moreašas Zogoibis -"Mauras" yra paskutinis legendinis keliautojų Da Gamų (motinos) ir Ispanijos maurų paskutinio valdovo Abu Abdalacho palikuonių Zogoibių (tėvo) sūnus ir tariamas jų giminės...

Pagrindinis knygos veikėjas Moreašas Zogoibis -"Mauras" yra paskutinis legendinis keliautojų Da Gamų (motinos) ir Ispanijos maurų paskutinio valdovo Abu Abdalacho palikuonių Zogoibių (tėvo) sūnus ir tariamas jų giminės istorijos metraštininkas. Istorija apima penkias giminės kartas, iš kurios trys pirmosios yra prekybos "masala" - prieskoniais magnatai ispanai Gamos, ketvirtosios kartos - apsukrus verslininkas žydas Zogoibis, nevengiantis politikos ekonominių nusikaltėlių bosas, penktosios kartos palikuoniai - nevykėliai, nepritapėliai. Pats Mauras ne tik turi regimų fizinių trūkumų (luoša dešinė ranka, nenormaliai greitas senėjimas) bet ir neranda sau vietos besikeičiančiame Indijos nepriklausomybės kovų laikotarpyje. Knygoje gausu vietos ir laiko realijų; knygos žodžiais "pamėkliškai judama po regima fikcija''.

Taigi... "Mano mintys - tai išsibarsčiusios žvaigždės, jų nesuvokių kaip žvaigždynų." Nežinau nė nuo ko pradėt. Ogastas mirė. Dar prieš pradėdama skaityti jau žinojau tai. Jei nebūčiau žinojusi, tai būčiau maniusi,...

Taigi... "Mano mintys - tai išsibarsčiusios žvaigždės, jų nesuvokių kaip žvaigždynų." Nežinau nė nuo ko pradėt. Ogastas mirė. Dar prieš pradėdama skaityti jau žinojau tai. Jei nebūčiau žinojusi, tai būčiau maniusi, kad mirs Heizelė ir būčiau apsigavusi ir Ogasto mirtis man būtų buvusi netikėta. Bet yra kaip yra. Puikiai atskleisti veikėjų jausmai. John Green genialus rašytojas.

Kieta šita visai buvo, pergyvenau, kad sunkiai skaitysis, bet ėjos kaip per sviestą. Iš smagesnių:

Mark Twain "Golf is a good walk spoiled".

Dorothy Parker.
Suggested epitaphs: "This is on me". "Excuse my dust".
Telegram to Mrs...

Kieta šita visai buvo, pergyvenau, kad sunkiai skaitysis, bet ėjos kaip per sviestą. Iš smagesnių:

Mark Twain "Golf is a good walk spoiled".

Dorothy Parker.
Suggested epitaphs: "This is on me". "Excuse my dust".
Telegram to Mrs Robert Sherwood, when delivered of a baby "DEAR MARY, WE ALL KNEW YOU HAD IT IN YOU".

Nu ir t.t. :)

Haruki Murakami romane "Kafka pakrantėje", kaip įprasta šiam rašytojui, pilna kačių, muzikos, maisto ir keistų, neįprastų veikėjų.



Tai paribių žmonės, susiję vienas su kitu keisčiausiais, paslaptingiausias ryšiais....

Haruki Murakami romane "Kafka pakrantėje", kaip įprasta šiam rašytojui, pilna kačių, muzikos, maisto ir keistų, neįprastų veikėjų.



Tai paribių žmonės, susiję vienas su kitu keisčiausiais, paslaptingiausias ryšiais. "Žmogaus likimas - keistas dalykas", - sako vienas iš knygos veikėjų, padedantis nemokančiam skaityti seniokui, galinčiam kalbėti su katėmis. Ir tai tik smulkmenėlė, palyginus su tuo, kas vyksta knygoje.



O vyksta šiurpoka mistika su ryškiu erotiniu atspalviu.

Netrukus mano protas nuklysta į sapnų karalystę. Jie taip tyliai sugrįžta. Laikau Sakurą glėbyje, aš jos viduje. Daugiau nenoriu būti išorinių dalykų malonėje, nenoriu, kad mane trikdytų dalykai, kurių negaliu kontroliuoti. Aš jau nužudžiau savo tėvą ir išniekinau savo motiną, o dabar esu savo sesers viduje. Jei visame tame slypi prakeiksmas, noriu čiupti jį už ragų ir įvykdyti man skirtą programą. Nusimesti sunkią naštą nuo pečių ir būti ne kažkieno plano dalimi, bet kaip laisvu žmogumi. Štai ko aš trokštu.

Čia beveik nėra jokio skirtumo tarp praeities ir dabarties, išsitrina ribos tarp dešimtmečių, miestų, realybės ir sapnų, realaus pasaulio ir paveikslų, ir net skirtingų žmonių likimų.



Man patinka ši netipinė literatūra - tas pasaulis, pakibęs tarp realybės ir sapno. Hipnotinė romano tėkmė su slidžia realybe, kai nežinai, ar personažas sapnuoja, ar gyvena iš tikrųjų. Skaitai ir, rodos, sapnuoji pats. Net nežinočiau nuo ko pradėti, jei reikėtų aptarti konkrečiau. Ar išvis Murakamį įmanoma analizuoti?



Leidykla: "Baltos lankos"

Leidimo metai: 2009

Puslapių: 478

Originalo metai: 2002

Originalo pavadinimas: "Umibe no Kafuka"

Jodi Picoult - Neprarask vilties - tai knyga apie jauną mergaitę vardu Viltis. Po tėvų skyrybų mergaitė teigia matanti Dievą. Bet jos Dievas - moteris! Ir čia prasideda daug problemų: mergaitei su motina ramybės neduoda...

Jodi Picoult - Neprarask vilties - tai knyga apie jauną mergaitę vardu Viltis. Po tėvų skyrybų mergaitė teigia matanti Dievą. Bet jos Dievas - moteris! Ir čia prasideda daug problemų: mergaitei su motina ramybės neduoda žurnalistai, sektantai ar šiaip smalsuoliai. Nuolat atsiranda žmonių, kurie stengiasi išsiaiškinti ar mergaitė tikrai mato regėjimus ar tik viską išsigalvoja, nes nori dėmesio. Viskas dar labiau komplikuojasi, kai mergaitės rankos pradeda kraujuoti, o delnuose atsiveria žaizdos ir gydytojai negali nustatyti dėl ko taip atsitiko. Vėliau tėvas nusprendžia teistis dėl mergaitės globos. Kaip suprantat, šioje knygoje pilna įvykių, kurie tiesiog veja vienas kitą, todėl tikrai skaityti nėra nuobodu.