Kieta šita visai buvo, pergyvenau, kad sunkiai skaitysis, bet ėjos kaip per sviestą. Iš smagesnių:

Mark Twain "Golf is a good walk spoiled".

Dorothy Parker.
Suggested epitaphs: "This is on me". "Excuse my dust".
Telegram to Mrs...

Kieta šita visai buvo, pergyvenau, kad sunkiai skaitysis, bet ėjos kaip per sviestą. Iš smagesnių:

Mark Twain "Golf is a good walk spoiled".

Dorothy Parker.
Suggested epitaphs: "This is on me". "Excuse my dust".
Telegram to Mrs Robert Sherwood, when delivered of a baby "DEAR MARY, WE ALL KNEW YOU HAD IT IN YOU".

Nu ir t.t. :)

Haruki Murakami romane "Kafka pakrantėje", kaip įprasta šiam rašytojui, pilna kačių, muzikos, maisto ir keistų, neįprastų veikėjų.



Tai paribių žmonės, susiję vienas su kitu keisčiausiais, paslaptingiausias ryšiais....

Haruki Murakami romane "Kafka pakrantėje", kaip įprasta šiam rašytojui, pilna kačių, muzikos, maisto ir keistų, neįprastų veikėjų.



Tai paribių žmonės, susiję vienas su kitu keisčiausiais, paslaptingiausias ryšiais. "Žmogaus likimas - keistas dalykas", - sako vienas iš knygos veikėjų, padedantis nemokančiam skaityti seniokui, galinčiam kalbėti su katėmis. Ir tai tik smulkmenėlė, palyginus su tuo, kas vyksta knygoje.



O vyksta šiurpoka mistika su ryškiu erotiniu atspalviu.

Netrukus mano protas nuklysta į sapnų karalystę. Jie taip tyliai sugrįžta. Laikau Sakurą glėbyje, aš jos viduje. Daugiau nenoriu būti išorinių dalykų malonėje, nenoriu, kad mane trikdytų dalykai, kurių negaliu kontroliuoti. Aš jau nužudžiau savo tėvą ir išniekinau savo motiną, o dabar esu savo sesers viduje. Jei visame tame slypi prakeiksmas, noriu čiupti jį už ragų ir įvykdyti man skirtą programą. Nusimesti sunkią naštą nuo pečių ir būti ne kažkieno plano dalimi, bet kaip laisvu žmogumi. Štai ko aš trokštu.

Čia beveik nėra jokio skirtumo tarp praeities ir dabarties, išsitrina ribos tarp dešimtmečių, miestų, realybės ir sapnų, realaus pasaulio ir paveikslų, ir net skirtingų žmonių likimų.



Man patinka ši netipinė literatūra - tas pasaulis, pakibęs tarp realybės ir sapno. Hipnotinė romano tėkmė su slidžia realybe, kai nežinai, ar personažas sapnuoja, ar gyvena iš tikrųjų. Skaitai ir, rodos, sapnuoji pats. Net nežinočiau nuo ko pradėti, jei reikėtų aptarti konkrečiau. Ar išvis Murakamį įmanoma analizuoti?



Leidykla: "Baltos lankos"

Leidimo metai: 2009

Puslapių: 478

Originalo metai: 2002

Originalo pavadinimas: "Umibe no Kafuka"

Jodi Picoult - Neprarask vilties - tai knyga apie jauną mergaitę vardu Viltis. Po tėvų skyrybų mergaitė teigia matanti Dievą. Bet jos Dievas - moteris! Ir čia prasideda daug problemų: mergaitei su motina ramybės neduoda...

Jodi Picoult - Neprarask vilties - tai knyga apie jauną mergaitę vardu Viltis. Po tėvų skyrybų mergaitė teigia matanti Dievą. Bet jos Dievas - moteris! Ir čia prasideda daug problemų: mergaitei su motina ramybės neduoda žurnalistai, sektantai ar šiaip smalsuoliai. Nuolat atsiranda žmonių, kurie stengiasi išsiaiškinti ar mergaitė tikrai mato regėjimus ar tik viską išsigalvoja, nes nori dėmesio. Viskas dar labiau komplikuojasi, kai mergaitės rankos pradeda kraujuoti, o delnuose atsiveria žaizdos ir gydytojai negali nustatyti dėl ko taip atsitiko. Vėliau tėvas nusprendžia teistis dėl mergaitės globos. Kaip suprantat, šioje knygoje pilna įvykių, kurie tiesiog veja vienas kitą, todėl tikrai skaityti nėra nuobodu.

Visada įdomu paskaityti naujausius Lietuvos rašytojų kūrinius. Savitas ir įdomus R. Šerelytės kūrybos pasaulis, įdomi asmenybė.

Visgi knygą "Kokono baladės" skaičiau sunkiai. Ne, ne dėl to, kad būtų nesuvokiamas, painus...

Visada įdomu paskaityti naujausius Lietuvos rašytojų kūrinius. Savitas ir įdomus R. Šerelytės kūrybos pasaulis, įdomi asmenybė.

Visgi knygą "Kokono baladės" skaičiau sunkiai. Ne, ne dėl to, kad būtų nesuvokiamas, painus stilius ar pan. Knygoje buvo tiek šalčio ir nykumos, kad reikėjo daryti pertraukėles.

Pasaulis apokalipsės akivaizdoje. Nyksta tai, kas psaulyje įprasta. Gal tik nenyksta žmonių įpročiai, naivumas, pasipūtimas ir kitos, neva, labai reikalingos žmogaus egzistavimui savybės.

Rašytoja puikiai sukūrė šalto, nykaus ir jau praeinančio pasaulio vaizdą. Kartu su emocija...

Įdomu buvo paskaityti, bet antrą kartą jau neimsiu. Apokaliptinių nuotaikų ir vaizdinių pakanka...

Dar viena knyga apie visą Žemę ištikusią katastrofą ir žmonių gyvenimą po jos. Visgi katastrofa buvo kitokia nei jau tapo įprasta vaizduoti knygose ar filmuose. Nebuvo jokio karo, jokio mirtino ar mutacijas sukeliančio...

Dar viena knyga apie visą Žemę ištikusią katastrofą ir žmonių gyvenimą po jos. Visgi katastrofa buvo kitokia nei jau tapo įprasta vaizduoti knygose ar filmuose. Nebuvo jokio karo, jokio mirtino ar mutacijas sukeliančio viruso, neatskrido piktų ateivių, meteoritas nesitrenkė į Žemę. Tiesiog pro mūsų planetą skriejo žaliai šviečiantys meteorai, kurie nušvietė visa aplink. Ir kitą dieną žmonija prabudo apakusi. Visuotinis sutrikimas ir pasimetimas, vėliau bandymai jungtis į grupes siekiant išgyventi... Na, visko ir nepasakosiu, tik užsiminsiu, kad visgi liko keli laimingieji nepamatę žalios meteorų šviesos ir taip išsaugoję regėjimą.

Tačiau knyga ne tik apie katastrofą. Greičiau jau apie tai, kad bėda viena nevaikšto. Dar prieš prasidedant nelaimei, žmonės pradėjo auginti visiskai naujus hibridinius augalus, vadinamus trifidais (nuo angliskų žodžių "three feet"). Augalai mito vabzdžiais, nors turėdami nuodingas ataugas ir spjaudydamiesi nuodais, yra nužudę ir žmonių. Trifidams nėra skirtumo, mėsa vabzdžio ar žmogaus... Be šių blogybių trifidai dar ir gali vaikščioti savo trimis ataugomis. Tačiau iš trifidų gaminamas aliejus pasirodė toks vertingas, kad visi kiti aliejai, žuvies taukai tapo pamiršti ir vardan geresnio produkto trifidai buvo auginami. Bet štai žmonės apako, trifidai ištrūko į laisvę ir paaiškėjo, kad aklas žmogus nebeturi jokio pranašumo prieš trifidus...

Knyga nėra sudėtinga, jokių gilių filosofinių ar moralinių minčių čia nerasite. Tiesiog įdomus ir veiksmo pilnas siužetas ramiam vakarui su knyga.

Ieškoti kuo sensacingesnių tekstų, kuo įdomesnių straipsnių - kiekvieno žurnalisto kasdienybė, tuo labiau jei kalbama apie JAV valstybę, kur žiniasklaidos kultas itin stiprus.

Šio kūrinio epicentre būtent ir atsiduria...

Ieškoti kuo sensacingesnių tekstų, kuo įdomesnių straipsnių - kiekvieno žurnalisto kasdienybė, tuo labiau jei kalbama apie JAV valstybę, kur žiniasklaidos kultas itin stiprus.

Šio kūrinio epicentre būtent ir atsiduria žiniasklaida ir milžiniška jos galia. Ar niekada nepagalvojote, kad vienas stiprus straipsnis gali pakeisti net kelių žmonių likimą? Kas straipsnis gali nuteisti arba išteisinti žmogų?

Pagrindinis kūrinio veikėjas Metjus Kovartas vieną niekuo neišsiskiriančią dieną gauna eilinį laišką, kokių yra matęs jau šimtus. Ir vis dėl to šis atkreipia jo dėmesį. Laiškas atsiųstas iš kalėjimo, mirtininkų kameros. Mirties bausme nuteistas Erlas Fergiusonas rašo, jog buvo nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė. Tačiau labiau intriguoja laiško pabaiga, kurioje vyriškis rašo, kad žino kas įvykdė jam "pripaišytą" žmogžudystę!

O ta žmogžudystė ne tokia ir paprasta - nužudyta ir išniekinta mažo miestelio vienuolikmetė mergaitė - baltaodė, o tai pasirodo turi didelės įtakos. Žurnalistas vyksta į tą miestelį ir vis labiau įsitikina Fergiusono teisumu - policininkai akivaizdžiai nusistatę prieš juodaodį jaunuolį ir netgi prisipažysta, jog per apklausą kelis kartus jam sudavė. Teismas žmogų nuteisė akimirksniu, neturėdami jokių įrodymų - tik prisipažinimą.

Tačiau ar tikrai viskas taip paprasta? O gal mirtininkų kameroje sėdintis juodaodis sugalvojo neįtikėtiną planą, kaip ištrūkti į laisvę?

Knyga įspūdį tikrai paliko, tik vis dar negaliu suprasti, kokį. Skaitydama daug kur nesutikau ir norėjau ginčytis, nes tekstas priminė senio pamokslavimus, kurių ne tik klausyti - jų girdėti nesinori visiškai. Po kurio laiko...

Knyga įspūdį tikrai paliko, tik vis dar negaliu suprasti, kokį. Skaitydama daug kur nesutikau ir norėjau ginčytis, nes tekstas priminė senio pamokslavimus, kurių ne tik klausyti - jų girdėti nesinori visiškai. Po kurio laiko mintimis vis grįždavau prie įspūdžio, kurį knyga paliko (nes aprašymą parašyti tai reikia), ir ilgainiui ėmė atrodyti, kad pirmasis įspūdis buvo pernelyg kategoriškas ir kad galbūt aš viską, kas parašyta, priėmiau pernelyg tiesmukai.

Šiandien galvoju, kad viena pagrindinių Laozi išsakytų minčių apie veikimą neveikimu galėtų būti paraginimas sustoti ir įsiklausyti į save. Augti ne į plotį, nuolat renkant įspūdžius, pasiekimus, ryšius, o į gylį, pažįstant tai, ką šiandien turi savo rankose. Ir kai galvoju taip, Laozi istorija apie du kaimus, kurie visada vienas kitą girdėjo, bet nei vieno iš jų gyventojai taip ir nenuėjo susipažinti su kitu kaimu, atrodo mažiau absurdiška, negu ji pasirodė tik perskaičius.

Ši knyga antroji šio autoriaus kurią skaičiau. Nesu labai didelė tokio žanro mylėtoja, todėl, turbūt, ir knyga nesužavėjo. Knyga, reikia pastebėti, žiauri. Atskleidžianti, koks gali būti nedėkingas moters likimas tokioje...

Ši knyga antroji šio autoriaus kurią skaičiau. Nesu labai didelė tokio žanro mylėtoja, todėl, turbūt, ir knyga nesužavėjo. Knyga, reikia pastebėti, žiauri. Atskleidžianti, koks gali būti nedėkingas moters likimas tokioje šalyje kaip Afganistanas ir kiek daug gali priklausyti nuo vyro. Kokią didelę reikšmę gali turėti meilė ir kaip nuo jos priklauso gyvenimo kokybė.



7/10

Mano pažintis su Haruki Murakami kūryba prasidėjo nuo knygos "Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas". Ilgą laiką ji buvo ir pati mėgstamiausia. Bet dabar jai teks trauktis į antrąją vietą - mėgstamiausia...

Mano pažintis su Haruki Murakami kūryba prasidėjo nuo knygos "Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas". Ilgą laiką ji buvo ir pati mėgstamiausia. Bet dabar jai teks trauktis į antrąją vietą - mėgstamiausia tapo "1Q84".

Įprasta 1984-ųjų diena Tokijuje. Aomamė skuba į darbą. Bet kažkuriuo metu jai ima rodytis, kad pasaulis nebėra toks, kokį prisimena - nesutampa kai kurie faktai. Šį pasaulį Aomamė pramina 1Q84.

Tengo sutinka imtis rizikingo projekto - perrašyti jaunos autorės Fukaeri kūrinį, kad jis taptų dar geresniu ir laimėtų premiją. Turinys atrodo išgalvotas, bet pati autorė tvirtina, kad viskas yra tikra.

Haruki Murakami yra žinomas kaip realybės ir fantazijos maišytojas. Jo knygose tikrasis pasaulis ir siurrealistiškas susipina, sunku atskirti, kur tikra, o kur jau nebe. Tačiau šioje knygoje tie pasauliai yra labiau (ar aiškiau) atskirti. Aomamė gyvena alternatyviame pasaulyje. Tengo gyvena tikrajame pasaulyje. Bet ar tikrai viskas yra taip, kaip atrodo?

Esu skaičiusi vieną atsiliepimą apie šią knygą (neprisimenu, nei kur, nei kieno), kuriame buvo teigiama, kad knygos veikėjai nesusiję, dvi istorijos pasakojamos kiekviena atskirai ir iki pat pabaigos nesusipina. Tai netiesa. Istorijos susipina taip pat, kaip susipina realus ir siurrealus pasauliai. Fukaeri kūrinyje minimi du mėnuliai - du mėnulius danguje mato Aomamė. Naujausiame Tengo kūrinyje irgi yra du mėnuliai. Apskritai Fukaeri istorija labai panaši į mergaitės, kurios skriaudėjus Aomamė bando atrasti. O Tengo prisimena keistą mergaitę iš savo vaikystės, kurios šeima priklausė specifinei religinei bendruomenei. Ta mergaitė vieną kartą, nieko netarusi, ilgai laikė Tengo ranką. Aomamė yra kilusi iš tokios šeimos, o jos gyvenimo meilė yra berniukas, kurį vaikystėje ji laikė už rankos. Bet gal Aomamė tėra naujo Tengo kūrinio veikėja?

Apie Haruki Murakami daug rašyti negalima, jį reikia skaityti. Tai autorius, kurio kūryba pasiekia giliausias sielos kerteles ir palieka neišdildomą įspūdį. Aš jau dabar nekantrauju imtis antros šios istorijos dalies.

"Kai į romaną įtrauki dalykus, kurių paprasti skaitytojai nėra regėję, reikia juos kuo detaliau nupasakoti. Neišplėsti ar net visai praleisti galima aprašymus tik tų dalykų, kuriuos paprasti skaitytojai jau yra matę." [Haruki Murakami "1Q84. Pirma knyga", 226 psl.] Tai būtų mano palinkėjimas Haruki Murakami žodžiais visiems rašytojams, ypač šiuolaikinės fantastikos kūrėjams.