Markas yra maladec. Pervertinau savo anglų kalbos žinias ir reikėjo pasistengt kaip reikiant, kad suprast, ką jis rašė. Daugiausiai apie įvairias neteisybes, apie jėgos panaudojimą prieš silpnesnius, marginalesnius,...

Markas yra maladec. Pervertinau savo anglų kalbos žinias ir reikėjo pasistengt kaip reikiant, kad suprast, ką jis rašė. Daugiausiai apie įvairias neteisybes, apie jėgos panaudojimą prieš silpnesnius, marginalesnius, paraštinius. Toks užstojėjas jų visų. Negailestingas Amerikos vykdomos politikos kritikas, tuom turbūt taip patikęs SSSR.

Šią knygą skaičiau ilgai. Skaičiau po kelis lapus pačioje pražioje, pradžia kažkaip sunkiai sekėsi. Gal todėl, kad nemėgstu tokių knygų. Bet paskui, paskui viskas apsivertė, įgavau pagreitį ir likusią knygos dalį...

Šią knygą skaičiau ilgai. Skaičiau po kelis lapus pačioje pražioje, pradžia kažkaip sunkiai sekėsi. Gal todėl, kad nemėgstu tokių knygų. Bet paskui, paskui viskas apsivertė, įgavau pagreitį ir likusią knygos dalį perskaičiau per vieną dieną.

Autorius labai vaizdingai atskleidžia pagrindinio herojaus gyvenimą. Skaitant pasineri į Vilnių, jo gatves, jo bohemiškas kavines, skersgatvius. Atrodo, kad meninkus pažįsti asmeiškai. Atrodo, kad visa tai vyksta dabar, nes viskas perteikta tikroviškai nuo kvapų iki garsų. Skaitant užuodi dėgtinės kvapą, ir jauties lyg sedėtum ne savo kambaryje, o kokioje nors pigioje kavinėje ir gurkšnoji pigų rašalą, skaitai to laikmečio laikraštį ir pro jo viršų matai, kaip žmonės gyvena, degraduoja, skęsta alkoholizmo liūne, kapstosi per gyvenimo paspęstas pinkles. Kaip suklumpa, stojasi, vėl klumpa. Viskas aprašoma žiūrint į pasaulį, į gyvenimą iš pagrindinio herojaus perspektyvos. Puikiai atskleistas ne tik Vilniaus gatvių, jo gyventojų, bet ir sovietinės sistemos pėdsakai, kurie eina per visą knygą. Tie pėdsakai dvelkia niūrumu, šaltumu, skaitant galvoji, kad pagrindinio herojaus gyvenimas per daug tamsus, bet turintis šviesos, kuri dega jame. Ta šviesa - tai Tūla. Tūla, kuri jo gyvenime yra jo švyturys, jo užuoveja, jo gyvenimo meilė. Knygoje, jis su ja kalba, rašo laiškus, kliedi. Kartais net nesupranti, ar tikrai ji tikra, ar tik jo alkoholizmo padarinys. Skaitant įsijauti į pagrindinio herojaus charakterį ir su juo susilieji, pradedi užuosti tuos kvapus, jausti tą pačią vienatvę, ir mylėti Tūlą taip, kaip myli jis. Mylėti ir kentėti, taip kaip kenčia jis. Jam patinka tokia kančia, kuri kyla iš meilės Tūlai.

Tai tikrai įvyko. Pačioje visiškai nurimusios širdies gilumoje. Gyvenimas, mirtis ir miegas. 1995-ųjų žiema. Tik akimirka - ir viskas pavirto griuvėsių krūva. Sukrėstas pasaulis suvirpa: Kušire, į kurį mažą dėžutę...

Tai tikrai įvyko. Pačioje visiškai nurimusios širdies gilumoje. Gyvenimas, mirtis ir miegas. 1995-ųjų žiema. Tik akimirka - ir viskas pavirto griuvėsių krūva. Sukrėstas pasaulis suvirpa: Kušire, į kurį mažą dėžutę gabena vyras, jūros pakrantėje degant iš jūros išplukdytų rąstų laužui, Tokijuje, kur požemiuose Varlius susikauna su Slieku. Kas nutinka šešiems visiškai vienas su kitu nesusijusiems veikėjams po Didžiojo Hanšino, arba Kobės, žemės drebėjimo ir tų pačių metų kovą Tokijo metro įvykusios nervus paralyžiuojančių dujų atakos? Apsakymų veikėjai negyvena Kobėje ir nė vienas iš jų neapsilanko stichijos suniokotame mieste. Žemės drebėjimas išgyvenamas ne tiesiogiai, o per košmarus, patiriamas haliucinacijas, reakciją į žinias. Kai perskaitysi šiuos apsakymus, tavyje irgi kažkas pasikeis... Visi Dievo vaikai šoka - pirmasis Haruki Murakami apsakymų rinkinys, kurį vienija bendra tema. Visuose apsakymuose galima įžvelgti antgamtiškumo motyvą, kuris būdingas daugumai autoriaus kūrinių. Rašytojo kūryboje šis rinkinys išsiskiria tuo, kad visi apsakymai parašyti jam nebūdingu trečiuoju asmeniu.


Tai mano pirma pažintis su šiuo rašytoju. Apaskymų rinkinys, tarpusavyje nesusiję įvykiai, kiekviename po mistiška nuotykį ar veikėją. Visai įdomi knyga, ketinu ir toliau tęsti pažinti su šiuo autoriumi.

Esi buvęs Afrikoje? O gal Madagaskare?

Aš buvau. Kad ir be tiesioginio kontakto su kaitriuoju Madagaskaro smėliu, bet mintimis tikrai buvau TEN.

Ten, kur "klimatas įstabus: anei mūs trumpos vasaros, anei ilgiausios žiemos,...

Esi buvęs Afrikoje? O gal Madagaskare?

Aš buvau. Kad ir be tiesioginio kontakto su kaitriuoju Madagaskaro smėliu, bet mintimis tikrai buvau TEN.

Ten, kur "klimatas įstabus: anei mūs trumpos vasaros, anei ilgiausios žiemos, pusmečiais kartais užtrunkančios, jūs tenai nesurasite. Viskas žydi, žaliuoja ištisai kiaurus metus" (p. 95), ten, kur pigiausia darbo jėga - pritingintys negrai ir juodosios jų moterys, kurios viską nudirba pačios "vyrus daugiaus pataupydamos sueičiai ir karams" (p.96), ten, kur vietos mūsų tautai plėstis ir gyvuoti būtų bene palankiausios sąlygos.

Pastarųjų idėjų autorius, jog Lietuvą ir visą jos tautą reikėtų perkelti į Afriką arba Madagaskarą, yra kūrinio protagonistas Kazimieras Pokštas. Jaunas svajotojas tikisi kaip atsarginį tautos variantą sukurti svetur, o tada jau jokia prapultis, pasak jo, mūsų tautai nebūtų baisi. Taigi svarbiausia kūrinio idėja - tautos perkėlimas Afrikon kaip galimybė ir būtinybė išsaugoti lietuvą lietuvimas jei ne prie Baltijos krantų, tai bent Madagaskare.

Kita svarbi tema - meilės tema. Svajonių siekimas. Idealų žlugimas. Pasidavimas stipresniajai jėgai. Visa tai išpildoma Salės vaidmenyje, kuri, kaip žinia, yra garsiosios mūsų poetės Salomėjos Nėries prototipas. Pjesėje yra ir daugiau veikėjų, įdomių pastebėjimų iš tarpukario Lietuvos kultūrinio gyvenimo.

Absurdo teatras - tai, kas tinka bandant apibūdinti M. Ivaškevičiaus kūrinį. Viskas žinoma, sava, artima ir kartu nejuokingai juokinga. Tai tiek. Skaitykite ir patys spręskite, kuo Madagaskaras geras arba blogas.

Romanas skaitėsi gan sunkiai, vangiai, veiksmas joje buvo tarsi sustingęs, pakibęs ore. Pagrindinė tema - savęs paieškos, emigravus iš kariaujančios Europos, bandymas susikurti naują gyvenimą, praeitį palaidojus už Atlanto...

Romanas skaitėsi gan sunkiai, vangiai, veiksmas joje buvo tarsi sustingęs, pakibęs ore. Pagrindinė tema - savęs paieškos, emigravus iš kariaujančios Europos, bandymas susikurti naują gyvenimą, praeitį palaidojus už Atlanto vandenyno. Knygos herojai man pasirodė tarsi drugeliai atsitiktinumo dėka įskridę į kambarį ir per langą niekaip negalintys ištrūkti į už stiklo esantį išsvajotą gyvenimą. Visa - tik sparnelių daužymasis į stiklą ir bevaisės pastangos...
Labiausiai patiko pono Roso asmenybė, su visa jo ironija, lengvu sarkazmu atmieštu humoru, patirtimi ir tiesiog savitu požiūriu į gyvenimą. Silversas žavėjo savo prekybininko sugebėjimais - meno kūriniais prekiavo lyg lošdamas šachmatais - apgalvodamas penkis žingsnius į priekį. O va Natašos visai nesupratau, man ji taip ir liko paslaptimi. Nesupratau ar ji išsilavinusi, paslaptinga, bet įnoringa moteris ar tiesiog tuščiagarbė plevėsa (kartais mes tokias vadiname "tuštutėmis" :). Hmm.
Nors Remarko kūrybą labai mėgstu, tačiau šįkart likau kiek nusivylusi - nuobodžiavau beskaitydama, "auksinių minčių", dėl kurių tiesiog apsaldavo širdis praktiškai neradau. Bet teko nuryti pasipiktinimą sužinojusi faktą, jog ši knyga buvo išleista jau po autoriaus mirties t. y. Remarkas nesuspėjo "nenušlifuoti" visų aštrių kampų, išdailinti ir išbaigti kūrinį.

Skandalingas, šokiruojantis, intriguojantis šešiolikmetės romanas dienoraštis, kuriam ji nuoširdžia, autentiška ir nevilties bei ilgesio kupina intonacija pasakoja savo erotinių išgyvenimų odisėjos istoriją.

Knyga plona,...

Skandalingas, šokiruojantis, intriguojantis šešiolikmetės romanas dienoraštis, kuriam ji nuoširdžia, autentiška ir nevilties bei ilgesio kupina intonacija pasakoja savo erotinių išgyvenimų odisėjos istoriją.

Knyga plona, labai lengvai skaitosi. Dienorasčio forma, pusiau autobiografinė, žinant šiuos faktus darosi bjauru, pikta ir skaudu, dėl to kad šie visi išgyvenimai yra mergaitės kuriai tik šešiolika.

Meistriška, intriguojanti romano detektyvinė istorija apipinta keliomis siužeto gijomis. Pagrindinė veikėja Smila - grenlandės ir dano dukra, išdidi, drąsi ir vyriška moteris, gerai pažįsta gamtą, jūrą, sniegą. Šią...

Meistriška, intriguojanti romano detektyvinė istorija apipinta keliomis siužeto gijomis. Pagrindinė veikėja Smila - grenlandės ir dano dukra, išdidi, drąsi ir vyriška moteris, gerai pažįsta gamtą, jūrą, sniegą. Šią išskirtiniu intelektu apdovanotą moterį drasko nuo gamtos atitrūkusios civilizacijos prieštaravimai. Policijos versija esą grenlandas berniukas nukritęs nuo stogo Kopenhagoje per nelaimingą atsitiktinumą, Smilai pasirodo abejotina. Ji jaučia sniegą, ir Izajo pėdos ant apsnigto stogo jai sako daugiau nei kitiems. Kopenhagoje pradėjusi tyrimą, Smila išjudina sniego laviną iki pat Grenlandijos. Per visus knygos skyrius vyksta kelionė neslūgstančio mirtino pavojaus akivaizdoje. Omano įtampą švelnina meilės istorija, savito patrauklumo jam teikia Grenlandijos mitologijos intarpai, Arkties gamtos aprašymai.

Labai išgirta knyga, senai norėjau ją perskaityti, todėl įtraukiau ją į savo knygų sąrašą, bet nežinau gal aš ko nesupratau ar neisigilinusi skaičiau, bet ši knygą man iš viso nepatiko. Tai nereiškia kad aš jos jums nerekomenduoju, gal kaip tik atvirksčiai, perskaitykite patys ir nuspreskyte ar jinai tikrai tokia ką apie ją rašo dauguma, gal kaip tik atvirksčiai ji jums labai patiks.

Tai antroji Jurgos Ivanauskaitės knyga, kurią teko skaityti. Negaliu sakyti, kad esu sužavėta, bet patiko. Patiko, apskritai skaityti lietuvišką tekstą.

Ivanauskaitės knyga emocionali,jausminga. Ir apskritai apie meilę, ...

Tai antroji Jurgos Ivanauskaitės knyga, kurią teko skaityti. Negaliu sakyti, kad esu sužavėta, bet patiko. Patiko, apskritai skaityti lietuvišką tekstą.

Ivanauskaitės knyga emocionali,jausminga. Ir apskritai apie meilę, kurios tematika atskleista trijose istorijose.

"Yra taip, kaip yra. Todėl negali būti kitaip." (19 psl)

8/10

"Vaikas 44" - daugiau nei sukrečiantis romanas. Knyga nukelia į tamsiausią Rusijos istorijos laikotarpį. 1953-ieji. Ant geležinkelio bėgių randamas sužalotas berniuko lavonas. Stalininėje Tarybų Sąjungoje oficialiai jokių...

"Vaikas 44" - daugiau nei sukrečiantis romanas. Knyga nukelia į tamsiausią Rusijos istorijos laikotarpį. 1953-ieji. Ant geležinkelio bėgių randamas sužalotas berniuko lavonas. Stalininėje Tarybų Sąjungoje oficialiai jokių nusikaltimų nėra ir negali būti. Tačiau milijonai žmonių gyvena bijodami... valstybės. Mažiausias įtarimas, kad esi ideologiškai nepatikimas - ir tavęs nebėra.

Karo didvyris, Valstybės saugumo pareigūnas Levas Demidovas paskiriamas išsiaiškinti ant bėgių rasto berniuko žūties aplinkybes. Laisvėje siautėjantis nusikaltėlis toliau netrukdomai žudo, tai saugumietį priverčia suabejoti valstybės teisumu.

Pradėjęs tirti vaikų žūties aplinkybes, jis patenka į įtarimų bei persekiojimų ratą. Kiekviena paaiškėjusi žmogžudystės detalė Levą ir jo šeimą vis giliau stumia į mirtiną pavojų.

Knygos pradžia nelabai įtraukianti, bet skaitant tolyn darosi vis įdomyn. Gerai kad nutariau skaityti toliau ir tikrai nenusiviliau. Knygoje yra žiaurių detalių, aprašoma tai kas ir dabar vis vyksta mūsų aplinkoje. Pliusas tokių knygų, kad skaitan iki galo neatspėji kas kaltas dėl visko, kodėl ir už ką ir intriga išlieka iki galo.

Nesigailiu kad paėmiau šią knygą į rankas. Rekomenduoju perskaityti.