Tiesą pasakius nelabai ir randu žodžių apsakyt šitai knygai. Ši knyga yra viena geriausių mano skaitytų knygų ne tik lietuvių literatūros skyriuje, bet ir apskritai.
Nors knygą skaityti truputį sunkoka pradžioje dėl...

Tiesą pasakius nelabai ir randu žodžių apsakyt šitai knygai. Ši knyga yra viena geriausių mano skaitytų knygų ne tik lietuvių literatūros skyriuje, bet ir apskritai.
Nors knygą skaityti truputį sunkoka pradžioje dėl tokių ilgų ir struktūriškai sudėtingų sakinių, bet vėliau įprantama.
Be to, knygą skaitant lyg ir jaučiamas mistinis/fantastinis atspalvis, bet knyga stovi tvirtai ant žemės, paremta faktais ir logika ir visas mistinis atspalvis yra alegorijos ir metaforos, kas man itin paliko įspūdį. Vilnius XVII amžiuje, barokas, to meto pasaulėžiūra, viskas supinama su įdomiu, nors iš pažiūros paprastu, siužetu.
Rekomenduočiau knygą paskaityt ne vien istorijos mėgėjams, bet ir tiems, kurie mano, kad lietuvių literatūra skurdi, kad pamatytų, kad mes turim pasaulinio lygio kūrinių

Ši knyga yra įtraukta į privalomos literatūros sąrašą ir manau, jog tai yra vienas iš tų retų atvejų, kai knyga yra verta būti į jį įtraukta. A. Škėmos rašymo stilius niekuo neatsilieka nuo visame pasaulyje...

Ši knyga yra įtraukta į privalomos literatūros sąrašą ir manau, jog tai yra vienas iš tų retų atvejų, kai knyga yra verta būti į jį įtraukta. A. Škėmos rašymo stilius niekuo neatsilieka nuo visame pasaulyje pripažintų autorių. Tačiau jei mokinys savo noru neskaito knygų, manau, jog ši knyga pasirodys jam nesuprantama, paini, neįdomi. Tokiai knygai reikia pasiruošti :)

Pati istorija, rodos, nėra nei nauja, nei labai stebinanti, bet tai, kaip viskas baigiasi, kaip sunkiai pasiekiamas galutinis rezultatas, žavi ir nepaleidžia, neperskaičius paskutinio puslapio. Ši istorija apie šešiametę...

Pati istorija, rodos, nėra nei nauja, nei labai stebinanti, bet tai, kaip viskas baigiasi, kaip sunkiai pasiekiamas galutinis rezultatas, žavi ir nepaleidžia, neperskaičius paskutinio puslapio. Ši istorija apie šešiametę mergaitę, vardu Šeila. Ji, deja, yra nepelnytai nuskriausta likimo: pamesta motinos, prižiūrima alkoholiko tėvo, kuris jai suklydus, ją muša, o kur dar ją taip žiauriai nuskriaudęs, dėdė Džeris... Ši mergaitė patenka į "bepročių" klasę, kitaip tariant, į klasę, kurioje mokomi specialių poreikių turintys vaikai, susiduriantys su emocinėmis ir ne tik, problemomis. Jų mokytoja - psichologijos mokslus krimtusi, Tori. Ji stengiasi, kaip įmanydama, kad vaikai klasėje jaustųsi saugūs ir gerbiami. Taip pat stengiasi ir su Šeila, tačiau su ja daug sunkiau. Galiausiai, Tori ir Šeila prisiriša viena prie kitos, kaip lapė ir Mažasis princas. Tai istorija apie tai, kaip žmogiškas, nuoširdus rūpestis, gali pakeisti net labiausiai sutraumuotą žmogų. Rodos, kartais gal ir matome tokius vaikus, panašius į Šeilą, tik lyg stengiamės jų nematyti, nereaguoti, nesuprantame, ką jie patiria, kokias kančias jiems teko iškęsti. Ir nusisukam, nes taip lengviausia. Neįpareigodami savęs sustoti ir susimąstyti. Tad džiaugiuosi, jog perskaičiau šią knygą, o ypač džiaugiuosi tuo, jog ji verčia mane mąstyti apie tai, jog ne visi vaikai dabar laimingi maigo kompiuteriukų mygtukus ar džiaugiasi, jog jiems mama skaito pasaką. Jaučiuosi, it gerklėje būtų įstrigęs gniužulas, kurio negaliu nuryti.