Kaip ir ankstenė autorės knyga apie fantastinius gyvūnus yra pasakiška... Žinoma gali atrodyti, kad tai serija be pabaigos, bet nereikia pamiršti, kad ši autorė parašė pasaulinio garso seriją apie magijos pasaulį ir čia yra...

Kaip ir ankstenė autorės knyga apie fantastinius gyvūnus yra pasakiška... Žinoma gali atrodyti, kad tai serija be pabaigos, bet nereikia pamiršti, kad ši autorė parašė pasaulinio garso seriją apie magijos pasaulį ir čia yra jos ištakos (beveik) priešistorė apie bet iš kitos perspektyvos. Bet ką aš čia dabar... Svarbiausia, kad autorės knyga man patiko i laukiu kitos jos istorijos apie Fantastinius padarus ir kitas būtybes kurias sunku įsivaizduoti :) :) :)

„Vos tik paliksi pravertas duris, tuoj pasigirs tylus šnabždesys.
Jei žaisi vienas lauke, nebegrįši namo niekada.
Jei paliksi neužsklęstą langą, išgirsti beldžiančią ranką.
Jei vienišas ir nusiminęs būsi, tavęs ateis...

„Vos tik paliksi pravertas duris, tuoj pasigirs tylus šnabždesys.
Jei žaisi vienas lauke, nebegrįši namo niekada.
Jei paliksi neužsklęstą langą, išgirsti beldžiančią ranką.
Jei vienišas ir nusiminęs būsi, tavęs ateis šnabždėtojas su vėjo gūsiu“.

Eilėraštukas kaip iš siaubo filmo. O dar tą eilėraštuką Džeikui sako mergaitė, kurios daugiau niekas nemato. Kadangi yra toks žmogus, kuris grobia vaikus. Jis yra pramintas Šnabždėtoju, nes prieš pasiimdamas aukas, jis joms šnabžda įvairius dalykus... o tada tie vaikai dingsta...

Negaliu sakyti, kad knyga tikrai mistinis trileris... labiau detektyvas: dingo vienas vaikas, bet Šnabždėtojas, juk kalėjime, tai kas tas mėgdžiotojas? O mistika atsiranda būtent tada, kai pasirodo Džeikas... kai jie persikelia į namus ir pasigirsta visokie „girgžt“... ir Džeiko kalbėjimas su „berniuku grindyse“, draugystė su mergaite, kurios niekas nemato – tokios detalės puikiai suteikia įtampos jausmą.

Veikėjai paprasti.

Knygoje įvykiai, nuotaikos, logiškumas, labai gerai sudėlioti. Nežinau. Nesinori labai analizuoti, ko pritrūko, nes niekas tvirtai neužkliuvo. Atrodo, kad viskas vyko sklandžiai ir buvo malonu skaityti.

Gal čia ir ne Stephen King stiliaus romanas, bet kažkaip norisi padėti šalia David Mitchel „Sleido namas“. Gal ne toks stiprus kaip pastarasis, bet tokio tipo.

Tikriausiai, kad nesu skaičius sudėtingesnio kūrinio. Knyga, atrodo, nėra "stora', bet užtrukau tarsi skaitydama didžiausią knygų seriją, Tikrai daug istorijos, vardų (o, varge, kiek vardų). Teko prisipratinti turėti kelis...

Tikriausiai, kad nesu skaičius sudėtingesnio kūrinio. Knyga, atrodo, nėra "stora', bet užtrukau tarsi skaitydama didžiausią knygų seriją, Tikrai daug istorijos, vardų (o, varge, kiek vardų). Teko prisipratinti turėti kelis skirtukus, kad skaitant galima būtų iš karto atsiversti paaiškinimų "žodynėlį" arba giminių medžius. Įsipratinus skaitymas pagreitėjo ir pagaliau pavyko pasimėgauti visa Viduržemio sukūrimo istorija bei viskuo, kas vyko iki mums gerai žinomų Hobito ir Žiedų Valdovo istorijų. Nuostabus pasaulis ir labai džiaugiuosi, kad turime šią knygą ir lietuvių kalba, dabar yra galimybę praplėsti savo žinias apie Tolkieno sukurtą pasaulį.

Kai knygyne ieškojau knygos, tikėjausi rasti vientisą tekstą, bet pamačius dienoraščio formą - kiek nustebau. Forma nėra svarbi, kai turtingas turinys.
Teisingas pavadinimas - atatrankos. Aktorė, visuomenininkė N. Oželytė...

Kai knygyne ieškojau knygos, tikėjausi rasti vientisą tekstą, bet pamačius dienoraščio formą - kiek nustebau. Forma nėra svarbi, kai turtingas turinys.
Teisingas pavadinimas - atatrankos. Aktorė, visuomenininkė N. Oželytė puikiai ir tiksliai moka aprašyti tuo metu vykstančias realijas, visada su ironija, kuri nėra dirbtinai sukurta. Šią knygą gali skaityti visaip - rasi gerą mintį ir pradžioje, ir viduryje, ir pabaigoje. Džiugina netikėti eiliuoti posmeliai, kurie suteikia dienoraščiui jautrumo. Kai kurios mintys šokiruojančios, įvardijančios konkrečius asmenis, bet autorė nieko nebijo ir jai nėra ko bijoti, nes žino savo žodžio prigimtį ir vertę. Knyga tiks bet kam, kam įdomu politika, jos vingrybės, laisvės, pilietiškumo, meilės, tolerancijos ir visos kitos temos, nes jų daug…
Žavi N. Oželytės teleskopinis Pasaulio matymas, kurį kartais ignoruojame, o gal šiaip mums neįdomu gylis, bet tik paviršius? Puiki knyga! Viena paskutiniųjų autorės minčių:

“2022 m. kovo 29 d.
Mūsų jaučiama neapykanta ardo tik mus pačius, tik mums patiems kenkia, o neapykantos objektui ta mūsų neapykanta nė motais, nepasiekia. Užuojautos verti tie, kurie, gimę žmogaus kūne, nepasinaudoja galimybe tapti žmonėmis.”

Negaliu šios knygų serijos lyginti su kitiems skaitytojams gerai pažįstama fantastikos klasika, tikrai rašymas turi sprangų, tačiau esu įsitraukus į šią istoriją, stengiuosi jai nekelti didelių lūkesčių, todėl skaitosi...

Negaliu šios knygų serijos lyginti su kitiems skaitytojams gerai pažįstama fantastikos klasika, tikrai rašymas turi sprangų, tačiau esu įsitraukus į šią istoriją, stengiuosi jai nekelti didelių lūkesčių, todėl skaitosi maloniai. Būtent ši serija tikrai išsitęsė ir vietomis atrodė kad esi papuolęs į klampų smėlį, bet bendrai knyga nebuvo nuobodi, buvo smalsu susipažinti su istorija iš kito veikėjo perspektyvos.