"Tada grįžau namo ir parašiau: Dabar vidurnaktis. Lietus čaižo langų stiklus. Tai nebuvo vidurnaktis. Nelijo."

Su Beckett'o kūryba pirmą kartą teko susipažinti kažkur prieš 5-6 metus, nebuvau sužavėta, bet ir nelikau...

"Tada grįžau namo ir parašiau: Dabar vidurnaktis. Lietus čaižo langų stiklus. Tai nebuvo vidurnaktis. Nelijo."

Su Beckett'o kūryba pirmą kartą teko susipažinti kažkur prieš 5-6 metus, nebuvau sužavėta, bet ir nelikau pernelyg nusivylusi, dabar pasitaikius progai pratęsti pažintį su šiuo rašytoju iš dalies apsidžiaugiau, nes jau kuris laikas galvoje sukosi idėja dar kartą perskaityti "Belaukiant Godo", maniau jog šįkart skaitymas suteiks daugiau malonumo, juk tiek laiko prabėgo, jaučiuosi pakankamai suaugusi suprasti S.Beckett'ą, įveikus "Molojų" teko pripažinti, kad aš vis dar jam nepasiruošusi. Tekstas sunkus, painus ir dažnai atrodė be logikos, lyg bet kokie žodžiai sumesti į krūvą. Siužetas nenuspėjamas (kas atrodytų pliusas), bet kad tie veikėjai ir įvykiai atsiranda iš niekur. Skaitymo nei kiek nepalengvina ir pirmoji knygos dalis apie Molojų, 115 puslapių su 4 pastraipomis, vientisas labai ilgas tekstas, o padėjus į šalį knygą, sunku rasti vietą kurioje vėl pradėti skaitymą. Antroji dalis apie Moraną paprastesnė teksto išdėstymo požiūriu, bet ne pačiu turiniu. "Molojus" - pirmoji trilogijos dalis, tad ateityje dar nusimato "Malonas Miršta" ir "Neįvardijamasis", kurios taip pat įtrauktos į 1001 sąrašą, kažkada jas skaitysiu su intriga ar bus atskleista daugiau apie šią keistą istoriją, bet taip pat žvelgdama su dideliu nepasitikėjimu būti dar labiau suklaidintai.

"Mano gyvenimas, mano gyvenimas, kartais aš apie jį kalbu kaip apie baigtą reikalą, kartais kaip apie tebesitęsiantį pokštą, ir klystu, nes jis jau baigės ir sykiu dar trunka..."

Pirmoji dalis: Molojus, mamos kambaryje, nesupranta kaip jame atsidūrė, absoliučiai dėl nieko nėra tikras, aprašinėja kelionę pas tą pačią motiną, kuri jį vadina Danu (nors tai ne jo vardas), o jis ją vadina Mag (nors tai greičiausiai ne jos vardas), visas pasakojimas tai žaidimas su teigimu-neigimu, vieną akimirką sakoma vienaip, kitą - atvirkščiai, tad nesiruoškite suprasti kas kaip yra. Tad Molojus keliavo, keliavo su ramentais, keliavo praktiškai nevažiuojančiu dviračiu, jis ėjo, šokinėjo, šliaužė ant pilvo, šliaužė ant nugaros, kol pateko į pamiškės griovy, kuriame ir baigė pasakojimą. Žinoma kelyje jis neišvengė nuotykių: suimtas nes ilsisi ne kaip visi "normalūs" žmonės, suvažinėja šunį (kurį ir taip vedė užmigdyti), neapibrėžtam laikui apsistoja pas mirusio šuns šeimininkę, kuri pirmą dieną laiko Molojų užrakintą ir pan. ir pan., kol prieiname prie ilgo svarstymo apie akmenų čiulpimą ir kaip juos išdėstyti kišenėse, kad kiekvieną kartą papultų dar nenaudotas. Sėkmės skaitant.

"Tačiau aš nebuvau sukurtas didžiulei sunaikinančiai šviesai, man buvo skirta tikrai maža lempelė ir didelė kantrybė, kad ja apšviesčiau tuščius šešėlius."

Antroji dalis: agentas Žakas Moranas, gauna neaiškią užduotį, lyg ir surasti Molojų, o ką toliau daryti nepasakoma, išvykti privalo kuo greičiau, kartu pasiimdamas sūnų, taip pat Žaką. Kas atrodė kaip įprastesnė istorija, netrukus virsta tokia pačia keista kaip ir pirmoji. Neklausantis sūnus, kuriam vis aiškinama kokį dviratį nupirkti, vėliau atvirkštinis nurodymų priėmimas, tėvas sako į dešinę, Žakas suka į kairę, ir tai ne tyčinis nepaklusimas, o tiesiog suvokimas, kad taip ir turėjo padaryti. Moranas amžinai svarsto kaip išlaikyti sūnų šalia savęs, bet kai tas jį palieka, tegalvoja apie Žako pasiimtą paltą. Po to tiesiog bastymasis po apylinkes, kol Moranas pradeda priminti Molojų ir suabejoji ar tai ne tas pats asmuo: nevalgantis, nevaldantis vienos kojos, per smarkų lietų keliaujantis pasiremdamas skėčiu. Iš aprašymo atrodytų gan paprastas tekstas, bet taip nėra, tiesiog jau net nežinau ką paminėti, mintys šokinėja panašiai kaip romane, sudėtinga išreikšti visą keistumą kurį patyriau skaitydama. Tiesa, galiausiai Moranas, nieko nenuveikęs ir pamiršęs ką su tuo Molojum turėjo padaryti, grįžta namo, įsigyja ramentus ir dar labiau supanašėja su savo ieškotu asmeniu. Sėkmės skaitant.

"Aš jau nebeištversiu būti žmogumi, nebemėginsiu juo būti."

Manęs neapleidžia jausmas, jog visuose Beckett'o kūriniuose herojai, tai žmonės - ne žmonės, susidarė įspūdis, jog tai tiesiog irstantys, pūvantys kūnai, kurie neturi nieko žmogiško, jie egzistuoja tik sau, po truputį nykdami. Todėl pabaigai turiu nuostabią iliustraciją iš Spongebob Squarepants, kuri puikiai atspindi mano galvoje matomus S.Beckett'o sukurtus personažus (aš čia visiškai rimtai):

https://2.bp.blogspot.com/-etrdOTbai6c/VuaCdUS_DsI/AAAAAAAAAO4/oT5f7Nyk7BEDvZLmkl2Pd_IBj1cVm52Og/s1600/spongebob.jpg

"Šypsenos - labai gražus dalykas, labai padrąsinantis, tačiau joms reikia šiokio tokio atstumo."

http://skaitau1001knyga.blogspot.lt/

Knyga perskaityta per dieną, tačiau praleisdavau pagrindinio herojaus pasikalbejimus su diktofonu. Pats pasakojimas įdomus, sudužęs lėktuvas, dviese sniegynuose, badas, troškulys, sulaužytos kojos ir aplinkui nė gyvos dvasios....

Knyga perskaityta per dieną, tačiau praleisdavau pagrindinio herojaus pasikalbejimus su diktofonu. Pats pasakojimas įdomus, sudužęs lėktuvas, dviese sniegynuose, badas, troškulys, sulaužytos kojos ir aplinkui nė gyvos dvasios. Nežinau, nuomonė dvejopa, iki meilės romano nedatempia, iki nuotykių knygos irgi. Kažkaip erzino pagrindiniai herojai. Pabaiga buvo galima nuspėti.

Lengvas skaitinys, įdomiai atskleisti pagrindiniai herojai, įdomi istorija, keliose vietose pasirodė keisti autorės sprendimai, na bet knyga YA/NA kategorijai, tad skaitant kai kurie poelgiai atrodo vaikiški, bet šiaip knyga...

Lengvas skaitinys, įdomiai atskleisti pagrindiniai herojai, įdomi istorija, keliose vietose pasirodė keisti autorės sprendimai, na bet knyga YA/NA kategorijai, tad skaitant kai kurie poelgiai atrodo vaikiški, bet šiaip knyga atsižvelgiant į kategoriją patiko, rekomenduočiau šiek tiek "drąsesnių" meilės romanų mėgėjoms, daugiau NA knygų skaitytojoms.