Man nėra nei vienos R. Bacho knygos, kuri nebūtų ypatinga :)
Pirmoji pažintis su šiuo autoriumi buvo, kai perskaičiau jo „Tiltas per amžinybę“, dar iki šiol man tai yra viena geresnių skaitytų knygų.
„Iliuzijos“ -...

Man nėra nei vienos R. Bacho knygos, kuri nebūtų ypatinga :)
Pirmoji pažintis su šiuo autoriumi buvo, kai perskaičiau jo „Tiltas per amžinybę“, dar iki šiol man tai yra viena geresnių skaitytų knygų.
„Iliuzijos“ - knyga, kurią skaniai „suvalgiau“ per vieną vakarą. Paliko tik labai geras emocijas ir pačius giliausius apmąstymus.
Apie pačią knygą nereikia pasakoti, ją tiesiog reikia perskaityti... Kiekvienam :)
O ją man geriausiai apibūdina ši citata iš knygos:

„Įtikink save,
kad tavo galimybės ribotos,
ir tikrai toks
tapsi“

Patiko knyga, patiko nes tai buvo dienoraštis. Knygoje nebuvo įtemptų siužetų. Gal net nebuvo kulminacijos, gal buvo bet ne tokia ryški kaip būna kitose knygose. Knyga buvo apie tikrą gyvenimą, nebuvo fantazijos, tiesiog...

Patiko knyga, patiko nes tai buvo dienoraštis. Knygoje nebuvo įtemptų siužetų. Gal net nebuvo kulminacijos, gal buvo bet ne tokia ryški kaip būna kitose knygose. Knyga buvo apie tikrą gyvenimą, nebuvo fantazijos, tiesiog skaitydama persikėliau į paprastą merginos gyvenimą.

Visiems aiški ir žinoma tiesa - pratęsimai būna nevykę. Bet, pasirodo, kartais iš tikro būna išimčių :) Mano nuomone Anthony Horowitz - puikus rašytojas. Sukurti knygą, kuri puikiai atkartoja tai, ką sukūrė A. Konan...

Visiems aiški ir žinoma tiesa - pratęsimai būna nevykę. Bet, pasirodo, kartais iš tikro būna išimčių :) Mano nuomone Anthony Horowitz - puikus rašytojas. Sukurti knygą, kuri puikiai atkartoja tai, ką sukūrė A. Konan Doilis, pajusti to laikotarpio dvasią, susigyventi su Vatsonu, jo pasakojimo stiliumi... Didžiulė pagarba rašytojui. Skaitant pamiršti, kad tai kitas rašytojas rašo, pats Šerlokas Holmsas - toks pat, kaip sukurtas tikrojo savo kūrėjo... ir siužetas puikus, kiek intrigų... ir atomazga tokia, sakyčiau trigubai, netikėta, nors kai kas gal ir spėta ta kryptimi :) tuo ir įdomus, tas dedukcinis mąstymas :)

Tai viena tų knygų, kurios nepaliekia gilesnio įspaudo. Perskaitai ir netrukus pamiršti. Todėl iš dalies stebiuosi perskaičiusi, jog tai buvo Bukowskio bene gyvenimo knyga ir būtent ši knyga įkvėpė mieląjį plunksnos...

Tai viena tų knygų, kurios nepaliekia gilesnio įspaudo. Perskaitai ir netrukus pamiršti. Todėl iš dalies stebiuosi perskaičiusi, jog tai buvo Bukowskio bene gyvenimo knyga ir būtent ši knyga įkvėpė mieląjį plunksnos chuliganą. Sakau iš dalies, nes iš esmės tematika primena Bukowskio kūrinius. Na, kažkoks valkataujantis pagrindinis veikėjas su beribiu pasitikėjimu savimi ir svajone tapti garsiu autoriumi. Taigi, Arturas Bandinis. Kaulijantis iš motinėlės pinigų pragyvenimui, rašantis nei šį, nei tą, nors įsivaizduojantis, jog yra didis rašytojas, pasiekęs filosofijos ir literatūros aukštumas. Geriantis ne kavą kavinėje, o pigų birzgalą ir valgantis, pasibaigus pinigams, apelsinus. Vieną dieną užeina atsigerti birzgalo į vietinę kavinę ir sutinka merginą su nupleišėjusiais sandalais. Lyg ir įsimyli. Paskui draskosi iš tos meilės ir pykčio, daro didžiausias nesąmones ir jos lyg ir siekia, lyg ir ne. Tuo pat metu netyčia pavyksta parašyti neblogą kūrinį, už kurį gauna nemažai pinigų. Ir taip toliau, ir taip toliau...ir nieko ypatingo. Visų pirma, nemėgstu tokių žmonių, kurie kaip šios knygos pagrindinis veikėjas. Nieko gero nenuveikiantis gyvenime, bet įsivaizduojantis, jog yra pasaulio bamba, rašytojas iš didžiosios R., nors jo kūrinių mažne niekas ir enskaito, jei pats per prievartą neįsiūlo. Dar kartą šios knygos neskaityčiau. Ir tai dar vienas šių metų nusivylimas.

Pagaliau ir man teko įveikti Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius pasauliniame kare.
Tai knyga, apie šiek tiek neįprastą kareivį, kareivį, kuris norėjo kariauti. Naivokas, geraširdis, daugelį dalykų suprantantis pažodžiui,...

Pagaliau ir man teko įveikti Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius pasauliniame kare.
Tai knyga, apie šiek tiek neįprastą kareivį, kareivį, kuris norėjo kariauti. Naivokas, geraširdis, daugelį dalykų suprantantis pažodžiui, vis prikrečiantis nevykusių dalykų. Skaitant priminė Dostojevskio „Idiotą“, nes ir čia, žmogus, kuris kitiems atrodo kvailas, yra žymiai daugiau suprantantis ir daugeliu atveju protingesnis už taip manančius.
Šią knygą daugelis apibūdina kaip komišką ir pilną ironijos, o aš tik galiu su tuo sutikti, nors tai ir nėra pati komiškiausia mano skaityta knyga. Man ji pasirodė šiek tiek per daug ištęsta...
Galbūt po kelerių metų ją vėl paimsiu skaityti į savo rankas ir pažvelgsiu kitomis akimis, atrasdama kitokį šaunųjį kareivį Šveiką :)