Štai ir baigta „Silva Rerum“ trilogija. Kitaip pasakyti ir neįmanoma – skaityti verta. Net jei ir sakiniai „kilometro“ ilgumo, net jei ir detalės išveda iš kelio. Kristina Sabaliauskaitė sukūrė unikalų kūrinį,...

Štai ir baigta „Silva Rerum“ trilogija. Kitaip pasakyti ir neįmanoma – skaityti verta. Net jei ir sakiniai „kilometro“ ilgumo, net jei ir detalės išveda iš kelio. Kristina Sabaliauskaitė sukūrė unikalų kūrinį, kuriuo Lietuva turėtų didžiuotis.

Kadangi ankstesnes dalis skaičiau jau gana seniai, sunku ką ir beprisiminti iš jų, negaliu objektyviai palyginti su šia. Kaip visada veiksmas vyksta didelės visuotinės nelaimės fone – šį kartą tai didysis Vilniaus gaisras. Tačiau kitaip, nei anksčiau, nelaimei suteikiama mažiau dėmesio, labiau kalbama apie veikėjus, kurie arba visai nenukentėjo per gaisrą, arba tik vos vos.

„Silva Rerum III“ aiškiai atskleidžia, kad „paradinė“ pusė yra visai kitokia, nei vidinė, asmeniška. Kilo gaisras? Kalti žydai (nors patys nuo to smarkiai nukentėjo, o iš tiesų jis kilo trijose visiškai nesusijusiose vietose). Kunigaikštis skaito šventąsias žydų knygas ir bendrauja su rabinais? Vadinasi, ketina tapti žydu, jei dar netapo (nors jis tai daro labiau iš filosofinės ir mokslinių tyrinėjimų pusės). Ir net jei turi žmoną, su kuria lankaisi bažnyčioje ir oficialiuose pobūviuose, dar nereiškia, kad esi laimingai vedęs, nes greičiausiai naktimis lankai ir dar vieną kitą moterį.

Sakyčiau, būtent apie filosofiją ir vyro-moters santykius labiausiai ir sukasi paskutinės trilogijos dalies turinys. Štai viena knygos veikėja suvokia, kad moteris nėra vien kūnas, kuris reikalingas vyrui. Moteris turi sielą ir taip pat gali turėti jausmus bei poreikius.

Nors irgi esu iš tų, kuriems knygos stilius atrodo sudėtingas, bet man jis netgi visai patiko. Patiko, kad lietuvių kalba taip gražiai vartojama, atskleidžiamos visos jos galimybės. Skaitant tokį kūrinį supranti, kokie svarbūs yra skyrybos ženklai. Aš net prisiminiau mokyklos laikus, kai tekdavo rasti ir įvardinti įvairias sakinio dalis. „Silva Rerum“ yra puiki to iliustracija. Turiu paaiškinimą net ir tam, kodėl sakiniai yra tokie ilgi. Kartais, kai kažką užsimąstau, galiu praleisti dešimtis minučių žiūrėdama į nieką ir pasakodama sau mintyse istoriją. Pradėjus pasakoti kažką vientiso, kyla nauja mintis, ją reikia įterpti į dabartinį pasakojimą, o susizgribus, kad kažkur nuklydau, stengiuosi grįžti į pradinę istoriją. Taip pat ir čia – pradedama sakyti viena, bet kad skaitytojui nekiltų papildomų klausimų, iš karto sakinys papildomas kita informacija, tačiau vis tiek sugrįžtama prie to, ką norėta pasakyti. (Man atrodo, kad aš ir pati kartais mintis reiškiu pernelyg komplikuotu būdu, bet nieko su savimi negaliu padaryti.)

Tikiu, kad ši knyga tikrai nusipelno vietos lietuvių literatūros klasikos sąraše ir dar ilgai bus skaitoma vis kitų ar net tų pačių skaitytojų.

Knygos aprašymas jau daug apie ją pasako: KRIZĖ - tai GALIMYBĖ.
Autorius, žmogus patyrės ne vieną sunkų gyvenimo išbandymą, tačiau vistiek nenuleidęs rankų. Į šią knygą sudėjo savo gyvenimo istoriją, papasakoja koks...

Knygos aprašymas jau daug apie ją pasako: KRIZĖ - tai GALIMYBĖ.
Autorius, žmogus patyrės ne vieną sunkų gyvenimo išbandymą, tačiau vistiek nenuleidęs rankų. Į šią knygą sudėjo savo gyvenimo istoriją, papasakoja koks buvo, ir kaip krizės pakeitė jo gyvenimą.
Sudomino tai, kad tai ne užsienyje, ne kažkur toli ir kažkam atsitikę įvykiai, tačiau tokiam pat žmogui, kaip ir mes visi. Įvykiai vyksta Lietuvoje, aplinkoje, kuri mums visiems gerai žinoma.
Skaičiau ir žavėjausi, nes jaučiausi, lyg sėdėčiau ir klausyčiausi žmogaus pasakojimo iš jo pačio lupų. Viskas aprašyta paprastai ir suprantamai, buitine kalba.
Ar knyga vertinga? Manau, kad vertinga, bent jau tą akimirką kai skaičiau, knyga vertė susimąstyti. O galbūt, daugelis perskaitę norėsit prisijungti prie autoriaus sukurtos viešosios įstaigos „Ekovalstybė“.
Šis žmogus tikrai siekia savo tikslų, verta iš jo pasimokyti.

"O jei pasaulis nesuderinamas su jo tikrovės versija, vadinasi, pasaulis žiaurus, blogas ir šlykštus, pataisos namai, o jis pasmerktas baisiai vienatvei."

Gigantiška knyga apie vienos šeimos sėkmes ir nesėkmes, pastarųjų...

"O jei pasaulis nesuderinamas su jo tikrovės versija, vadinasi, pasaulis žiaurus, blogas ir šlykštus, pataisos namai, o jis pasmerktas baisiai vienatvei."

Gigantiška knyga apie vienos šeimos sėkmes ir nesėkmes, pastarųjų žinoma buvo kur kas daugiau. Taip, pradžioje apie patį knygos pavidalą: milžiniška. Po darbo, keliaudama namo autobusu, mėgstu paskaityti, vis greičiau pralekia tos, iš tiesų ne tokios jau ir ilgos, 20 minučių, bet vis tiek geriau nei beprasmiškai spoksoti pro langą ir jausti kaip snaudulys bando mane įveikti, taigi knyga prablaško, deja šios nesinorėdavo išsiimti iš kuprinės (kurioje daugiau nei pusė vietos užėmė šis šeimyninis epas), tiesiog jausmas jog rankose laikau enciklopediją. Jei neklystu, teko girdėti, kad toks "Pataisų" formatas pasirinktas, nes pirkėjai labiau vertina plytas, nei plonesnes ir patogesnes knygas.

"Sent Džude buvo perkūnijų metas. Oras trenkė meksikietišku smurtu, uraganais ar valstybės perversmais."

Nepaprastai sunku pradėti pasakojimą apie šią knygą, dažniau tokia problema iškyla kai kūriniai tesiekia 200 puslapių, kuo trumpesni tuo sudėtingiau rasti ką pasakyti, o čia beveik 600psl ir nežinau nežinau... tiek, kad Franzen'o pasakojimas tikrai įspūdingas, sakiniai žavi, palyginimai užburia, tik retkarčiais jo "užsiplepėjimas" išsunkia skaitymo jėgas, bet nieko, galima su tuo susigyventi. Taigi knyga apie tėvus ir tris jų vaikus, apie visus jų klystkelius, apie sugrįžimą namo paskutinėms Kalėdoms. Laipsniškai atskleidžiama visų veikėjų gyvenimo vingiai, paslaptys ir norai, kiekvienas trokšta pataisų, tik neranda tinkamo kelio joms pasiekti, todėl neišvengiamai viskas klostosi ne vien į gerąją pusę (bet tuo įdomiau skaitytojui). Tėvai, Alfredas ir Inida, nusistovėjusios klišės, motina draugams vaizduojanti vaikus geresnius nei jie yra, o pati nusivylusi, sauganti ir kaupianti kiekvieną smulkmeną namuose, kol tuose beveik nelieka laisvos vietos, renkanti nuolaidų kuponus, bet niekada jų nepanaudojanti; Alfredas - piktas ir rimtas tėtė, slepiantis savo meilę, dienas leidžiantis krėsle, kol jo asmenybę pradeda naikinti alzheimeris ir veikiamas paranojinės psichozės įsitraukia į pokalbius su gyvu šūdu.

"Liga pažeidė nuosavybės jausmą. Šios drebančios rankos priklauso tik jam, bet jos jo nebeklauso. It išdykę vaikai. Neprotingi dvejų metukų mažyliai, ištikti savanaudiško irzulio priepuolio. Kuo griežčiau jis jiems nurodinėja, tuo menkiau jie klauso ir tuo bjauresni, tuo nesuvaldomesni darosi."

Trys vaikai: Garis, Čipas ir Deniza, visi savaip susimovę gyvenime. Garis, engiamas žmonos turtuolis, piktinasi jog turtingi žmonės neatrodo ir nesielgia kaip turtingi, slapčia išgerinėja ir bando išsiaiškinti ar serga depresija ar ne. Iš visų veikėjų man jis patiko mažiausiai, pasipelnęs tėvo patentu, reikalauja iš motinos pinigų už kiekvieną nupirktą smulkmeną, galvoje tik kaip kitur perkraustyt tėvus ir kaip parduoti jų namą, kol žymiai nenukrito vertė. Turbūt emociškai pats šalčiausias iš trijulės. Čipas, nevykėlis, seseriai prasiskolinęs, dėstytojas, pareigas praradęs dėl romano su studente, labiausiai šeimos atstumtas, bet tuo pačiu labiausiai mylimas. Po eilinių, neilgai trukusių santykių, su meilužės vyru įsivelia į nešvarų biznį pinigams išvilioti, persikrausto į Vilnių ir vadovauja internetiniam puslapiui lithuania.com, siūlydamas investuotojui iš JAV už 100$ pervadinti gatves, o už 25000$ visą miestelį, jo pasirinktu vardu. Atrodytų, jog vyriausioji virėja, šeimos jaunėlė Deniza, turi "normaliausią" gyvenimą: vedybos, ramios skyrybos, sėkminga karjera, malonus darbas, bet ne...jai pritrūksta pojūčių, užmezga du romanus, dėl kurių, viską ką per daugelį metų kūrė, sugriauna. Bet knyga ne veltui pavadinimu "Pataisos", kaip stebėjote kelią žemyn, taip galėsite žiūrėti ar sugebės veikėjai atsitiesti ar ne.

"Gatvėje netoli oro uosto mačiau, kaip senis nušovė arklį. Baltijos žemėje tuo metu buvau praleidęs apie ketvirtį valandos. Sveiki atvykę į Lietuvą."

Knyga nepatiko amerikos lietuviams, kai kuriems lietuviams taip pat ne, bet aniems ypač. Franzen'as buvo kviečiamas apsilankyti Vilniuje, kad įsitikintų jog kraštą pavaizdavo visiškai nerealų (aha, kadangi romanai visada būna realistiški), kad čia gera gyventi ir niekas gatvėje iš pravažiuojančių automobilių nešaudo. Turbūt žmonės pernelyg pasineria į skaitymą, jei sugeba taip išpūsti šį reikalą, visoje knygoje pasakojimai apie Lietuvą gal ir sudaro 5 puslapius, prisiminkite kad dar lieka 584psl, kurie atsveria tuos menkus kelis puslapius ir šalis išnyksta atmintyje. Tik atminkite jog JAV valdžią turi tas, kas valdo pinigus, o Lietuvoje kas valdo ginklus.

"Jis nebuvo godus, nebuvo pavydus. Bet be pinigų buvo ne žmogus."

Pikti žmonės su galimybe pasitaisyti.

http://skaitau1001knyga.blogspot.lt/

Ši knyga nėra panaši į kitas knygas. Ji yra kupina pačių įdomiausių istorijų apie žmones, kurie nebijo kurti, būti kitokie, eiti prieš srovę. O pateikti menininkų paveikslai tik dar labiau parodė, koks kūrybingas gali...

Ši knyga nėra panaši į kitas knygas. Ji yra kupina pačių įdomiausių istorijų apie žmones, kurie nebijo kurti, būti kitokie, eiti prieš srovę. O pateikti menininkų paveikslai tik dar labiau parodė, koks kūrybingas gali būti žmogus. Tad ši knyga yra tikra kūrybiškumo ir nestandartinio mastymo bomba. Ją skaitant aš buvau įkvėpta kurti ir pati ieškoti kitokių sprendimų gyvenime. Tad rekomenduoju ir kitiems ją perskaityti.