Jane Austen - viena mėgstamiausių mano rašytojų. "Protas ir jausmai" - pasakojimas apie dvi skirtingas seseris, viena jų santūri, giliai savyje slepianti pergyvenimus, kita - atvira, kai kur naivi, todėl ir išdavystė ją...

Jane Austen - viena mėgstamiausių mano rašytojų. "Protas ir jausmai" - pasakojimas apie dvi skirtingas seseris, viena jų santūri, giliai savyje slepianti pergyvenimus, kita - atvira, kai kur naivi, todėl ir išdavystė ją paveikia taip, kad tą mato visi. Šis romanas puikiai iliustruoja laikotarpį, kuriame gyveno rašytoja, tikroviškai vaizduoja to laiko moters galimybes save realizuoti.

Paulo Coelho - vienas mano mėgstamiausių autorių, ir turbūt net ne todėl, kad jo knygos būtų ypač geros, bet todėl, kad jose visada randu sau kažką labai savo, asmeniško. Kaip ir ši knyga, kuri leidžia pamąstyti apie...

Paulo Coelho - vienas mano mėgstamiausių autorių, ir turbūt net ne todėl, kad jo knygos būtų ypač geros, bet todėl, kad jose visada randu sau kažką labai savo, asmeniško. Kaip ir ši knyga, kuri leidžia pamąstyti apie laimę, santuoką, sėkmę...
Knyga tikrai ne iš saldžių meilės romanų serijos, kai kuriems toks vedybinis gyvenimas gali būti atgrasus ir net nesuprantamas. Tiek vyro, tiek moters elgesys čia irgi ne iš įprastos šeimyninės idilės. Knyga galbūt moko suprasti, kaip arti yra mums svarbūs dalykai, kurių iki šiol tiesiog nevertinome. Kiekvienas turi savo Zahirą, kurio tiesiog nepastebi esant, nes jis yra... Bet jei jo nebebūtų... :)
Taip pat galima rasti daug prasmingų minčių, kurios nepaisant pačio romano vistiek yra vertingos. Jei būčiau iš tų, kurie mėgsta knygoje pasibraukti patikusias mintis, tai kitas atsivertęs mano knygą išvystų margus puslapius :)
Vienareikšmiškai man ši knyga patiko! Ir tikrai rekomenduoju ją perskaityti kitiems :)

„Mums juk visiems mieliau matyti, kaip nuplėšiami namų stogai, kaip išraunami ir į orą pakeliami medžiai – dokumentiniai filmai apie tornadus, uraganus ir cunamius daro raminamąjį poveikį. Suprantama, tai baisu, mes visi...

„Mums juk visiems mieliau matyti, kaip nuplėšiami namų stogai, kaip išraunami ir į orą pakeliami medžiai – dokumentiniai filmai apie tornadus, uraganus ir cunamius daro raminamąjį poveikį. Suprantama, tai baisu, mes visi išmokome sakyti, kad mums tai baisu, bet pasaulis be katastrofų ir smurto – gamtos jėgų ar gyvų būtybių iš mėsos ir kraujo – štai, kas iš tiesų būtų nepakeliama.“ [189 psl.]

Jei kas skaitėte mano ankstesnį atsiliepimą (kuris, rodos, buvo jau taip seniai), tai žinote, kad turiu silpnybę maloniems paliesti viršeliams. „Vakarienės“ viršelis buvo maloni staigmena. Iš paveikslėlio internete tikrai nesitikėjau, kad viršelis bus būtent toks. Man net sunku jį apibūdinti. Toks lyg minkštas, bet kartu guminis. Knygą įsigijau už laimėtą dovanų kuponą ir nekantravau pradėti skaityti.

Jau nuo pat pradžių pagrindinis veikėjas parodė, kaip nemėgsta žmogaus, su kuriuo turės vakarieniauti. Ir man kilo klausimas, kodėl vis dar su juo susitinka, jei tvyro tokia neapykanta? Juk net kažkada geriausi draugai gali virsti mirtinais priešais ir nutraukti santykius. Kaip vėliau paaiškėjo, ne visi ryšiai gali būti nutraukti, kad ir kaip to norima. Šeima visada liks šeima.

Kartais Herman Koch savo pasakojimu man priminė Vladimir Nabokov „Lolitą“. Abiejose knygose pasakotojai geba tiesiogiai kreiptis į skaitytoją, bandydami pateisinti savo veiksmus. Tačiau Humbertas Humbertas dažniau tikslina aplinkybes ir pasakoja savo jausmus, o Polas – erzina skaitytoją teigdamas, kad informacijos netikslins, kad ne jo reikalas tai pasakoti, kad nenori kam nors pridaryti bėdos ir t.t. Humbertas Humbertas savo kalbėjimo maniera traukia skaitytoją prie savęs, tampa jam simpatiškas, o Polas atstumia ir pasidaro antipatiškas (tai veikėjas, kurio nesinori pamėgti). Dar vienas bendras šių knygų motyvas – nusikaltimas. „Lolitoje“ nusikaltėlis gavo, ko nusipelnęs, tas netgi buvo aišku nuo pat pradžių ir veiksmą stūmė mintis, o kaipgi jis įklius. „Vakarienėje“ yra visiškai kita situacija.

Gal žinote tokį minties eksperimentą apie atvažiuojantį traukinį ir ant jo bėgių gulinčius žmones? Ant vienos bėgių atšakos guli penki žmonės, o ant kitos – vienas. Jūs galite pakreipti traukinį į kurią nors vieną atšaką. Ką pasirinktumėte? Turbūt dauguma sutiktų, kad geriau paaukoti vieną ir išgelbėti penkis. O ką darytumėte, jeigu penki žmonės jums būtų nepažįstami, o tas vienas – kas nors jums labai artimas? Štai čia ir atsiranda pagrindinė moralinė problema. (Beje, neseniai žiūrėjau filmą, kuris patiko dėl minčių eksperimentų temos – „After the Dark“.) „Vakarienės“ veikėjai susiduria su ta pačia problema: ar pasielgti, kaip reikalauja įstatymai, ar gelbėti savo vaikų kailį? O ką daryti, jeigu du broliai savaip supranta tai, kas geriausia jų vaikams?

Nors realus knygos veiksmas vyksta vos kelias valandas – vieną prabangią vakarienę restorane, – bet papasakojama platesnė istorija. Pasakotojo mintys vis nuklysta į šoną, prisimena kažką, užsiveda skaitytojui papasakoti, bet ne visada pabaigia. Todėl likdavo šiek tiek erzinančių klaustukų.

Skyriai pavadinami neįprastai – Aperityvas, Užkandis, Karštasis patiekalas, Desertas, Digestyvas ir Arbatpinigiai. Su lig kiekvienu nauju patiekalu atsiranda naujų istorijos detalių, o artėjant prie vakarienės kulminacijos ir pati istorija traukia ten pat.

Įdomiai aprašoma pati restorano atmosfera. Ji persisemia pasakotojo jausmais – neapykanta, pagieža. Nors staliuką reiktų užsisakyti prieš kelis mėnesius, bet įtakingas žmogus bus visada priimtas kad ir tą patį vakarą. O dar jeigu pažįstamas su restorano savininku, tai galima tikėtis staliuko pageidaujamoje geroje vietoje ir aukščiausios klasės aptarnavimo. O dar nerašytos taisyklės, kad jeigu pasirinksi tą patį patiekalą, kaip kas nors kitas, būsi palaikytas negebančiu individualiai mąstyti ir neišlavinto skonio asmeniu...

Man pasirodė keistas vienas dalykas – šeimos nesikalbėjimas tarpusavyje. Taip gal ir norima apsaugoti vieniems kitus nuo pasekmių, bet galima papulti vos ne į komiškas situacijas, kai visi viską žino, slepia nuo kitų, tikisi, kad jie nežino, nors tie žino ir iš tikrųjų daro lygiai tą patį. (Painu, bet ir pati situacija paini.)

Istorijos atomazga šokiravo, nors ir buvo galima ją nuspėti. Mažiau nuspėjama buvo tai, kas vyko po to. Tai įrodymas, kad broliška meilė nėra pavaldi įstatymams, kad teisingumas ne visada yra toks, kaip daugelis jo norėtų. Prieš įsigyjant knygą mane suintrigavo jos aprašymas. Bet tikrai nenutuokiau, kad viskas pasisuks būtent tokia linkme.

Baltoji gvardija nebuvo tas kūrinys kuriuo susižavėčiau, tačiau pernelyg ir nenusivyliau. Staigus, daug veiksmo ir...įdomus. Puikus vertimas ir knygos leidimas. Daug labiau patiko Šuns širdis.
"Gal eiti užėsti. Mat juos...

Baltoji gvardija nebuvo tas kūrinys kuriuo susižavėčiau, tačiau pernelyg ir nenusivyliau. Staigus, daug veiksmo ir...įdomus. Puikus vertimas ir knygos leidimas. Daug labiau patiko Šuns širdis.
"Gal eiti užėsti. Mat juos pekla", - nutarė šuo, bet jo laukė staigmena.
- Šarikui nieko neduokit! - pasigirdo komanda iš apžiūros kambario.
- Sužiūrėsi čia jį, kaip gi!
- Uždaryt!
Ir Šariką įviliojo į vonią ir užrakino.
"Chamiškumas ir tiek, - tupėdamas vonios prietemoje galvojo Šarikas, - tiesiog kvaila..."

Knyga patiko, kaip įprastai, dar neteko nusivilti šio rašytojo kūryba, bet kažko pritrūko, per daug realios istorijos, troškau to Murakamiško keistumo, tos istorijų magijos, kuri apsakymuose retkarčiais sužybėdavo, bet...

Knyga patiko, kaip įprastai, dar neteko nusivilti šio rašytojo kūryba, bet kažko pritrūko, per daug realios istorijos, troškau to Murakamiško keistumo, tos istorijų magijos, kuri apsakymuose retkarčiais sužybėdavo, bet tuojau pat ir išnykdavo.

Perskaičius šią knygą liko labai dviprasmiški jausmai. Iš vienos pusės tai labai naudinga knyga, padedanti suvokti kaip nesaugiai mes gyvename ir kaip greitai gyvenimas gali imti griūti kaip kortų namelis vos ilgėliau dingus...

Perskaičius šią knygą liko labai dviprasmiški jausmai. Iš vienos pusės tai labai naudinga knyga, padedanti suvokti kaip nesaugiai mes gyvename ir kaip greitai gyvenimas gali imti griūti kaip kortų namelis vos ilgėliau dingus elektros energijai, ar praūžus gamtos stichijai. Pati prisimenu, kaip po didelės vėtros visame rajone, kuriame gyvenau, savaitei buvo dingusi elektra ir kaip stipriai tai pakeitė kasdienybę. Dalykai, kuriuos šiandien priimame kaip savaimę suprantamą dalyką - telefonas, internetas, maistas parduotuvėse, skubi pagalba... Viskas gali dingti per vieną savaitę jei tik įvyks...
O įvykti gali. Todėl paskaityti knygą tikrai naudinga. Tikrai nepradėsiu įsirenginėti bunkerio ir nebandysiu apsirūpinti maisto produktais metams, bet atidžiau apsidairysiu ir paieškosiu kur yra įrengtos miesto slėptuvės, kur galima gauti geriamo vandens, jei jis dings namuose ir t.t.

Tačiau knyga parašyta autoriaus, kuris labai vertina ginklus ir netgi siūlo investuoti į juos, t.y. kaupti kuo didesnes ginklų atsargas. Šie jo priminimai viso skaitymo metu labai gadino nuotaiką ir kelis kartus net norėjau mesti knygą į šoną.
Bet perskaityti verta. Vien tam, kad pasitikrinti kiek mes iš tiesų žinome apie išlikimą moderniame pasaulyje.

Pažintis su K.Alvtegen nuvylė. Įtampa yra, siužetas yra, bet į akis stipriai krenta visokie nelogiškumai ir keistoka pabaiga, tarsi skubant kuo greičiau užbaigti knygą. Perskaičius tokią knygą, po savaitės jau sunku...

Pažintis su K.Alvtegen nuvylė. Įtampa yra, siužetas yra, bet į akis stipriai krenta visokie nelogiškumai ir keistoka pabaiga, tarsi skubant kuo greičiau užbaigti knygą. Perskaičius tokią knygą, po savaitės jau sunku pasakyti apie ką ji buvo.