S. Parulskis šią knygą įvardina kaip trumpų istorijų rinkinį ir tubūt tai yra daug tinkamesnis apibūdinimas nei esė arba novelės. Tai kažkas per vidurį su retomis išimtimis, kai yra labiau krypstama į esė arba novelių...

S. Parulskis šią knygą įvardina kaip trumpų istorijų rinkinį ir tubūt tai yra daug tinkamesnis apibūdinimas nei esė arba novelės. Tai kažkas per vidurį su retomis išimtimis, kai yra labiau krypstama į esė arba novelių žanrą.
Rinkiniui netrūksta ironijos, taiklių pastebėjimų arba, tiksliau sakant, tiesa yra išdėstoma aiškiai, be butaforijos, buitiškai. Parulskis diskutuoja apie šiuolaikinę visuomenę, atskleidžia jos ydas: žmonių tingumąas ir neryžtingumą, vidinio pasaulio griūtį, atjautos ir supratingumo stoką; nėra vengiama kritikos ir vertinimo, kuri kartais net atrodo įkyri ir per daug. Kartais susidaro įspūdis, kad rašytojas per daug tiesmukai viską išsako, trūksta subtilumo ir nutylėjimo, kuris paskatintų skaitytoją mąstyti ir priimti savus sprendimus.
Parulskiui būdingas buitiškumas atsiskleidžia ne tik per kalbą, bet ir jo kuriamas situacijas. Vienas dažniausių motyvų yra politikai ir jų atstovai. Jų yra nevengiama, kiekvienoje trumpoje istorijoje jis yra vaizduojamas negatyviai, kaltinamas. Jie ne tik yra generalizuojami, bet ir tokiu būdu yra sukuriama skaitytojui artima pasakojimo erdvė, kurios susiformavimui neretai turi įtakos bendra nuostata, o ne asmeninė. Rodos, kad yra pataikaujama, duodama lengvai suvokiama situacija ir per ją bandoma atskleisti visuomenines problemas. Man atrodo tai labai saugus rašymo būdas, o gal galvoju taip todėl, nes tikėjausi daugiau, įdomiau.
Skaitant rinkinį man kilo klausimas: kiek jis iš tiesų moka gerai rašyti ir kurti, o kiek tiktai sugeba stebėti aplinką, dabar vykstančius renginius ir įvykius ir juo perteikti raštu. Juolabiau turint omeny, kad man jo rašymo stilius nepasirodė kerintis ir įtabus, kaip galvojau, bet buitiškas su ironijos doze, kuri ne visuomet man atrodė tinkama. (pvz., diskutuoti apie S.Gedos mirtį ir jos problemas – nesvarbu kokiu mastu - tiesiog neetiška ir netinkama)
Likus skaityti apie 40 puslapių aš pavargau ir norėjosi kuo greičiau pabaigti skaitymą.

Šis romanas – pirmoji mano pažintis su J. Melniku ir, turiu prisipažinti, išties vykusi. Nors mane kiek pabaidė autoriaus akcentuota meilės tema, tačiau romanas nėra toks paviršutiniškas, koks gali pasirodyti. „Maša, arba...

Šis romanas – pirmoji mano pažintis su J. Melniku ir, turiu prisipažinti, išties vykusi. Nors mane kiek pabaidė autoriaus akcentuota meilės tema, tačiau romanas nėra toks paviršutiniškas, koks gali pasirodyti. „Maša, arba Postfašizmas“ skatina svarstyti, kas yra žmogus, kokia jo sąvoka ir kokią vietą užima kalba, formuojant požiūrį į pasaulį („Ar jis gali mąstyti, jei nesinaudoja kalba? O kaip dėl jausmų?“). Be to, romanas verčia iš naujo įvertinti tobulo pasaulio sąvoką: ar gyvenimas be nusikaltimų, kur darbas yra nebūtina prievolė, yra daug laisvo laiko, o žmonės neturi jokių aiškių tikslų yra siekiamybė? Gal kaip tik „tobulas“ gyvenimas tampa didžiausia bausme, slopina sąmoningumą, nes žmogus nėra verčiamas kvestionuoti?
Idėjine prasme romanas yra stiprus ir turėtų daugelį žmonių paskatinti persvarstyti savo požiūrį į visus gyvus organizmus ir santykį su jais. Tačiau idėjos pateikimas man pasirodė banalus: meilė tampa visa galintis ir žmogų (ir storą, žmogų-gyvulį) keičiantis variklis. Pati meilė nėra labai įtikinama, ji man primena dviejų individų, troškusių artimumo ir supratimo, sąjungą, nes tiek Dima jautėsi svetimas savo šeimai, tiek Maša dėmesio ir gerumo sulaukė tik iš Dimos. Žinoma, galima galvoti, jog būtent šis besikuriantis emocinos ryšys pavirs tikra žmogiška meile ir eliminuos visus esamus ar nesamus skirtumus. Galbūt meilė, atsidavimas ir yra žmogiškumo požymis?
Reiktėtų rašytoją pagirti ir už naratyvo kūrimą. Romanas yra padalintas į dvi dalis: viena pasakoja pasaulio santvarką per leidžiamą laikraštį „Reicho balsas“, kita atskleidžia eilinio piliečio padėtį ir galvoseną „utopinėje“ visuomenėje, pasakojant iš Dimos perspektyvos. Nors pirmoji dalis man pasirodė pakankamai gerai ir įtikinamai sukurta (nors neatsako į kai kuriuos klausimus, pvz., kodėl valgoma tik storų mėsa), tačiau Dimos dalis pasirodė mažiau vykusi. Amžinas veikėjo savęs klausinėjimas, kodėl jis jaučia žmogiškus jausmus Mašai ir apskritai storams, kiek ir kada jie panašūs į žmones yra erzinantis, rodos, autorius bando per prievartą priversti skaitytoją svarstyti šį klausimą, nors tai turėtų „išplaukti“ natūraliai. Aišku, tai galima traktuoti kaip Dimai nebūdingą būseną, tačiau tai, kad jis neatsako į šiuos klausimus verčia manyti, kad J. Melnikas įkyriai skatina mus pačius apie tai mąstyti, nepateikiant atsakymų. Be to, reikėtų paminėti išties įtikinamai kuriamus skredimo epizodus, kurie atrodo tokie natūralūs tam pasauliui, bet tuo pat metu šlykštūs skaitytojui, skatinantys tai sieti su gyvūnų skerdimu mūsų pasaulyje.
Galiausiai galiu pasakyti, kad perskaičiusi romaną kažkiek gailėjausi, jog to nepadariau anksčiau, nes jis to vertas. Kiekviena geresnė lietuvio parašyta knyga paskatina mane iš naujo peržvelgti dabartinę lietuvių kuriamą literatūrą, jos nesibaidyti, bet stebėti ir analizuoti, nes ji yra įdomi.

Šis romanas – mano pirmoji pažintis su Kajoko kūryba, kuri ne tik buvo įdomi ir maloni, bet ir bus pratęsta. “Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys” turbot yra viena iš keistesnių, gerąja prasme, knygų, kurias teko...

Šis romanas – mano pirmoji pažintis su Kajoko kūryba, kuri ne tik buvo įdomi ir maloni, bet ir bus pratęsta. “Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys” turbot yra viena iš keistesnių, gerąja prasme, knygų, kurias teko perskaityti. Joje vyrauja mistika, kuri puikiai papildo įprastą dabarties pasaulį ir sukuria surrealistinį vaizdą. Būtent vyraujantys ne šio pasaulio gyviai – neesybės – suteikia romanui išskirtinumo ir verčia klausti: o gal jie iš tiesų egzistuoja, kur yra ta riba tarp čia ir ten, gal mums iš tiesų turi įtakos nematomi laukai, gyviai, žmonės ir jei taip, tai kiek? (“paprastai vienas žmogus prisileidžia artyn ne daugiau kaip dešimt anų, jų mintimis ir kalba”[19p.]). Žinoma, logika sufleruoja, kad tai neįmanoma ir moksliškai visiškai neįrodyta, bet kas čia žino? O gal čia tiesiog perteikta pasąmonės, mūsų minčių, tikėjimo galia? Būtent laiko, realybės-sapno sankirta ir sąsaja yra kertinė romane. Kas yra tikra, o kas tik iliuzija; kur riba, ar ji yra?
Romano centre yra save bandantis atrasti iš naujo po brolio mirties Gabrielus Auštautas. Todėl ir romano pagrindinė tema, manau, yra saviieška ir nuodugnus savęs suvomikas, savo paskirties gyvenime ir tada ėjimas tuo keliu. Apskritai kūrinys perteikia idėją, kad kiekvienas individas turi savo paskirtį, nes romane nemažai veikėjų miršta, bet tai nėra betikslės mirtys: Juta iškeliavo anapilin gimdydama, sodininkas Eliezaras nemirė, bet iškeliavo, nes jį ginė vidinis balsas arba neesybės, Augustė buvo nužudyta, bet būtent jos mirtis provertė Gabrielių sugrįžti į dvarą ir perimti jį. Taigi, veikėjai gražiai „sugula“ į savo vietas, nors lieka ir spragų, kurių aš nesupratau: kaip yra sužinoma apie tą dvarą ir ežerą, kaip ir kodėl rašytojas Ruduo surado Augustės sūnų, o tada ir ją pačią?
Vienas labiausiai man patikusių knygos ypatybių buvo jos lyriška kalba. Ji iš ties neretai vertė nusišypsoti ir megautis: „akinukais pabalnota nosytė“, negirdėta žodžio vartosena „mąsteldavo“ (aka kartais pamąstydavo), „išgerti šį vaizdą tavo akimis“. Taip pat vyrauja trumpi sakiniai, vos vieno ar kelių žodžių, kurie neretai būna net perkelti į atskirą pastraipą. Pastraipų gausa ir jų trumpumas, rodos, akcentuoja svarbius momentus, veikėjo išgyvenimus, kurie yra itin svarbūs lyriškame ir tuo pat metu mistiškame tekste.
Beje, yra ir filosofinių intarpų, kurie iš ties yra įdomūs ir smagūs skaityti!

Ši knyga neturėtų būti laikoma dviejų vyrų, Džeko ir Enio, meilės istorija, bet apibūdinama kaip fatališka meilės istorija ir jos prigimtis. Nors pati kūrinio idėja atrodo paprasta ir niekuo neįpatinga, tačiau būtent...

Ši knyga neturėtų būti laikoma dviejų vyrų, Džeko ir Enio, meilės istorija, bet apibūdinama kaip fatališka meilės istorija ir jos prigimtis. Nors pati kūrinio idėja atrodo paprasta ir niekuo neįpatinga, tačiau būtent meilės tipas ir aplinka ją paverčia įtaigia ir neįprasta istorija. Tai intensyvi ir pragaištinga meilė, kuri buvo laikoma tabu tuometinėje XXa. Amerikoje, taigi pagrindiniai veikėjai yra priversti rinktis tarp visuomenei priimto gyvenimo ir savo jausmų, asmeninės laimės. Turbūt ši dilema yra viena iš kertinių problemų, kuri siteikia pasakojimui dar daugiau dramatiškumo. O turint omenyje ir istorijos pabaigą, skaitytojas yra, rodos, netiesiogiai paskatinamas laikyti meilę kaip didžiausią vertybę ir vertinti laiką, praleistą su mylimu žmogumi bei stengtis kartu praleisti kuo daugiau laiko, nes nežinai, kada jis gali pasibaigti.
Mane asmeniškai vertė abejoti pasakojimo būdo pasirinkimas. Pasakojimas yra fragmentiškas, koncentruojamasi tik į trumpus susitikimus. Šitoks epizodiškumas sukuria greitų, laikinų pasimatymų įspūdį ir suintesyvina tų susitikimų reikmę veikėjo gyvenimui. Vis dėlto man norėjosi geresnio tų susitikimų išplėtojimo dvasiniu aspektu, kai jie praleidžia kartu kelias dienas, bet tai aprašoma vos keliomis pastraipos, kurios man pasirodė ne visada efektyvios. Taip pat didelį pliusą autorė gauna už man labai patikusį pakabintų dviejų senų marškinių motyvą, sukabintų ant tos pačios pakabos ir reprezentuojantį veikėjus(Džeko marškinai įvilkti į Enio marškinius). Tai lyg dvasinio ir fizinio artumo simbolis, kuris sieja veikėjus jau ilgą laiką, o tuo pat metu gali būti laikomi ir jų dvigubo gyvenimo ženklu, kai jų meilė vienas kitam yra slepiami po „normalumo“ šydu, t.y. savo marškiniais.

Knyga tikrai neprasta. Savo populiarumu įrodo, kad mums - jaunimui patinka skaityti ne tik rausvas, pasakiškos meilės istorijas.
Patiko rašymo stilius ir pati idėja, kad vis dėl to pasaulyje yra ir skausmo. Abu pagrindiniai...

Knyga tikrai neprasta. Savo populiarumu įrodo, kad mums - jaunimui patinka skaityti ne tik rausvas, pasakiškos meilės istorijas.
Patiko rašymo stilius ir pati idėja, kad vis dėl to pasaulyje yra ir skausmo. Abu pagrindiniai veikėjai dalijasi savo kūnus su vėžiu. Heizelė Greisė Lankaster gyvena kartu su skydliaukės vėžiu ir eile jo "palydovų" (metastazių) įsikūrusių plaučiuose. Ogastas Votersas trumpam nugalėjo osteosarkomą, (bet vėliau ji ir vėl atsinaujina.)
Taigi du vėžininkai susitinka tarpusavio paramos grupėje, Jėzaus širdyje tiesiogine prasme, ir kartu sukuria mažą begalybę.
Kadangi esu priekabi detalėms, vietomis kliuvo vertimas. Kartais net pasipiktindavau, nes originalios frazės skambėjo daug vaizdingiau, o štai išverstos neatlikdavo savo paskirties. Arba neprajuokindavo, taip kaip turėtų, arba neprasiskverbdavo iki pačių širdies gelmių, taip kaip sujaudindavo suvoktos savo gimtąją kalba. Bet to labai nesureikšminant knyga patiko. ^^

Labiausiai mane domina tai, kiek pavadinimų, lankytinų įžymybių, geografinių nuorodų atsiminsiu po kokių metų :) Ši knyga - tikra informacijos lavina, nors, tiesa, tikrai lengvai skaitosi. M. Šalčiaus nuotykiai įtraukia ir...

Labiausiai mane domina tai, kiek pavadinimų, lankytinų įžymybių, geografinių nuorodų atsiminsiu po kokių metų :) Ši knyga - tikra informacijos lavina, nors, tiesa, tikrai lengvai skaitosi. M. Šalčiaus nuotykiai įtraukia ir įžiebia tą puikiai žinomą "niežtinčių padų" sindromą, kai, atrodo, negali savame kailyje tverti, kaip nori kur nors keliauti :)

Sužinota tikrai daug. Kaip suprantu, anais laikais tokia kelionė buvo beprotiškai avantiūristiškas ir sudėtingas dalykas.

"Am I going to die? - like this?"

Nuobodi novelė apie skęstančią merginą, vardu Kelly Kelleher. Ji 26-erių metų, kenčianti nuo anoreksijos ir spuogų, be galo pasitikinti vyresniais vyrais, naivi mergaitė, kuri besivydama...

"Am I going to die? - like this?"

Nuobodi novelė apie skęstančią merginą, vardu Kelly Kelleher. Ji 26-erių metų, kenčianti nuo anoreksijos ir spuogų, be galo pasitikinti vyresniais vyrais, naivi mergaitė, kuri besivydama gyvenimą, kaip tik jį prarado. Pasirodo daugumai amerikiečių ši istorija žinoma, tad pabaiga jų nenustebino, kadangi rašytoja sėmėsi įkvėpimo iš realių įvykių, tik kad sumanė viską papasakoti, Senatoriaus Ted Kennedy, keleivės lūpomis. Visi 160 puslapių praktiškai apie tą patį, prisiminimai - dabartis - senesni prisiminimai - dabartis, tai įsuka į vieną ratą, kuris beskaitant pradeda nusibosti, nieko naujo nepasakoma, tik iš lėto artėjama prie kulminacijos, nuskęs ji ar ne. Pradžioje buvo lyg ir įdomu, naudojamas sąmonės srautas, bet kaip jau minėjau tas uždaras pasakojimo ratas išvargina ir pabaigoje porą kartų užsnūdau, kol sugebėjau pasiekti paskutinį knygos lapą.

"There is no such thing as 'my' generation, Senator. We're divided by race, class, education, politics - even sexual self-definition. The only thing that links us is our-separateness."

Liepos 4-osios šventėje, Kelly susipažįsta su Senatoriumi, abu iškart pajaučia trauką vienas kitam, nesvarbu jog jis gerokai vyresnis, turi žmoną, vaikų, bet ji jaučia, kad šis žmogus pasirūpins ja. Artėjant vakarui įvykiai susiklosto taip: Kelly sėda į automobilį su girtu ir vis dar geriančiu savo susižavėjimo objektu, nesvarbu ir tai, jog ji pati dvejoja dėl savo veiksmų, bet kaip sakoma "gyveni tik kartą" (labai ironiška novelės atžvilgiu). Jie važiuoja, važiuoja, pasuka ne tuo keliu, pasiklysta ir su visu automobiliu nulekia į tamsų, kanalizacija atsiduodantį, vandenį. Tada Senatorius pasirūpina ja taip, kad atsispyręs su kojomis nuo Kelly kūno, lengvai išsilaisvina, jos rankose palieka vieną batą ir išneria vandens paviršiuje, kur visiškai "pamiršta" skęsti paliktą vakaro pramogą. Visi įvykiai gal ir užėmė 20 puslapių, o likę 140 - merginos haliucinacijos, prisiminimai ir keliasdešimt frazių: and she died. No.

"And then the water out of nowhere flooding over them. Over the hood of the car. Over the cracked windshield. Churning in roiling waves as if alive, and angry."

Geriausiai šią novelę galėčiau palyginti su klausomu pasakojimu, kai pradžia atrodo įtraukianti ir tu įdėmiai klausaisi, bet tada žmogus leidžiasi į įvairius išvedžiojimus ir tu tebegirdi blah blah ir blah blah blah, retkarčiais maloniai palinksėdamas, lyg vis dar klausytum.

http://skaitau1001knyga.blogspot.lt/