Po Romain Gary "Aušros pažadas" (perskaičiau prieš keletą metų) tai geriausia knyga, kurią perskaičiau pastaruoju metu.
Tai pirmasis atsiliepimas apie knygą, kai man tiesiog trūksta žodžių net pabandyti perteikti mane...

Po Romain Gary "Aušros pažadas" (perskaičiau prieš keletą metų) tai geriausia knyga, kurią perskaičiau pastaruoju metu.
Tai pirmasis atsiliepimas apie knygą, kai man tiesiog trūksta žodžių net pabandyti perteikti mane užpludusius jausmus.

Įdėmiai peržiūrėjau visus puslapius ir tuos ženklus, kuriuos mes įvardijame raidėmis, ir kurie, rašant juos tam tikra tvarka, susiklijuoja į žodžius ir į sakinius, ir neradau nieko neįprasto - nei šių magiškų ženklų rašyboje, nei šių paprastų žodžių skaityme, iš kurių susideda ši knyga.
Bandžiau kai kuriuos puslapius skaityti garsiai, idant išgirščiau, kaip seka knygos kalbos garsas, tikėdamasi atpažinti jame kokius nors burtus ar kitus magiškus triukus - kažką, kas lėmė mano šią pasimetusiai kurčią būseną, - ir neišgirdau nieko magiško ar neįprasto.
Aš buvau net iškišus liežuvį ir veidrodyje tyrinėjau visus skonio pumpurus ir radau juos visiškai normaliais. Bet kodėl gi tada šios knygos skonis taip skiriasi nuo daugelio kitų kūrinių?
Ši knyga padarė kažką neįmanoma - ji išvertė visą mane išvirkščiai. Ji privertė mane pamiršti apie miegą ilgos kelionės metu, važiuojant autobusu per nuobodžiąją Lenkiją. Ji, kaip patyręs psichoterapeutas perėjo per visą mano sielą ir įvedė į katarsio būseną - ir tapo taip trenksmingai tylu ir taip jaudinančiai ramu.
Giliai atsidustu.
Vienareikšmiškai - skaityti!
Skaityti be šešėlio abejonės ir be nepasitikėjimo ribų.

Štai ir perskaičiau knygą ne pirmą kartą, ir dar ne kartą ketinu ją skaityti.
Žinoma, ta kuri buvo mano rankose yra senesnio leidimo berods 1994, nors viskas išlieka tas pats.
Knyga labai mane sužavėjo dar tuomet kai po...

Štai ir perskaičiau knygą ne pirmą kartą, ir dar ne kartą ketinu ją skaityti.
Žinoma, ta kuri buvo mano rankose yra senesnio leidimo berods 1994, nors viskas išlieka tas pats.
Knyga labai mane sužavėjo dar tuomet kai po pirmojo filmo pasirodymo nusprendžiau perskaityti jas visas. Žinoma tuomet buvau dar mažytė, tad ir skaitymas buvo sunkesnis ir visgi likau sužavėta!
Iki šiol ,,Žiedų valdovas'' yra viena mėgstamiausių trilogijų. Pabaigusi skaityti knygą dar kartą tuo tik įsitikinau.
Mane žavi autoriaus gebėjimas sukurti savitą pasaulį, su savomis tautomis, savais raštais ir pasakojimas. Padavimai, dainos ir net savos kalbos! Tai iš ties išskirtina ir žavu. Pati knyga įtraukia nuo pirmųjų puslapių, o dar įdomesnė ir aiškesnė ji pasidaro perskaičius sakmes, Hobitą ir tik tuomet trilogiją apie žiedą. Puikus literatūrinis palikimas, pripažintas visame pasaulyje!

Įdomiai struktūriškai ir idėjiškai sukomponuotas romanas. Įdomi idėja, kad meilė yra moters egzistencinė būtinybė, per kurią ji save realizuoja. Šiaip man labiausiai įsiminė tilto motyvas, kuris jungia mintis ir kūną...

Įdomiai struktūriškai ir idėjiškai sukomponuotas romanas. Įdomi idėja, kad meilė yra moters egzistencinė būtinybė, per kurią ji save realizuoja. Šiaip man labiausiai įsiminė tilto motyvas, kuris jungia mintis ir kūną (pirmiausia veiksmas yra atliekamas mintyse, o tada belieka pereiti tiltą ir veiksmas bus įvykdytas fiziniame pasaulyje). Apskritai mane šis romanas kiek trikdo, nes retai būna, kad nežinočiau, kaip jį vertinti (negalbu apie žvaigždutes, bet tiesiog sau). Vis dėlto negalėčiau nesutikti, kad šis kūrinys (ir apskritai J.I.) nėra kitoks lietuvių literatūroje, jau nekalbant, kad romanas iš pradžių buvo uždraustas dėl erotikos ir prieštaravimo tradicinėms krikščioniškoms vertybėms, todėl jį tikrai rekomenduočiau žmogui, kuris ypač norėtų susipažinti su lietuvių rašytojomis. Beje, perskaičius romaną manęs neapleido mintis, kad štai - galima sukurti pakankamai erotišką kūrinį ir tas scenas panaudoti kaip meninę priemonę ekztazei, pirmapradiškumui, kurį sukelia dviejų žmonių sueitis, atskleisti ir tuo pat metu tai sustiprina išsiskyrimo skausmo būseną. Ir nereikia visokių atspalvių, kurie neturi, mano manymu, jokios vertės, net jei žmogus nori erotikos.

Subjektyvus kelionių ir kraštų aprašas. Tokiais žodžiais apibūdinčiau šią knygą. Žinoma, autorė jau įvade pabrėžė, kad ji nėra ekspertė, o vis dėlto man pritrūko 'moksliškumo'. Mėgstu, kai yra naudojamasi...

Subjektyvus kelionių ir kraštų aprašas. Tokiais žodžiais apibūdinčiau šią knygą. Žinoma, autorė jau įvade pabrėžė, kad ji nėra ekspertė, o vis dėlto man pritrūko 'moksliškumo'. Mėgstu, kai yra naudojamasi papildoma literatūra, stengiantis perteikti bent kiek objektyvesnę medžiagą, o ne rašoma, kad kažkur kažkada matė/girdėjo per National Geographic(kažkuriame skirsnyje apie Indiją panašiai ir išsireiškė). Kiek tai patikima? Nelabai. Taigi į šią knygą aš tiesiog žiūriu kaip į moters įspūdžius ir išgyvenimus keliaujant po svetimus ir mums egzotiškus kraštus. O bet tačiau negaliu sakyti, kad skaityti buvo nesmagu, nes meluočiau. Lengvas ir nesudėtingas skaitinys, kurią perskaitęs mažai apie šias šalis nusimanantis žmogus sužinos kažką naujo.

Ieškodama knygos sielvarto tematika, aptikau „Kur auga lotosai“. Joje kalbama apie kančios vaidmenį gyvenime ir tai, kaip kančia reikėtų rūpintis, kad ji neprarytų viso mūsų gyvenimo. Ir vis dėlto man šioje knygoje...

Ieškodama knygos sielvarto tematika, aptikau „Kur auga lotosai“. Joje kalbama apie kančios vaidmenį gyvenime ir tai, kaip kančia reikėtų rūpintis, kad ji neprarytų viso mūsų gyvenimo. Ir vis dėlto man šioje knygoje kažko trūko, ji man pasirodė panaši į perbraukimą delnu per vandenį, tačiau giliau taip ir nepanerta. Žinoma, šioje knygoje radau sielą ir išmintį praturtinančių budistinių įžvalgų, tačiau ieškant knygos sielvartingam metui vis dėlto norėčiau rinktis kitą knygą.

Jau seniai ketinau parašyti atsiliepimą šiai knygai, mat spėjau ją perskaityti dar žiemos laikotarpiu.
Taigi iš visų trijų serijos knygų, ši - nuvylė labiausiai.
Nežinau kodėl, gal dėl to kad visko pasirodė kiek per...

Jau seniai ketinau parašyti atsiliepimą šiai knygai, mat spėjau ją perskaityti dar žiemos laikotarpiu.
Taigi iš visų trijų serijos knygų, ši - nuvylė labiausiai.
Nežinau kodėl, gal dėl to kad visko pasirodė kiek per daug? O gal pabaiga atrodė banaloka? Turiu pastebėti ir tai, kad skaityti ją buvo sunkiau nei kitas knygas. Jei pirmą ir antrą dalį perskaičiau per labai trumpą laikotarpį tai šią skaičiau klaikiai ilgai. Pirmą kartą į rankas ją paėmiau dar tais metais, kai buvo išleista lietuvių kalba. Perskaičiau iki pusės ir mečiau. Tada vieną žiemos vakarą ją vėl pastebėjau tebegulinčią lentynoje, ir nemeluosiu teko skaityti nuo prdžių, nes praeitą kart ji taip nesiskaitė, kad neįsiminė dauguma įvykių ir detalių. Ir štai galiausiai perskaičiau ją per kelias dienas, vien todėl kad verčiau savęs nemesti tai ką pradėjau.
Nesigailiu ją skaičiusi, ji savotiškai žavi. Tačiau nelaikau šios dalies pačia geriausia, tuo labiau lyginant su kitomis knygomis ji pasirodė per sausa. Tai štai tokia mano nuomonė, apie trečiąją serijos dalį.