Pagal knygos aprašymą tikėjausi kiek kitokios knygos. Kadangi tai tikras gyvenimas, tai nebuvo neįdomu. Tačiau patiko ne viskas. Knygos veikėjų poelgių autorė negalėjo paveikti, todėl negaliu jų kritikuoti. Bet nesupratau...

Pagal knygos aprašymą tikėjausi kiek kitokios knygos. Kadangi tai tikras gyvenimas, tai nebuvo neįdomu. Tačiau patiko ne viskas. Knygos veikėjų poelgių autorė negalėjo paveikti, todėl negaliu jų kritikuoti. Bet nesupratau pačios autorės, kam reikėjo cituoti ilgiausias Wikipedijos ištraukas aiškinant paprastus, suaugusiam žmogui žinomus reiškinius. Geriau savais žodžiais trumpai nusakyti, jei atrodo, kad reikia komentaro, geriau aprašyti savo emociją tai pamačius.

Tai pirma šio rašytojo knyga, kuria perskaičiau ir galiu pasakyti, kad tikrai nenusivyliau. Ši knyga yra puiki tuo, kad skaitydama daug kartu susimasčiau, apie gyvenima, moralę, užuojauta ir jos ribas, kai užuojautos būna per...

Tai pirma šio rašytojo knyga, kuria perskaičiau ir galiu pasakyti, kad tikrai nenusivyliau. Ši knyga yra puiki tuo, kad skaitydama daug kartu susimasčiau, apie gyvenima, moralę, užuojauta ir jos ribas, kai užuojautos būna per daug ir tu įklimsti į nuolatinį žmogaus gailėjima dėl jo bedu kol galiausiai pridarai dar daugiau problemu jam pačiam ir sau. Romane pagrindinis veikėjas Antonas nenorėdamas nieko blogo, tik būdamas mandagus pakviečia pokylio šeimininko dukra šokti, o ji pasirodo yra neįgali. Žinoma tai sukelia daug nepatogumu, Antonas jaučiasi įskaudinęs mergaitę ir norėdamas atsiprašyti nusiunčia jai gėliu, tačiau po mažu mergina ima įsimylėti vaikina ir trauktis darosi vis sunkiau. Antonas jausdamas jai per didelį gailestį negali jos atstumti ir mergina kuo toliau tuo labiau jį įsimyli kol galiausiai viskas baigiasi tragedija. Skaitant knyga susimasčiau kaip pasielgčiau aš tokioje situacijoje ir tikriausiai būčiau dariusi viska lygiai taip pat kaip Antonas todėl man ši knyga buvo puiki pamoka, kad užuojauta ir gailestis turi turėti ribas, kurios apsaugo abi puses.

Donoras - tai pirmoji autorės Tess Gerritsen knyga, kuria ji parašė, bei pirmoji šios autorės knyga, kuria aš perskaičiau, todėl negaliu palyginti tolimesnės jos kūrybos. Tačiau net ir nelygindama galiu teigti, kad ši knyga...

Donoras - tai pirmoji autorės Tess Gerritsen knyga, kuria ji parašė, bei pirmoji šios autorės knyga, kuria aš perskaičiau, todėl negaliu palyginti tolimesnės jos kūrybos. Tačiau net ir nelygindama galiu teigti, kad ši knyga yra tikrai gera ir labai įdomi. Skaitant vis kildavo klausymas - kas bus toliau? Ir kuo toliau tuo darėsi įdomiau. Buvo įdomu sužinoti medicininę tvarka, terminus bei kaip viskas vyksta operacinėje. Tačiau pagrindinė tema knygoje buvo organu donorystė ir kaip turint daug pinigu galima apeiti taisykles ir gauti tai ko nori. Turėdamas daug pinigu gali nusipirkti bet ka, net žmogaus širdį, tačiau ar galima nusipirkti laimę, ramybę ir be jokios sažinės graužaties gyventi toliau?

Kaip ir kiekviena Jodi Picoult knyga, ši taip pat yra įtraukianti. Skaitant vis norisi sužinoti, kas bus toliau, kol galiausiai skaitydamas nepastebi, kaip greit priartėji prie pabaigos. Šioje knygoje yra negrinėjamos temos apie...

Kaip ir kiekviena Jodi Picoult knyga, ši taip pat yra įtraukianti. Skaitant vis norisi sužinoti, kas bus toliau, kol galiausiai skaitydamas nepastebi, kaip greit priartėji prie pabaigos. Šioje knygoje yra negrinėjamos temos apie artuma, šeima, tarpusavio santykius, meilę vienas kitam. Knyga yra labai įdomi, tačiau pabaiga kiek šokiruojanti ir netikėta, joje yra ir mistiniu dalyku todėl tai nebuvo pati geiausia perskaityta šios rašytojos knyga, tačiau pilna netikėtumu ir savotiškai intriguojanti, priverčianti apmastyti viska iš naujo.

Nors knyga ir išgirta, ir daug kritikuota (Oleko ir Patriotų premijos istorija) man buvo pakankamai nuobodu su ja leisti vakarus. Taip, tema aktuali, "nenurašyta", bet taip viskas kartojosi - perversdavau kelis puslapius ir...

Nors knyga ir išgirta, ir daug kritikuota (Oleko ir Patriotų premijos istorija) man buvo pakankamai nuobodu su ja leisti vakarus. Taip, tema aktuali, "nenurašyta", bet taip viskas kartojosi - perversdavau kelis puslapius ir atsidurdavau panašiai ten pat :)

Nežinau, gal dėl to, kad man tiesiog ne itin sovietmetis įdomus, gal viskas čia ir gerai :)