Mano manymu, kiekvienas iš mūsų savyje turime gyvą Getsbį, tai ta mūsų dalis, kuri visada žvelgia į žaliąją švieselę – ji veržiasi į rytojaus dieną, ir yra vadinama viltimi; bet ta viltis, kartais, pati to...

Mano manymu, kiekvienas iš mūsų savyje turime gyvą Getsbį, tai ta mūsų dalis, kuri visada žvelgia į žaliąją švieselę – ji veržiasi į rytojaus dieną, ir yra vadinama viltimi; bet ta viltis, kartais, pati to nežinodama, veda mus praeitin, kadangi visos mūsų „amerikietiškos“ svajonės, kurias siejame su ateitimi, susiformuoja galvojant apie praeitį, būtent todėl dažnai mes pasiklystam, susimaišom ir...baigiam dabartyje.
„Didyjį Getsbį“ tikrai verta perskaityti, jau vien dėl to, kad tai galima padaryti per vakarą. Ir tai, ką jūs gausite, iš šios knygos, bus daug verčiau, negu tai, ką ji iš jūsų atims – trupinėlį laiko.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/05/f-scott-fitzgerald-didysis-getsbis.html

Jei kas prieš keletą vasarų buvote įklimpę ir nunešti „Merginos su drakono tatuiruote“ liūno, tai Jus neabejotinai įtrauks ir ši istorija, kurioje susilieja dvi viena už kitą stipresnės detektyvinės linijos. Tiesa,...

Jei kas prieš keletą vasarų buvote įklimpę ir nunešti „Merginos su drakono tatuiruote“ liūno, tai Jus neabejotinai įtrauks ir ši istorija, kurioje susilieja dvi viena už kitą stipresnės detektyvinės linijos. Tiesa, šių ašis sudaro, deja, ne taip kaip Millennium‘o trilogijoje, vyrai, naudojantys galią prieš moterį, bet kaip tik priešingai – blogiukai čia pačios silpniausios socialios grandys: vaikai, moterys ir žmonės su sužalota psichika. Manau, kad šis faktas tikrai turėjo įtakos knygai skinantis kelią į bestselerių viršūnes tarptautinėje rinkoje, juk ko nesugundytų toks netikėtas skriaudikų pasirinkimas.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/07/lars-kepler-hipnotizuotojas.html

Nesinori daug skalambyti apie knygos turinį, o ir kaži ar tai įmanoma (nebent jei jums patinka skaityti daug ir nuobodžiai apie, o ne patį kūrinį). Tik galiu pasakyti, net neabejodama, jog, tiek šio kūrinio pasakojama istorija,...

Nesinori daug skalambyti apie knygos turinį, o ir kaži ar tai įmanoma (nebent jei jums patinka skaityti daug ir nuobodžiai apie, o ne patį kūrinį). Tik galiu pasakyti, net neabejodama, jog, tiek šio kūrinio pasakojama istorija, tiek veikėjai yra verti aukščiausių balų. O negailestingai teisingas autoriaus požiūris į savo kuriamus personažus, nepalaikant nė vienos pusės, kartais, mano akimis, net sumenkinant, atrodytų, tyriausią širdį, - sudaro tokios prozos, kuri man ir patinka įvaizdį: atvira, tiesi, neveidmainiaujanti ir nebandanti smerkti nė vieno.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/08/w-m-thackeray-tustybes-muge.html

Šią knygą dedu šalia „Mano sesers globėjo“ bei „Devyniolikos minučių“ (nors Džeikobas tikriausiai norėtų, kad knygos būtų sudėtos jei ne abėcėlės, tai bent jau chronologine tvarka). Jei prieš porą metų man...

Šią knygą dedu šalia „Mano sesers globėjo“ bei „Devyniolikos minučių“ (nors Džeikobas tikriausiai norėtų, kad knygos būtų sudėtos jei ne abėcėlės, tai bent jau chronologine tvarka). Jei prieš porą metų man reikėjo pertraukos nuo šios autorės kūrybos, tai dabar galiu teigti, kad pas mane ji vėl ant bangos.
Taigi visiems, kuriuos domina, ar Džeikobas galėjo nužudyti savo socialinių įgūdžių mokytoją, arba tiems, kuriems patinka gyvenimiškos istorijos ir detektyvai, patariu šią knygą paimti į rankas. Lietuvoje apie Aspergerį kalbama gan mažai, todėl patarčiau knygą perskaityti vien iš smalsumo: galbūt esate mokytojas ar socialinis darbuotojas, kuriam teko susidurti su tokiu vaiku, bet iki šiol nepavyko suprasti šios diagnozės tinkamai ir kaip ji veikia, - tada ši knyga kaip tik Jums.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/08/jodi-picoult-namu-taisykles.html

„Laukinių arklių pakerėti“ buvo knyga, persismelkusi kaži kuo – ieškojimais? fatalizmu? tikėjimu? – iš romantizmo epochos, kaži ką – tuštumą? visa persmelkiantį ilgesį? – atsinešusi iš „prarastosios...

„Laukinių arklių pakerėti“ buvo knyga, persismelkusi kaži kuo – ieškojimais? fatalizmu? tikėjimu? – iš romantizmo epochos, kaži ką – tuštumą? visa persmelkiantį ilgesį? – atsinešusi iš „prarastosios kartos“ ir visa tai supynusi į be galo poetišką, lyrišką prozą, kurioje ne tik pasakojama sudėtinga jaunuolių istorija, jų kelionė, bet taip pat svarstoma kas yra gėris ir blogis, kur yra Dievas, o kur velnias – kas mus lydi kelyje? Džono Greidžio personažas susiduria su visais autoriaus iškeltais svarstymais, įgyvendina juos savo kūnu, dvasia, apmąsto juos mintyse, kad ir stebėdamas naktinį dykumos dangų. Visi šie potyriai, subrandina jį kaip tokį vyrą, kuriam, atrodytų, jau teko susidurti su visomis vidinėmis ir žmoniją persekiojančiomis šmėklomis.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/08/cormac-mccarthy-laukiniu-arkliu-pakereti.html

Daniel Glattauer sėkmingai sukūrė tai, ką mes nesuklystumėm pavadinę, elektroninių laiškų romanu. Tik kitaip, nei norėtų skeptikai bei nusiteikę prieš el. bendravimą (čia galiu įrašyti ir save), nei bukumu, nei stiliaus...

Daniel Glattauer sėkmingai sukūrė tai, ką mes nesuklystumėm pavadinę, elektroninių laiškų romanu. Tik kitaip, nei norėtų skeptikai bei nusiteikę prieš el. bendravimą (čia galiu įrašyti ir save), nei bukumu, nei stiliaus trūkumu ar charakterio stoka ši knyga ir jos herojai tikrai nepasižymi. Glattauer pavyko suregzti tokius vizualius herojus, kad skaitant net atrodo, jog tu juos pažįsti – tai tikrai vienas iš tavo draugų. Herojų dialogai vystosi natūraliai, o šarmas, kurį jie skleidžia, nenuneigiamas. Man be galo patiko šios knygos dialogai! Sąmojis, humoras, įžvalga – tinkamiausi žodžiai apibūdinti Glattauer darbą prie jų.
Kaip ir sakiau, šiandien n-tąjį kartą skaitinėju šias knygas ir galvoju, ar kada nors jos nustos man kelti šypseną ir nuotaiką? Jei taip nutiktų, tada žinočiau, kad su manimi tikrai kažkas negerai.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/08/daniel-glattauer-leo-ir-emi.html

Colleen McCullough man patinka tuo, jog niekada neblefuoja istoriniais pasakojimais, prieš tai iki panagių neištyrinėjusi kiekvienos smulkmenos. Jos gebėjimas kurti grožinę literatūrą remiasi gebėjimu gyvybingai iškelti...

Colleen McCullough man patinka tuo, jog niekada neblefuoja istoriniais pasakojimais, prieš tai iki panagių neištyrinėjusi kiekvienos smulkmenos. Jos gebėjimas kurti grožinę literatūrą remiasi gebėjimu gyvybingai iškelti istoriją, ją papasakojant per įspūdingas žmonių, kuriems tenka save išbandyti ir atrasti kelyje, istorijas. Šiai rašytojai svarbu tai, ką ji nori papasakoti ir ji tai papasakoja taip gerai, kaip tik įmanoma. Ir jei tam reikia 800 šimtų ar 1000 puslapių, kam rūpi, jei tai gera istorija, kuri verčia pažinti, verčia pamąstyti, verčia susimąstyti.
Jei vis dar mąstote, ko sulauksite iš šios knygos, pasiėmę ją į rankas (ir ar tai verta daryti?), tai nemąstykite; geriau atsiverskite ją ir pradėkite skaityti. Nė nepastebėsite, kaip imsite gyventi kartu su Ričiardu Morganu: miegoti ten, kur miega jis, dirbti ten, kur jus pasiųs ir valgyti tiek, kiek pasakys valdžia.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/08/colleen-mccullough-morgano-kelias.html

Nors knyga rašyta Sesilės balsu, atrodo, kad joje kalbėtų ne septyniolikmetė, o daug vyresnė, gyvenimo mačiusi, ciniška moteris. Dar keisčiau tai pasirodo žinant, kad rašydama romaną Sagan buvo ne ką vyresnė už pačią...

Nors knyga rašyta Sesilės balsu, atrodo, kad joje kalbėtų ne septyniolikmetė, o daug vyresnė, gyvenimo mačiusi, ciniška moteris. Dar keisčiau tai pasirodo žinant, kad rašydama romaną Sagan buvo ne ką vyresnė už pačią Sesilę, - tokie faktai kalba apie ankstyvą rašytojos brandą, gilią įžvalgą, puikų žmonių charakterių perpratimą, psichologinę įžvalgą. Na o jos iškristalizuotas rašymo stilius kalba apie aštrų ir skaidrų protą, tikslų numanymą, kas ir kaip turi būti išsakyta.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/10/franoise-sagan-sveikas-liudesy.html

„Mašos“ perskaityti tikrai nepatarsiu visiems, pirmiausia todėl, nes žmonės nemėgsta, kai jiems pataria. Neskaitykite jos, nes tada galėsite ramiau miegoti ir sočiau valgyti. Būsite apsaugoti nuo Jaroslavo Melniko iškeltų...

„Mašos“ perskaityti tikrai nepatarsiu visiems, pirmiausia todėl, nes žmonės nemėgsta, kai jiems pataria. Neskaitykite jos, nes tada galėsite ramiau miegoti ir sočiau valgyti. Būsite apsaugoti nuo Jaroslavo Melniko iškeltų minčių apie kitokią ir nebūtą (ar tikrai kitokią ir nebūtą) civilizaciją, ir būdų, panaudotų toms mintims iškelti. Jums nereikės pajusti skausmo dėl skerdžiamo žmogaus ir skerdžiamo žmogaus skausmo, kai peilis nepataiko. Nereikės gyventi pasimetime, supratus, kad visa, kuo tikėjai, ir ką laikei tiesa, gali griūti. Jūs galėsite negalvoti, apie tai, ką rasite knygoje, nes, apskritai paėmus, didžioji dalis Lietuvos baisiai nemėgsta šio – galvojimo – proceso. Galėsite toliau neabejoti tradicijomis ir tuo, ką mums palieka senoliai vien todėl, nes tai užtikrina komfortišką būvį ir nereikia galvoti apie teisybę; juk dėl patogumu žmogus dažnai ryžtasi, prieš šią Teisybę, net kovoti.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/11/jaroslavas-melnikas-masa-arba.html

Faulkner‘io tekstas labai žodingas, melodingas, natūralus ir paprastas. Jis tiesiog užhipnotizuoja ir atrodo, kad skaitai ne grožinės literatūros kūrinį, o tiesiog atsiduri kito žmogaus galvoje, kito žmogaus gyvenime ir tai...

Faulkner‘io tekstas labai žodingas, melodingas, natūralus ir paprastas. Jis tiesiog užhipnotizuoja ir atrodo, kad skaitai ne grožinės literatūros kūrinį, o tiesiog atsiduri kito žmogaus galvoje, kito žmogaus gyvenime ir tai taip tikroviška, kad sunku apsakyti: Bendžamino mintis sunku sugaudyti, jos šokinėja didžiuliais metų intervalais, Kventinas intravertiškas, įstrigęs ties vienu, vis grįžtantis mintimis, kurios nutrūksta... Džeisono mintys aiškios, jis įskaudintas, jo garbė ir vyriškumas pažeisti, jis nori keršto, neapkenčia...
Knyga labai tvirta. Būtent – tvirta. Žodžiai, mintys, istorija – viskas taip, kad nieko nesinori pakeisti. Šią knygą skaityti nutariau impulsyviai, bet ji neprivertė gailėti jai paskirto laiko. Tiesa, norint pasigirti, kad tikrai skaičiau Faulkner‘į, manau, vertėtų šį kūrinį dar kartą atidžiai permesti akimis.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/01/william-faulkner-triuksmas-ir-inirsis.html