Žemai lenkiu galvą šiam kūriniui, ne tik kaip puikiai atskleidžiančiam socialines problemas, bet ir kaip meno kūriniui, praturtinančiam literatūrą. Nors kritikai ir ginčijasi ar E. Jelinek proza yra kas daugiau, nei šlykšti...

Žemai lenkiu galvą šiam kūriniui, ne tik kaip puikiai atskleidžiančiam socialines problemas, bet ir kaip meno kūriniui, praturtinančiam literatūrą. Nors kritikai ir ginčijasi ar E. Jelinek proza yra kas daugiau, nei šlykšti pornografija, aš net nesusimasčiau, į kurią pusę stoti. Ši proza nėra pornografija (nors skaitomas tekstas mūsų bobutes be abejonės priverstų susigriebti už širdies ir žegnotis), tiesiog autorė puikia naudoja mums pažįstamas priemones, pasakodama apie visai ką kitą – problemas, kurių mes kartais nei pastebime, nei norime suprasti.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2015/01/e-jelinek-geidulys.html

Skaitydama suaugusiųjų knygas visada aplenkdavau vaikams skirtą literatūrą. Tad šį kartą knygyne mano akį patraukė vaikams skirta knyga "Stiklo vaikai". Kadangi pati labai mėgstu detektyvus ir visokias painias istorijas, tai...

Skaitydama suaugusiųjų knygas visada aplenkdavau vaikams skirtą literatūrą. Tad šį kartą knygyne mano akį patraukė vaikams skirta knyga "Stiklo vaikai". Kadangi pati labai mėgstu detektyvus ir visokias painias istorijas, tai ir ši vaikų knyga būtent ir yra su detektyvo prieskoniu. Jau nuo pat pirmų knygos eilučių ir aš su knygos heroje apsigyvenau apleistame name, kuriame vyksta keisti dalykai, ir aš skaitydama vakarais išgyvenau įvairius garsus, kurie vyko už lango, ir aš skaitydama knygą vis žvalgiausi ar mano šviestuvas nesiūbuoja pirmyn atgal :) Visa knyga pilna įtampos, veiksmo, mistikos, netikėtų siužeto vingių. Tiesiog mėgavausi šita knyga ir galvojau, kad ir vaikams skirtos knygos gali būti tikrai įdomios ir vertos dėmesio, nes tie 135 puslapiai taip greitai baigėsi, kad nespėjau net pajusti, nes vis norėjosi, kad istorija tęstųsi...

Cirko direktoriaus dukters siužetas – vienas didelis skaitymo malonumas. Pyragaitis, kuriuo su nieko nesidalintum, nes tik tu žinai, jog jo viduje slepiasi įdaras, apie kurį niekas nežino, – tokia yra ši knyga. Ji pasižymi...

Cirko direktoriaus dukters siužetas – vienas didelis skaitymo malonumas. Pyragaitis, kuriuo su nieko nesidalintum, nes tik tu žinai, jog jo viduje slepiasi įdaras, apie kurį niekas nežino, – tokia yra ši knyga. Ji pasižymi tuo, kuo turėtų pasižymėti puikus XXI a. post-modernus romanas: retroperspektyva, savirefleksija, kriminalinė istorija, filosofija, psichologizmai, – visa susiduria viename talentingai parašytame kūrinyje, kurį nenuobodu skaityti, o baigus mielai gali pasakyti: „Taip, skaityčiau (žaisčiau) dar kartą“.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2015/01/jostein-gaarder-cirko-direktoriaus-dukte.html

Vilniaus pokeris – postmodernus romanas, kuriame pirmaisiais balsais savo mintis, istorijas ir jų versijas, papasakoja keturi pagrindiniai veikėjai: Vytautas Vargalis, Gedminas Riauba, Martynas Poška ir Stefanija Monkevičiūtė....

Vilniaus pokeris – postmodernus romanas, kuriame pirmaisiais balsais savo mintis, istorijas ir jų versijas, papasakoja keturi pagrindiniai veikėjai: Vytautas Vargalis, Gedminas Riauba, Martynas Poška ir Stefanija Monkevičiūtė. Keturios skirtingos istorijos susikryžiuoja Vilniuje, kai yra nužudoma (ar nusižudo) Vytauto Vargalio mylimoji Lolita. Kiekvieno veikėjo balsas apmąsto ne tik jos mirties faktą, bet ir pateikia begalę asmeninių praeities istorijų variacijų, versdamas skaitytoją žaisti kartu: kuo tikėti? Ar iš viso reikia tai pasirinkti? O gal tiesiog turime daryti tai, į ką ir nurodo pats knygos pavadinimas – žaisti Vilniaus pokerį, neieškodami atsakymų, nes jie paprasčiausiai neegzistuoja; yra tik žaidimas.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2015/03/ricardas-gavelis-vilniaus-pokeris.html

R. Aškinytės kūrinys – mūsų būties Biblija, kurioje visai nesvarbios kasdienybės detalės: (neįvardijama, nei kokiame mieste, nei kada vyksta veiksmas), dėmesį sutelkiant į pagrindinio herojaus (į mūsų) mintis. Tai...

R. Aškinytės kūrinys – mūsų būties Biblija, kurioje visai nesvarbios kasdienybės detalės: (neįvardijama, nei kokiame mieste, nei kada vyksta veiksmas), dėmesį sutelkiant į pagrindinio herojaus (į mūsų) mintis. Tai nuoširdi jo (mūsų) išpažintis. Išpažintis ir pažintis su savimi. Visais intertekstais (užrašai ant herojaus marškinėlių, knygos dalių pavadinimasi), visomis situacijomis (sakau situacijos, nes tai tikrai nepanašu į nieką kitą) į kurias savo herojų sąmoningai įtraukia autorė, norima perduoti žinią.
Žmogus, kuriam nieko nereikėjo – kūrinys vertas skaitymo. Sunku juo nesižavėti. Mane pakerėjo nuoširdus (ir žaviai atgrasus) pagrindinio herojaus portretas, ne kartą prajuokino jo požiūris į pasaulį ir „išvedinėjamos“ teorijos. Tai tikrai knyga apie žmogų kuriam nereikėjo, bet jau pats pavadinime pavartotas būtasis laikas, nurodo, kad nebūtinai taip turi ir likti.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2015/03/rasa-askinyte-zmogus-kuriam-nieko.html

Nepakelia būties lengvybė melancholiškas mūsų laikinos būties įprasminimas. Su prancūzišku stiliaus ir formos lengvumu perteikiamas žmonių, pasmerktų būties sunkybei, likimas. Romaną sulyginčiau su lėtai žemyn ant...

Nepakelia būties lengvybė melancholiškas mūsų laikinos būties įprasminimas. Su prancūzišku stiliaus ir formos lengvumu perteikiamas žmonių, pasmerktų būties sunkybei, likimas. Romaną sulyginčiau su lėtai žemyn ant akmens besileidžiančia balta plunksna; akmuo sunkus, plunksna jo neslegia, bet, visgi, ji ten.
Mano rekomendacijos: skaityti verta. Kūrinys pateisina savo legendą.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2015/08/milan-kundera-nepakeliama-buties.html

Romano Mylimoji Sputnik veiksmą vienija meilės trikampis ir detektyvinė istorija – dažnai sutinkamos populiariosios literatūros priemonės siužetui ritinti, – tačiau sunkiai pavadinčiau knygą lengvais ir...

Romano Mylimoji Sputnik veiksmą vienija meilės trikampis ir detektyvinė istorija – dažnai sutinkamos populiariosios literatūros priemonės siužetui ritinti, – tačiau sunkiai pavadinčiau knygą lengvais ir neįpareigojančiais savaitgalio skaitiniais. Nors rašytojo vaizdingi sakiniai ir slysta lyg per sviestą, tačiau jis moka ir sustoti, neįkyriai paaiškindamas ir išryškindamas svarbiausią – tereikia kartu sustoti ir įsiklausyti. Tiek meilės trikampis, tiek detektyvinė istorija autoriui nerūpi. Jam nerūpi atsakyti į klausimą kur dingo Sumirė, kas iš tiesų atsitiko. Susidarė įspūdis, kad svarbus tik pats įvykis ir tai, kaip jis paveikia ir keičia pagrindinį pasakotoją.
Mylimoji Sputnik romanas apie jaunystės svajones ir realybę. Apie sapno ir tikrovės, šiapusybės ir anapusybės, dvasios ir kūno susidūrimą. Tai knyga apie draugystę, meilę ir vienišumą. Apie netektis ir nusivylimą, kuris tampa akstinu gyventi toliau. Iš tiesų, tai romanas apie mus. Apie mus jaunus. Jaunus ir gyvenančius, tampančius, suvokiančius, ir susitaikančius.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2015/08/haruki-murakami-mylimoji-sputnik.html

Atrodo, susirgau murakamija. Šį kartą apie Haruki Murakami Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės (Baltos lankos, 2009). Knygos pavadinimas profesionaliai sudurdytas iš Nat King Coul dainos Sauth of the border bei Piblokto...

Atrodo, susirgau murakamija. Šį kartą apie Haruki Murakami Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės (Baltos lankos, 2009). Knygos pavadinimas profesionaliai sudurdytas iš Nat King Coul dainos Sauth of the border bei Piblokto sindromo, verčia susimąstyti – apie ką ši knyga?
Iš tiesų, kaip Murakami įprasta, čia rasime visus jo kūrybai būdingus elementus: džiazą, moteris, vienišumą. Tai istorija apie meilę ir ilgesį. Apie meilę moteriai, praeičiai, o iš tikrųjų apie meilę ir narcizišką ilgesį savęs – vientiso ir nepadalinto. Bent jau man ši knyga buvo apie tai.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2015/09/haruki-murakami-i-pietus-nuo-sienos-i.html

Autorės žodis lengvas, neapkrautas smulkmenomis ir nereikalingomis viduramžių gyvenimo nuotrupomis, nors galėtume to tikėtis skaitydami apie pusės tūkstančio senumo įvykius – kiekviena šykšti smulkmena padėtų mums geriau...

Autorės žodis lengvas, neapkrautas smulkmenomis ir nereikalingomis viduramžių gyvenimo nuotrupomis, nors galėtume to tikėtis skaitydami apie pusės tūkstančio senumo įvykius – kiekviena šykšti smulkmena padėtų mums geriau suprasti aprašomą laikotarpį, tačiau čia svarbiausi gobelenai. Ir tik jiems skiriamas visas dėmesys: nuo siūlų dažymo, skirstymo iki jų tempimo ant staklių ir audimo smulkmenų.
Dama su vienaragiu ne pirmoji mano skaityta rašytojos knyga, tad galiu pastebėti, kad skaitant jos tekstus manęs neapleidžia mintis, jog tai, kas neparašyta žodžiais, galima jausti tarp eilučių. Šiuo atveju – justi Briuselio metų kaitą, virtuvės ir Prancūzijos gatvių kvapus, gobelenų raštą ir siūlų struktūrą; melancholiją ir liūdesį – kuriais autorė apsupo gobelenus. Su Tracy Chevalier man siejasi žodis saugumas, bet dar nenusprendžiau, tai gerai ar blogai?
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/search/label/Knygos