Colleen McCullough man patinka tuo, jog niekada neblefuoja istoriniais pasakojimais, prieš tai iki panagių neištyrinėjusi kiekvienos smulkmenos. Jos gebėjimas kurti grožinę literatūrą remiasi gebėjimu gyvybingai iškelti...

Colleen McCullough man patinka tuo, jog niekada neblefuoja istoriniais pasakojimais, prieš tai iki panagių neištyrinėjusi kiekvienos smulkmenos. Jos gebėjimas kurti grožinę literatūrą remiasi gebėjimu gyvybingai iškelti istoriją, ją papasakojant per įspūdingas žmonių, kuriems tenka save išbandyti ir atrasti kelyje, istorijas. Šiai rašytojai svarbu tai, ką ji nori papasakoti ir ji tai papasakoja taip gerai, kaip tik įmanoma. Ir jei tam reikia 800 šimtų ar 1000 puslapių, kam rūpi, jei tai gera istorija, kuri verčia pažinti, verčia pamąstyti, verčia susimąstyti.
Jei vis dar mąstote, ko sulauksite iš šios knygos, pasiėmę ją į rankas (ir ar tai verta daryti?), tai nemąstykite; geriau atsiverskite ją ir pradėkite skaityti. Nė nepastebėsite, kaip imsite gyventi kartu su Ričiardu Morganu: miegoti ten, kur miega jis, dirbti ten, kur jus pasiųs ir valgyti tiek, kiek pasakys valdžia.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/08/colleen-mccullough-morgano-kelias.html

Nors knyga rašyta Sesilės balsu, atrodo, kad joje kalbėtų ne septyniolikmetė, o daug vyresnė, gyvenimo mačiusi, ciniška moteris. Dar keisčiau tai pasirodo žinant, kad rašydama romaną Sagan buvo ne ką vyresnė už pačią...

Nors knyga rašyta Sesilės balsu, atrodo, kad joje kalbėtų ne septyniolikmetė, o daug vyresnė, gyvenimo mačiusi, ciniška moteris. Dar keisčiau tai pasirodo žinant, kad rašydama romaną Sagan buvo ne ką vyresnė už pačią Sesilę, - tokie faktai kalba apie ankstyvą rašytojos brandą, gilią įžvalgą, puikų žmonių charakterių perpratimą, psichologinę įžvalgą. Na o jos iškristalizuotas rašymo stilius kalba apie aštrų ir skaidrų protą, tikslų numanymą, kas ir kaip turi būti išsakyta.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/10/franoise-sagan-sveikas-liudesy.html

„Mašos“ perskaityti tikrai nepatarsiu visiems, pirmiausia todėl, nes žmonės nemėgsta, kai jiems pataria. Neskaitykite jos, nes tada galėsite ramiau miegoti ir sočiau valgyti. Būsite apsaugoti nuo Jaroslavo Melniko iškeltų...

„Mašos“ perskaityti tikrai nepatarsiu visiems, pirmiausia todėl, nes žmonės nemėgsta, kai jiems pataria. Neskaitykite jos, nes tada galėsite ramiau miegoti ir sočiau valgyti. Būsite apsaugoti nuo Jaroslavo Melniko iškeltų minčių apie kitokią ir nebūtą (ar tikrai kitokią ir nebūtą) civilizaciją, ir būdų, panaudotų toms mintims iškelti. Jums nereikės pajusti skausmo dėl skerdžiamo žmogaus ir skerdžiamo žmogaus skausmo, kai peilis nepataiko. Nereikės gyventi pasimetime, supratus, kad visa, kuo tikėjai, ir ką laikei tiesa, gali griūti. Jūs galėsite negalvoti, apie tai, ką rasite knygoje, nes, apskritai paėmus, didžioji dalis Lietuvos baisiai nemėgsta šio – galvojimo – proceso. Galėsite toliau neabejoti tradicijomis ir tuo, ką mums palieka senoliai vien todėl, nes tai užtikrina komfortišką būvį ir nereikia galvoti apie teisybę; juk dėl patogumu žmogus dažnai ryžtasi, prieš šią Teisybę, net kovoti.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/11/jaroslavas-melnikas-masa-arba.html

Faulkner‘io tekstas labai žodingas, melodingas, natūralus ir paprastas. Jis tiesiog užhipnotizuoja ir atrodo, kad skaitai ne grožinės literatūros kūrinį, o tiesiog atsiduri kito žmogaus galvoje, kito žmogaus gyvenime ir tai...

Faulkner‘io tekstas labai žodingas, melodingas, natūralus ir paprastas. Jis tiesiog užhipnotizuoja ir atrodo, kad skaitai ne grožinės literatūros kūrinį, o tiesiog atsiduri kito žmogaus galvoje, kito žmogaus gyvenime ir tai taip tikroviška, kad sunku apsakyti: Bendžamino mintis sunku sugaudyti, jos šokinėja didžiuliais metų intervalais, Kventinas intravertiškas, įstrigęs ties vienu, vis grįžtantis mintimis, kurios nutrūksta... Džeisono mintys aiškios, jis įskaudintas, jo garbė ir vyriškumas pažeisti, jis nori keršto, neapkenčia...
Knyga labai tvirta. Būtent – tvirta. Žodžiai, mintys, istorija – viskas taip, kad nieko nesinori pakeisti. Šią knygą skaityti nutariau impulsyviai, bet ji neprivertė gailėti jai paskirto laiko. Tiesa, norint pasigirti, kad tikrai skaičiau Faulkner‘į, manau, vertėtų šį kūrinį dar kartą atidžiai permesti akimis.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/01/william-faulkner-triuksmas-ir-inirsis.html

Būtent įdomūs, prieštaringi ir nevienapusiški personažai yra viena iš priežasčių, kodėl patariu nepatingėti ir perversti šią knygą. Kita priežastis tai autoriaus meistriškumas, kuriuo dar neteko suabejoti. Knyga...

Būtent įdomūs, prieštaringi ir nevienapusiški personažai yra viena iš priežasčių, kodėl patariu nepatingėti ir perversti šią knygą. Kita priežastis tai autoriaus meistriškumas, kuriuo dar neteko suabejoti. Knyga parašyta lengvu ir įtikinamu stiliumi, naudojant pirmąjį asmenį: pirmoji, trečioji ir ketvirtoji knygos dalys į mus prabyla Frederiko (Ferdinando) balsu, o antrąją dalį sudaro Frederiko atrastas Mirandos dienoraštis.
„Kolekcionierius“ paliekantis įspūdį ir atviras diskusijoms darbas, kuris nepaliks skaitytojo abejingo. Vienaip ar kitaip, jūs susidarysite apie šį kūrinį nuomonę - arba jis jums patiks, arba sakysite, kad tai pernelyg šaltas ir apgalvotas darbas. Spręsti Jums, todėl bėkite į bibliotekas, nes norint nuspręsti, reikia perskaityti.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/01/john-fowles-kolekcionierius.html

Šį kartą Jojo Moyes sukūrė šiltą, puikiai atostogoms tinkantį, kiek detektyviškos gyslelės turintį pasakojimą apie dvi stiprias, gal kiek naivias, kaip pasakytų cinikai, moteris, kurios nepasiduoda ir moka pastovėti už...

Šį kartą Jojo Moyes sukūrė šiltą, puikiai atostogoms tinkantį, kiek detektyviškos gyslelės turintį pasakojimą apie dvi stiprias, gal kiek naivias, kaip pasakytų cinikai, moteris, kurios nepasiduoda ir moka pastovėti už tai, kas joms brangu, net jei visas pasaulis sako, kad jos neteisios.
Visgi, turiu pasakyti, kad iš šios autorės tikėjausi kiek daugiau. „Mergina, kurią palikai“ tikrai nemušė į širdį taip stipriai, kaip „Aš prieš tave“; ir padėjusi šią knygą į lentyną, tikrai likusią dienos dalį – ar net keletą dienų – negalvosiu apie šią knygą, kaip galvojau apie „Aš prieš tave“. Bet dėl šios kritikos ne tiek kalta autorė, kiek aš pati su klaidingomis viltimis - juk kiekviena jos knyga negali būti "Aš prieš tave".
„Mergina, kurią palikai“ buvo mielai ir šiltai papasakota karo meilės istorija su moyesiškais veikėjais, kurios įdomu pasiklausyti bei skaitant pagalvoti – ar aš būčiau taip rizikavusi?
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/01/jojo-moyes-mergina-kuria-palikai.html

Turiu pasakyti, kad autorei, kuri vieną dieną prisėdo rašyti, neturėdama jokios aiškios minties, kaip turi atrodyti jos pasakojama istorija, - ir žinančiai tik viena, kad istorija turi vykti Škotijoje ir vienas iš pagrindinių...

Turiu pasakyti, kad autorei, kuri vieną dieną prisėdo rašyti, neturėdama jokios aiškios minties, kaip turi atrodyti jos pasakojama istorija, - ir žinančiai tik viena, kad istorija turi vykti Škotijoje ir vienas iš pagrindinių veikėjų turi būti kiltuotas vyras, - be galo pasisekė. Jos „Svetimšalė“ susilaukė tarptautinio pripažinimo bei buvo apdovanota RITA prizu, kaip geriausias metų romantinis kūrinys. Jeigu mąstote, kaip mąsčiau ir aš, pradėti šią knygų seriją ar ne – negaliu nieko patari, tik susumoti viską: knygos apimtys yra baisioniškos, bet ją skaityti nėra nuobodu; jei jums nepatinka knaisiotis po istorinius dokumentus ir skaityti istorinių šaltinių, bet turite interesą susipažinti su Škotija ir jos klanų gyvenimu, taip pat patariu paskaitinėti šią knygą; jei mėgstate romantiką bei nuotykius taip pat neliksite nuvilti.
daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/02/d-gabaldon-svetimsale-lemtingas.html

Balzakas šiame kūrinyje, tarp eilučių ir jose, smarkiai peikia ne tik tuometinės visuomenės normas, jos žiaurumą ir negailestingumą, bet ir joje tarpstančias profesijas. Tuometinę žurnalistiką jis atvirai vadina vyriška...

Balzakas šiame kūrinyje, tarp eilučių ir jose, smarkiai peikia ne tik tuometinės visuomenės normas, jos žiaurumą ir negailestingumą, bet ir joje tarpstančias profesijas. Tuometinę žurnalistiką jis atvirai vadina vyriška prostitucija. Balzakas profesionaliai išardo visą jos aparatą, leisdamas mums atidžiai pažvelgti į kiekvieną sraigtelį: parsidavinėjimą politikams, teatrui, spaustuvininkams ir leidėjams; abipusį šantažą bei pinigų plovimą.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/02/h-de-balzac-prarastos-iliuzijos.html

Apmąsčiusi sudėtingus lyčių literatūroje santykius, V. Woolf prieina kuriozišką, bet teisingą ir racionalią išvadą, - kurią dabar matome išsipildžiusią praktikoje: kad moteris pradėtų rašyti jai reikia nuosavo...

Apmąsčiusi sudėtingus lyčių literatūroje santykius, V. Woolf prieina kuriozišką, bet teisingą ir racionalią išvadą, - kurią dabar matome išsipildžiusią praktikoje: kad moteris pradėtų rašyti jai reikia nuosavo kambario, tinkamų pajamų ir asmeninės laisvės.
Savame kambaryje randame pasakyta daug tiesos, bet daug, žvelgiant iš ten, kur stovime, ir abejoti verčiančių teiginių, kurie ir turi versti abejoti: moters ir literatūros tema visada bus prieštaringa, kol mes pačios vadinsime ją moterų ir literatūros problema, akcentuodami lytį.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/04/virginia-woolf-savas-kambarys.html

Viena aišku, nereikėtų šios knygos skaityti kaip lesbietės istorijos – nusivilsite. Tai istorija ne apie homoseksualus, bet apie asmenybės laisvę, apie draudimus ir meną, kultūrą ir tiesą. Apie pažinimą ir išsivadavimą....

Viena aišku, nereikėtų šios knygos skaityti kaip lesbietės istorijos – nusivilsite. Tai istorija ne apie homoseksualus, bet apie asmenybės laisvę, apie draudimus ir meną, kultūrą ir tiesą. Apie pažinimą ir išsivadavimą. Bent taip ją perskaičiau aš.
Knyga – sultingas apelsinas geros literatūros mėgėjams: puikios mintys, humoras, turinga kalba (čia puikiai pasidarbavo ir knygos vertėjas poetas M. Burokas). Kad ir kaip Lietuvoje bemažėtų žmonių su galvomis ant pečių, tikiuosi, kad dar yra ir tokių, kurie vis dar čia, ir vis dar su galvomis – jiems šią knygą ir rekomenduoju.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/05/jeanette-winterson-apelsinai-ne.html