Ir aš galiu pasidėti pliusą prie šios knygos. Iš pradžių skaitėsi nuobodžiai, atrodė pernelyg ištęsta. Tačiau nuo patekimo į kalėjimą veiksmas įsibėgėjo ir jau nebeerzino išsamūs įvykių ir žmonių aprašymai....

Ir aš galiu pasidėti pliusą prie šios knygos. Iš pradžių skaitėsi nuobodžiai, atrodė pernelyg ištęsta. Tačiau nuo patekimo į kalėjimą veiksmas įsibėgėjo ir jau nebeerzino išsamūs įvykių ir žmonių aprašymai. Vienas sutiktas žmogus pagyrė šią knygą už filosofines įžvalgas. Tuo metu negalėjau jam pritarti, bet perskaičius apie visuotinį gėrio ir blogio apibrėžimą pagal Kadarbhajų, supratau, ką jis turėjo mintyje. Labiausiai knygoje mane sukrėtė Praghakaro mirtis. Tikėjausi, kad tas žmogus gyvena iki šiol, todėl jo žūtis buvo labai netikėta. Visai patiko nuo narkotikų apsvaigusio žmogaus būsenos aprašymas be neapibrėžtų vaizdinių ir haliucinacijų, kaip dažnai pasitaiko kitų autorių kūryboje (pvz. V. Pelevino). Vis dėlto labai nusivyliau pabaiga. Tiksliau pabaigos kaip ir visai nebuvo. Lygiai taip pat buvo galima užbaigti knygą prieš išvykimą į Afganistano karą arba bet kurioj kitoj vietoj. Reikia suprast, kad tęsinys tikrai bus. Gal prieš dešimtį metų man šitas kūrinys būtų palikęs didesnį įspūdį, o dabar man tai buvo tiesiog gera knyga. Per daug nesikankinau skaitydama, bet per daug ir nesižavėjau.