Kokie įspūdžiai perskaičius? Keisti. Susiskaldę. Nepateisinti. Hugo kūryba man jau pažystama, „Vargdienius“ ir „Žmogų, kuris juokėsi“, tiesiog dievinu, bet, deja, negaliu to pasakyti apie „Paryžiaus...

Kokie įspūdžiai perskaičius? Keisti. Susiskaldę. Nepateisinti. Hugo kūryba man jau pažystama, „Vargdienius“ ir „Žmogų, kuris juokėsi“, tiesiog dievinu, bet, deja, negaliu to pasakyti apie „Paryžiaus katedrą“.
Neišsigąskite, viskas su ta knyga gerai, gražus turinys, gražūs sentimentai nuolat kintančiam Paryžiui, gražūs veikėjai, bet tai nebuvo mano skaitinys. Pritrūko to, ką jau pažinau Hugo: negailestingo pataikymo į visuomenės skaudulius, tokio, koks atsiranda tik vėlyvesniojoje kūryboje. Šiame kūrinyje Hugo dar jaunas, dar neatėjęs iki savęs, bet jau pakeliui.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/03/victor-hugo-paryziaus-katedra.html

„Mobis Dikas“ tikrai įstringantis, sudėtingas kūrinys, kurį norint suprasti ir išnagrinėti siūlelis po siūlelio prireiktų nemaža laiko ir pasišventimo. Jame Melville‘is tikroviškai atskleidžia to meto socialines...

„Mobis Dikas“ tikrai įstringantis, sudėtingas kūrinys, kurį norint suprasti ir išnagrinėti siūlelis po siūlelio prireiktų nemaža laiko ir pasišventimo. Jame Melville‘is tikroviškai atskleidžia to meto socialines problemas (tam nereikia nė vargingų Paryžiaus Hugo naudotų gatvių): užčiuopiama rasinė nelygybė, neigiama civilizacijos, kapitalizmo įtaka, materialėjančio pasaulio tuštumas.
Gaila, kad šio kūrinio vertės nesuvokė to meto visuomenė ir Melville‘is turėjo dienas baigti kaip muitinės inspektorius ir visų pamirštas rašytojas, kuris, visgi, išsaugojo, kaip daugelis jo sukurtų personažų, dvasios nenugalimumą ir didžiai pripažino: „ O man, nors ir parašiau šio šimtmečio evangeliją, teks mirti atmatų griovyje“.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/04/hermann-melville-mobi-dikas.html

Simonaitytės papasakota „Šimonių“ istorija man paliko įspūdį; artimumo savo šaknims, vietovei, kalbai įspūdį. Tai buvo vienas iš geresnių kūrinių patekęs į mano rankas pastaruoju metu, nesureikšminant švelnios...

Simonaitytės papasakota „Šimonių“ istorija man paliko įspūdį; artimumo savo šaknims, vietovei, kalbai įspūdį. Tai buvo vienas iš geresnių kūrinių patekęs į mano rankas pastaruoju metu, nesureikšminant švelnios sentimentalistinės gaidelės, kuri man nemaišo, bet kurią vertinu kritiškai. Žinoma, atsižvelgus į metus kuomet ši knyga buvo išleista ir rašyta, ta gaidelė gal ir buvo reikalinga.
Kas man tikrai paliko įspūdį ir sudomino, tai autorės talentas pasakoti istoriją. Net sunku buvo patikėti, kad knyga gali taip lengvai slysti per pirštus, mėgaujantis lengva pasakojimo maniera. Artimiausiu metu tikrai bėgsiu knyginan ir ieškosiu „Viliaus Karaliaus“. O „Aukšujų Šimonių likimą“ laisva valia patariu atrasti ir perskaityti, juk tai vienas skaitomiausių ir populiariausių klasikinių kūrinių lietuvių literatūroje.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/04/i-simonaityte-aukstuju-simoniu-likimas.html

Iškart įspėju „Tėvas Gorijo“ nėra linksma knyga ir nuotaikos su ja tikrai nepasigerinsite. Tai istorija apie buvusį makaronininką Gorijo, kuris dabar glaudžiasi viename abejotinos kokybės ponios Vokė valdomame pensione....

Iškart įspėju „Tėvas Gorijo“ nėra linksma knyga ir nuotaikos su ja tikrai nepasigerinsite. Tai istorija apie buvusį makaronininką Gorijo, kuris dabar glaudžiasi viename abejotinos kokybės ponios Vokė valdomame pensione. Čia susirinkę žmonės vienaip ar kitaip nėra toji Paryžiaus visuomenė, kurią mes pripratę matyti Restoracijos epochos Paryžiuje. Vokė pensione gyvena prarastos ar dar neatrastos iliuzijos. Seniai jas jau kadais prarado, o čia pietaujantiems studentams ateitis dar tik kloja patalą. Visame šiame knybždelyne dar sutinkame ir besislapstantį katorgininką Votreną, kuris visa savo povyza yra tikras maištautojas prieš tuometinės visuomenės „normas“.
Kaip Dostojevskis yra mūsų vidinių demonų žinovas, taip Balzakui nesvetima visuomenės problematika.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/05/h-de-balzac-tevas-gorijo.html

Mano manymu, kiekvienas iš mūsų savyje turime gyvą Getsbį, tai ta mūsų dalis, kuri visada žvelgia į žaliąją švieselę – ji veržiasi į rytojaus dieną, ir yra vadinama viltimi; bet ta viltis, kartais, pati to...

Mano manymu, kiekvienas iš mūsų savyje turime gyvą Getsbį, tai ta mūsų dalis, kuri visada žvelgia į žaliąją švieselę – ji veržiasi į rytojaus dieną, ir yra vadinama viltimi; bet ta viltis, kartais, pati to nežinodama, veda mus praeitin, kadangi visos mūsų „amerikietiškos“ svajonės, kurias siejame su ateitimi, susiformuoja galvojant apie praeitį, būtent todėl dažnai mes pasiklystam, susimaišom ir...baigiam dabartyje.
„Didyjį Getsbį“ tikrai verta perskaityti, jau vien dėl to, kad tai galima padaryti per vakarą. Ir tai, ką jūs gausite, iš šios knygos, bus daug verčiau, negu tai, ką ji iš jūsų atims – trupinėlį laiko.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/05/f-scott-fitzgerald-didysis-getsbis.html

Jei kas prieš keletą vasarų buvote įklimpę ir nunešti „Merginos su drakono tatuiruote“ liūno, tai Jus neabejotinai įtrauks ir ši istorija, kurioje susilieja dvi viena už kitą stipresnės detektyvinės linijos. Tiesa,...

Jei kas prieš keletą vasarų buvote įklimpę ir nunešti „Merginos su drakono tatuiruote“ liūno, tai Jus neabejotinai įtrauks ir ši istorija, kurioje susilieja dvi viena už kitą stipresnės detektyvinės linijos. Tiesa, šių ašis sudaro, deja, ne taip kaip Millennium‘o trilogijoje, vyrai, naudojantys galią prieš moterį, bet kaip tik priešingai – blogiukai čia pačios silpniausios socialios grandys: vaikai, moterys ir žmonės su sužalota psichika. Manau, kad šis faktas tikrai turėjo įtakos knygai skinantis kelią į bestselerių viršūnes tarptautinėje rinkoje, juk ko nesugundytų toks netikėtas skriaudikų pasirinkimas.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/07/lars-kepler-hipnotizuotojas.html

Nesinori daug skalambyti apie knygos turinį, o ir kaži ar tai įmanoma (nebent jei jums patinka skaityti daug ir nuobodžiai apie, o ne patį kūrinį). Tik galiu pasakyti, net neabejodama, jog, tiek šio kūrinio pasakojama istorija,...

Nesinori daug skalambyti apie knygos turinį, o ir kaži ar tai įmanoma (nebent jei jums patinka skaityti daug ir nuobodžiai apie, o ne patį kūrinį). Tik galiu pasakyti, net neabejodama, jog, tiek šio kūrinio pasakojama istorija, tiek veikėjai yra verti aukščiausių balų. O negailestingai teisingas autoriaus požiūris į savo kuriamus personažus, nepalaikant nė vienos pusės, kartais, mano akimis, net sumenkinant, atrodytų, tyriausią širdį, - sudaro tokios prozos, kuri man ir patinka įvaizdį: atvira, tiesi, neveidmainiaujanti ir nebandanti smerkti nė vieno.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/08/w-m-thackeray-tustybes-muge.html

Šią knygą dedu šalia „Mano sesers globėjo“ bei „Devyniolikos minučių“ (nors Džeikobas tikriausiai norėtų, kad knygos būtų sudėtos jei ne abėcėlės, tai bent jau chronologine tvarka). Jei prieš porą metų man...

Šią knygą dedu šalia „Mano sesers globėjo“ bei „Devyniolikos minučių“ (nors Džeikobas tikriausiai norėtų, kad knygos būtų sudėtos jei ne abėcėlės, tai bent jau chronologine tvarka). Jei prieš porą metų man reikėjo pertraukos nuo šios autorės kūrybos, tai dabar galiu teigti, kad pas mane ji vėl ant bangos.
Taigi visiems, kuriuos domina, ar Džeikobas galėjo nužudyti savo socialinių įgūdžių mokytoją, arba tiems, kuriems patinka gyvenimiškos istorijos ir detektyvai, patariu šią knygą paimti į rankas. Lietuvoje apie Aspergerį kalbama gan mažai, todėl patarčiau knygą perskaityti vien iš smalsumo: galbūt esate mokytojas ar socialinis darbuotojas, kuriam teko susidurti su tokiu vaiku, bet iki šiol nepavyko suprasti šios diagnozės tinkamai ir kaip ji veikia, - tada ši knyga kaip tik Jums.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/08/jodi-picoult-namu-taisykles.html

„Laukinių arklių pakerėti“ buvo knyga, persismelkusi kaži kuo – ieškojimais? fatalizmu? tikėjimu? – iš romantizmo epochos, kaži ką – tuštumą? visa persmelkiantį ilgesį? – atsinešusi iš „prarastosios...

„Laukinių arklių pakerėti“ buvo knyga, persismelkusi kaži kuo – ieškojimais? fatalizmu? tikėjimu? – iš romantizmo epochos, kaži ką – tuštumą? visa persmelkiantį ilgesį? – atsinešusi iš „prarastosios kartos“ ir visa tai supynusi į be galo poetišką, lyrišką prozą, kurioje ne tik pasakojama sudėtinga jaunuolių istorija, jų kelionė, bet taip pat svarstoma kas yra gėris ir blogis, kur yra Dievas, o kur velnias – kas mus lydi kelyje? Džono Greidžio personažas susiduria su visais autoriaus iškeltais svarstymais, įgyvendina juos savo kūnu, dvasia, apmąsto juos mintyse, kad ir stebėdamas naktinį dykumos dangų. Visi šie potyriai, subrandina jį kaip tokį vyrą, kuriam, atrodytų, jau teko susidurti su visomis vidinėmis ir žmoniją persekiojančiomis šmėklomis.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/08/cormac-mccarthy-laukiniu-arkliu-pakereti.html

Daniel Glattauer sėkmingai sukūrė tai, ką mes nesuklystumėm pavadinę, elektroninių laiškų romanu. Tik kitaip, nei norėtų skeptikai bei nusiteikę prieš el. bendravimą (čia galiu įrašyti ir save), nei bukumu, nei stiliaus...

Daniel Glattauer sėkmingai sukūrė tai, ką mes nesuklystumėm pavadinę, elektroninių laiškų romanu. Tik kitaip, nei norėtų skeptikai bei nusiteikę prieš el. bendravimą (čia galiu įrašyti ir save), nei bukumu, nei stiliaus trūkumu ar charakterio stoka ši knyga ir jos herojai tikrai nepasižymi. Glattauer pavyko suregzti tokius vizualius herojus, kad skaitant net atrodo, jog tu juos pažįsti – tai tikrai vienas iš tavo draugų. Herojų dialogai vystosi natūraliai, o šarmas, kurį jie skleidžia, nenuneigiamas. Man be galo patiko šios knygos dialogai! Sąmojis, humoras, įžvalga – tinkamiausi žodžiai apibūdinti Glattauer darbą prie jų.
Kaip ir sakiau, šiandien n-tąjį kartą skaitinėju šias knygas ir galvoju, ar kada nors jos nustos man kelti šypseną ir nuotaiką? Jei taip nutiktų, tada žinočiau, kad su manimi tikrai kažkas negerai.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/08/daniel-glattauer-leo-ir-emi.html