Turiu pasakyti, kad autorei, kuri vieną dieną prisėdo rašyti, neturėdama jokios aiškios minties, kaip turi atrodyti jos pasakojama istorija, - ir žinančiai tik viena, kad istorija turi vykti Škotijoje ir vienas iš pagrindinių...

Turiu pasakyti, kad autorei, kuri vieną dieną prisėdo rašyti, neturėdama jokios aiškios minties, kaip turi atrodyti jos pasakojama istorija, - ir žinančiai tik viena, kad istorija turi vykti Škotijoje ir vienas iš pagrindinių veikėjų turi būti kiltuotas vyras, - be galo pasisekė. Jos „Svetimšalė“ susilaukė tarptautinio pripažinimo bei buvo apdovanota RITA prizu, kaip geriausias metų romantinis kūrinys. Jeigu mąstote, kaip mąsčiau ir aš, pradėti šią knygų seriją ar ne – negaliu nieko patari, tik susumoti viską: knygos apimtys yra baisioniškos, bet ją skaityti nėra nuobodu; jei jums nepatinka knaisiotis po istorinius dokumentus ir skaityti istorinių šaltinių, bet turite interesą susipažinti su Škotija ir jos klanų gyvenimu, taip pat patariu paskaitinėti šią knygą; jei mėgstate romantiką bei nuotykius taip pat neliksite nuvilti.
daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/02/d-gabaldon-svetimsale-lemtingas.html

Balzakas šiame kūrinyje, tarp eilučių ir jose, smarkiai peikia ne tik tuometinės visuomenės normas, jos žiaurumą ir negailestingumą, bet ir joje tarpstančias profesijas. Tuometinę žurnalistiką jis atvirai vadina vyriška...

Balzakas šiame kūrinyje, tarp eilučių ir jose, smarkiai peikia ne tik tuometinės visuomenės normas, jos žiaurumą ir negailestingumą, bet ir joje tarpstančias profesijas. Tuometinę žurnalistiką jis atvirai vadina vyriška prostitucija. Balzakas profesionaliai išardo visą jos aparatą, leisdamas mums atidžiai pažvelgti į kiekvieną sraigtelį: parsidavinėjimą politikams, teatrui, spaustuvininkams ir leidėjams; abipusį šantažą bei pinigų plovimą.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/02/h-de-balzac-prarastos-iliuzijos.html

Apmąsčiusi sudėtingus lyčių literatūroje santykius, V. Woolf prieina kuriozišką, bet teisingą ir racionalią išvadą, - kurią dabar matome išsipildžiusią praktikoje: kad moteris pradėtų rašyti jai reikia nuosavo...

Apmąsčiusi sudėtingus lyčių literatūroje santykius, V. Woolf prieina kuriozišką, bet teisingą ir racionalią išvadą, - kurią dabar matome išsipildžiusią praktikoje: kad moteris pradėtų rašyti jai reikia nuosavo kambario, tinkamų pajamų ir asmeninės laisvės.
Savame kambaryje randame pasakyta daug tiesos, bet daug, žvelgiant iš ten, kur stovime, ir abejoti verčiančių teiginių, kurie ir turi versti abejoti: moters ir literatūros tema visada bus prieštaringa, kol mes pačios vadinsime ją moterų ir literatūros problema, akcentuodami lytį.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/04/virginia-woolf-savas-kambarys.html

Viena aišku, nereikėtų šios knygos skaityti kaip lesbietės istorijos – nusivilsite. Tai istorija ne apie homoseksualus, bet apie asmenybės laisvę, apie draudimus ir meną, kultūrą ir tiesą. Apie pažinimą ir išsivadavimą....

Viena aišku, nereikėtų šios knygos skaityti kaip lesbietės istorijos – nusivilsite. Tai istorija ne apie homoseksualus, bet apie asmenybės laisvę, apie draudimus ir meną, kultūrą ir tiesą. Apie pažinimą ir išsivadavimą. Bent taip ją perskaičiau aš.
Knyga – sultingas apelsinas geros literatūros mėgėjams: puikios mintys, humoras, turinga kalba (čia puikiai pasidarbavo ir knygos vertėjas poetas M. Burokas). Kad ir kaip Lietuvoje bemažėtų žmonių su galvomis ant pečių, tikiuosi, kad dar yra ir tokių, kurie vis dar čia, ir vis dar su galvomis – jiems šią knygą ir rekomenduoju.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/05/jeanette-winterson-apelsinai-ne.html

Laikais kai, kaip sakė Baudrillard, „išnyksta skirtumas tarp gardumynų krautuvės, aukštos kokybės bakalėjos ir dailės galerijos, tarp „Playboy“ žurnalo ir palentologijos traktato“, kai pasaulį valdo Lady GaGa bei...

Laikais kai, kaip sakė Baudrillard, „išnyksta skirtumas tarp gardumynų krautuvės, aukštos kokybės bakalėjos ir dailės galerijos, tarp „Playboy“ žurnalo ir palentologijos traktato“, kai pasaulį valdo Lady GaGa bei „ARTPOP“, kai žmogus lieka vienišas vartojimo džiunglėse, šis Vilio Normano (anti)romanas, jausdamas pasaulio pulsą, keistai įkvepia. Nepaisant to, kad herojus kritikuoja aplinką, kurioje tarpsta ir kuri tarpsta jame, jis nepraranda vilties, bando kapanotis, bando mylėti neprekiškai. Ir visgi, jau pats žodis bandymas mums suponuoja, kad herojaus veiksmas – sąmoningas pasirinkimas, todėl jame nebėra natūralaus džiaugsmo, kuris leistų atitrūkti; nieko, ką galėtumėme pavadinti poezija ar svajonėmis, nieko, leidžiančio pakilti aukščiau beprasmiškos būties. Absurdistane, kaip teigia pats herojus, atitrūkti tėra keletas būdų: koksas, orgazmas, alkoholis – vienintelė problema, kad jų sukeliama būsena, nėra amžina...
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/06/vilis-normanas-masturbacija.html

„Kvepalai“ – nors dažnai įvardijami kaip istorinis romanas, turi daug magiško realizmo, kriminalo, dramos, komedijos bruožų, matyt tai taip pat bus prisidėję prie knygos sėkmės, nes ji gali pasirodyti įdomi labai...

„Kvepalai“ – nors dažnai įvardijami kaip istorinis romanas, turi daug magiško realizmo, kriminalo, dramos, komedijos bruožų, matyt tai taip pat bus prisidėję prie knygos sėkmės, nes ji gali pasirodyti įdomi labai skirtingiems žmoniems. „Kvepalai“ nestokoja literatūrinės išmonės, ją tyrinėti iš šios srities tiek pat įdomu, kaip ir pasiklausyti ką apie ją pasakytų filosofas ar sociologas. Visų išvados ir žvilgsniai į knygą būtų skirtingi, ir stebintų tik tai, jog visi jie uosto tą patį Žako Batisto Grenujo sukurtą ir Patrick Süskind į buteliukus supilstytą kvapą.
Knygą verta perskaityti ne tik mėgaujantis kvapu, bet įkvėpti taip, jog pajustumėte sudedamąsias dalis, kurios čia parinktos ypač pretenzingai.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/06/patrick-suskind-kvepalai.html

Timur Vermes satyra man patiko, patiko subtilus, vos ne angliškas, humoras ir sukurtas fiurerio portretas – šiurpiai tikras. Nesuabejojau nė vienu ištartu Hitlerio žodžiu, po velnių, jis tikrai būtų taip pasakęs, jei būtų...

Timur Vermes satyra man patiko, patiko subtilus, vos ne angliškas, humoras ir sukurtas fiurerio portretas – šiurpiai tikras. Nesuabejojau nė vienu ištartu Hitlerio žodžiu, po velnių, jis tikrai būtų taip pasakęs, jei būtų atsidūręs nūdienoje! Žodžiu smagiai pasijuokiau iš tikrų dalykų – knyga buvo puikus startas vasaros atostogoms.
Manau, neturėtumėte likti nuvilti šios knygos, jei nuspręsite ją perskaityti; domitės ar nesidomite istoriniais faktais ir įvykiais, visiškai nesvarbu: Hitleris šioje knygoje nėra istorinė asmenybė, o gyvas žmogus, taigi ir jums nebus nuobodu leistis į nuotykį ir kartu su fiureriu apžvelgti šiandieną. Apskritai, jei reikėtų Timur Vermes Hitlerį įvardinti, tai mieliau pirštųsi ne istorinės asmenybės, o ikonos pavadinimas. Vermes buvo svarbu prikelti ne patį Hitlerį, o ikoną. Ikoną, kurios pasigendama.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/07/timur-vermes-jis-ir-vel-cia.html

Jei paprašytumėt apibūdinti O‘Farrell rašymo stilių, kuriam, tiesą pasakius, pradedu jausti keistą prieraišumą, nedaugžodžiaučiau, – tiesiog liepčiau pasiklausyti naujojo Lanos del Rey albumo, abiejų kūryboje rasite...

Jei paprašytumėt apibūdinti O‘Farrell rašymo stilių, kuriam, tiesą pasakius, pradedu jausti keistą prieraišumą, nedaugžodžiaučiau, – tiesiog liepčiau pasiklausyti naujojo Lanos del Rey albumo, abiejų kūryboje rasite tą patį: nostalgiją, fatališkumą, trupinėlį magijos ir, galbūt, skausmingo ilgesio, kuriuo netrunkate persisunkti patys. Šią autorę, drąsiai galime vadinti tikra rašytoja, nes ji turi tai, ko reikia: savitą stilių, pasakotojos instinktus ir pastabumą, padedantį puikiai užfiksuoti pasakojimo detales ir menkiausius virptelėjimus.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/07/maggie-ofarrell-ranka-kuri-pirmoji.html

Kūrinys turėtų nenuvilti nei masiškai perkamų romanų skaitytojų, nei tų, kas su malonumu neria į Remarko kūrybos puslapius, ypač tų, kurie žavisi jo romanu Vakarų fronte nieko naujo. Abu romanai neabejotinai turi daug...

Kūrinys turėtų nenuvilti nei masiškai perkamų romanų skaitytojų, nei tų, kas su malonumu neria į Remarko kūrybos puslapius, ypač tų, kurie žavisi jo romanu Vakarų fronte nieko naujo. Abu romanai neabejotinai turi daug bendro tematiškai (pasakojamos jaunų vyrų stojusių į karo gretas istorijos), todėl skeptikams pagrįstai gali atrodyti, kad knyga – ankstesniosios perkūrinys; tačiau knygos kvėpavimas, autoriaus rašymo stilius, savitas žvilgsnis į karą, šią istorija paverčia autorine ir prisijaukina ne ką prasčiau už patį Remarką,
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/07/paolo-giordano-zmogaus-kunas.html