Paprastai, buitiškai, kartais gal net primityviai parašyta knyga, kurios nesinorėjo padėti į šalį, o prieš miegą sakiau sau: „dar vieną skyrių, tik vieną“. Paprastas rašymo stilius atskleidžia pačią zen esmę, kurią...

Paprastai, buitiškai, kartais gal net primityviai parašyta knyga, kurios nesinorėjo padėti į šalį, o prieš miegą sakiau sau: „dar vieną skyrių, tik vieną“. Paprastas rašymo stilius atskleidžia pačią zen esmę, kurią ir bando perteikti K. Marčiulynas. Rekomenduoju ne tik tiems, kurie domisi zen, bet ir tiems, kurie ieško dvasios ramybės, atgaivos ir paguodos.

Labai įdomi knyga. Tik ne savo turiniu, o kaip fenomenas, turintis stiprų „prieš“ ir ryškų „už“, dėl ko gali pasigirti tik dviem rūšim skaitytojų: prisiekusiais mylėtojais arba žiauriais hater‘iais.

Kodėl šiai...

Labai įdomi knyga. Tik ne savo turiniu, o kaip fenomenas, turintis stiprų „prieš“ ir ryškų „už“, dėl ko gali pasigirti tik dviem rūšim skaitytojų: prisiekusiais mylėtojais arba žiauriais hater‘iais.

Kodėl šiai knygai galima sakyti TAIP arba kodėl tai yra puikiai sužaista psichologinio žaidimo su skaitytojos (o taip, knyga orientuota būtent į moteris) emocijomis partija:

Bella Swan. Ne, žinoma tai ne šios knygos herojės vardas – aš tai puikiai žinau. Ale tipažas tai tas pats. Ir žinote kodėl? Todėl kad pati E L James pripažino, jog ši knyga atsirado būtent kaip Saulėlydžio tęsinys. Perskaičius pastarąją autorė nusprendė, jog romanui kažko trūko, tad nusprendė brūkštelėti ar tai savą įvykių versiją ar tai pratęsimą. Tad kai pradėjo rašyti, rašė apie Belą ir Edvardą ir tik vėliau nusprendė juos pakeisti kažkuo kitu. Taigi Bela/Ana. Šiek tiek kerėpla, šiek tiek negraži sau, ne pati šauniausia ir jau tikrai ne princesė. Tokia vidutinybė. Tokia, kaip statistinė moteris, kuri nuolat skaito apie naujas dietas ir ieško kelnių, kurios derėtų prie jos netobulos figūros arba išsirenka ekstravagantišką šukuoseną, kuri turi parodyti, kokia ji drąsi, vien tam, jog niekam nešautų į galvą pasigilinti, ko ji taip nerimauja. Taigi tokia eilinė standartinė moteris. Visai kaip skaitytoja. Kaip tu. Ta, kuri pergyvena dėl to šokoladinio saldainio, kurio nederėjo valgyti. Nebesikrimsk daugiau. Į tave tik ką pažiūrėjo pats šauniausias iš šauniausių. Jauti, kaip kalasi sparnai vien nuo minties apie tokią galimybę?

Blogi berniukai. Jie labai traukia mergaites. Todėl – o taip! – šioje knygoje turime vieną tokį labai blogą, kuris nori kankinti ir bausti savo nekaltą mergaitę. Čia pirmasis saldainiukas mums. Bet kad būtų padirginti visi skaitytojos pojūčiai, įmeskime dar šiek tiek trupinėlių ir motinystės instinktui sužadinti. Štai čia atsiranda kadais sužeistas ir dėl to labai blogu tapęs berniukas, kurį norisi priglausti kiekvienai moteriai, turinčiai motiniškų jausmų užuomazgas. Skaitant vis pakišama idėja, kaip labai tam nuskriaustam vaikui reikia šiltos ir jaukios moteriškos apsaugos. Negi jūs nenorėtumėte apginti skriaudžiamo berniuko? Negi jūs nenorėtumėt, kad jumis susidomėtų pats blogiausias ir pats šauniausias mokyklos/ universiteto/ ofiso padauža?

Užkariavimas. Miegančioji gražuolė, Pelenė, Undinėlė, Snieguolė – princesės, su kuriomis užaugome ir kurios nori nenori nusėdo mūsų pasąmonėje su viena paprasta žinute apie kančią ir laukimą bei po to sekantį atpildą. Lygiai tas pats kabliukas yra šioje knygoje, tačiau jis kaip daugkartinio naudojimo šatlas, kuris vis kyla ir leidžiasi. Princesė kankinasi, laukia, nori, princas su visu savo spindesiu stoja į mūšį ir nugali. Finalas. O tada princesė vėl randa priežastį kankintis ir laukti, o princas stoti į naują kovą. Mūsų emocijos važiuoja amerikietiškais kalneliais su smagiu „ūžt Pelenė – ūžt Undinėlė – ūžt…“.

Seksas. Geriausias seksas yra iki sekso. Poravimosi šokiai, reveransai ir tas po šonkauliais virpantis „jis manęs nori“ jausmas – tas pats triukas kaip ir su Kalėdomis: ne tiek smagu pati šventė, kiek jos laukimas. Ir vualia – ištisinis eglutės puošimas ir dovanų pakavimas. Smagu, argi ne? Tiesiog ore tvyro tas mandarinų kvapas.

Juodosios technologijos. Autorė kalba apie tai, apie ką kalbėti nepadoru. BDSM, botagai, lateksas, antrankiai… Juk Romeo nesiūlė savo Džuljetai išmėginti analinio kaiščio, nes tai visiškai nepriimtina ir visuotinėje literatūroje (na toje, kurios skaitymu girtis įprasta įmonės vakarėliuose) nepropaguojama. O va šioje knygoje apie tai bus kalbama. Negi vien jau dėl to nekyla noras jos paskaityti? Juk ne veltui didžiausias žmonijos išbandymas buvo „Nevalgyk, Ieva, obuolio nuo šito medžio!“. Pamenat, ko užsinorėjo pirmoji moteris, kai išgirdo tą auksinį žodį „negalima“? O taip – to vienintelio uždraustojo vaisiaus. Taigi E L James prižadėjo, kad ji eis obuoliauti su žalčio gundymais ar be jų. Ir tai suveikė būtent taip, kaip turėjo suveikti.

Kodėl šiai knygai reikia sakyti NE arba kodėl skaitymo snobai ją prilygina tualetiniam popieriui:

Bella Swan. Jau matytas tipažas. Buvo lėkštas ten, nepagerėjo ir čia. Nepraturtintas jokiomis naujomis detalėmis. Visas psichologinis portretas nupieštas vienspalviu „aš noriu“. Veikėja neturi jokių kitų minčių apie nieką daugiau, tik apie JĮ. Nuobodoka? Ne tas žodis sakyčiau.

Seksas. Visi aprašymai tokie nykūs ir vienodi, kad yra nuobodžiausia knygos dalis (o ir likusi nėra šedevras). Dar blogiau – jie kartojasi. Vėl ir vėl. Pasitenkinimo spiralė vis sukasi ir sukasi, nešdama Anastaziją į dangišką palaimą (čia laisva citata apie merginos orgazmus, kuriuos ji tiesiog rieškučiais žarsto, vos pradėjusi savo lytinį gyvenimą. Ir jums taip buvo? Ne?). Už poros puslapių ir vėl ta spiralė užsisuka ir vėl sukasi. Skaitytojos juk ne kosmonautės, tai nereiktų jų taip intensyviai centrifuguoti, bet ne – štai žiūrėk ir vėl užsisuko. Tikiuosi neužsups.

BDSM ir lateksas. Tikėjotės kažko rimtai nepadoraus ir intriguojančio? Nebespankit. Gausit antrankius ir kelis pliaukštelėjimus per minkštą vietą – maždaug tiek, kiek kiekviena intymų gyvenimą gyvenanti moteris yra išbandžius pati. Tiesą pasakius greičiausiai nerasite nieko, ko pati nebūtumėte bandžiusi.

Trūkumėlis. Galėtume sakyti, kad šiokius tokius personažus turime. Gal kiek ir kreivoka Ana/Bella, sužeistas liūdnojo vaizdo riteris Grėjus, kurio priešistorė ir vidinė motyvacija turbūt labiausiai apgalvota iš visų čia šmėžuojančių personalijų. Siužetas – visiškai nuobodi meilės iš pirmo žvilgsnio istorija, bet ok, galėtume užskaityti tą naują „prieš dulkinantis pasirašyk konfidencialumo sutartį“ elementą, kaip pagerinantį reikalus. Būtų toks vidutiniškas reikalas. Ale yra vienas toks neesminis trūkumėlis. E L James nemoka rašyt… Turi skurdų SKURDŲ žodyną ir gana ribotą vaizduotę (negaliu niekaip atleisti už tas nuvaliotas sekos sceneles), kas jos raišką pritempia daugmaž iki gerai besimokančio šeštoko lygio. Žodžiu viskas kaip matai, taip ir yra. Jokių kampų, užlenkimų, dviprasmybių: ji nori jo, jis nori jos. Jis truputį savotiškas, bet jie nusiteikę tai kažkaip įveikti. That‘s it.

…

Summa summarum: jei važiuojat kur pasipliažint, neturit alergijos primityvizmui, parsisiųskit el. versiją į telefoną – galėsit viena akim miegodamos, nuo saulės išsijungus dviems trečdaliams standartinio smegenų pajėgumo, paskaityti. Nieko tokio. Juk kartais galima vaikystės pasakas prisiminti, Prustą į šalį padėjus pabūti svajokle princese, besimėgaujančia karuselėmis. Bet jei turit tą mano paminėtą alergiją, tai visomis išgalėmis venkite šito romano, nes tokiom pūslėm išmuš, kad visas atostogas susigadinsit.

Ir jau tikrai nelieskite šios knygos, jei esate vyras, kuriam vaikystėje nepatiko princesiškos pasakos, šiuo metu nelaukiat savo riterio(-ės), esat matęs pora gerai susuktų porno filmų ir net pasakydamas per dieną po tūkstantį žodžių, vis tiek jų žinote bent keliasdešimt tūkstančių. Jums reiktų rimtai vengti šios knygos, nes rašydama autorė apie jus visai negalvojo ir neįrengė nė vieno psichologinio batuto, pritaikyto sušvelninti vyrų patiriamus šio romano bukumo smūgius (knygos vertinimas iš http://pastraipa.popo.lt/).

Man ši knyga patiko. Pasakojimas apie tai kaip netikėtai susitikę du nepažįstami susipažįsta ir vienasiš jų vardu Švarcas išsipasakoja savo gyvenimo istoriją kitam nepažįstamajam, kurio tikslas ir svajonė patekti į...

Man ši knyga patiko. Pasakojimas apie tai kaip netikėtai susitikę du nepažįstami susipažįsta ir vienasiš jų vardu Švarcas išsipasakoja savo gyvenimo istoriją kitam nepažįstamajam, kurio tikslas ir svajonė patekti į Ameriką. Švarcas pasiūlo bilietus į Ameriką tik už tai, kad jis išklausys jo pasakojimą ir pabus su juo vieną naktį. Tame pasakojime buvo daug sielvarto, kelionių, meilės akimirkų ir iš jo man kilo daug apmąstymų todėl knyga patiko.

Perskaičius pirmą dalį buvau nusivylus, tačiau antrą dalį gavau dovanų todėl nusprendžiau visgi perskaityti, tačiau likau nusivylus taip pat kaip i pirma dalimi. Man ši knyga buvo labai paprasta niekuo nesudominanti ir...

Perskaičius pirmą dalį buvau nusivylus, tačiau antrą dalį gavau dovanų todėl nusprendžiau visgi perskaityti, tačiau likau nusivylus taip pat kaip i pirma dalimi. Man ši knyga buvo labai paprasta niekuo nesudominanti ir nepriverčianti susimąstyti. Skaitydamas gali mąstyt kažką kitą ir visiškai nepasimesi, nes veiksmas pastoviai tas pats, siužetas nesikeičia. Man asmeniškai nepatiko ir antrą kartą neskaityčiau, tačiau daugelis pažįstamų tiesiog žavisi šia knyga.

„...- Visada gera išgirsti atnaujintą informaciją iš kalbančio veidrodžio...“
Paslaptingas ir intriguojantis kūrinys. Iki pat pabaigos neaišku, kas tam tikrų įvykių kaltininkas. O ir pagrindinės veikėjos emocijos,...

„...- Visada gera išgirsti atnaujintą informaciją iš kalbančio veidrodžio...“
Paslaptingas ir intriguojantis kūrinys. Iki pat pabaigos neaišku, kas tam tikrų įvykių kaltininkas. O ir pagrindinės veikėjos emocijos, išgyvenimai perteikti labai įtikinamai. Tikrai įtraukianti knyga.