Dar viena jautri istorija susijusi su musulmonų religija. Užkabino bet šio pobūdžio knygos išties drasko širdį ir verčia susimastyti kokį visgi nuostabų gyvenimą gyvenam mes jau vien dėl to kad gimėme kitoje vietoje,...

Dar viena jautri istorija susijusi su musulmonų religija. Užkabino bet šio pobūdžio knygos išties drasko širdį ir verčia susimastyti kokį visgi nuostabų gyvenimą gyvenam mes jau vien dėl to kad gimėme kitoje vietoje, kitoje religijoje

Labai sunki ir tamsi knyga. Bet gera. Galbūt netaps pačia geriausia kada skaityta, bet įspūdį paliko ryškų. Pats pasakojimo būdas, kuomet pasakojama iš vienos, o vėliau iš kitos pozicijos ir erzino, ir traukė. Pagrindinis...

Labai sunki ir tamsi knyga. Bet gera. Galbūt netaps pačia geriausia kada skaityta, bet įspūdį paliko ryškų. Pats pasakojimo būdas, kuomet pasakojama iš vienos, o vėliau iš kitos pozicijos ir erzino, ir traukė. Pagrindinis veikėjas savanaudiškai , paviršutiniškai ir net sakyčiau šizofreniškai suvokia meilę - žmogui, gamtai, aplinkai. Vienišas ir atsiskyrėliškas, augęs be tėvų, nepasitikintis savimi, maniakiškas vyrukas, įsimylėjęs menininkę merginą visiškai apverčia jos gyvenimą aukštyn kojom.

Jau net nebežinau, kelinta tai skaityta Irvingo knyga. Kaip visada šio autoriaus romanuose yra tam tikrų panašumų - puiki ironija, lengvas kalbėjimas apie ypač sudėtingus dalykus, žmonių tarpusavio santykiai. Visa tai galima...

Jau net nebežinau, kelinta tai skaityta Irvingo knyga. Kaip visada šio autoriaus romanuose yra tam tikrų panašumų - puiki ironija, lengvas kalbėjimas apie ypač sudėtingus dalykus, žmonių tarpusavio santykiai. Visa tai galima rasti ir "Ketvirtojoje rankoje".

Tikėjausi, kad knygos siužetas bus "rimtesnis". Knygos herojė pasirodė didelė egoistė, o jos vyras flegmatikas, norėjosi kažkokios "ugnelės" esant tokiai istorijai. Neblogas siužetas, bet autorei nepavyko išvystyti įdomesnę...

Tikėjausi, kad knygos siužetas bus "rimtesnis". Knygos herojė pasirodė didelė egoistė, o jos vyras flegmatikas, norėjosi kažkokios "ugnelės" esant tokiai istorijai. Neblogas siužetas, bet autorei nepavyko išvystyti įdomesnę istoriją.

Labai patiko! Galvojau, kad ragana yra tik knygos pavadinimas, tačiau nesitikėjau, kad istorija bus apie tikrą raganą ir jos meilę. Labai įdomiai sukurtas siužetas apie raganų, demonų, vampyrų ir žmonių pasaulį, su...

Labai patiko! Galvojau, kad ragana yra tik knygos pavadinimas, tačiau nesitikėjau, kad istorija bus apie tikrą raganą ir jos meilę. Labai įdomiai sukurtas siužetas apie raganų, demonų, vampyrų ir žmonių pasaulį, su kiekvienu puslapiu didėjantis įdomumas. Puikiai parašyta knyga ?

" Tai, kas vienam yra pabaiga, kitam tėra tik pradžia"... Senas ir visiems gerai žinomas posakis, kuris kuo puikiausiai iliustruoja pagrindinę šios knygos mintį. Skaitydama knygą puikiai praleidau laiką, tačiau daugiau apie ją...

" Tai, kas vienam yra pabaiga, kitam tėra tik pradžia"... Senas ir visiems gerai žinomas posakis, kuris kuo puikiausiai iliustruoja pagrindinę šios knygos mintį. Skaitydama knygą puikiai praleidau laiką, tačiau daugiau apie ją negalvodavau. Tai nebuvo ta knyga, nuo kurios neįmanoma atsitraukti arba įvykiai priverčia aikčioti. Viskas elemtaru ir sklandu, tik tam tikri veikėjų emociniai sprendimai mane stebindavo.

Ką gausime, jei šį tą paimsime iš Dan Brown „Angelai ir demonai“, Umberto Eco „Rožės vardas“, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ir Isabel Abedi „Lučianas“? Ogi Danielle Trussoni...

Ką gausime, jei šį tą paimsime iš Dan Brown „Angelai ir demonai“, Umberto Eco „Rožės vardas“, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ir Isabel Abedi „Lučianas“? Ogi Danielle Trussoni „Angelologija“.

Šiais laikais labai daug knygų išleidžiama serijomis – dažniausiai kaip trilogijos. Jau net atsibodo, kad negali ramiai perskaityti vienos knygos su viena istorija ir ramiai imtis kitos su kita istorija, o reikia laukti, kol kitos dalys bus išleistos ir prasidėjusi istorija galų gale pasibaigs. Gerai, kai kurios trilogijos tikrai įdomios, bet pripažinkim, dažniausiai antros ir trečios dalys būna blogesnės. Todėl man labiau patinka skaityti vieną gerą knygą. Iš pradžių maniau, kad „Angelologija“ tokia ir bus. Visa istorija tarsi ir ėjo link pabaigos. Bet ne! Tai irgi tik pirma trilogijos dalis! Todėl paskutinius skyrius skaitydama galvojau, ką dar Danielle Trussoni išmąstė, kad reikia dar dviejų knygų. Taip, gale liko klaustukas, bet plius-minus vienas skyrius ir būtų buvusi graži užbaigta istorija. Tačiau dabar noriu paskaityti toliau. (Įdomu, ar lietuvių kalba dar žadama leisti kitas dalis?)

Vieną dieną darbe su kolega kažką užsikalbėjom, buvo paminėta Vokietija, istorija, karas. Tada aš jam ėmiau pasakoti, kad kaip tik skaitau knygą, kurios dalis veiksmo su tuo susiję. Na, yra paminėti vokiečiai okupantai, kad jie kilę iš nefilimų – puolusių angelų. Ir šiaip, dėl visko, kas pasaulyje nutiko bloga, yra kalti nefilimai. Ai, dar toks įdomus dalykas: visi europiečiai yra kilę iš nefilimų. Na gerai, ne visi. Kolega žiūri įtartinu žvilgsniu ir klausia, kaip taip atsitiko. Greitakalbe pasakoju: dievas nusiuntė angelus į žemę, kad jie prižiūrėtų žmones. Ir griežtai uždraudė prasidėti su žemės moterimis. Bet angelai, pamatę, kokios jos gražuolės, nepakluso. Taip gimė nefilimai. Kai dievas pamatė, kas vyksta, norėjo atitaisyti padėtį ir pasiuntė tvaną į žemę, kad visi blogieji padarai išmirtų. Ir dar tuos angelus uždarė urve po žeme. Bet atsirado vienas nefilimas gudresnis ir blogesnis už kitus, nužudė Nojaus sūnų ir prisiėmė jo pavidalą. Tada sėkmingai įsiliejo į Nojaus šeimą. Kai tvanas baigėsi, trys Nojaus sūnūs pasklido į tris skirtingas puses ir taip atsirado skirtingos rasės. Nefilimas su savo netikrąja šeima patraukė į Europą. Kadangi Nojaus sūnus jau iki tol turėjo kelis vaikus, tai ne visi europiečiai yra kilę iš nefilimų. Beje, nefilimai yra aukšti, šviesiaplaukiai, mėlynakiai. Nieko neprimena? Kolega sako, kad kažkokias nesąmones skaitau. Taip, kai šitaip pasakoji, tikrai panašu į nesąmones. Bet kai skaitai, tai viskas labai įdomu ir puslapiai tiesiog automatiškai verčiasi vienas po kito.

Manau, kad autorė puikiai perteikė nefilimų žavesį. Ji ne tik parašė, kad nefilimai yra gražūs ir niekas jiems negali atsispirti, bet ir aprašė juos taip, kad skaitytojas negalėtų atsispirti. Pagrindinis nefilimas šioje istorijoje buvo Persivalis Grigoris. Sunkiai serga, yra paliegęs. Ir blogas, nes yra nefilimas, nes nori dalykų neteisėtais būdais, nes jo giminė padariusi daug nusikaltimų. Bet turi (na gerai, turėjo) gražius sparnus. O sparnai aprašomi taip, kad jų vaizdas aiškiai iškyla prieš akis ir kiekvieną kartą aš jais gėrėjausi išpūstomis akimis. Todėl vienu metu buvau ir už, ir prieš Persivalį Grigorį. Norėjau, kad jis gautų tai, ko ieško, kad išgytų ir susigrąžintų sparnus, tokius pat, kokius turi jo motina ir kiti, paties tyriausio ir gryniausio kraujo nefilimai. Bet tuo pačiu metu norėjau, kad jis nieko negautų, nes su tuo daiktu gali įgyti absoliučią valdžią ir pridaryti dar daugiau baisybių. Ir dar labai norėjau, kad vienuolė su į bėdą papuolusiu jaunuoliu nesusikukuotų, nes tas per daug nuspėjama ir šabloniška.

Nežinau, ar nepakankamai dėmesingai skaičiau, ar knyga nėra itin gerai parašyta, bet kelis kartus buvo kilę klausimų dėl to, kas vyksta. Būna kokiam veikėjui aiškina ką nors apie nefilimus ir aš galvoju, o tas veikėjas jau yra girdėjęs tą žodį ir žino, kas tai per dalykas? Jei nežino, tai kodėl nepaklausia? Kai kur reikėdavo gerai pagalvoti, ar laiko tėkmė tinkamai susiveda. Kodėl į urvą ištremti angelai neprigėrė per tvaną? Ir kodėl niekas nebandė išsiaiškinti, kodėl Nojaus sūnus, kitiems vyras ir tėvas, pasidarė kažkoks keistas, bet vis tiek su juo bendravo lygiai taip pat, kaip anksčiau ir netgi susilaukė daugiau palikuonių? Dar galvojau, kažin kada buvo išrastas varžtas? Nes labai senoje ekspedicijoje jis buvo panaudotas, bet, man atrodo, tais laikais varžtų dar negalėjo pagaminti. (Nors čia gali būti ir vertimo klaida.)

Bet, nepaisant visų kilusių klausimų, neaiškumo, ir susierzinimo, kad tai tik trilogijos pradžia, knyga man patiko. Angliškai būtų galima pasakyti „It was entertaining“ ir „This is my guilty pleasure“.

Pirmoji mano perskaityta Murakamio knyga, bet tikrai ne paskutinė. Labai įdomus rašymo stilius. Kažkodėl manęs nežavėdavo japonų veikėjai ir paskaičius porą puslapių iš karto dėdavau knygą į šoną, bet šie tiesiog...

Pirmoji mano perskaityta Murakamio knyga, bet tikrai ne paskutinė. Labai įdomus rašymo stilius. Kažkodėl manęs nežavėdavo japonų veikėjai ir paskaičius porą puslapių iš karto dėdavau knygą į šoną, bet šie tiesiog užbūrė. Šios knygos pabaigos tikėjausi kitokios, bet gal tuo ji ir patiko, kad pasibaigė ne kaip eilinis romanas.