Kas esate nors kartą skaitę Kimberly Belle trilerį, tikrai puikiai žinote, jog autorė meistriškiai kuria kupiną įtampos siužetą bei įpina nenuspėjamų įvykių. Ši istorija taip pat buvo ne išimtis.
Tikrai pagaulus...

Kas esate nors kartą skaitę Kimberly Belle trilerį, tikrai puikiai žinote, jog autorė meistriškiai kuria kupiną įtampos siužetą bei įpina nenuspėjamų įvykių. Ši istorija taip pat buvo ne išimtis.
Tikrai pagaulus siužetas, gyvi bei charizmatiški veikėjai. Nors šioje istorijoje visas veiksmas vyksta praktiškai namų vsldose, tačiau skaityti buvo tikrai įdomu ir autorė "užsuko" vertą dėmesio siužetą. Rekomenduočiau tikrai trilerių gerbėjams. Manau, jog ši knyga tikrai įneš naują gūsį trilerių padangėje.

„Šiandien jie ras jos kūną. Šiandien jie sužinos, kad mes sugrįžome.“

Bostonas sulaukia dviejų panašių žmogžudysčių. Tai moterys, kurioms gyvoms esant yra išpjaunama gimda, o paskui perpjaunamas kaklas. Toks žudymo...

„Šiandien jie ras jos kūną. Šiandien jie sužinos, kad mes sugrįžome.“

Bostonas sulaukia dviejų panašių žmogžudysčių. Tai moterys, kurioms gyvoms esant yra išpjaunama gimda, o paskui perpjaunamas kaklas. Toks žudymo braižas jau yra užfiksuotas duomenų bazėje ir tai įvyko Savanoje prieš du metus. Bet tada moterų kankintojas ir žudikas buvo aukos nušautas ir byla baigta. Po to karto tylu ramu buvo du metus. Kol tai nepasikartojo Bostone. Kas tai yra? Žudikas gyvas? Neįmanoma. Yra kopijuotojas? O jeigu ne?
Nusikaltimų panašumas nuveda tyrėjus pas priimamojo chirurgę Kateriną Kordel. Tai ji ir buvo ta moteris, kuri nušovė garsųjį Savanos prievartautoją ir žudiką Endrių Kaprą.

Žudikas save vadina medžiotoju. Jis ieško silpnų moterų, kurios gyvena baime. Tada jis gali jas stebėti ir mėgautis jų baime, kuri jam yra tikras aromatas. Svarbiausia yra siaubas jų akyse... kaip zebro, į kurio kaklą įsisiurbia plėšrūnas. Ko jis nori? Ko jis siekia? Kas jis?

Dabartis, praeitis, detalių ieškojimas, detalių klijavimas į vientisą paveikslą, įtampa, smulkmenos, kurias palieka žudikas, kabliukai, klaustukai, prisiminimai, medicininiai dalykai, klaidos, santykiai, žudiko monologai Viskas smagiai sulimpa į įtraukiantį pasakojimą.

„Actekai tikėjo, kad mirtis yra būtina gyvenimui. Norint palaikyti šventą pasaulio energiją, atremti katastrofas ir užtikrinti, jog saulė ir toliau pakils, dievus buvo būtina pamaitinti žmonių širdimis.“ (Žudiko monologas, 239p.)

„Aš kantriai laukiau, kol ji atgaus sąmonę. Žinau, kad ji dabar pabudo, kad jaučia mane, nes jau padažnėjo pulsas. Aš paliečiu jos gerklę, tą duobelę virš krūtinkaulio, ir ji šaižiai įkvepia. Bet neiškvepia, kai braukiu per kaklo šoną, čiuopdamas miego arteriją. Pulsas tvinkčioja, ritmingai kilnodamas odą.“ (Žudiko monologas, 326p.)

”Aš pripažįstu savo esminę prigimtį. Aš priimu ją. Aš esu toks, kokį mane sukūrė Dievas, kokius mus visus sukūrė Dievas.
Kaip avinėlis yra palaimintas, taip ir liūtas yra palaimintas.
Taip ir medžiotojas.“
(Žudiko monologas, 368p.)

Istorija pasakoja apie šešis atsaklūnus, kurie pasirįžta įsilaužti į labiausiai saugomą tvirtovę ir išgabenti iš ten labai vertingą asmenį. Žinoma, kas geriau motyvuoja vykdyti neįmanoma misiją, jei ne taip visiems...

Istorija pasakoja apie šešis atsaklūnus, kurie pasirįžta įsilaužti į labiausiai saugomą tvirtovę ir išgabenti iš ten labai vertingą asmenį. Žinoma, kas geriau motyvuoja vykdyti neįmanoma misiją, jei ne taip visiems reikalingi pinigai. Skamba gal ir banaliai, bet tai, kokie netikėtumai jų laukia, ir kaip jiems pavyks ar nepavyks su jais susidoroti, privertė 500 puslapių kažkur ištirpti.

Prieš skaitydama šią autorės knygą žinojau, jog ši yra viena geriausių. Todėl pradžioje vis ieškojau kodėl ji geriausia…Kaip visada autorė aprašo realistiškas gyvenimo istorijas, labai smulkiai ir išjaustai pasakoja...

Prieš skaitydama šią autorės knygą žinojau, jog ši yra viena geriausių. Todėl pradžioje vis ieškojau kodėl ji geriausia…Kaip visada autorė aprašo realistiškas gyvenimo istorijas, labai smulkiai ir išjaustai pasakoja apie žmonių ryšius, charakterius. Bet iš 500 puslapių man geriausi 100 paskutiniųjų, kuriuose labai jautriai kalbama apie ligą, jos stadijas, apie artimųjų atsisveikinimą, apie gyvenimo prasmę ir susitaikymą su mirtimi.
O istorija yra apie dvi skirtingas drauges iš skirtingų šeimų, kurios abi svajoja tapti žurnalistėmis, bet viena pasuka šia kryptimi, o kita pasirenka šeimą. Ar pasirinkusi karjerą draugė laiminga? Tikrai ne, nes ją užvaldo dėmesio ir pinigų troškimas, visada jausdavosi vieniša ir nemylima. Ar pasirinkusi šeimą laiminga? Taip pat ne, nes vyriausioji paauglė jai pateikė daug nemalonių iššūkių, visada bijojo prarasti vyrą ir pabaigoje suserga vėžiu. Ir kas skirtingas drauges sieja? Jų pažinties išskirtinumas su Jonvabalių tako simboliu, jaunystės gražiausi metai ir didelė meilė viena kitai, nes jos laimingiausios būdavo tik dviese, net kai ir pykdavosi ir nepasidalindavo vyrais.
Kokia pagrindinė knygos mintis? Vertinti draugystę visose gyvenimo situacijose ir nešvaistyti laiko ateities planams, tiesiog gyventi čia ir dabar, ko viena draugė ir prašė kitos paskutinėmis jos gyvenimo dienomis.

Asmeniškai man, ši istorija tikrai neptalenkė "Mes dedame tašką" , tačiau buvo malonu sutikti pažįstamus veikėjus bei sužinoti kaip toliau susiklostė jų gyvenimai. Gyvenimui nestovint vietoje, galbūt aš tapau truputį...

Asmeniškai man, ši istorija tikrai neptalenkė "Mes dedame tašką" , tačiau buvo malonu sutikti pažįstamus veikėjus bei sužinoti kaip toliau susiklostė jų gyvenimai. Gyvenimui nestovint vietoje, galbūt aš tapau truputį ciniškesnė, tačiau vietomis ši istorija man pasirodė per daug saldi. Ir nors pagrindiniai veikėjai susitiko brandaus amžiaus, tačiau kai kurie jų poelgiai man pasirodė gana paaugliški.
Skaitydama be galo džiaugiausi Lilės laime bei meile. Ji tikrai tikrai to nusipelnė.
Tai buvo gana paprasta, jautri, romantiška istorija, kuri suvirpins Hoover gerbėjų širdis.

Ką Feeney moka, tai moka. Knyga tiesiog į "save įsiurbia" ir nebepaleidžia iki paskutiniojo puslapio. Šis trileris kupinas įtampos bei kūnu lakstančių šiurpuliukų. Prisipažinsiu, jog vietomis tikrai buvo nejauku skaityti...

Ką Feeney moka, tai moka. Knyga tiesiog į "save įsiurbia" ir nebepaleidžia iki paskutiniojo puslapio. Šis trileris kupinas įtampos bei kūnu lakstančių šiurpuliukų. Prisipažinsiu, jog vietomis tikrai buvo nejauku skaityti 🤭
Autorė puikiai apsuko galvą ir mane apgavo ne kartą. Tačiau norėjosi kiek kitokios istorijos baigties. Lyginant su knygos dėstymu, man atmozaga pasirodė kiek silpnoka.
Nepaisant to, knyga man tikrai patiko. Ir ieškantiems greito bei įtraukiančio trilerio tikrai rekomenduoju. Manęs Feeney dar nenuvylė 😎