Žinau ką sako šios detektyvų serijos kritikai: ir vėl vos ne identiški nusikaltimai, tos pačios intrigos, niūru tam Dentone. Daug kam, turbūt, ir Frostas nepatinka. O aš vien dėl jo ir skaitau šias knygas. Man patinka šis...

Žinau ką sako šios detektyvų serijos kritikai: ir vėl vos ne identiški nusikaltimai, tos pačios intrigos, niūru tam Dentone. Daug kam, turbūt, ir Frostas nepatinka. O aš vien dėl jo ir skaitau šias knygas. Man patinka šis personažas su savo nepraustaburniškumu, juokeliais, netvarkingumu ir tuo, kas už viso šito slepiasi - protas, nuovokumas ir plati širdis. Frostas niekada nenustums nuskriaustojo, suras kaltąjį ir nenuliūs, kad visą garbę prisijims jo vadovai. Savintis kitų nuopelnus, juk toks būdingas bruožas ir šiandienos vadovų :) Frostas man panašus į kitą mano mylimą TV detektyvą Kolambą - juos abu dažnai nuvertina dėl išvaizdos, bet jie visada ne tik įveikia priešininką, bet ir priverčia žiūrovą nusišypsoti :)

Nežinau ko tikėjausi iš šitos knygos, bet labai norėjau ją perskaityti. Ir pats viršelis labai viliojo, ir reklama teigiamai nuteikė, nors ir nesu žaidusi jokio panašaus žaidimo. Bet... knyga man nepaliko jokio didesnio...

Nežinau ko tikėjausi iš šitos knygos, bet labai norėjau ją perskaityti. Ir pats viršelis labai viliojo, ir reklama teigiamai nuteikė, nors ir nesu žaidusi jokio panašaus žaidimo. Bet... knyga man nepaliko jokio didesnio įspūdžio, o kadangi dar tiek daug iš jos tikėjausi (nė pati nežinau kodėl :) ), tai ir nuvylė. Jau pirmieji 10 puslapių nesudomino ir neįtraukė, nors knyga prasideda nuo nuotykių. Daug istorinių asmenybių, smurto nežinia dėl ko, fantastinių elementų, ir pats pagrindinis veikėjas man keistokas :)

Ir man šis naujas skandinavų detektyvų rašytojas patiko, bet ne taip, kaip garsieji jo tėvynainiai. Iš pradžių skaitant net atrodė, kad visai neįdomus pasakojimas, per lėtai viskas vyksta. Bet vėliau susidomėjau. Labiausiai...

Ir man šis naujas skandinavų detektyvų rašytojas patiko, bet ne taip, kaip garsieji jo tėvynainiai. Iš pradžių skaitant net atrodė, kad visai neįdomus pasakojimas, per lėtai viskas vyksta. Bet vėliau susidomėjau. Labiausiai įdomus man pasirodė detektyvas VV. Ir pabaiga prasminga, nes supranti žudymo motyvus, jie pakankamai šiuolaikiški, nors ir šiurpūs, ir nepriimtini. Ir, aišku, gaila, niekuo dėtų aukų. Perskaičiusi knygą nudžiugau ir dėl to, kad vienas iš dviejų mano išmąstytų įtariamųjų ir buvo tikrasis žudikas - man taip retokai nutinka :)

Ši knyga į mano rankas pateko todėl, nes mūsų skaitytojų klubas ją išrinko. Iš pradžių labai spyriojausi ją skaityti, atrodė, jog visiškai manęs nesudomins. Tačiau klydau. Darėsi vis įdomiau ir įdomiau. Ši istorija...

Ši knyga į mano rankas pateko todėl, nes mūsų skaitytojų klubas ją išrinko. Iš pradžių labai spyriojausi ją skaityti, atrodė, jog visiškai manęs nesudomins. Tačiau klydau. Darėsi vis įdomiau ir įdomiau. Ši istorija yra apie Sibiro urkų bendruomenę, kurioje galioja saviti, visuomenės normoms prieštaraujantys, įstatymai. Nepaisant to, jog jie daro begales nusikaltimų, yra itin tikintys, gerbiantys ne tik vyresniuosius, bet ir neįgalius žmones, juos vadindami "Dievo siųstaisiais", dalijasi sukaupta išmintimi su vaikais ir palaiko sunkiai apsakomus glaudžius ryšius tarpusavyje, trumpai tariant yra kaip didelė šeima. Istoriją pasakoja vaikas, paskui jau paauglys, Nikolajus, kitaip "Kolima". Pasakojama viskas - nuo santykių su draugais iki kalėjime prievartaujamų berniukų. Iš esmės, pati idėja pateisinti "garbingumu" tai, jog jie žudo, mušasi, lieja kitų rajonų paauglių ar suaugusiųjų kraują, daro savo teismus, "mentus" laiko visiškais šunimis, man nėra itin patraukli, nepateisinu tokių dalykų. Tačiau pati istorija skaitosi patraukliai, kai į ją žiūri, kaip į istoriją. Nežinia, kiek iš tikrųjų ji yra tikra, kiek išgalvota ar "pagražinta", aš ją skaičiau kaip įdomią, kitokią istoriją. Skaitydama "Sibirietišką auklėjimą" kartais bodėdavausi, kartais stebėdavausi, o skaitydama apie berniukų prievartą, kuri buvo aprašyta tikrai išsamiai, tikrąja šio žodžio prasme, šlykštėjausi ir nusukdavau akis. Vis susimąstydavau apie tai, kaip jausdavosi tie kiti, kitų rajonų vaikai, ką jie mąstė, kokie galbūt buvo jų nusistatymai. Čia buvo teisūs tik tie Sibiro urkų bendruomenės atstovai. Ar šitą knygą skaityčiau dar kartą? Tikriausiai, ne. Ar rekomenduočiau? Galbūt. Daugelis sakė, kad filmas geresnis, bet aš visiškai su tuo nesutinku. Filme nebuvo atskleista nė pusė šios knygos turinio.

Dar viena puiki autorės knyga. Viskas sudėta taip, kad vienu metu kaip ir skaitai dvi istorijas. Kartais viena įtraukia labiau, kartais kita. Vienoje pribręsta koks įvykis, o staiga peršokama į kitą laiką. Ir skubi skaityti,...

Dar viena puiki autorės knyga. Viskas sudėta taip, kad vienu metu kaip ir skaitai dvi istorijas. Kartais viena įtraukia labiau, kartais kita. Vienoje pribręsta koks įvykis, o staiga peršokama į kitą laiką. Ir skubi skaityti, kad pasiektum vietą, kuo gi baigsis tas pribrendęs įvykis kitoje istorijoje. Kai kurie siužeto vingiai buvo nuspėjami, kiti - netikėti. Labiausiai buvo gaila paskutinės aukos, nes viskas jau po truputį aiškėjo ir mirtis jau nieko nepaslėpė. Patiko, kaip Parkeris pasielgė pabaigoje, jau galvojau, kad viskas baigsis blogiau.

Kai užverti šios knygos paskutinius puslapius tikrai nelieki abejingas. Knyga pasakoja ne tik gražią draugystės ir meilės istoriją, bet ir gvildena mirties ir gyvenimo, kovos ir pasidavimo, laisvės ir "įkalinimo" klausimus apie...

Kai užverti šios knygos paskutinius puslapius tikrai nelieki abejingas. Knyga pasakoja ne tik gražią draugystės ir meilės istoriją, bet ir gvildena mirties ir gyvenimo, kovos ir pasidavimo, laisvės ir "įkalinimo" klausimus apie kuriuos retai kada susimastome. Knyga paliko įspūdį, juokiausi ir verkiau... Ir iš galvos niekaip neišėjo klausimas "Kodėl"?

Lengvas įtraukiantis kūrinukas, tuo pačiu erzinantis veikėjos skubotumas ir kvailumas, istorijos nerealumas ir painumas. Absoliučiai taiklus Vasilisos patarimas: ,,neskaityk, nes pradėjęs negali sustoti, norisi žinoti, kas...

Lengvas įtraukiantis kūrinukas, tuo pačiu erzinantis veikėjos skubotumas ir kvailumas, istorijos nerealumas ir painumas. Absoliučiai taiklus Vasilisos patarimas: ,,neskaityk, nes pradėjęs negali sustoti, norisi žinoti, kas paskui nepasiant to, kad knyga parašyta nekaip".