Tai tikriausiai jau trečioji knyga, kurią skaitau apie šią ypatingąją moterį. Ir ji vis atrodo tokia pati spalvinga ir įdomi. "Neklusnusis angelas... Marlene Dietrich legenda" skaitosi itin lengvai, yra viso labo 108 puslapių...

Tai tikriausiai jau trečioji knyga, kurią skaitau apie šią ypatingąją moterį. Ir ji vis atrodo tokia pati spalvinga ir įdomi. "Neklusnusis angelas... Marlene Dietrich legenda" skaitosi itin lengvai, yra viso labo 108 puslapių knygelė. Taigi, kaip atsirado Marlene Dietrich? O, pasirodo, labai paprastai, tiesiog susigalvojusi skambesnį vardą "Marlene". Ji visuomet buvo karštakošė, sugebanti sugundyti, viliokė, maištaujanti prieš savo motiną. Na, jei nebūtų maištavusi, šiandien, tikriausiai, nieko apie Marlene Dietrich ir nebūtume girdėję. Iš pradžių ji filmavosi reklamose, paskui, parodžiusi savo apnuogintas kojas, buvo priimta į teatrą ir viskas kaip reikiant įsisiūbavo, nepaisant visų nesklandumų, įvairiausių nesutarimų su kitais žmonėmis, ji vis tiek siekė to, ko norėjo. Išskyrus tai, kad turėjo išvykti iš savo gimtosios Vokietijos, kadangi nepritarė Hitlerio valdymui ir, juolab, nesirengė niekam padlaižiauti. Ji skynėsi kelią į šlovę, tik ar tikrai buvo laiminga? Sunku pasakyti. Ji vienu metu sugebėdavo apsukti galvas keletui vyrų ir priversti juos patikėti, jog kiekvienas iš jų yra tas vienintelis. Beje, ji visą tą laiką buvo ir ištekėjusi, bet jie su vyru mielai ėjo skirtingais meilės keliais. Marlene Dietrich buvo stipri, regis, sunkiai palaužiama asmenybė, bet kartu ir lipo per kitų žmonių galvas, bei jausmus. Tai, tikriausiai, vienas tiesiausių kelių kopti viršun.

Kažkaip užsimaniau grįžt prie poezijos, bet nujaučiu, kad tai šiuo metu nebuvo geriausias pasirinkimas, nes poezijos neskaičiau jau gerus metus. Visų pirma, eilėraščiai, esantys knygoje "Singerstraum", man pasirodė pernelyg...

Kažkaip užsimaniau grįžt prie poezijos, bet nujaučiu, kad tai šiuo metu nebuvo geriausias pasirinkimas, nes poezijos neskaičiau jau gerus metus. Visų pirma, eilėraščiai, esantys knygoje "Singerstraum", man pasirodė pernelyg proziški. Na, ne, nesu iš tų žmonių, kurie sako, jog eilėraščiai turi turėti rimą. Bet ritmą, manau, kad taip. Sunku nustatyti tą ribą tarp poezijos ir prozos, ypač šiuolaikinėje poezijoje, kai kartais eilėraštis atrodo, kaip minčių kratinys, tiesiog patirtis, istorija. Šie eilėraščiai mane palietė tik dalinai, išskyriau vos keletą, kurie man priminė mano pačios patirtis, virptelėjo vidinės stygos. Pavyzdžiui, iš galvos neiškrenta šios eilutės iš eilėraščio "Kapų lankymas": "Tavo amžiaus mergaitė, tuo metu ketverių, / vardu Eglutė, sunkvežimyje žuvo; žiūrėk, kokia didelė / jau eglė čia auga." Šios eilutės ypatingai suvirpina ir norom nenorom priverčia stabtelt. Manau, reiktų prie šio rinkinio grįžti, apskritai grįžus prie poezijos, gal jau primiršau ir kaip ją skaityti?

Nuostabi knyga! Viana vėl grįžta į miestelį, tik šį kartą su dviem savo vaikais. Jos nuostabai, iš parduotuvė likę patalpa pilna degėsių, suodžių. O miestelis šįkart kovoja su kitokį tikėjimą išpažįstančiais...

Nuostabi knyga! Viana vėl grįžta į miestelį, tik šį kartą su dviem savo vaikais. Jos nuostabai, iš parduotuvė likę patalpa pilna degėsių, suodžių. O miestelis šįkart kovoja su kitokį tikėjimą išpažįstančiais gyventojais, įtarumu ir nepasitikėjimu. Vianai tenka iš naujo vienyti žmones, net gelbėti gyvybes pasitelkiant visą savo sumanumą ir persikus :) Skaitykite ir mėgaukitės šia istorija!

Nepakartojama knyga. Nepaprastos moters Vianos kova su visuomenėje nusistatytomis normomis, standartais, klišėmis. Tačiau gebėjimas išklausyti, bendrauti su žmonėmis per šokoladą, keičia aplinkinių gyvenimus, suteikia...

Nepakartojama knyga. Nepaprastos moters Vianos kova su visuomenėje nusistatytomis normomis, standartais, klišėmis. Tačiau gebėjimas išklausyti, bendrauti su žmonėmis per šokoladą, keičia aplinkinių gyvenimus, suteikia laisvę. Žinoma, viskas ne taip paprasta ir ji su dukra turi praeiti sunkumus. Atkaklumas nugali, padeda ir naujai atsiradę draugai.

Paauglystėje labai mėgau Remarko kūrybą, perskaičiau didžiąją dalį jo kūrinių, kuriuos radau savo gimtojo miestelio bibliotekoje. Ir iki šiol, kaip vieną mėgstamiausių knygų, pasakau Remarko "Trys draugai", ji išties...

Paauglystėje labai mėgau Remarko kūrybą, perskaičiau didžiąją dalį jo kūrinių, kuriuos radau savo gimtojo miestelio bibliotekoje. Ir iki šiol, kaip vieną mėgstamiausių knygų, pasakau Remarko "Trys draugai", ji išties padėjo susidėlioti tuomet savo prioritetus, suprasti daugelį dalykų. Tačiau po kokių penkerių metų grįžusi prie Remarko, tik laiškų forma, supratau, kad jis yra vienas tų autorių, kur perskaičius savęs ieškojimo laikotarpiu (žinoma, savęs ieškome mažne visą gyvenimą, bet, šiuo atveju, omenyje turiu paauglystę, kai savęs ieškome ar apsimetame tą darantys, intensyviausiai), geriau vėliau prie jo negrįžti, nenorint sugadinti prieš tai susidariusio įspūdžio. Apie Marleną Dietrich pastaruoju metu taip pat dažnai skaitau. Tiesiog tai gaunasi natūraliai, nebandant ieškoti jos specialiai. Tai štai, kas nutinka, kai ypatingasis Remarkas įsimyli tokią kvapą gniaužusią moterį, kaip Marlena Dietrich? Lengva nuspėti, nutinka taip, kad Remarkas gerokai suvaikėja. Man šie laiškai iki vidurio knygos atrodė labai vaikiški, reikalaujantys vaikiško dėmesio, netgi priminė vaiką, trokštantį motinos. Ir tai manęs nežavėjo. Taip, žinoma, daugelis žmonių įsimylėję suvaikėja, bet šitas suvaikėjimas buvo kažkoks desperatiškas, erzinantis. Ir kaip dažnai nutinka, tik meilei istorijai pašlijus, laiškai tampa jausmingesni, įdomesni. Tiesa, gaila, jog šioje knygoje M. Dietrich laiškų beveik nėra, vos keletas. (O taip yra todėl, nes Remarko žmona, kažkuri gražuolė aktorė, iš pavydo tuos laiškus sudegino...). Iš šios knygos daugiausiai galima sužinoti apie Remarką, kuo jis sirgo, kur keliavo, koks buvo įsimylėjęs. O štai Marlena lieka paslaptimi. (Nors, tiesa, knygoje, kurią vėliau aprašysiu, skaičiau, jog Marlena Dietrich buvo labai gudri ir apsukri moteris, kuri sugebėdavo vienu metu apsukti galvas keletui vyrų ir priversti juos patikėti, jog jie vieninteliai...). Taigi, knygos išsijuosus nerekomenduoju, nebent norėtųsi pažvelgt į intymųjį, jausminį Remarko gyvenimą (tik atsargiai, kad nebūtų taip, kaip man, kad kiek nusivilsite).

Kartais pasisotinus rimtais skaitiniais, užsimanau tų lengvų moteriškų romanų su tikromis dramomis, išgyvenimais, kai skaitydama juos taip įsijaučiu, kad pradedu savo ir kitų žmonių gyvenimuose ieškoti panašumų. Tai jau...

Kartais pasisotinus rimtais skaitiniais, užsimanau tų lengvų moteriškų romanų su tikromis dramomis, išgyvenimais, kai skaitydama juos taip įsijaučiu, kad pradedu savo ir kitų žmonių gyvenimuose ieškoti panašumų. Tai jau antras šios autorės perskaitytas romanas. Jei kas paklaustų kaip jį galėčiau apibūdinti? Pasakyčiau vieną vienintelę žodį -STIPRU. Tai stipru visais aspektais. Gavau tikrą dozę išgyvenimų: nuo stiprios meilės iki išdavystės, nuo prisipažinimo iki pasiaukojimo. Šis romanas man buvo kaip geras juodas šokoladas su tikrais prieskoniais, kurie vienu metu sudirgina visus tavo skonio receptorius, o kitu metu leidžia pajusti tikrąjį skonį bei vertę.