Tai tikriausiai jau trečioji knyga, kurią skaitau apie šią ypatingąją moterį. Ir ji vis atrodo tokia pati spalvinga ir įdomi. "Neklusnusis angelas... Marlene Dietrich legenda" skaitosi itin lengvai, yra viso labo 108 puslapių...

Tai tikriausiai jau trečioji knyga, kurią skaitau apie šią ypatingąją moterį. Ir ji vis atrodo tokia pati spalvinga ir įdomi. "Neklusnusis angelas... Marlene Dietrich legenda" skaitosi itin lengvai, yra viso labo 108 puslapių knygelė. Taigi, kaip atsirado Marlene Dietrich? O, pasirodo, labai paprastai, tiesiog susigalvojusi skambesnį vardą "Marlene". Ji visuomet buvo karštakošė, sugebanti sugundyti, viliokė, maištaujanti prieš savo motiną. Na, jei nebūtų maištavusi, šiandien, tikriausiai, nieko apie Marlene Dietrich ir nebūtume girdėję. Iš pradžių ji filmavosi reklamose, paskui, parodžiusi savo apnuogintas kojas, buvo priimta į teatrą ir viskas kaip reikiant įsisiūbavo, nepaisant visų nesklandumų, įvairiausių nesutarimų su kitais žmonėmis, ji vis tiek siekė to, ko norėjo. Išskyrus tai, kad turėjo išvykti iš savo gimtosios Vokietijos, kadangi nepritarė Hitlerio valdymui ir, juolab, nesirengė niekam padlaižiauti. Ji skynėsi kelią į šlovę, tik ar tikrai buvo laiminga? Sunku pasakyti. Ji vienu metu sugebėdavo apsukti galvas keletui vyrų ir priversti juos patikėti, jog kiekvienas iš jų yra tas vienintelis. Beje, ji visą tą laiką buvo ir ištekėjusi, bet jie su vyru mielai ėjo skirtingais meilės keliais. Marlene Dietrich buvo stipri, regis, sunkiai palaužiama asmenybė, bet kartu ir lipo per kitų žmonių galvas, bei jausmus. Tai, tikriausiai, vienas tiesiausių kelių kopti viršun.

Kažkaip užsimaniau grįžt prie poezijos, bet nujaučiu, kad tai šiuo metu nebuvo geriausias pasirinkimas, nes poezijos neskaičiau jau gerus metus. Visų pirma, eilėraščiai, esantys knygoje "Singerstraum", man pasirodė pernelyg...

Kažkaip užsimaniau grįžt prie poezijos, bet nujaučiu, kad tai šiuo metu nebuvo geriausias pasirinkimas, nes poezijos neskaičiau jau gerus metus. Visų pirma, eilėraščiai, esantys knygoje "Singerstraum", man pasirodė pernelyg proziški. Na, ne, nesu iš tų žmonių, kurie sako, jog eilėraščiai turi turėti rimą. Bet ritmą, manau, kad taip. Sunku nustatyti tą ribą tarp poezijos ir prozos, ypač šiuolaikinėje poezijoje, kai kartais eilėraštis atrodo, kaip minčių kratinys, tiesiog patirtis, istorija. Šie eilėraščiai mane palietė tik dalinai, išskyriau vos keletą, kurie man priminė mano pačios patirtis, virptelėjo vidinės stygos. Pavyzdžiui, iš galvos neiškrenta šios eilutės iš eilėraščio "Kapų lankymas": "Tavo amžiaus mergaitė, tuo metu ketverių, / vardu Eglutė, sunkvežimyje žuvo; žiūrėk, kokia didelė / jau eglė čia auga." Šios eilutės ypatingai suvirpina ir norom nenorom priverčia stabtelt. Manau, reiktų prie šio rinkinio grįžti, apskritai grįžus prie poezijos, gal jau primiršau ir kaip ją skaityti?

Nuostabi knyga! Viana vėl grįžta į miestelį, tik šį kartą su dviem savo vaikais. Jos nuostabai, iš parduotuvė likę patalpa pilna degėsių, suodžių. O miestelis šįkart kovoja su kitokį tikėjimą išpažįstančiais...

Nuostabi knyga! Viana vėl grįžta į miestelį, tik šį kartą su dviem savo vaikais. Jos nuostabai, iš parduotuvė likę patalpa pilna degėsių, suodžių. O miestelis šįkart kovoja su kitokį tikėjimą išpažįstančiais gyventojais, įtarumu ir nepasitikėjimu. Vianai tenka iš naujo vienyti žmones, net gelbėti gyvybes pasitelkiant visą savo sumanumą ir persikus :) Skaitykite ir mėgaukitės šia istorija!

Nepakartojama knyga. Nepaprastos moters Vianos kova su visuomenėje nusistatytomis normomis, standartais, klišėmis. Tačiau gebėjimas išklausyti, bendrauti su žmonėmis per šokoladą, keičia aplinkinių gyvenimus, suteikia...

Nepakartojama knyga. Nepaprastos moters Vianos kova su visuomenėje nusistatytomis normomis, standartais, klišėmis. Tačiau gebėjimas išklausyti, bendrauti su žmonėmis per šokoladą, keičia aplinkinių gyvenimus, suteikia laisvę. Žinoma, viskas ne taip paprasta ir ji su dukra turi praeiti sunkumus. Atkaklumas nugali, padeda ir naujai atsiradę draugai.