Manęs knygą nesukrėtė taip, kaip kad tikėjausi. Atrodo ir nagrinėjamos situacijos buvo pakankamai rimtos, bet emocijos pritrūko kiekvienai iš jų. Kai kurios situacijos atrodo neišbaigtos, arba jų kulminacija pateikta...

Manęs knygą nesukrėtė taip, kaip kad tikėjausi. Atrodo ir nagrinėjamos situacijos buvo pakankamai rimtos, bet emocijos pritrūko kiekvienai iš jų. Kai kurios situacijos atrodo neišbaigtos, arba jų kulminacija pateikta greituoju būdu. Jau buvau susiruošusi išspausti ašarą, bet teko pasilaikyti sau :)

Esu bandžiusi nemažai skirtingų autorių detektyvų, bet dar niekas nenurungė Coben'o :) Negaliu atsižavėti jo rašymo stiliumi, kiekviena eilutė parašyta ne veltui, nei vienos jų nesinori praleisti. O ką jau kalbėti apie...

Esu bandžiusi nemažai skirtingų autorių detektyvų, bet dar niekas nenurungė Coben'o :) Negaliu atsižavėti jo rašymo stiliumi, kiekviena eilutė parašyta ne veltui, nei vienos jų nesinori praleisti. O ką jau kalbėti apie sugebėjimą viską taip "susukti". Eilinį kartą likau nustebinta pabaigos :) Dar nebuvo jo knygos, kurios baigtį ar kaltininką būčiau sugebėjusi išaiškinti pati sau :)

Tai tikriausiai jau trečioji knyga, kurią skaitau apie šią ypatingąją moterį. Ir ji vis atrodo tokia pati spalvinga ir įdomi. "Neklusnusis angelas... Marlene Dietrich legenda" skaitosi itin lengvai, yra viso labo 108 puslapių...

Tai tikriausiai jau trečioji knyga, kurią skaitau apie šią ypatingąją moterį. Ir ji vis atrodo tokia pati spalvinga ir įdomi. "Neklusnusis angelas... Marlene Dietrich legenda" skaitosi itin lengvai, yra viso labo 108 puslapių knygelė. Taigi, kaip atsirado Marlene Dietrich? O, pasirodo, labai paprastai, tiesiog susigalvojusi skambesnį vardą "Marlene". Ji visuomet buvo karštakošė, sugebanti sugundyti, viliokė, maištaujanti prieš savo motiną. Na, jei nebūtų maištavusi, šiandien, tikriausiai, nieko apie Marlene Dietrich ir nebūtume girdėję. Iš pradžių ji filmavosi reklamose, paskui, parodžiusi savo apnuogintas kojas, buvo priimta į teatrą ir viskas kaip reikiant įsisiūbavo, nepaisant visų nesklandumų, įvairiausių nesutarimų su kitais žmonėmis, ji vis tiek siekė to, ko norėjo. Išskyrus tai, kad turėjo išvykti iš savo gimtosios Vokietijos, kadangi nepritarė Hitlerio valdymui ir, juolab, nesirengė niekam padlaižiauti. Ji skynėsi kelią į šlovę, tik ar tikrai buvo laiminga? Sunku pasakyti. Ji vienu metu sugebėdavo apsukti galvas keletui vyrų ir priversti juos patikėti, jog kiekvienas iš jų yra tas vienintelis. Beje, ji visą tą laiką buvo ir ištekėjusi, bet jie su vyru mielai ėjo skirtingais meilės keliais. Marlene Dietrich buvo stipri, regis, sunkiai palaužiama asmenybė, bet kartu ir lipo per kitų žmonių galvas, bei jausmus. Tai, tikriausiai, vienas tiesiausių kelių kopti viršun.

Kažkaip užsimaniau grįžt prie poezijos, bet nujaučiu, kad tai šiuo metu nebuvo geriausias pasirinkimas, nes poezijos neskaičiau jau gerus metus. Visų pirma, eilėraščiai, esantys knygoje "Singerstraum", man pasirodė pernelyg...

Kažkaip užsimaniau grįžt prie poezijos, bet nujaučiu, kad tai šiuo metu nebuvo geriausias pasirinkimas, nes poezijos neskaičiau jau gerus metus. Visų pirma, eilėraščiai, esantys knygoje "Singerstraum", man pasirodė pernelyg proziški. Na, ne, nesu iš tų žmonių, kurie sako, jog eilėraščiai turi turėti rimą. Bet ritmą, manau, kad taip. Sunku nustatyti tą ribą tarp poezijos ir prozos, ypač šiuolaikinėje poezijoje, kai kartais eilėraštis atrodo, kaip minčių kratinys, tiesiog patirtis, istorija. Šie eilėraščiai mane palietė tik dalinai, išskyriau vos keletą, kurie man priminė mano pačios patirtis, virptelėjo vidinės stygos. Pavyzdžiui, iš galvos neiškrenta šios eilutės iš eilėraščio "Kapų lankymas": "Tavo amžiaus mergaitė, tuo metu ketverių, / vardu Eglutė, sunkvežimyje žuvo; žiūrėk, kokia didelė / jau eglė čia auga." Šios eilutės ypatingai suvirpina ir norom nenorom priverčia stabtelt. Manau, reiktų prie šio rinkinio grįžti, apskritai grįžus prie poezijos, gal jau primiršau ir kaip ją skaityti?