Baigiantis šiems skaitymo metams, pasirinkau dar vieną klasikos kūrinį. Kažkaip pati peržvelgus savo skaitytas knygas šiais metais, pajaučiau, kad tikrai "paaugau" savo supratimu apie gerą literatūrą. Todėl, nusprendžiau,...

Baigiantis šiems skaitymo metams, pasirinkau dar vieną klasikos kūrinį. Kažkaip pati peržvelgus savo skaitytas knygas šiais metais, pajaučiau, kad tikrai "paaugau" savo supratimu apie gerą literatūrą. Todėl, nusprendžiau, jei metus pradėjau skaitydama detektyvą, tai metus užbaigsiu su daug rimtesniu kūriniu. Kodėl būtent šis kūrinys vainikuos metų pabaigą? Ogi todėl, kad pastaruoju metu pradėjo patikti knygos apie senus laikus, karo laikmetį ir ne tik, apie herojus, kurių vardai dažnai būdavo linksniuojami tarp knygyno klientų, bet taip ir nebuvo apie juos skaityta. Tam pagrindą suteikė viena knyga - "Paskutinės apeigos", nuo kurios ir prasidėjo rimtos ir geros literatūros era mano skaitomų knygų sąraše. Kalbant apie šį kūrinį, tai jis neišsiskiriantis iš kitų, tačiau realistiškai vaizduojantis XIX amžiaus pabaigos Ameriką, įvairių socialinių sluoksnių šiurkščią gyvenimo realybę. Jauna mergina Kerė, kilusi iš nepasiturinčios šeimos, atvyksta į Niujorką ir pradeda savo nelengvą gyvenimo kelią, iki tampa garsia aktore. Rekomenduoju klasikos gurmanams :)

Dar viena knyga apie mirtį ir gyvenimą, apie priverstinį atsisveikinimą, apie sugebėjimą susitaikyti su tuo, kad tavo mylimas žmogus mirė. Na taip, tokių knygų yra ne viena, ir net ne dvi. Tačiau ši knyga kažkaip sugeba...

Dar viena knyga apie mirtį ir gyvenimą, apie priverstinį atsisveikinimą, apie sugebėjimą susitaikyti su tuo, kad tavo mylimas žmogus mirė. Na taip, tokių knygų yra ne viena, ir net ne dvi. Tačiau ši knyga kažkaip sugeba išsiskirti iš kitų. Iš pradžių gan sunkokai skaitėsi, net mintį kai kur pamečiau, bet po to pasakojimas įtraukė ir nepaleido iki tos pabaigos su ašaromis...

Na taip... būtent tokius žodžius ištariau (su niūria intonacija) sau, užvertusi paskutinį knygos puslapį. Ta galima ateitis, kuri aprašoma, yra visai įtikėtina, o tai dar labiau šiurpina ir neramina. Pagaliau juk pačioje...

Na taip... būtent tokius žodžius ištariau (su niūria intonacija) sau, užvertusi paskutinį knygos puslapį. Ta galima ateitis, kuri aprašoma, yra visai įtikėtina, o tai dar labiau šiurpina ir neramina. Pagaliau juk pačioje pradžioje aš džiaugiausi tokiu išradimu, kuris palengvina gyvenimą, o pagrindinė veikėja atrodė tokia teigiama. Tačiau pabaiga visai kitokia, netradicinė ir priverčianti užduoti visai rimtus klausimus ne tik sau, bet ir šiuolaikinei visuomenei, susižavėjusiai visokiomis technologijomis ir socialiniais tinklapiais.

Knyga, apie kurią skaičiau daug atsiliepimų... ji ir mano gyvenimo nesukrėtė, tačiau pamąstyti privertė. Nepaisant joje aiškiai jaučiamo niūrumo, savotiško pilkumo, liūdnumo ir lėtai vykstančio gyvenimo, knyga skaitosi...

Knyga, apie kurią skaičiau daug atsiliepimų... ji ir mano gyvenimo nesukrėtė, tačiau pamąstyti privertė. Nepaisant joje aiškiai jaučiamo niūrumo, savotiško pilkumo, liūdnumo ir lėtai vykstančio gyvenimo, knyga skaitosi lengvai, galima surasti kažką tokio, kas paliečia širdį, ką atrodo ypatingai artimai suvoki...

Pasakojimas apie mažame miestelyje gyvenančią moterį su vaikais, kuri stengiasi atsitiesti po vyro mirties. Iš pradžių skaitant darėsi nuobodoka, nes veiksmo kaip ir nebuvo, tik monotoniškas Noros gyvenimo aprašymas. Tačiau...

Pasakojimas apie mažame miestelyje gyvenančią moterį su vaikais, kuri stengiasi atsitiesti po vyro mirties. Iš pradžių skaitant darėsi nuobodoka, nes veiksmo kaip ir nebuvo, tik monotoniškas Noros gyvenimo aprašymas. Tačiau vėlesni puslapiai atskleidė drąsią ir stiprią asmenybę, nebijančią visomis įmanomomis ir kartais visuomenei nepriimtinomis priemonėmis kovoti už save ir savo vaikų saugų ir ramų gyvenimą.

Puikiai Lenkijos publikos įvertinta knyga apie paauglę mergaitę ir jos gyvenimą. Viskas Frančeskai keičiasi, kai jos mama sunkiai suserga ir ji susipažįsta su iki tol nepažinota "bobše", t.y. močiute. Be nerimo dėl motinos...

Puikiai Lenkijos publikos įvertinta knyga apie paauglę mergaitę ir jos gyvenimą. Viskas Frančeskai keičiasi, kai jos mama sunkiai suserga ir ji susipažįsta su iki tol nepažinota "bobše", t.y. močiute. Be nerimo dėl motinos sveikatos ir atsiradusios giminaitės, merginą dar domina poezija, draugai ir net pirmieji romantiški jausmai. Daug linksmų palyginimų su žinomais literatūros ir šiuolaikinės visuomenės veikėjais, todėl knyga lengvai skaitėsi ir visai patiko :)

Puiki knyga. Visgi aš visada taip atsiliepiu apie perskaitytas Haruki Murakami knygas :) Man artimas jo rašymo stilius, įdomus istorijų plėtojimas bei neapvilia sukuriami personažai. Jis - vienas mėgstamiausių mano rašytojų, o...

Puiki knyga. Visgi aš visada taip atsiliepiu apie perskaitytas Haruki Murakami knygas :) Man artimas jo rašymo stilius, įdomus istorijų plėtojimas bei neapvilia sukuriami personažai. Jis - vienas mėgstamiausių mano rašytojų, o ši knyga yra viena geriausių iš jo kūrybos. Mano galva. Didžiulės rekomendacijos :)!

Neatsimenu šios knygos iš mokyklos laikų, todėl nusprendžiau perskaityti dabar. Tai tikras holokausto liudijimas, kuriame matome, kaip keičiasi autorės pasaulis, jos vertybės, suvokimas. Man pasirodė labai įdomu, kad...

Neatsimenu šios knygos iš mokyklos laikų, todėl nusprendžiau perskaityti dabar. Tai tikras holokausto liudijimas, kuriame matome, kaip keičiasi autorės pasaulis, jos vertybės, suvokimas. Man pasirodė labai įdomu, kad keturiolikos metų mergina taip protingai mąsto, vartoja tokius terminus, kokie, atrodo, man nebūtų šovę, kai buvau tokio amžiaus. Tikrai stebina jos suvokimas, mintys, bei toks domėjimasis viskuo. Na, turbūt Aną galėtume pavadinti tikru subrendusios paauglės pavyzdžiu. Nors...jos vietomis sutelktas dėmesys į save, tas laiškas tėčiui, dėl kurio jai vėliau buvo gėda, parodo ir kitokį paauglystės etapą, kurį daugiau valdo emocijos ir dėmesio trūkumas ir tai būtent mano manymu labiau atspindi tokio amžiaus paauglius nei protingi sakiniai ar domėjimasis viskuo. Žinoma, tai yra pagirtina, tačiau ne visiems taip pavyksta. O kas man dar patiko, tai kad dienoraščio pabaigoje kalbama apie moterų teises ir kaip Ana stebisi moterų ir vyrų nelygybe. Čia ji perskaitė mano mintis - man taip pat ši tema yra labai įdomi ir diskutuotina. Apskritai, istorija ir jos dalyviai aprašyti labai išsamiai, kad galima būtų susidaryti savo nuomonę apie kiekvieną jų. Graži ir praskaidrinanti pasakojimą Anos ir Peterio jausmų linija...
Žinoma, gaila, kad jų slėptuvė buvo išduota, kad išsigelbėjo tik Anos tėtis iš viso aštuoneto... Na, bet dienoraštis buvo paskelbtas ir dabar jis yra vienas iš svarbesnių holokausto liudijimų, atspindintis visą tiesą. Rekomenduoju neskaičiusiems.