Esu T. Gerritsen knygų gerbėja. Mane žavi tai, kad ši rašytoja visada sukuria tokią istoriją, į kurią įsipainiojęs negali padėti knygos į šalį tol, kol visko neišsiaiškini. Jos detektyvai yra pilni veiksmo, netikėtumo...

Esu T. Gerritsen knygų gerbėja. Mane žavi tai, kad ši rašytoja visada sukuria tokią istoriją, į kurią įsipainiojęs negali padėti knygos į šalį tol, kol visko neišsiaiškini. Jos detektyvai yra pilni veiksmo, netikėtumo ir šiurpių nusikaltimų aprašymų. Šioje knygoje ypač detaliai atskleidžiamos žmogaus mumifikavimo subtilybės. Stebina žmogžudysčių įvykdymo būdai ir priežastys. Pasakojimas tikrai pribloškia.

Jau buvau primiršusi savo taip mėgstamus istorinius romanus. Iš tiesų - ši knyga, tai nemenkas iššūkis, vis dėlto juk knygoje daugiau kaip šeši šimtai puslapių. Bet galiu pasakyti, kad šios knygos skaitymas man visai...

Jau buvau primiršusi savo taip mėgstamus istorinius romanus. Iš tiesų - ši knyga, tai nemenkas iššūkis, vis dėlto juk knygoje daugiau kaip šeši šimtai puslapių. Bet galiu pasakyti, kad šios knygos skaitymas man visai neprailgo, atvirkščiai - knygą norėjosi skaityti, dar ir dar ir dar. Knyga mus nukelia į tuos pamirštus tamsiuosius amžius, kada moteris iš esmės neturėjo beveik jokių teisių, buvo absoliučiai priklausoma nuo vyro valdžios. Knygos pagrindinė herojė - Marocija. Čia pasakojama visa šios neeilinės moters gyvenimo istorija - nuo pat jaunų dienų iki jos mirties.
Knyga prasideda teismo procesu, Marocija, galingoji Romos senatorė teisiama už Šventosios Romos imperijos išdavimą. Šio teismo proceso metu knygos herojė prisimena visą savo praėjusį gyvenimą, kiekvieną jo tarpsnį. Nuo tada, kai būdama vos paauglė, ji motinos Teodoros interesams tenkinti atiduodama į popiežiaus rūmus ir jo guolį. Nuo tada prasideda šios jaunos moters savarankiškas gyvenimas, kur ji sau prisiekia tapti tokia galinga, kad nei vienas vyras daugiau nepajėgtų jos stumdyti. Mirus popiežiui Marocija ištekinama už šalto ir grubaus hercogo Alberiko, kur toliau tęsiasi jos kelias tikslo link - tapti galingiausia Romos moterimi. Nuo beprotiškos aistros būsimajam imperatoriui Hugo iki beribės neapykantos, ir amžinos ir nepamirštamos meilės hercogui Lando.
Labai įdomi, intriguojanti knyga. Autorius remiasi tikrais istoriniais faktais, trūkstamas grandis užpildydamas savo literatūrine fantazija.
Knyga tikrai patiks istorinių romanų mylėtojams. Man šio autoriaus stilius truputėlį primena kito mano taip pat mylimo rašytojo Mika Waltari knygas. Ypač knygą rekomenduoju perskaityti moterims ir merginoms. Tikrai nepaliks abejingų. Rekomenduoju.

Šiuo metu į rankas griebiu viską, kas susiję su naujomis (ar palyginti naujomis) žurnalistikos formomis, tad šis "thinking paper" apie auditorijos įtraukimą į žurnalistinių produktų kūrimą taip pat patraukė mano akį....

Šiuo metu į rankas griebiu viską, kas susiję su naujomis (ar palyginti naujomis) žurnalistikos formomis, tad šis "thinking paper" apie auditorijos įtraukimą į žurnalistinių produktų kūrimą taip pat patraukė mano akį.

Čia iš esmės viskas sukasi apie bendradarbiavimą tarp profesionalių žurnalistų ir auditorijos, siekiant geriau atskleisti/įdomiau papasakoti/brandžiau pažvelgti į aktualias istorijas.

Tekste tikinama, kad žiniasklaida įžengia į transformacijos laikotarpį ir kad ateityje ji neišvengiamai įgaus naujų, netikėtų formų. Nuolat pabrėžiama, kad tradicinės redakcijos susidurs su nemažais sunkumais ir privalės keisti savo verslo modelius.

Profesionalų atrinktų ir nugludintų naujienų centralizuotas skleidimas "iš aukšto" esą jau atgyveno ir dabar įeinama į decentralizuotų informacinių gijų ir mazgų fazę. Kitaip tariant, išplitęs internetas, panaikinęs geografinį aspektą ir sumažinęs informacijos sklaidos sąnaudas, įtvirtino kitokį informavimo modelį. Dabar bet kas gali informuoti, o vartotojai įgauna laisvę rinktis vartoti tokią informaciją, kokia jiems įdomi, ir ignoruoti visa kita. Taip pat yra svarbu tai, kad kiekvienas gali prisidėti tiek prie profesionalių žurnalistų, tiek prie kitų mėgėjų informacinių produktų kūrimo.

"Paskelbta istorija tampa ne galutiniu produktu, o yra tik pradinis atsispyrimo taškas. Jos esmė - sukelti diskusiją". Kitas iš didelių pokyčių - profesionalaus informacijos skleidimo restruktūrizavimas: tikinama, kad po truputį naujienų kūrimas nuo smulkmeniško informacijos rinkimo, tikrinimo, sudėliojimo ir redagavimo pereina prie atvirkštinės tvarkos "pirma publikuok - paskui redaguok".

Nors tai suteikia lankstumo ir, padedant virtualiai bendruomenei (kritika, faktų tikrinimu, papildoma informacija, naujais požiūriais), iš tiesų gali gimti geresnė istorija, vis tik, manau, iki tol didžioji dalis gaunamos "pagalbos" pasirodys besanti šlamštas (juk matome komentarus po portalų straipsniais - kiek naudos jie neša).

Be to, matau ir kitą silpną vietą - daug žmonių (ypač tų, kurie potencialiai būtų vertingiausi) taip lengvai nepritrauksi ir neišlaikysi gerinant paskelbtą istoriją iki jos optimalaus varianto.

Mano nuomone, nors šio "thinking paper" idėjos skamba gražiai, jų įgyvendinimui nematau rimto pagrindimo. Žinoma, puiku, kad internete gali gauti grįžtamąjį ryšį, vis tik geriausiu atveju (bent kol kas) profesionalų ir mėgėjų žurnalistų bendradarbiavimas suveiktų TIK TAM TIKROMS istorijoms. Galiausiai nepamirškime, kad toks darbo modelis itin imlus laikui. Kažkaip abejoju, kad ir taip darbu užsivertę bei su laiku nuolat lenktyniaujantys žurnalistai sutiktų į kiekvieną didesnį savo darbą įtraukinėti virtualius pagalbininkus. Jei kas nors Lietuvoje bandytų imtis tokios iniciatyvos, tai veikiausiai greitai žlugtų (nors norėčiau būti neteisi).

Kitas aspektas - neatmetu galimybės, kad atsirastų nemažai pokštininkų ir piktavalių, kurie tiesiog pasiųstų žurnalistus vaikytis vėjo laukuose. Būtų įdomu pamatyti, kaip tai veiktų Lietuvoje, bet, matyt, tam reikėtų pakankamai brandžios visuomenės. Deja, nemanau, kad jau tokiais tapome.

Į argumentą, kad "juk internetas globalus ir kam apsiriboti Lietuva?", atsakysiu, kad komunikacija anglų kalba didžiajai daliai vyresnių žmonių būtų problema, tada pasišovęs tokį žurnalistinį modelį išbandyti žurnalistas netektų vertingos potencialios auditorijos dalies. Aišku, tada būtų galima kurti dvi platformas, bet tai vėlgi reiškia išaugusias laiko sąnaudas. Įdomu, bet tik tiek...

Aišku, gali būti įvestos įvairios vartotojų reputacijos sistemos, kitų proceso dalyvių reitingavimas, pasitikėjimo rodikliai ir visa kita, bet čia yra jau ne tokie trumpi procesai, tad, jei straipsniui turi savaitę, ši praktika vargiai pasiteisintų. Galbūt tai galėtų būti geras dalykas tiriamajai žurnalistikai, bet juk žinome jos padėtį Lietuvoje - ambicingų projektų itin maža.

Aš tikrai galiu sutikti, kad vartotojai tradicinei žiniasklaidai suteiks vis daugiau informacijos ir komunikacija tarp rašančiųjų ir skaitančiųjų taps kur kas glaudesnė, vis tik ateities nepieščiau tokiomis vaiskiomis spalvomis. Tradicinei žiniasklaidai bendradarbiavimo modelių ieškoti tikrai reikės, bet - bent jau kol viskas išsigrynins - tikriausiai sulauksime daug chaoso, bevertės informacijos, pykčių ir frustracijos.

Apibendrinant, mano skoniui tekstas atrodė per daug optimistiškas ir naivus, nors gerų idėjų ir atradau. Tiesa, kadangi šiam tekstui daugiau nei dešimt metų, dalį skyrių, besigilinančių į technologinius aspektus, pasakojančius, kaip visa tai galėtų atrodyti realybėje, galima praleisti. Daug kas nebeaktualu. Tiesa, principai išlieka (be to, visai įdomus tas "istorinis" kontekstas, kaip apie tam tikrus dabar mums įprastus dalykus galvota tūkstantmečio pradžioje; įdomu, bet realiai nelabai naudinga...).

Jei kam nors įdomi, šią studiją (?) galima rasti čia: http://www.hypergene.net/wemedia/down... (laisvas legalus platinimas)