Kad ir kaip mėgstu Jo Nesbo ir jo pagrindinį veikėją Harį Hūlę, bet šią knygą skaičiau turbūt ilgiausiai iš pastarųjų autoriaus parašytų knygų. Pradžia buvo tikrai verta dėmesio: netrūko aštraus siužeto, šiurpių...

Kad ir kaip mėgstu Jo Nesbo ir jo pagrindinį veikėją Harį Hūlę, bet šią knygą skaičiau turbūt ilgiausiai iš pastarųjų autoriaus parašytų knygų. Pradžia buvo tikrai verta dėmesio: netrūko aštraus siužeto, šiurpių nusikaltimo scenų, daugybės veikėjų ir nežinios, kaip ir dėl ko įvyko vienas ir kitas nusikaltimas. Tačiau vėliau knyga tapo labai ištempta ir darėsi nuobodu skaityti, nes atrodo, kad ir pats Haris Hūlė mažai dominavo tiriant padarytus nusikaltimus. Jis lyg tapo antraeiliu veikėju ir vietą užleisdavo kitiems savo kolegoms. Šioje dalyje Haris Hūlė pasirodė kiek kitoks: nuolatos vartojantis ne tik alkoholį, bet ir narkotikus, susipainiojęs savo jausmuose tarp mylimos moters Rakelės ir jam dėmesį rodančios kolegės, mylintis ir gerbiantis savo tėvą, kuris guli mirties patale ir galiausiai užsimenantis apie savo mylimą rašytoją Bukovskį. Skaitydama susidariau įspūdį, kad jis lyg ir bando susitapatinti su mėgiamu rašytoju, gyventi tą šelmišką bei palaidą viengungio gyvenimą. Jei ne Haris Hūlė su savo lakoniška vaizduote ir analitiniu protu, tai šios dalies būčiau ir neperskaičius.

Knyga patiko. Pabaigoje paliko klaustukų, kaip gi susiklostys veikėjų gyvenimai. Knygos pabaigoje kaip ir padėtas daugtaškis, norėtųsi dar kažkokio tęsinio. Pats knygos dėstymas, kai pasakojama iš skirtingų veikėjų...

Knyga patiko. Pabaigoje paliko klaustukų, kaip gi susiklostys veikėjų gyvenimai. Knygos pabaigoje kaip ir padėtas daugtaškis, norėtųsi dar kažkokio tęsinio. Pats knygos dėstymas, kai pasakojama iš skirtingų veikėjų pozicijų, padėjo suprasti veikėjų veiksmus ir poelgių motyvus. Kartais susimąstydavau, kaip žmonės leidžia viskam tekėti savo vaga: socialinė darbuotoja niekada neužsuka neįspėjusi į globėjų šeimą, nepasikalba su globojamos mergaitės mokytojais, nors globėjas tvirtina, kad ji mokosi blogai, vyras patiki, kad žmonai viskas gerai ir nesikreipia į specialistus pagalbos. Atrodo, kad keli poelgiai galėjo išjudinti viską ir visų gyvenimai būtų susiklostę visiškai kitaip. Na, bet nebūtų tokios knygos.

Visai netikėtai, knyga patiko :) graži meilės istorija tarp dviejų teisininkų, tarsi ir nemėgstančių vienas kito, bet konkuruojančių atvirai ir slapta besižavinčių vienas kitu. Viską pasunkina, o kartu ir išsprendžia tam...

Visai netikėtai, knyga patiko :) graži meilės istorija tarp dviejų teisininkų, tarsi ir nemėgstančių vienas kito, bet konkuruojančių atvirai ir slapta besižavinčių vienas kitu. Viską pasunkina, o kartu ir išsprendžia tam tikros karjeros aplinkybės. Pasirodo galima sukurti gražią paprastą romantišką istoriją be šiuo metu tokių populiarių sekso scenų :)

Paskutiniu metu skaitydama gan įvairią literatūrą, mintimis sugrįždavau prie to, kad reiktų perskaityti kažką iš lietuvių literatūros. Jei ir buvo kas skaityta, tai jau lietuvių klasika tapę kūriniai, kurie mokykloje buvo...

Paskutiniu metu skaitydama gan įvairią literatūrą, mintimis sugrįždavau prie to, kad reiktų perskaityti kažką iš lietuvių literatūros. Jei ir buvo kas skaityta, tai jau lietuvių klasika tapę kūriniai, kurie mokykloje buvo privalomų kūrinių sąraše. Ilgai nesvarstydama ir bandydama užpildyti spragas lietuvių literatūroje, vietoj to, kad paimčiau kažkurio gerai žinomo lietuvių autoriaus kūrinį, paėmiau visiškai jaunos rašytojos Akvilinos Cicėnaitės "Tylos istorija". Kodėl būtent jį? Patraukė dėmesį skambus knygos pavadinimas, nes realiai pagalvojus, iš tikrųjų kartais tyla gyvenime daugiau pasako nei kad reikia. Šis knygos viršelis su moters veidu ant jo, privertė mane pasinerti į tikrą lietuvišką romaną, kuriame pagrindinės veikėjos yra moterys.Visos labai skirtingos ir savitos, tikros lietuviškų tradicijų puoselėtojos, mylinčios ir kenčiančios, laukiančios ir nesulaukiančios, tvirtos ir nepalaužiamos ir žinoma jos tik Moterys - silpnoji lytis vyrų akimis. Skaitydama šį kūrinį regėjau sovietmečio vaizdus, nuo kurių ir prasideda pats pasakojimas, kurio metu meilė Tėvynei ir meilė savo artimui buvo pati gražiausia vertybė, gimusi tikro lietuvio širdyje, kur šeima buvo pats svarbiausias aspektas kiekvieno žmogaus gyvenime. Kūrinys lyg kinematografinis filmas keliaujantis per laikotarpius, kiekviename iš jų atskleisdamas kiekvienos herojės paveikslą, tuo pačiu parodydamas, kas tuo metu buvo svarbiausia kiekvienai iš jų. Viskas taip subtiliai ir skoningai bei tikroviškai pateikta, jog atrodo lyg skaityčiau pačios autorės ir jos artimųjų išgyventą istoriją. Vietomis skaitydama išgyvenau tikras, nesuvaidintas emocijas - teko nubraukti ir vieną kitą ašarą. Autorei dedu didelį pliusą už tai, kad mano nuomone, tai yra puikus debiutas kaip pirma knyga suaugusiems. Ir perskaičius šį kūrinį belieka tik pritarti, kad tyla yra geriausias atsakymas, į taip ir neužduotą klausimą.