Užvertusi paskutinį šios knygos puslapį - ilgesingai atsidusau.. Iš dalies man smagu, jog pagaliau kartu su seserimis sužinojau tiesą apie tėvą Atlantą bei kiekvienos iš seserų atsiradimą šioje šeimoje. Tačiau tuo pačiu...

Užvertusi paskutinį šios knygos puslapį - ilgesingai atsidusau.. Iš dalies man smagu, jog pagaliau kartu su seserimis sužinojau tiesą apie tėvą Atlantą bei kiekvienos iš seserų atsiradimą šioje šeimoje. Tačiau tuo pačiu man ir liūdna, nes metas stsisveikinti su šia serija. Tikiu, jog tiems, kurie skaitėte šią knygų seriją, Lucinda taip pat kaip ir man, padovanojo nuostabų laiką su šiomis knygomis. Jas skaitant man neprailgo nei viena skaitymo minutė.
Šioje knygoje pagaliau sužinojome visą Atlanto gyvenimo isroriją pradedant jo vaikyste ir užbaigiant išėjimu iš šio pasaulio. Buvo smagu iš arčiau susipažinti su šia paslaptinga asmenybe. Paaiškėjo, jog tai didelės širdies bei gyvenime daug neteisybės patyręs vyras, kuris visą savo meilę atidavė ne kam kitam, o savo dukterims.

Pirmasis Eridano leidyklos Konano serijos tomas. Išleistas 2001 metais, tad vertimas, ypač pirmojoje pusėje, pastebimai stokojantis Taip ir nesupratau, ar čia grynai originalus autoriaus kūrinys, ar vienas iš tų perrašytų po jo...

Pirmasis Eridano leidyklos Konano serijos tomas. Išleistas 2001 metais, tad vertimas, ypač pirmojoje pusėje, pastebimai stokojantis Taip ir nesupratau, ar čia grynai originalus autoriaus kūrinys, ar vienas iš tų perrašytų po jo mirties. Vienaip ar kitaip, senas ir sunkiai konkuruojantis su šiuolaikiškesnėmis fantastininėmis knygomis, tik gal įdomus kaip vienas iš kai kurių tendencijų pradininkų.

Mano manymu, bene vienintelis tikrai dėmesio vertas dalykas šioje knygoje - vaizdingi aplinkos aprašymai. Siužetas ir veikėjai buvo gana sausi, todėl ne itin įdomūs. Konanas - raumenų kalnas, pasižymintis ypač didele jėga, drąsa, aistra kautynėms bei moterims (visoms gražioms moterims, ne tik savo išrinktajai Belitai), ir prastai veikiančiu moraliniu kompasu. Tai ne joks už teisybę kovojantis herojus. Labiau antiherojus. Be skrupulų gali išskersti visą prekybinį laivą. Civilizacija jam nepatinka, mirčių negedi, nes vistiek visi mirs anksčiau ar vėliau. Pats save laiko vagimi, valkata, piratu ir nuotykių ieškotoju. Priešai jo bijo, draugai garbina vos sutikę, gražuolės kabinasi ant kaklo, irgi vos sutikusios.
"Visame pasaulyje nėra tokio vyro kaip tu, Konanai. Padaryk mane savo verge, ir aš būsiu laiminga, kaip niekada anksčiau."
Skamba kaip iš kokios meksikiečių telenovelės 😄

Moterys knygoje iš pirmo žvilgsnio atrodo atiprios ir savarankiškos, nes jos - aukšto rango žynės, karžygės princesės, ar piratų laivo kapitonės, bet tikroji jų paskirtis yra kabintis Konanui ant kaklo, būti egzotiškomis gražuolėmis, ir taip skaitytojui pabrėžti jo išskirtinį patrauklumą. Gal tai ir buvo kažkas progresyvesnio knygos parašymo laikais, bet dabar tai įspūdžio tikrai nedaro.

Man kūrinys galutinai nusileido į dugną, kai apie vieną karžygę veikėją, kuriai Konanas aiškino, kad ji jam kaip sesuo ir pan., jis sumintijo taip:
"Nebūtų šalia jos žemiečių, kurie to tikrai nenorėtų pamatyti, jis paprasčiausiai pamirštų visokius mandagumus ir ją išprievartautų."
Ką ir bepridursi. Senų laikų "male power fantasy" kvadratu.

Taigi, šią knygą rekomenduočiau tik labai susidomėjusiam ar smalsiam skaitytojui, nebijančiam nusivilti.

Sebastianas Belis atsibunda miške visai pasimetęs, be atminties, sužalotas, su vienintele mintimi galvoje: „Ana“. Jam reikia išgelbėti Aną, nes kažkoks vyras ją nusivijo mišku ir po to girdėjosi šūvio garsas, o paskui...

Sebastianas Belis atsibunda miške visai pasimetęs, be atminties, sužalotas, su vienintele mintimi galvoje: „Ana“. Jam reikia išgelbėti Aną, nes kažkoks vyras ją nusivijo mišku ir po to girdėjosi šūvio garsas, o paskui tas pats vyras jam numetė kompasą ir liepė eiti į rytus. Bet kas ta Ana? Jis nė pats to nežino.

Atrodė, kad visa knyga ir suksis apie tai, kaip Belis atgaus atmintį, ir tada dėliosis visas paveikslas. Pirmas skyrius ir buvo visas apie daktarą Belį. Bet atėjo antra diena ir veikėjas atsibudo kaip liokajus.

Tada pasirodo Maro daktaras ir paaiškina veikėjui bei skaitytojui, kad reikia išaiškinti žmogžudystę: kas nužudo Eveliną Hardkesl; tada ateiti prie ežero 23val ir įvardinti žudiką. Tam veikėjas turi aštuonis skirtingus kūnus. Jeigu žudikas nebus įvardintas, istorija suksis vėl ratu, kol užduotis bus įvykdyta.

Tad skirtinga diena, skirtingas veikėjo kūnas. Kai kas kartojasi, nes veikėjai persipina dienoje, kai kas aiškėja, kai kas įtraukiama naujo ir paklaidina dar labiau. Be to, veikėjas ne vienas toks. Yra ir kiti, kurie nori ištrūkti iš Blekhito ir turi padaryti tą pačią užduotį. Yra intriga: kuo galima pasitikėti, kas tavimi naudojasi, gal visi naudojasi. Išaiškinti žmogžudystę ir įvardinti žudiką gali tik vienas.

O dar yra įtraukiamas Vežikas, kuris medžioja herojaus šeimininkus ir juos žudo. Tad atsiranda baimės elementas.

Ir kas ta Ana?

Prie dabartinių įvykių dvare dar yra ištraukiamas vienas senas įvykis, devyniolikos metų senumo. Tada dalyvavo tie patys svečiai ir dabar sukviesti tie patys, tad nagrinėjant Evelinos Hardkesl ryšius ir santykius su aplinka, išlenda senos šeimos paslaptys, kurios pasakojimui suteikia dar daugiau painumo.

Žodžiu, painumo čia sočiai iki pačios pabaigos.

„- O jeigu ją išgelbėsiu, kas tada?
- Nemanau, kad tai įmanoma, ir bijau, kad šios pastangos tik apsunkintų tavo tyrimą, tačiau mano pasiūlymas galioja bet kokiu atveju. Vakar, kaip ir visais ankstesniais vakarais, Evelina buvo nužudyta. Net jeigu tu ją šiandien išgelbėsi, šio fakto tai nepakeis. Įvardink man žmogų, kuris nužudo ar planuoja nužudyti Eveliną Hardkesl, ir aš tave išvaduosiu.“ (192 p.)

Antroji knyga pasakoja apie antrąją seserį Alę, kurios šaknys ją nuveda muzikos keliu į Norvegiją. Atrodo, kad įvykiai lyg ir nuspėjami, taškus lengva sujungti, bet net ir tai nei kiek nenumuša to įdomumo, kuris tirpdo...

Antroji knyga pasakoja apie antrąją seserį Alę, kurios šaknys ją nuveda muzikos keliu į Norvegiją. Atrodo, kad įvykiai lyg ir nuspėjami, taškus lengva sujungti, bet net ir tai nei kiek nenumuša to įdomumo, kuris tirpdo puslapius.

Ar Jums patinka knygos, kurios neduoda užmigti ir nori vis gilintis ir gilintis, kurios turi tiek daug kontekstų, kad nejučia pasimeti ir matai jau romano galą su visiškai netikėta pabaiga ir ją perskaitęs vėl nori skaityti iš...

Ar Jums patinka knygos, kurios neduoda užmigti ir nori vis gilintis ir gilintis, kurios turi tiek daug kontekstų, kad nejučia pasimeti ir matai jau romano galą su visiškai netikėta pabaiga ir ją perskaitęs vėl nori skaityti iš pradžių? Tai apie knygą “Rožės vardas”.
Tai istorinis romanas apie Viduramžius, kurių išmintis, literatūra, menas, mąstymas labai susiję su šiais laikais. Romano ašis - vienuolyno gyvenimas, kuris susitinka su įvairiais iššūkiais: į religinį gyvenimą pradeda ateiti pasaulietinė valdžia, vyksta religinis disputas, kurio metu kalbama apie vienuolių neturtą ir iškyla daug diskusijų tarp įvairių vienuolijų. Romano vedantieji - Viljamas ir jo mokinys Adsas- turi ypatingą užduotį vienuolyne - išsiaiškinti kodėl žiauriai žūsta vienuoliai ir kodėl visų akys krypsta į vienuolyno biblioteką? Viduramžių bibliotekos išskirtinės, nes ten daug laiko praleisdavo vienuoliai perrašinėdami įvairias knygas ir raštus. Tad neatsitiktinai visas veiksmas ir vyksta šalia bibliotekos ar pačioje bibliotekoje. Diskutuojama kur yra filosofijos ir tikėjimo ribos ar jos viena kitą papildo ar kaip tik priešina?
Knygoje gausu apmąstymų: “Išjuokdami blogį nesame pasiryžę jo nugalėti, o išjuokdami gėrį nepripažįstame galios, kurios dėka gėris sklinda pats savaime”, “Bijok pranašų ir tų, kurie pasiryžę mirti už tiesą, nes dažniausiai jie nusiveda į mirtį ir daugelį kitų, neretai netgi stumteli pirma savęs, o kartais - vietoj savęs.” Ir daugelis kitų pasakymų, kurie lieka atmintyje.
Ar lengva skaityti? Pirmus 100 puslapių tikrai sunku, bet kas perskaito juos, tada perskaitys ir visą knygą. Gali pasirodyti puikus ir intriguojantis detektyvas, bet po to suprasite, jog čia jo mažai, jog pagrindinė romano mintis - tai pats gyvenimas, jo iššūkiai, laikų kaita ir vertybių amžiškumas. Knygos gale - puikus autoriaus pamąstymas apie romaną: “Moralas: įkyrios mintys egzistuoja, jos niekada nebūna kieno nors asmeniškos, knygos kalbasi tarpusavyje, ir tikras policijos tyrimas turi įrodyti, kad kalti esame mes.”