Pastaruoju metu išleista tiek daug įvairiausių pasakojimų apie karą ir to laiko žmones, kad sunku surasti kažką kitokio ir įstringančio giliau. "Griuvėsių mergaitė" man buvo viena iš tų kitokių, kitaip pasakojančių...

Pastaruoju metu išleista tiek daug įvairiausių pasakojimų apie karą ir to laiko žmones, kad sunku surasti kažką kitokio ir įstringančio giliau. "Griuvėsių mergaitė" man buvo viena iš tų kitokių, kitaip pasakojančių apie išgyvenimą, drąsą ir meilę.

Pirmiausia, kas papirko mane šioje istorijoje - Kerės ir jos tėčio ryšys. Besąlygiškas atsidavimas, pasitikėjimas bei tikėjimas vienas kitu ir meilė. Nors buvo ir nekalbadienių tarp Kerės ir jos tėvo, tačiau nepaneigsi jų...

Pirmiausia, kas papirko mane šioje istorijoje - Kerės ir jos tėčio ryšys. Besąlygiškas atsidavimas, pasitikėjimas bei tikėjimas vienas kitu ir meilė. Nors buvo ir nekalbadienių tarp Kerės ir jos tėvo, tačiau nepaneigsi jų ryšys - kažkas nepaprasto.
Aš pati asmeniškai niekad nebuvau didelė teniso gerbėja ir juo smarkiai nesidomėjau, tačiau šią knygą buvo skaityti net labai įdomu ir dabar jaučiuosi praplėtusi savo žinias bei daugiau sužinojusi apie teniso pasaulį.
Autorė puikiai praskleidė šydą ir mums parodė, kaip iš tiesų jaučiasi tenisininkai, kurie visą laiką gyvena treniruočių ritmu ir kokia yra svarbi disciplina. Taip pat skaitydama atrodo galėjau justi Kerės nusivylimą pralaimėjus varžybas. Tuomet ją valdė pergalės troškimas bei noras būti geriausia. Džiaugiuosi, jog ši moteris vėliau suprato, jog tai nėra svarbiausia. Geriau vėliau, negu niekada.
Manau, jog ši istorija tikrai patiks mylintiems bei besidomintiems tenisu, o galbūt ir tiems, kurie kaip ir aš, su juo neturi nieko bendro 🎾

Knyga, kurią skaičiau yra sudaryta iš dviejų tomų. Pirmas tomas pilnai užbaigtas. Antras buvo rašomas tada, kai jau buvo išleistas pirmasis tomas. Bėda ta, kad rankraštis nebaigtas. Leidinio, kurį skaičiau (išleistas 1954...

Knyga, kurią skaičiau yra sudaryta iš dviejų tomų. Pirmas tomas pilnai užbaigtas. Antras buvo rašomas tada, kai jau buvo išleistas pirmasis tomas. Bėda ta, kad rankraštis nebaigtas. Leidinio, kurį skaičiau (išleistas 1954 m.), antras tomas iš viso sudėliotas iš gabaliukų, daug kur trūksta skyrių. Pasirodo, kad prieš mirtį rašytojas turėjo daug vidinių kovų ir sudegino savo antrąjį tomą. Tai skaitytojui liko tik nuotrūpos iš rastų juodraščių. Labai gaila, nes antrame tome labiau atsiskleidžia pagrindinis herojus Čičikovas, jo vertybių gama ryškėja ir visas veikimas bei daugiau veiksmo, daugiau aplinkybių, daugiau skirtingų veikėjų. Nežinau, gal naujuose leidiniuose tas trūkstamas tekstas atkurtas, bet man teko skaityti tik rankraščio rastas dalis.

Nesuprantu, koks talentingas šitas rašytojas. Kas jis buvo? Gal koks žmonių analitikas, stebėtojas, kiaurai matantis kitus žmones? Čia beveik vadovėlis dabartiniam žmonių elgesio tyrinėtojui. Nori paskaityti apie šykštų žmogaus tipą, prašau, tau čia toks portretas pateiktas su aplinkos detalėmis, su kalbos maniera, su sielos vingrybėmis. Nori paskaityti apie nevykėlio tipą, prašom, ir tas išnagrinėtas. Tiek skirtingų charakterio žmonių ir jie tokie gilūs, tikri. Aš nesuprantu, kaip taip įmanoma smulkiai, gyvai, tiksliai su visomis detalėmis ir dialogais sukurti personažus, kurie yra visai kitokie nei tu. Gal čia ir yra talentas.

Rašoma, kad Gogoliui pagrindinis vaizdavimo dalykas buvo Rusijos dvarininkija ir baudžiavinė santvarka. Kūrinys kliuvo ir tuometinei cenzūrai, nes turėjo antibaudžiavinę prasmę. Valstiečių pardavimas kaip prekė? Kas apie tai garsiai kalba? Pats kūrinys yra satyra. Rašytojas naudoja įžvalgų ir švelnų humorą.

„Po užkandžio buvo pietūs. Čia geraširdis šeimininkas tiesiog galvažudžiu pavirto. Vos pastebėdavo, kad kas turi tik po vieną gabalą – tuojau pridėdavo jam antrą, tardamas: „Be poros nei žmogus, nei paukštis negali gyventi pasaulyje.“ Kas jau turėjo du – įversdavo jam trečią, sakydamas: „Kas čia per skaičius du? Juk dievas trejybė.“ Jei svečias suvalgydavo tris, jis tuojau: „Kas gi yra matęs vežimą trimis ratais? Kas gi stato pirkią trimis kampais?“ Keturiems irgi turėjo jis priežodį, penkiems – taip pat. Čičikovas suvalgė ar tik ne dvylika gabalų ir galvojo: „Na, dabar šeimininkas nieko nebepritaikys.“ Bet kur tau! Šeimininkas nė žodžio netaręs, padėjo jam į lėkštę nugarinę dalį veršiuko, kepto ant iešmo, su inkstais, ir dar kokio veršiuko!
- Dvejus metus pienu auginau, - tare šeimininkas, - kaip sūnų popsčiau!
- Negaliu, - tarė Čičikovas.
- Jūs paragaukite, o tada sakykite, negaliu!
- Netilps, vietos nėra.
- Juk ir cerkvėje nebuvo vietos, o įėjo gorodničius, ir atsirado. O jau tokia spūstis buvo, jog obuoliui nukristi nebuvo vietos. Jūk tik pamėginkite: šitas gabalas – taip pat gorodničius.“ (346p.)

“- Leiskite man, didžiai gerbiamasis, grįžti prie nutraukto pokalbio temos, - tare Čičikovas gerdamas dar vieną stikliuką avietinės, kuri ištikrųjų buvo puiki. – jeigu, sakykime, aš įsigyčiau tą dvarą, kurį jūs teikėtės paminėti, tai per kiek laiko, ar greit galėčiau praturtėti iki tokio laipsnio…
- Jeigu jūs norite, - rūsčiai ir griežtai pertraukė itin suirzęs Kostanžoglas, - praturtėti greitai, tai jūs niekuomet nepraturtėsite; jei norite praturtėti, nesiteiraudamas laiko, tai praturtėsite greitai.
- Matai, kaip! – tarė Čičikovas.
- Taip,- tarė Kostanžoglas trūkčiojamai, lyg pykdamas ant paties Čičikovo, - reikia mylėti darbą. Kitaip nieko neišeis.“ (370 p.)