Sveika, Brazilija! Šia skambia fraze, Lucinda Riley romano veiksmas mane nukėlė į egzotiškąją ir spalvingąją Braziliją. Romanas mano rankose atsidūrė po to, kai prieš keletą savaičių pasirodė trečioji šios autorės...

Sveika, Brazilija! Šia skambia fraze, Lucinda Riley romano veiksmas mane nukėlė į egzotiškąją ir spalvingąją Braziliją. Romanas mano rankose atsidūrė po to, kai prieš keletą savaičių pasirodė trečioji šios autorės knyga apie tas pačias septynias seseris, kuriai kiekvienai iš jų yra skiriama atskira knyga. Pasaulyje populiari autorė jau spėjusi susilaukti didelio skaitytojų dėmesio, Lietuvoje ne ką mažiau taip pat yra skaitoma. Būsiu atvira, nesu aš didelė šios autorės gerbėja, bet norėdama tikros šeimos dramos, tikrų išgyvenimų ir jausmų, veiksmo, kuris kiekvienoje knygoje vyksta vis skirtingoje šalyje, neatmetu galimybės pasiimti ir perskaityti vieną kitą šios autorės knygą. Todėl, atėjus šaltiems rudens vakarams, nusprendžiau toliau tęsti pažintį su Lucinda Riley ir jos kūriniu. "Septynios seserys. Majos istorija" - romanas apie Mają, pirmąją iš septynių seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždžių vardais. Maja - vyriausia iš šešių įvaikintų seserų. Nenoriu pasakoti viso siužeto, nes po to nebus įdomu skaityti, bet pasakysiu tiek, kad istorija galbūt iš šalies atrodo pasikartojanti kaip visuose šeimos dramose, tačiau pradėjus skaityti su kiekvienu puslapiu taip įtraukia ir darosi įdomu, kad atrodo laikas sustoja ir tu pats dalyvauji tuose veikėjų gyvenimuose. Paįvairindama knygos siužetą autorė kaip kokia profesionali dailininkė herojų likimus, išgyvenimus piešia Ženevoje, Paryžiuje, Brazilijoje. Būtent Brazilijoje ir prasideda Majos istorija: iš laiškų ir susitikimų ji atkuria jaudinančią savo prosenelės praeitį ir sužino tolimesnį savo likimą. "Nieku gyvu neleisk, kad tavo likimą nulemtų baimė". Matyt šis kažkada įrašytas palinkėjimas knygos herojei ir davė postūmį rasti savo tikrąją laimę. O aš palinkėsiu šią knygą skaityti tiems, kurie ar kurios tiki romantika, mėgsta pasvajoti tyliai, nori tikrų jausmų karuselės, kuriems šeima - tai ne tik penkių raidžių žodis, bet kažkas tokio, ko neįmanoma apsakyti ar aprašyti. Tikrų ir nesuvaidintų jausmų, jums, mielieji, skaitant šią knygą :)

Paėmiau į rankas Hario Poterio knygas, nes gailiuosi, kad to nepadariau vaikystėje. Tiesą pasakius mane antroji Hario Poterio knyga labai nustebino, nes buvo labai daug vietų, kurios visai ne taip parodytos filme. Todėl buvo tik...

Paėmiau į rankas Hario Poterio knygas, nes gailiuosi, kad to nepadariau vaikystėje. Tiesą pasakius mane antroji Hario Poterio knyga labai nustebino, nes buvo labai daug vietų, kurios visai ne taip parodytos filme. Todėl buvo tik įdomiau skaityti.

Įdomi savo istorija ir mintimis, išgyvenimais ir sprendimais. Tėvai padaro viską kad išgyventų, bet vėliau gryžta ten, kur visko neteko. Iš jų išplėšė Tėvynę, bet jie išplešia Tėvynę iš dukters ir to nepripažysta...

Įdomi savo istorija ir mintimis, išgyvenimais ir sprendimais. Tėvai padaro viską kad išgyventų, bet vėliau gryžta ten, kur visko neteko. Iš jų išplėšė Tėvynę, bet jie išplešia Tėvynę iš dukters ir to nepripažysta (gal labiau - stengiasi ignoruoti). Tikėjausi ilgesnės pabaigos, tęsinio su Vokietija, bet yra kaip yra.

Pagrindinė priežastis kodėl ėmiausi šios knygos – ji dažnai minima kituose kūriniuose. Dažnai kiti veikėjai lyginami su „Vėtrų kalno“ Ketrina ir Hitklifu.
Žinau, kad šią knygą esu skaičiusi anksčiau, dar mokyklos...

Pagrindinė priežastis kodėl ėmiausi šios knygos – ji dažnai minima kituose kūriniuose. Dažnai kiti veikėjai lyginami su „Vėtrų kalno“ Ketrina ir Hitklifu.
Žinau, kad šią knygą esu skaičiusi anksčiau, dar mokyklos laikais, tačiau visai neprisiminiau aprašomos istorijos. Žinojau, tik kad bus nelaiminga meilė ir pamišėlis Hitklifas.
Kas labai stebino šioje knygoje – tai veikėjų ligotumas ir ankstyvos mirtys. Hindlis, Ketrina ir Izabelė miršta labai jauni. Moterys palieka visai mažus savo vaikus (Ketrina ką tik gimusią Ketę, o Izabelė – vienuolikmetį - Lintoną).
Knyga neįprasta tuo, kad nėra gerų ir blogų veikėjų. Jie visi pikti, pagiežingi. Dialogai kupini pašaipos, įžeidinėjimų. Visą laiką kuriama niūri nuotaika.
Pabaiga kiek netikėta ir šviesesnė, nei visa knyga.

Knygos pasakotojos – trys moterys. Reičelė, kuri kasdien priemiestiniu traukiniu važiuoja į darbą Londone ir atgal. Megana – moteris, kurią Reičelė kasdien mato viename iš namų, kuriuos pravažiuoja. Ana – buvusio...

Knygos pasakotojos – trys moterys. Reičelė, kuri kasdien priemiestiniu traukiniu važiuoja į darbą Londone ir atgal. Megana – moteris, kurią Reičelė kasdien mato viename iš namų, kuriuos pravažiuoja. Ana – buvusio Reičelės vyro Tomo naujoji žmona, kurios namus Reičelė taip pat pravažiuoja kasdien.
Skaitant knygą jautėsi įtampa. Nors skaitant atrodo, jog visa pasakojimo eiga aiški, kiekvieną kartą siužetas nukrypsta visiškai kita linkme. Norėjosi versti puslapį po puslapio, kad greičiau paaiškėtų istorijos atomazga.

Sakyčiau prasčiausia man skaityta Jo Nesbo knyga. Kažkaip nebuvo didelės intrigos ir įtampos. Tokia gan paprasta ir nuspėjama istorija. Nors rašo, kad tai romano Kraujas ant sniego tęsinys, neradau aš jokio tęstinumo,...

Sakyčiau prasčiausia man skaityta Jo Nesbo knyga. Kažkaip nebuvo didelės intrigos ir įtampos. Tokia gan paprasta ir nuspėjama istorija. Nors rašo, kad tai romano Kraujas ant sniego tęsinys, neradau aš jokio tęstinumo, išskyrus vieną vardą Žvejys. Kuris siužete mažai ir figūravo.

Trumpas ir labai įtraukiantis romanas apie samdomą žudiką Ulavą, kuris labai greitai įsimyli.
Šį kartą jo užduotis – nužudyti užsakovo žmoną Koriną, nes ji susirado meilužį. Ulavas ėmęsis šios užduoties ima...

Trumpas ir labai įtraukiantis romanas apie samdomą žudiką Ulavą, kuris labai greitai įsimyli.
Šį kartą jo užduotis – nužudyti užsakovo žmoną Koriną, nes ji susirado meilužį. Ulavas ėmęsis šios užduoties ima Koriną stebėti. Ir iš tikrųjų kasdien pas ją į namus ateina meilužis, kuris kiekvieną kartą ją smaugia. Tad Ulavas nusprendžia imtis iniciatyvos ir pašalinti ne žmoną, o meilužį. Tai bloga mintis, tačiau jis tai sužino tik jau nužudęs meilužį – savo boso sūnų...
Ulavas supranta, kad dabar teks pašalinti ir bosą. Ir greitai, kol pats dar nėra pašalintas.
Suvienijęs jėgas su pagrindiniu boso konkurentu ir priešu, Ulavas bosą nužudo. Tačiau ir pats miršta nuo savo sąjungininko rankos.
Romano pabaiga netikėta, nenuspėjama. Jau atrodo baigsis vienaip, bet viskas pasisuka į kitą pusę. Galima sakyti, knyga turi ne vieną pabaigą.