Oho. Šis žodis per menkas apibūdinti emocijas, apėmusias perskaičius knygą ir, žinoma, ją skaitant. Antrojo pasaulinio karo tema mane domina nuo pat paauglystės, pradėjusi su Ana Frank tiesiog negaliu nustoti domėtis...

Oho. Šis žodis per menkas apibūdinti emocijas, apėmusias perskaičius knygą ir, žinoma, ją skaitant. Antrojo pasaulinio karo tema mane domina nuo pat paauglystės, pradėjusi su Ana Frank tiesiog negaliu nustoti domėtis panašiomis istorijomis. Apskritai – karo metu dužę žmonių likimai, mano manynu, negali būti pamiršti. Jie privalo nugulti į knygų puslapius ir negali išnykti. Tai yra siaubinga, baisu ir nesuvokiama, bet tokia yra realybė ir man atrodo labai niekšiška nuo jos bėgti.

Na jei kalbant apie patį romaną, pirmi puslapiai kiek glumino, nes teko perprasti rašymo stilių, tiksliau – susipažinti su vėikėjais, kadangi epizodai buvo aprašomi iš kiekvieno jų perspektyvos. Tačiau juos pažinus, išmokus vardus, skaityti tampa labai įdomu. Jutau stiprų palankumą Joanai, Florianui ir lenkiukei. Mane žavėjo, kaip karo, bado, skurdo, stingdančio šalčio akivaizdoje jie gebėjo išlikti žmonėmis, geresniais, nei kartais būname mes, toli gražu nepatiriantys nepritekliaus. Tuo pačiu, tiesiogine to žodžio prasme šlykštėjausi tuščiagarbiu vokiečių kareiviu. Tiesą sakant, kai kurių jo “laiškų“ net neprisiverčiau perskaityti, toks atgrasus jis man buvo. Vien tai, kaip stipriai veikėjų charakteriai įsismelkia į skaitančiojo sąmonę, rodo knygos unikalumą. Man atrodo, neatsirastų abejingų, skaitančių knygą “paviršiukais“, nori nenori – ji iškart įtraukia.

Knygoje gvildenamos meilės, pasiaukojimo, atsakomybės ir gerumo temos. Tuo pačiu iškyla ir baisiausios ydos – godumas, savanaudiškumas. Nejučia vis stačiau save į veikėjų pozicijas. Vis kėliau klausimą – kaip aš elgčiausi jų vietoje? Ar sugebėčiau išlikti tokia tauri, kaip jie? Prisipažinsiu, kad ir kaip kvailai beskambėtų, bet panašiose istorijose visada stebiuosi šalčiu. Man kyla nuostaba ir klausimai – kaip įmanoma stingdančiame šaltyje keliauti apsirengus vos keliom drapanėlėm? Kaip jie nesuserga?? Kaip jie miega kažkokioje vėjo košiamoje pašiūrėje?? Kaip jie alkani turi jėgų tokiame šaltyje sukarti kelis šimtus kilometrų? Žmogaus galimybės nesuvokiamos.

Manau, tai yra knyga, kurią privalo perskaityti kiekvienas ir taškas.

Knyga kėlė begalinį susidomėjimą. Nenorėjau veikti nieko kito – tik skaityti. Pati šaudymo mokykloje tema labai domino, ir man norėjosi kuo greičiau išgirsti Piterio motyvus, įsijausti tiek į jo, tiek į šaudymo aukų...

Knyga kėlė begalinį susidomėjimą. Nenorėjau veikti nieko kito – tik skaityti. Pati šaudymo mokykloje tema labai domino, ir man norėjosi kuo greičiau išgirsti Piterio motyvus, įsijausti tiek į jo, tiek į šaudymo aukų emocijas. Autorė kaip visada puikiai įsigilino į teisinius ir visus kitus specifinius dalykus, kurie jos kūriniams suteikia tikroviškumo, padeda įtikinti skaitytoją. Gana įdomus buvo ir vertėjos darbas, nustebdavau tekste radusi tokius žodžius kaip “aure“ ar išsireiškimus “tau ant manęs kaip iš penkto aukšto“. Iš pradžių tai kiek glumino, bet po to pripratau.

Knygai stiprų ketvertą duodu už svarbios temos gvildenimą, už tai, kad buvo labai įdomu skaityti apie teismo procesą, jo užkulisius, psichologines teisiamojo charakteristikas, socialinį paauglių gyvenimą, maloniai nustebau tekste radusi jau pažįstamą veikėją Patriką (iš kitos autorės knygos “Lemtingas sutapimas“). Bene stipriausias ir labiausiai nustebinęs dalykas knygoje man buvo jos pabaiga. Dėl Piterio likimo neabejojau, numaniau, kad baigsis taip, kaip ir baigėsi, bet kas bus su Džouze, nė neįtariau.

Visgi iki penketo pritrūko tam tikrų niuansų. Pirmiausia, labai anksti sumečiau, kurie veikėjai “sukibs poron“. Taip pat knygose mane erzina, kuomet moterys, suaugusios, turinčios vaikų, padariusios stulbinančią karjerą, piešiamos kaip visiškos analfabetės virtuvėje. Nu niekaip niekaip nepatikėsiu tuo. Juk kažkaip vaiką tai užaugino? O čia rašoma, kad nemoka užsikaisti virdulio ar iškepti blynų. Buvo bandoma kažkaip komiškai pavaizduoti tą veikėją, bet ji man visgi gavosi netikra. Tačiau labiausiai mane stebino ir pykdė patyčių situacija, o tiksliau – suaugusiųjų reakcija. Na kaipgi įmanoma nekreipti dėmesio į tai, kad vaiką stumdo koridoriuose, trenkia jį į spinteles, numauna kelnes prie visų, kiša galvą į unitazą (čia iš viso, visada galvojau, kad tik amerikietiškų filmų klišė yra). Man nesitiki, kad suaugusieji tokie abejingi gali būti, tad knyga neįtikino šiuo aspektu. Pati iš profesinės pusės į patyčių reiškinį esu gana įsigilinusi, matau, kaip su tuo dirbama mūsų aplinkoje, pati su tuo dirbu, tad labai sunku patikėti tokiu suaugusiųjų žiaurumu.

Nors tikrai nenoriu sakyti, kad visur ir visada viską suaugusieji pastebi, neabejoju, kad yra vaikų, kurių niekas negina, ir labai apgailestauju dėl to. Tikiuosi, jie ras pagalbą. Jaučiu pareigą parašyti, jei kartais skaito koks nors skriaudžiamas vaikas ar paauglys – nebijok kreiptis pagalbos. Jei artimoje aplinkoje neturi žmogaus, kuriuo pasitiki, kreipkis į savo ugdymo įstaigos psichologę/psichologą ar į Jaunimo liniją ir nelik vienas su savo sunkumais.

Pirmoji pažintis su šia autore, ir galiu pasakyti, kad tikrai labai vykusi. Tokia gyvenimiška istorija - sesers aukojimasis dėl savo šeimos nario, apleisto vaiko ne itin geras dėmesio ir meilės prašymas, tėvų pasirinkimai,...

Pirmoji pažintis su šia autore, ir galiu pasakyti, kad tikrai labai vykusi. Tokia gyvenimiška istorija - sesers aukojimasis dėl savo šeimos nario, apleisto vaiko ne itin geras dėmesio ir meilės prašymas, tėvų pasirinkimai, kurie paveikia visus šeimos narius. Skaitant šią istoriją jaučiau dvigubus jausmus: ir žavėjausi ir baisėjausi Saros elgesiu. Bet kas stipriausiai sukrėtė, tai istorijos pabaiga. Autorė tikrai sugebėjo nustebinti. Knyga labai patiko, kai norėsiu ko nors stipresnio, būtinai imsiu šios autorės knygą į rankas.

Šią knygą tikriausiai galėčiau pavadinti psichologiniu trileriu. Joje visą laiką jaučiama psichologinė įtampa,nerimas,baimė.. Kartais,atrodo,imdavo rodytis,jog galima jausti tvyrančią baimę aplinkui. O tai tik dar labiau...

Šią knygą tikriausiai galėčiau pavadinti psichologiniu trileriu. Joje visą laiką jaučiama psichologinė įtampa,nerimas,baimė.. Kartais,atrodo,imdavo rodytis,jog galima jausti tvyrančią baimę aplinkui. O tai tik dar labiau skatindavo versti puslapį po puslapio. Beskaitant šią knygą taip pat nejučia pradedi save tapatinti su pagrindine veikėja ir imi galvoti,o ką gi pats darytumei jos vietoje?? Pabaiga man taip pat patiko,nors kažko panašaus buvo ir galima tikėtis. Būtinai skaitysiu ir naująją B.A Paris knygą “Palūžusi”.