Nuostabi knyga. Dar viena istorija, dar vienas karo aukų liudijimas. Aš nežinau, ar Rutos Sepetys knygos yra įtrauktos į privalomąją literatūrą mokiniams, tačiau manau, jog turėtų būti įtrauktos. Tokių istorijų mes,...

Nuostabi knyga. Dar viena istorija, dar vienas karo aukų liudijimas. Aš nežinau, ar Rutos Sepetys knygos yra įtrauktos į privalomąją literatūrą mokiniams, tačiau manau, jog turėtų būti įtrauktos. Tokių istorijų mes, gimę jau laisvoje Lietuvoje, jokiais būdais negalime ignoruoti ir leisti joms užsimiršti.

Aš esu skaičiusi išties nemažai knygų apie tremtį. Šios pradžia man kažkiek priminė “Mano vardas Marytė“, “Anos Frank dienoraštis“. Tačiau nuo vidurio buvo sunku atsiplėšti. Jutau autentiką ir be galo įsigyvenau į istoriją. Nekalbu apie pačią pabaigą – verkiau nesustodama. Istorijos centre – Lina, jos brolis Jonukas, mama, tėtis. Iš vieno lagerio į kitą keliama šeima (tėtis nuo jų atskirtas) patiria visus įmanomus žiaurumus, alkį, speigą, išnaudojimą, ligas. Lina visa tai perteikia savo kūryboje – tapydama, piešdama. Kad ir kaip tai pavojinga, mergaitei tai yra vienintelis paguodos šaltinis, būdas numalšinti įniršį, paliudyti žmonių patiriamą skausmą.

Kaip ir “Druska jūrai“, čia autorė taip pat nagrinėja žmogiškumo baisiausiomis sąlygomis temą. Tad kaip ir kai kurie minėtos knygos veikėjai, čia mane taip pat be galo žavėjo tragiškiausias negandas patyrusiųjų gerumas, pakantumas, meilė kitam, netgi savo priešui. Apskritai tokios knygos (kad ir “Dievų miškas“, “Žmogus ieško prasmės“) kartoja tą patį – įmanoma išlikti žmogumi, niekas negali atimti orumo, garbės, net ir pačiomis tragiškiausiomis sąlygomis. Žinoma, tai yra neapsakomai sunku, tačiau tai palaiko viltį, neleidžia pasiduoti.

Mergaitei Linai būdingas paaugliškas maištas, stiprus neteisybės netoleravimas, karštakošiškumas vardan tiesos. Tokius jausmus mačiau ir savyje, kuomet tik pradėjau pažintį su tokio pobūdžio literatūra. O tai buvo irgi paauglystėje. Man vis kilo naivūs klausimai – na kodėl to Stalino, to Hitlerio kas nors nepaima ir nenužudo? Kaip jie gali šitaip kankinti žmones ir niekas (kitos šalys) nieko nedaro?? Tai baisu, nesuvokiama, nepakeliama.

Tremtį patyrę žmonės sumokėjo kainą, dėl kurios mes esame laisvi. Privalome amžinai tai atsiminti ir amžinai būti jiems dėkingi, su pagarba ir meile neleisti užmarštin nugrimzti baisumams, kuriuos jie patyrė. Ši tema ypač svarbi šiemet – minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Visi privalote perskaityti šią knygą.

Skaityti šią knygą man buvo vienas malonumas. Būtent dėl to jai duodu 5-etą. Nors akimirką pagalvojau, kad 5 gauna ir tokios rimtos, vertingos knygos kaip “Druska jūrai“ ir tarsi kažkiek keista, jog ir lengva drama, ir toks...

Skaityti šią knygą man buvo vienas malonumas. Būtent dėl to jai duodu 5-etą. Nors akimirką pagalvojau, kad 5 gauna ir tokios rimtos, vertingos knygos kaip “Druska jūrai“ ir tarsi kažkiek keista, jog ir lengva drama, ir toks svarbus kūrinys gauna vienodą įvertinimą, tačiau noriu pabrėžti, jog “Paskutinis pabėgimas“ aukščiausią įvertinimą gauna ne dėl paties turinio, o dėl malonumo, kurį suteikė skaitymo procesas.

Ko gero tiktų sakyti, jog tokį įvertinimą gauna pati autorė. Tai yra pirmoji mano pažintis su žymiąja D. Chamberlain. Sakyčiau, jog pažintis labai vykusi. Knyga mane tiesiog prikaustė. Skaityti norėjosi kiekvieną laisvą minutę.

Pirmiausia nustebino tai, kad veikėjai pasirodė labai tikroviški, natūralūs, su tikrais jausmais ir išgyvenimais. Vieniems jų buvo labai lengva pajusti palankumą, kitiems – priešiškumą, tretiems – ir tą, ir tą vienu metu. Suzanos jaučiuosi labai pasiilgusi, gaila, kad knyga baigėsi, norėčiau tokio serialo, kad galėčiau su veikėjais “matytis“ nuolat. ?

Tema, kurią autorė nagrinėja, taip pat labai svarbi. Kėlė pyktį tai, jog vaiko globą gali nulemti pinigai ir tam tikros ligos. Tailerio mama gulėjo psichiatrinėje ligoninėje. Ir nors tai buvo būtent dėl potrauminio streso, kurį patyrė po vyro išdavystės, vien pats buvusio, laikino psichikos sutrikimo faktas teismui pasirodo svarbesnis už Suzanos motinystės įgūdžius ir atsidavimą.

Buvo kelios vietos, kurios kėlė klaustukų. Man pasirodė, kad Amerikoje šitaip dingti yra labai paprasta. Pernelyg lengva buvo gauti naujus dokumentus su naujomis pavardėmis, pasisavinti mašinos numerį, dingti visiškai be pėdsakų. Tačiau šie niuansai nebuvo įkyrūs ir mėgautis skaitymu netrukdė. Labai rekomenduoju šią knygą atostogoms, ilgajam savaitgaliui, vasarai ar popietėms, kuomet norisi gero, malonaus, kokybiško laiko su knyga.

Ilgai nelaukusi tikrai imsiu ir kitą D. Chamberlain knygą.

Pirmą kartą skaičiau psichologinį trilerį ir skaitydama negalėjau nesižavėti. Knyga labai įtraukė, retkarčiais net jaučiausi lyg siaubo filme. Po šios knygos tikrai būsiu atsargesnė ir mažiau vaikščiosiu viena....

Pirmą kartą skaičiau psichologinį trilerį ir skaitydama negalėjau nesižavėti. Knyga labai įtraukė, retkarčiais net jaučiausi lyg siaubo filme. Po šios knygos tikrai būsiu atsargesnė ir mažiau vaikščiosiu viena. Rekomenduoju perskaityti, nes įdomi knyga su labai netikėta pabaiga!

„Vienas kokteilis, vienas šokis, ir pakvaišusi moteris plunksnuota skrybėle privertė mane kraustytis dėl jos iš proto, pasiūlė man dalintis jos pamišimu.“

„– Važiuokite greičiau, nes jūsų melagystės jus pavys! –...

„Vienas kokteilis, vienas šokis, ir pakvaišusi moteris plunksnuota skrybėle privertė mane kraustytis dėl jos iš proto, pasiūlė man dalintis jos pamišimu.“

„– Važiuokite greičiau, nes jūsų melagystės jus pavys! – klykė ji, iškeltomis rankomis stovėdama mano kabriolete.
– Negaliu, spidometras savo aukščiausiame taške, o rodyklė žemiausiame, jei ir toliau taip lėksime, žūsime, atsitrenkę į savo pačių beprotybę!“

Įsivaizduokite, kad dabar esate vakarėlyje, kuriame pilna įvairiausių žmonių. Kažkas su kažkuo šnekučiuojasi, galbūt kažkas kampe flirtuoja, kilnoja vyno taurę prie lūpų, tačiau jūsų žvilgsnis sustoja ties porele, šokančia tolėliau. Jus užburia jų judesiai, o ta charizmatiška moteris, o ta meilė ir susižavėjimas, švytintis vyro akyse! Jūs apsvaigstate vien nuo to vaizdo ir nė negalvojate apie tai, kad jų gyvenimas nėra tik tas nuostabus, jus užburiantis šokis. Bet akimirką, tą trumputę akimirką jūs patikite, kad gyvenimas gali būti ir tas aistringas šokis, pamiršus viską aplinkui, matant tik vienas kito akis. Akimis matote tą šokančią nuostabią porą, užuodžiate meilę ir girdite fone skambančią Nina Simone - Mr. Bojangles, net nepastebite, kad šiame vakarėlyje jokia kita daina ir neskamba. Tik Bodžanglis.
Jaučiu banalią silpnybę prancūzų literatūrai, kinui ir, žinoma, vienąkart Paryžiuj apsilankius jau vis svajoju, kaip lankysiuosi ten dar tikrai ne kartą. Šiai knygai irgi pajutau silpnybę. Autoriaus Olivier Bourdeaut gyvenimas – virtinė nesusipratimų ir nuosmūkių. Nuo vaikystės buvo disleksikas, jį išmetė iš mokyklos, dirbo įvairiausius atsitiktinius darbus, kol tapo tiesiog bedarbiu, gyveno su tėvais. 35-erių per septynias savaites parašė romaną. Taip, taip, tą patį „Belaukiant Bodžanglio“ ir iškart sudrebino literatūrinį Prancūzijos gyvenimą, ir nusinešė ne vieną premiją, tuo įrodydamas, kad gyvenimas nebūtinai turi būti vien tik ištisa nelaimių virtinė.
Knygoje pasakojama apie ypatingą porą ir jų pradinuką sūnų. Jie susipažįsta švelniai meluodami viens kitam ir tuo sau pasidarydami pramogą. Jis dirba įprastą, labai gerai apmokamą darbą, ji – tiesiog kasdien jo laukia ir trokšta susilaukti vaikelio. Pagaliau jiems tai pavyksta ir ilgainiui vyras pradeda suvokti, jog negali palikti motinos vienos su vaiku, nes ji pernelyg nutrūktgalviška, pernelyg laisvos sielos, galiausiai pats meta darbą, nuperka pilį Ispanijoje ir pradeda neatplėšinėti laiškų. Jie gyvena vakarėlių, muzikos ir šokio sūkuryje, jie beprotiškai myli vienas kitą ir, žinoma, sūnų, tik ne taip, kaip mes įpratę. Galiausiai, nesutikdami su visuomenės normomis ir joms besipriešindami, jie atsiima sūnų iš mokyklos ir nebeleidžia į ją eiti, nes, pasak jų, mokykla smukdo vaiko asmenybę, pradeda mokyti sūnų namie. Viskas skamba tartum pasakoje, tačiau, deja, kad ir kaip stengtumeis bėgti nuo visuomenės normų, nuo laiškų nepabėgsi. Jie įklimpsta į skolas, sušlubuoja mylimosios ir motinos, kuri kasdien vadinama skirtingais vardais, psichologinė būklė. Viskas sutrinka ir "Mr. Bojangles" nutyla, šokis nutrūksta.

Skaitydama šą istoriją caksėjau liežuviu iš malonumo, kaip talentingai autorius sugretino pačius liūdniausius dalykus su beprotybe, smagiu maištu ir nebanaliu grožiu. Skaitant šią istoriją viduje ir verkiau, ir šypsojaus, svajojau, guodžiau, ko tik aš nedariau! Seniai beskaičiau knygą apie tokią didžiulę meilę, kuriai ne kliūtis nei beprotybė, nei kasdienybė. Meilės šokis tęsiasi amžinai. Skaitydama kokią kitą istoriją, kur tėvai būtų tokie savanaudžiai gal pykčiau, kaltinčiau juos, tačiau šioje istorijoje jaučiausi užliūliuota tos meilės ir tarytum apgauta, kad tesugebėjau tik suprasti, pateisinti, liūdėti. Nors istorija trumputė (viso labo 144 psl.) joje sutilpo viskas, ko reikia ypatingai knygai, kurią įsimeni ilgam ir būtiniausiai norisi karts nuo karto, kai prarandi tikėjimą pasauliu ar meile, ją perskaityti. Rekomenduoju!

Lukas – tai slapyvardis vaikino, kuris ketverius metus priklausė satanistų sektai. Istorija neva tikra, tačiau saugumo sumetimais konkrečios vietos, vardai ar detalės, iš kurių būtų galima atpažinti autorių, pakeisti....

Lukas – tai slapyvardis vaikino, kuris ketverius metus priklausė satanistų sektai. Istorija neva tikra, tačiau saugumo sumetimais konkrečios vietos, vardai ar detalės, iš kurių būtų galima atpažinti autorių, pakeisti. Istorijos pasakotojas nepilnametis, internato Vokietijoje auklėtinis, kupinas įtūžio ir asmenybės problemų. Geriausias atsipalaidavimo būdas jam – apsilankyti diskotekoje, prisigerti ir su kažkuo susimušti, tokiu būdu atsikratant viduje kamuojančio pykčio ir neteisybės. Vieną dieną jis susitinka su senu bičiuliu iš senojo gyvenimo, kai dar gyveno su tėvais. Bičiulis jį nusiveda į keistą susibūrimą miške, neilgai trukus paaiškėja, jog tai, deja, satanistų sektos susibūrimas. Ir jis visai neatrodo viliojančiai, tačiau Lukas kartą čia atvykęs jau nebegali ištrūkti, antraip bus nužudytas jis arba jam artimas žmogus. Jis turi atlikti begalę šlykščiausių darbų. Suvalgyti gyvą žiurkėną, plėšti širdį iš dar gyvos avies kūno ir, galiausiai, net pasmerkti myriop kitus žmones, vyksta įvairiausios orgijos. Iš pradžių Lukas visam tam priešinasi, tačiau vyresnieji sektos nariai su juo kaipmat susidoroja, vaikinas yra įbauginamas ir turi visa tai tęsti, galiausiai jam tai pradeda patikti, tarytum įteigiama kažkokia iliuzija, kad jie, satanistai yra galingesni, įtakingesni už visus kitus žmones. Tačiau viso to kaina yra pernelyg žiauri. Jis turi paaukoti visus draugus, visus santykius – juos tiesiog nutraukti arba rizikuoti ir artimiausių žmonių gyvybėmis. Kai nutinka begalės žiaurių dalykų, kurie jį patį pradeda išmušti iš vėžių, Lukas susimąsto apie įvairiausias galimybes iš to ištrūkti ir jam galiausiai pavyksta, tačiau tai nereiškia, kad jo laukia ramus gyvenimas, be baimės. Deja, baimė paženklina visą jo ateitį, net rašydamas knygą jis vis dar bijo, jam nuolatos sapnuojasi košmarai, netgi kartais vaidenasi, atrodo, kad kažkur vis dar jo tyko satanistų sektos nariai su gobtuvais ir taikosi jį užmušti.
Kad ir kaip baisai visa tai skamba, patikėti, jog viskas, kas tenai parašyta yra tiesa – nelengva. Nors ir teko matyti informacijos apie panašius dalykus, įvykusius praėjusio amžiaus pabaigoje, patikėti, kad toks žiaurumas nepastebimas galėtų egzistuoti sunkiai pavyksta. Kartais net atrodė, jog ši istorija yra išgalvota, norint kovoti su visomis sektomis ir panašiomis visuomenės problemomis. Galbūt, jei būčiau ją perskaičiusi paauglystėje, mano nuomonė būtų visiškai kitokia, tačiau, kai perskaičiau ją dabar tiesiog pasišlykštėjau kai kuriomis vietomis, kartais pakeldavau antakį ir tiek. Gal trūksta to paaugliško naivumo, susidomėjimo, naujumo ar tiesiog imlumo informacijai. Žinau, kad tai egzsitavo. (Nesu tikra ar egzistuoja kažkas panašaus šiuo metu Lietuvoje).
Nežinau, ar gerai elgiuosi šią knygą iškeldama iš to tamsaus kampo bibliotekoje, galiausiai nusprendžiau, kad paliksiu kitiems tai nuspręsti, pati asmeniškai tikrai nesu nei už satanizmą, nei už jokį kitą panašų judėjimą. Šią knygą paaugliui paskaityti pravartu, jog suprastų, kad viskas turi savo kainą, jog žiaurumas apskritai nėra nei išsilaisvinimas, nei kažkokia išeitis ir apskritai, kad aplinką būtina vertinti kritiškai, kad svarbiausia gyvenime išmokti įvertinti visa, kas tave supa, blaiviu žvilgsniu ir, kad kiekvienas sprendimas anksčiau ar vėliau atsiliepia mūsų gyvenimuose. Norėtųsi tikėti, kad panašaus pobūdžio knygos, istorijos ar filmai padeda palūžusiems žmonėms nepasikliauti įvairiausiais keistais pasiūlymais ir neva pagalbos siūlymais.

4-oji knyga apie Kamenskają. Joje vėlgi susipynusios kelios istorijos, pasirodo Kamenskajos brolis, susirūpinęs savo naująja mergina. Pagrindinė linija - apie žmogų, kuris žudo ne savo noru, bet reikalaujamas žmonos,...

4-oji knyga apie Kamenskają. Joje vėlgi susipynusios kelios istorijos, pasirodo Kamenskajos brolis, susirūpinęs savo naująja mergina. Pagrindinė linija - apie žmogų, kuris žudo ne savo noru, bet reikalaujamas žmonos, siekiančios atkeršyti sūnaus žudikams... Knyga įdomi, su gana liūdna pabaiga...