Knyga dviprasmiškas, pradžia įdomi intriguojanti, vėliau viskas eina žemyn žemyn žemyn, pabaiga visai migdanti... Patiko :kaip ir netikėta pabaiga, bet nuspėjama;, nepatiko: daug nelogiškų veiksmų (pvz. jauna mergina...

Knyga dviprasmiškas, pradžia įdomi intriguojanti, vėliau viskas eina žemyn žemyn žemyn, pabaiga visai migdanti... Patiko :kaip ir netikėta pabaiga, bet nuspėjama;, nepatiko: daug nelogiškų veiksmų (pvz. jauna mergina įsibrauna naktį į pranagią vilą paieškotį kompiuterio), tyrimo kaip tokio aprašymo kaip ir nebuvo, na būna ir geresnių detektyvų :)

Tai knyga, kurią perskaitai vienu ūpu ir dar nori perskaityti iš naujo. Labai įtraukianti ir įdomi. Pateiktas rašytojo gyvenimas ir kūryba. Svarbiausia linija - meilės istorija. Kitaip ir būti negali, juk Jo kūryba ir yra apie...

Tai knyga, kurią perskaitai vienu ūpu ir dar nori perskaityti iš naujo. Labai įtraukianti ir įdomi. Pateiktas rašytojo gyvenimas ir kūryba. Svarbiausia linija - meilės istorija. Kitaip ir būti negali, juk Jo kūryba ir yra apie šį nepakartojamą jausmą.
Neįtikėtina, jog dar rašytojo sužadėtinė yra tarp mūsų. Tai naujas atradimas. Knygoje cituojamos laiškų ir eilėraščių ištraukos. Visa tai gražiai įsilieja į autorės pasakojimą. Pristatomas sunkus Lietuvai karo laikotarpis, kuris daug ką pakeitė ir sujaukė...Jei ne karas, gal ir Vytautas dabar būtų ne tik mumyse, bet ir tarp mūsų?..

Be konkurencijos - geriausia Lietuvos rašytoja. Vis dar sunku patikėti, kaip jai pavyko parašyti visas keturias dalis išlaikant tokią aukštą kokybę - technika, subtilumas ir elegancija kiekviename sakinyje. Norvaišų giminė...

Be konkurencijos - geriausia Lietuvos rašytoja. Vis dar sunku patikėti, kaip jai pavyko parašyti visas keturias dalis išlaikant tokią aukštą kokybę - technika, subtilumas ir elegancija kiekviename sakinyje. Norvaišų giminė tapo pačiu gražiausiu Lietuvos istorijos pasakotoju ir atstovu. Gailiuosi tik vieno - kad niekada jau nebegalėsiu jos skaityti pirmą kartą.... Tačiau visas ketvertukas būtinai papildys mano asmeninę biblioteką.

Knygos autorius Harold Pinter - 2005 m. Nobelio premijos laureatas.

„Gnomai“ - vienintelis romanas, kurį Haroldas Pinteris yra parašęs per ilgą ir garbingą savo karjerą. Iš pradžių užbaigtame praeito amžiaus šeštame...

Knygos autorius Harold Pinter - 2005 m. Nobelio premijos laureatas.

„Gnomai“ - vienintelis romanas, kurį Haroldas Pinteris yra parašęs per ilgą ir garbingą savo karjerą. Iš pradžių užbaigtame praeito amžiaus šeštame dešimtmetyje, paskui peržiūrėtame 1989-aisias, romane pasakojami persipynę ketverto jaunų žmonių gyvenimai ir rūpesčiai pokario Britanijoje. Trys vyrai ir tik viena moteris - per jų audringos ir destruktyvios draugystės evoliuciją Pinteris tyrinėja, kaip paprasti gyvenimai yra formuojami seksualumo, intymumo ir moralės suvaržymų bei ribotumų, nušviesdamas gilias tiesas, egzistuojančias tariamai kasdieniškuose įvykiuose. Linksmas, gyvas ir kerintis romanas „Gnomai“ - nuostabiai intriguojantis kūrinys rašytojo, kurio vaizduotė modeliavo mūsų gyvenimus.

Puiki! Paėmiau šią knygą po to kai perskaičiau ,,Da Vinčio kodą" ( kelis metus net nežinojau, kad ji priklauso knygų serijai) ir nors kartelė buvo užkelta labai aukštai - autorius pateisino visus lūkesčius. Knyga skaitėsi...

Puiki! Paėmiau šią knygą po to kai perskaičiau ,,Da Vinčio kodą" ( kelis metus net nežinojau, kad ji priklauso knygų serijai) ir nors kartelė buvo užkelta labai aukštai - autorius pateisino visus lūkesčius. Knyga skaitėsi labai lengvai, nuo pirmų puslapių įtraukė, o intriga ir smalsumas nepaleido kol neužverčiau paskutinio lapo. Dan Brown turi stiprią nuomonę apie tikėjimo ir mokslo sankirtą šiuolaikiniame pasaulyje ir kaip tai veikia žmogaus sąmone, tad pasiruoškite nuožmiai kovai tarp šių dviejų pasaulių.
Labiausiai pirmoje Dan Brown knygoje man patiko pateikiamų faktų gausa, tad kaip aš apsidžiaugiau pamačiusi, kad ,,Angelai ir demonai" neatsilieka šioje sferoje. Istorijoje sumaniai įpinti fizikos, simbolikos, meno sritys, kurių kiekvienas būna smulkmeniškai ir įdomiai paaiškinti, tad būkit ramūs - neliksit pasiklydę tarp sausų faktų. Be to, kam nepatinka greita ir įdomi informacija? Žodžiu, skaitai ir švietiesi. ( tas jausmas, kai sužinai porą skulptūrų pavadinimų ir jautiesi meno ekspertu)
Kitas dalykas - sąmokslo teorija. Patinka ieškoti kaltų tarp slaptųjų organizacijų ar domėtis legendomis ir mistika apipintais iliuminatais? Didelė dalis knygos paskirta šiam reikalui. Visada patiko paskaitinėti apie šią grupuotę ( tikra rakštis tamsiojoj atkasti kažką įdomaus), tad knyga buvo tikras lobynas išgrynintos informacijos, o pateikta teorija apie jų susikūrimą, veiklą ir tikslus buvo pakankamai svari, kad leistų naiviai tikėti pasaulį valdančia organizacija ir jos gebėjimu infiltruoti bet kurią įstaigą. Aišku, sunku pasakyti kiek informacija apie juos ir jų istoriją paremta realybe, bet faktas nesikeičia, kad skaityti ne ką mažiau įdomu.
Be daug veiksmo ir siužeto posūkių randama dar ir įdomių veikėjai. Čia nerasite geriečio ar blogiečio, juodo ar balto. Kiekvienas turi savo gyvenimo istorija, išgyvenimus, priežastį elgtis vienaip ar kitaip. Net to žmogaus, kuris suplanavo visas niekšybes, negali laikyti blogu, mat elgėsi veikiamas savo įsitikinimų, jo nuomone - gerų įsitikinimų. Gausite patys nuspręsti, kurioje barikadų pusėje stovėtumėte, autorius nekiša savo nuomonės, toks vaizdas, kad jis skatina ieškoti paprasčiausio žmogiškumo.
Tai meistriškai supinto siuežeto knyga.

„ – Kai tik susitaikysi su mintim, kad numirei, pradėsi jaustis kaip mirusi. Galėsi daryt viską, ko gyva nesugebėjai. Skaityt kitų žmonių mintis, vaikščiot kiaurai sienas, skraidyt. Juk truputį jau paskraidei, – bylojo...

„ – Kai tik susitaikysi su mintim, kad numirei, pradėsi jaustis kaip mirusi. Galėsi daryt viską, ko gyva nesugebėjai. Skaityt kitų žmonių mintis, vaikščiot kiaurai sienas, skraidyt. Juk truputį jau paskraidei, – bylojo Bastetė, rūpestingai laižydamasi rainą kailiuką. – Tačiau tavo vietoj per daug nepasileisčiau. Kitų mintyse nieko įdomaus neišgirsi. O ir po pasaulį blaškytis nepatarčiau. Kas tau dabar iš tų įspūdžų, neprivalgei – neprilaižysi.“

Ši istorija apie meilę ir mirtį, o gal, tiksliau bandant nusakyti – apie mirtiną meilę? Pirmiausia, ji apie būrėją Juliją, labai patrauklią, charizmatišką (kaip nemėgstu iš tikrųjų šio žodžio), visų akis ir širdis traukiančią įspūdingą moterį. Ji miršta jau pačioje pradžioje nuo kulkos į galvą. Ji ir paskutinę naktį, prieš mirtį buvo apsupta pačių įvairiausių žmonių, kurie ja žavėjosi, tačiau ir tokie žmonės numiršta. Ir net nesvarbu kaip, faktas lieka faktu. Istorijos išmintis – Julijos katė Bastetė (arba Bubastė), po šeimininkės (nusišneku, juk katės čia šeimininkės ir Julija tebuvo, viso labo, Prijaukintoji) labai liūdinti ir besidalijanti šimtmečių paslaptimis apie žmones, jų nykų egzistavimą ir kates. Istorijos pilkoji pelytė – netikra Julijos draugė žurnalistė Rita. Kodėl netikra? Nes ji pernelyg pilka pelytė tokiai ugniai kaip Julija, be to, pavydi, nusivylusi savo gyvenimu ir savimi. Knygos sužeistasis, erzinantis viskuo, kuo tik įmanoma – Tadas (kitaip – Angelas Sargas Julijai). Istorijos gailestį keliantis vaikas – Tado brolis, Julijos draugas Maksas Vakaris, susidvejinusi asmenybė, pasiklydęs ir savyje, ir pasaulyje. Istorijos paslaptis – JIS, galima sakyt, programeris, suprogramuojantis kitų gyvenimus, tik į gūdžią naktį paleidžiantis savąjį. Kas visus juos jungia? Žinoma, Julija ir jos mirtis. Julija sklando Vilniaus senamiesčio gatvėmis, o tuo tarpu, griūva ir kinta kitų gyvenimai, it domino kaladėlės nuvilnija su Julijos mirtimi. Ir, galiausiai, fone žaidžia Centras, reguliuojantis visos Lietuvos gyvenimą, teigiamą informaciją paversdamas neigiama, tiems, kurie jį suerzina, nusiunčiantis mirtinos meilės dozę kokio šlykštuko Leo pavidalu ir pamažu atsikratantis tų, kurie trukdo.
Šioje istorijoje pinasi amžinybė ir laikinumas, meilė ir neapykanta, blogis ir gėris, mirtis ir gyvenimas, fantazija ir realybė. Ir tarp viso to labai sunku surasti ribą. Kas būna po to, kai numiršti? Ar dar galima bent kartą kažką pajusti? Ar iš tikrųjų gali skristi? Kas gedi tavęs nuoširdžiai, o kas vis tiek prisimena su kartėliu? Kas gali būti nuobodžiau už pilką pelytę, tampančią dar pilkesne? „Anapus mirties kur dar galėtum išsprūsti?“

„Iš tiesų visą gyvenimą neatgaudama kvapo lėkė it persekiotojų genama, nuo žmogaus prie žmogaus, nuo meilės prie nusivylimo, nuo pakilimo prie naujo žlugimo taip ir nepasisotindama, nerasdama trokštamo nusiraminimo.“

Nors knyga išleista 2003 metais, ji dar aktualesnė šiandien, nei buvo anuomet. Praėjo 15 metų ir ką mes turime? Turime dar daugiau netikrumo, dar daugiau miglos savo gyvenimuose ir, net jei mūsų ir nevaldo kažkoks JIS su savo Centru, mus valdo kažkas kita. Tik Jurga Ivanauskaitė mokėjo taip gracingai įpainioti į savo žodžių, vaizdingų apibūdinimų ir minčių voratinklį. Ir tai išmuša iš vėžių, juk, regis, kelintąkart skaitomai knygai nebeturi kažkokių ypatingų lūkesčių, juk žinai visas atomazgas, net jei jos ir pasisplėpusios mūsų užmarštyje, bet viskas atgyja. Ir vis tiek pribloškia. Tikriausiai, priblokš ir dar po dvidešimties ar dešimt metų. Kaip gerai, kad J. Ivanauskaitės knygas turiu savo lentynose! Kaip gerai, kad taip galiu save geriau pažinti!

„ – Placebo. Taip vadinami netikri vaistai, kuriuos sugirdžius ligoniui ir įteigus apie piliulės efektyvumą, šis pasveiksta. Nors placebas neturi jokių gydomųjų savybių. Tik pagalvok, visur vien pakaitalai: netikros krūtys, vibratoriai, geismą stimuliuojanti Viagra, dažyti plaukai, akių spalvą keičiantys lęšiai, kava be kofeino, bealkoholinis alus, saldiklis vietoj cukraus, karbonadai iš sojos, genetiškai modifikuotos bulvės, muilo operos vietoj asmeninės istorijos, virtualūs žaidimai...“

Aš netgi šiek tiek pavydžiu žmonėms, kuriems meilė Ivanauskaitės kūrybai dar priešaky, kurie dar neskaitė ir šios knygos.