Ši knyga iš esmės yra apie nieką ir jokios išliekamosios meninės vertės jinai lyg ir neturi. Skaitant joje surinktus kūrinius peršasi mintis, jog ji buvo parašyta vien tam, kad kažką parašyti. Arba išsikeikti. Maištauti...

Ši knyga iš esmės yra apie nieką ir jokios išliekamosios meninės vertės jinai lyg ir neturi. Skaitant joje surinktus kūrinius peršasi mintis, jog ji buvo parašyta vien tam, kad kažką parašyti. Arba išsikeikti. Maištauti ir šokiruoti? Galimai. Bet šokiruoti ši knyga gali nebent mažai literatūroje nusimamančius asmenis arba ypatingai dorovingus piliečius, manančius jog eilėraščiai turi būti pozityvūs, rimuoti ir būtinai nekalti. Kitaip sakant, būtent tokie, kokie buvo priimtini po Sovietų Sąjungos cenzūra ir būtent tokie, kuriuos vis dar pyškiname mokykloje. Bet čia tas pats uždaras ratas.
Galbūt eilėraščiai parašyti be didesnio tikslo. Galbūt tiesiog pasijuokti. Bet prajuokinti jie gali nebent tuos pačius moksleivius, kuriems eilėraščių temos jų amžiuje stipriai aktualios. Ir vulgarios. Nes čia kekiamasi. Ir atvirai kalbama apie seksą. O juk eilėraščiuose apie seksą niekas nešneka, o jei ir šneka - tai įvardijama meile.
Aurorius labai nori būti minimas kaip lietuviškos literatūros chamas ir cinikas, kitaip tariant - Bukowskis, bet Charlsas bent jau rašė intelektualiai. Ir juokingai.
Vis gi, teigti, jog knyga surinkta vien iš blevyzgų - negalima. Radau keletą įdomių, taikliai pašiepiančių ir išmintingų eilių. Su tuo ir pabaigsiu.

Lietuvoje Neilas Gaimanas vis dar lieka nišiniu rašytoju, kai tuo tarpu užsienyje jo knygos skina laurus bestselerių topuose. Kodėl taip yra aš nežinau, tačiau niekaip negaliu nustoti žavėtis autoriaus fantazija ir išmone....

Lietuvoje Neilas Gaimanas vis dar lieka nišiniu rašytoju, kai tuo tarpu užsienyje jo knygos skina laurus bestselerių topuose. Kodėl taip yra aš nežinau, tačiau niekaip negaliu nustoti žavėtis autoriaus fantazija ir išmone. Galimai, pastačius Gaimaną šalia kitų, „didesnių” rašytojų, šio talentas nublanktų, tačiau Gaimano darbai turi kažkokį cinkelį, dėl ko šis autorius yra toks mylimas.
Gaimanas puikiai sugeba realybę supinti su pramanais, skaitytojui niekados nežinant kuria linkme gali pasisukti istorijos naratyvas. Atrodo lyg ir žinai ko reikia tikėtis, žinai, kad jau tuoj tuoj kažkur iššoks monstras, atsivers magiškas portalas ar kas nors virs vampyru, tačiau iš tiesų nė nenumanai kurią kortą ištrauksi iš fantazmagoriškos Gaimano kaladės.

„Smoke and Mirrors” turi begalę tokių istorijų. Ar tai būtų poema apie Kalėdų senelį, šiurpus Gaimano Snieguolės perpasakojimas ar istorija apie močiutę, kurią aplanko apvaliojo stalo riteris, tai yra knyga kurioje atgyja visi autoriaus vaizduotės pakampėse tūnantys „monstrai”

Galėčiau parašyti ilgiausią pastraipą apie Stepheno Kingo pasiekimus ir nuopelnus literatūroje, žanre, pop kultūroje, tačiau po 43 metų ir 59 bestsellerių, kaži ar tai yra reikalinga. Dėl to, apie „Kerę” trumpai ir...

Galėčiau parašyti ilgiausią pastraipą apie Stepheno Kingo pasiekimus ir nuopelnus literatūroje, žanre, pop kultūroje, tačiau po 43 metų ir 59 bestsellerių, kaži ar tai yra reikalinga. Dėl to, apie „Kerę” trumpai ir aiškiai.
Tai yra skaitinys, kurį lengvai galima įveikti vienu prisėdimu, o tai tik įrodo Kingo gebėjimą atverti duris į savo siaubu, fantastika ir šiurpuliais persmelktą vaizduotę. Bičas žino kaip papasakoti istoriją!

Patiko man autorės mintys, sužavėjo išdėstomos temos, tačiau kad pasakyčiau "wow" pritrūko kažkokio stipraus punch line'o. Mano skoniui kiek, sakykim, saldu, nors šis įvardinimas turbūt nelabai tinka autorės poezijai....

Patiko man autorės mintys, sužavėjo išdėstomos temos, tačiau kad pasakyčiau "wow" pritrūko kažkokio stipraus punch line'o. Mano skoniui kiek, sakykim, saldu, nors šis įvardinimas turbūt nelabai tinka autorės poezijai. Todėl viskas, ką galiu pasakyti dabar yra "BRAVO". Ši autorė įkvėps ir suras savo auditoriją tarp žmonių, kurių skonis dar tik formuojasi, žmonių savo idealais laikančių tokius asmenis kaip A. Tapinas ar B. Tiškevič.

Man visiškai nusispjaut, kad šita knyga parašyta mėgėjišku stiliumi. Nusispjauti ant paprasto siužeto, vienaplanių veikėjų ir šimtus kartų kituose kūriniuose matytų Žemę ištikusių problemų. Ir tegu mane velniai...

Man visiškai nusispjaut, kad šita knyga parašyta mėgėjišku stiliumi. Nusispjauti ant paprasto siužeto, vienaplanių veikėjų ir šimtus kartų kituose kūriniuose matytų Žemę ištikusių problemų. Ir tegu mane velniai griebia, tegu visos Pop kultūros sąsajos čionai sugrūstos vien sukelti nostalgijai ir parduoti šitą knygą, bet kiekviena sąsaja kurią supratau sukėlė man šypseną, o kurios buvo neaiškios privertė jomis pasidomėti ar atrasti naują, dar neištyrinėtą pasaulį.

Nusišikt man ant visų snobų, sakančių, kad šita knyga yra verta nieko. Aš ją pamilau. Velniau rautų, kaip pamilau. Jinai privertė mane šypsotis, užjausti veikėjus ir užgniaužus kvapą versti sekantį puslapį! Ji privertė prisiminti kokia kieta grupė yra Rush ir nučiulpė mano "nerd'o" pimpalą, palikdama gilias pagirias dar kelioms dienoms ją perskaičius.

Tad jeigu patinka Jums kompiuteriniai žaidimai, TV serialai, kinas, komiksai t.t ir t.t., užsidėkit virtualios realybės akinius ir nerkit į Oazę, nes patikėkit manim, laukia pašėlęs pasivažinėjimas!

Neuromanseris yra labai paini ir sudėtinga knyga, juolab, kad jos nėra išverstos į lietuvių kalbą. Autorius naudoja begalę žargonų ir kompiuterinių terminų, kurie ne visiems gali būti įkandami. Pats veiksmas lekia taip...

Neuromanseris yra labai paini ir sudėtinga knyga, juolab, kad jos nėra išverstos į lietuvių kalbą. Autorius naudoja begalę žargonų ir kompiuterinių terminų, kurie ne visiems gali būti įkandami. Pats veiksmas lekia taip greitai, jog pastoviai persekioja jausmas, kad kažką praleidai, tačiau įvykiams keičiantis ir puslapiams verčiantis viskas sukrenta į savo vietas, kaip dėlionė, kurią laikui bėgant sulipdai iš mažyčių detalių.
Antrajame veiksme pasakojimo tempas sulėtėja ir apima žiovulys ir tuomet baigiasi skyrius ir kažkas nutinka, kažkas netikėto, kažkas apsiverčia ir tuomet nebegali sustoti keisti puslapių.
Williamas Gibsonas sukūrė tokį pasaulį, kuriame lengva pasiklysti ir patikėkit manim - taip ir bus, po įrašytu saulėlydžiu ar purvinuose, neonų apšviestuose skersgatviuose.
Neuromanseris yra kyberpanko auksas, šlapias moksliuko sapnas ir veikalas įkvėpęs gausybę šiandieninės mokslinės fantastikos medijų.

Detektyvas nuo pabaigos, t.y. nuo teismo. Verta paskaityti ne tik tiems, kurie domisi detektyvais, bet ir tiems, kurie rūpinasi paauglių gyvenimu. Kartais labai smagu stebėtis, kaip anksti dabar subręsta vaikai, kokie savarankiški,...

Detektyvas nuo pabaigos, t.y. nuo teismo. Verta paskaityti ne tik tiems, kurie domisi detektyvais, bet ir tiems, kurie rūpinasi paauglių gyvenimu. Kartais labai smagu stebėtis, kaip anksti dabar subręsta vaikai, kokie savarankiški, kaip prisiima atsakomybę. Knyga primena, kad ir kokie ne pagal metus suaugę atrodo vaikai, jie yra vis dar vaikai ir jiems labai lengva pasiklysti apsisprendimų kryžkelėse. Kartais jų pasirinktas kelias veda tiesiai į bedugnę.

Romantiška istorija, parašyta neįtikinamai. Jau pačioje pradžioje, pirmame lape, apima keistas jausmas, kad rašo kažkas, turbūt, pirmą kartą. Be jausmų, tik atpasakoja turinį ir tik į pabaigą pradedi matyti veikėjus savo...

Romantiška istorija, parašyta neįtikinamai. Jau pačioje pradžioje, pirmame lape, apima keistas jausmas, kad rašo kažkas, turbūt, pirmą kartą. Be jausmų, tik atpasakoja turinį ir tik į pabaigą pradedi matyti veikėjus savo vaizduotėje...

Nepaisant to, kad pažįsti Noros Roberts rašymo stilių ir pasakojimo struktūrą, ji vis tiek moka sudominti. Man jos knygos - vienos mėgstamiausių. Ir ši nei kiek nenuvylė. Ji kitokia, nėra tokios ryškios detektyvinės...

Nepaisant to, kad pažįsti Noros Roberts rašymo stilių ir pasakojimo struktūrą, ji vis tiek moka sudominti. Man jos knygos - vienos mėgstamiausių. Ir ši nei kiek nenuvylė. Ji kitokia, nėra tokios ryškios detektyvinės linijos. Tačiau čia daug magijos ir puiki dviejų, o gal net keturių, žmonių jausmų istorija.