Pradžia buvo daug žadanti. Iš tiesų noriai skaitėsi. Tik po to tie pratimai, knygos antroje dalyje... ne mano stiliui.
Bet minciu susimastymui buvo. :)
P.s. ypac kai knyga is bibliotekos, o kazkas susizymejes savo atsakymus :D...

Pradžia buvo daug žadanti. Iš tiesų noriai skaitėsi. Tik po to tie pratimai, knygos antroje dalyje... ne mano stiliui.
Bet minciu susimastymui buvo. :)
P.s. ypac kai knyga is bibliotekos, o kazkas susizymejes savo atsakymus :D keisti tie zmones :)

Sakiau ir sakysiu, tokias knygas reikia neperskaityt, o išgyvent. Nežinau, galbūt tik man taip pavyksta. Noriu to ar ne, bet vis tiek viduje skaitant kažkas sujuda, suvirpa, o taip pat vis labiau atgyja noras, nors ir be proto...

Sakiau ir sakysiu, tokias knygas reikia neperskaityt, o išgyvent. Nežinau, galbūt tik man taip pavyksta. Noriu to ar ne, bet vis tiek viduje skaitant kažkas sujuda, suvirpa, o taip pat vis labiau atgyja noras, nors ir be proto kvailas, gyventi ar bent nusikelti, į tuos baisius, tačiau meilę tėvynei perspelktus laikus. Imkit ir skaitykit, kadangi tokių knygų taip pat ir nenupasakosi.

Kadangi niekada nemėgau atpasakoti, nors ir trumpai, apie ką yra knyga, jos siužetą, tad ir šįkart darysiu taip pat. Be to, komentare prieš tai Rima viską kuo puikiausiai išdėsto. Tad kam kartotis? Tam tikra prasme knyga kalba...

Kadangi niekada nemėgau atpasakoti, nors ir trumpai, apie ką yra knyga, jos siužetą, tad ir šįkart darysiu taip pat. Be to, komentare prieš tai Rima viską kuo puikiausiai išdėsto. Tad kam kartotis? Tam tikra prasme knyga kalba apie tėvų ir vaikų santykius, vadinamąją amžiną literatūros temą. Apskritai knygoje labai jautriai pasakojama šeimos bendravimas, tarpusavio santykiai. Tokios knygos kažkiek pajudina smegenis, priverčia pasižiūrėti į savo šeimą, savo bendravimo ypatumus, suprasti, kad iš esmės viskas vyksta taip pat, tik kartais šiek tiek geriau, šilčiau ir gražiau. Tuomet supranti, kad taip tęstis nebegali, reikia kažką keisti. Tačiau, kaip dažnai būna, užverti knygą, į rankas patenka kita - viskas.

Nesu A. Užkalnio gerbėja. Tikrai niekada gyvenime nebūčiau skaičius jo knygos, tačiau man ją padovanojo draugė ir tokia veido išraiška, kuri sakė: " Nepyk, bet norėjosi nors kartą gyvenime padovanot ką nors, ko tu tikrai...

Nesu A. Užkalnio gerbėja. Tikrai niekada gyvenime nebūčiau skaičius jo knygos, tačiau man ją padovanojo draugė ir tokia veido išraiška, kuri sakė: " Nepyk, bet norėjosi nors kartą gyvenime padovanot ką nors, ko tu tikrai nemėgsti ir tau tikrai nereikia". Mano veido išraiška irgi nebuvo geresnė. Gal ir nebūčiau vis tiek jos skaičius, bet draugei buvo labai smalsu ar jau knygą perskaičiau ir kokie mano įspūdžiai. Ir ką aš galiu pasakyt. Iš pradžių likau maloniai nustebinta, nes knyga tikrai užkabino, netgi pagalvojau, gal veltui aš tą Užkalnį taip peikiu ir nurašau. Deja. Nežinau, kas žmogui nutiko, bet pradžioje pasirodžiusi įdomi ir įtraukianti istorija, virto nupigintu ir nieko vertu pasakojimu, kurį kažkaip tai reikėjo užbaigti. Tad nenuostabu, kad po to prasidėjo ir kabinėjimasis prie detalių, nepasitenkinimas ir t.t. Nežinau, kam patinka bukos knygos, be jokios minties, su Lietuvos "elito žvaigždėmis", valio - ši knyga tikrai jums (nors apie savo draugę to pasakyt negalėčiau, bet kam nepasitaiko?). Nepykit, bet tikrai nemanau, kad ši knyga yra ta knyga, kurią reikėtų ar vertėtų skaityti, kuomet norisi ko nors lengvo, neapkraunančio. Patikėkit manim, knygynuose, bibliotekose pilna tokių knygų, tik nereikia tingėt paieškot. Galų gale, dabar juk pilna visokiausių meilės romanų, kokių tik nori, knygynuose lentynos nuo jų tieisog lūžta, tad jau geriau, mano manymu, juos skaityti, negu Užkalnį. Aš rimtai.

Ganėtinai prastas knygos įvertinimas, mano akimis, yra ne dėl to, kad knyga būtų labai prasta, o veikiau dėl to, kad pradėjusi ją skaityti, tai dariau neatidžiai, po to daug ko neprisiminiau, neįsigilinau, o galiausiai likau...

Ganėtinai prastas knygos įvertinimas, mano akimis, yra ne dėl to, kad knyga būtų labai prasta, o veikiau dėl to, kad pradėjusi ją skaityti, tai dariau neatidžiai, po to daug ko neprisiminiau, neįsigilinau, o galiausiai likau nieko, ar beveik nieko, nesupratus. Knyga paini nuo pradžios iki galo. Šį dalyką tai jau tikrai supratau. Arba man taip pasirodė. is dėlto istorijos eigoje daug kas pradeda ryškėti, aiškėti, tačiau pačioje pabaigoje vis tiek likau be žado, nes taip ir nesupratau, kas čia įvyko. Iš dalies tai gerai, nes, kaip ir rašiau kažkuriame komentare, skaitytojas tokiu būdu pats turi teisę ir laisvę nuspręsi, kas ir kaip. Labai tikiuosi, kad kada nors gyvenime dar kartą paimsiu šią knygą į rankas ir ją perskaitysiu, tik tą kartą daug atidžiau ir labiau susikaupus!

Mokykloje manęs U. Eco kūryba, deja, bet nesužavėjo, tad iki šios knygos perskaitymo buvau skaičiusi tik rašytojo kūrinių ištraukas per literatūros pamokas. Iš tikrųjų nuėjusi į biblioteką net neketinau pasiimti ir namo...

Mokykloje manęs U. Eco kūryba, deja, bet nesužavėjo, tad iki šios knygos perskaitymo buvau skaičiusi tik rašytojo kūrinių ištraukas per literatūros pamokas. Iš tikrųjų nuėjusi į biblioteką net neketinau pasiimti ir namo parsinešti ką nors iš Eco kūrybos, tai nutiko natūraliai - akis užkliuvo už lentynoje padėtos Nr. 0 knygos ir viskas. Paskaičiau anotaciją - kodėl gi nepaskaičius. Knygą perskaičiau ganėtinai greitai (per dvi dienas), atsižvelgiant į laiką, skirtą skaitymui. Kaip ir minėjau, nesu skaičiusi kitų rašytojo darbų, tad negaliu vertinti ar šis darbas yra prasčiausias iš U. Eco darbų. Visgi pati istorija yra ganėtinai įdomi, kabinanti ir tikrai nesigailiu, kad ją perskaičiau. Galbūt netgi kaip tik džiaugiuosi, jog nuo šios knygos pradėjau pažintį su U. Eco kūryba (iš mokyklos laikų nelabai ką ir tepamenu), kadangi dabar atsivėrė kelias skaityti vis geresnius ir geresnius rašytojo darbus :).