Knyga Iššūkis! Mėgstu istorines knygas, tačiau Pietaris mane nustebino. Siužetas romano gali būti pavadintas šablonišku - ir tebūnie. Bet tekstas kokiu parašyta knyga, skaitau renku žodžius kas čia ką reiškia, ties puse...

Knyga Iššūkis! Mėgstu istorines knygas, tačiau Pietaris mane nustebino. Siužetas romano gali būti pavadintas šablonišku - ir tebūnie. Bet tekstas kokiu parašyta knyga, skaitau renku žodžius kas čia ką reiškia, ties puse knygos įpranti, gal net pradeda patikt. Dėl teksto įmantrumo tikrai verta pavartyt knygą Algimantas.

Pritarčiau Wim atsiliepimui, kad ši knyga yra sunki, ganėtinai sunki. Tačiau dėl lėtumo ir beviltiškumo nieko pasakyti negaliu, nes nesu skaičiusi M. Szabo kūrinių. Man ši knyga kartais primindavo G. Orwell 1984 ar Sofi...

Pritarčiau Wim atsiliepimui, kad ši knyga yra sunki, ganėtinai sunki. Tačiau dėl lėtumo ir beviltiškumo nieko pasakyti negaliu, nes nesu skaičiusi M. Szabo kūrinių. Man ši knyga kartais primindavo G. Orwell 1984 ar Sofi Oksanen kūrybą. Lygiai taip pat iš atminties pasirodydavo tėvų pasakojimai ar paskaitos apie sovietinę Lietuvą. Žodžiu, viskas, ką esu girdėjus, mačius, skaičius apie sovietmetį: deficitas, skundimai, sufabrikuotos bylos, liaudies priešai, geresnis gyvenimas Vakaruose, nors į juos pabėgti, tardymai ir kiti dalykai. Visą tai galima rasti šioje knygoje. Apie knygoje pateikiama pasakojama komentaras jau yra, tad nesikartosiu, tačiau pasidalinsiu įžvalga, jog taip ir likau nesupratus, kaip baigėsi pagrindinės knygos veikėjos gyvenimas. Minčių turiu įvairių. Jas pasiliksiu sau, kad neskaitę žmonės neužpyktų, jog paaiškėjo galima knygos pabaiga. Tokių pabaigų, kuomet taip ir neaišku, kas nutiko knygos herojams, mano yra mėgstamos, jog nepasako visko tiesiai šviesiai, tačiau tuo pačiu šiek tiek nervina, nes norisi tos knygos teisybės, kas ir kaip. Vienaip ar kitaip, knyga yra tikrai gera bei nepaliekanti abejingo skaitytojo.

Nežinau...
Suprantu, kad tai nėra pats geriausias žodis pradėti rašyti ar kalbėti apie knygą, tačiau pastaruoju metu būtent taip ir pradedu apie perskaitytas knygas kalbėti. Tiesą sakant, aš taip ir nesupratau vyresniojo...

Nežinau...
Suprantu, kad tai nėra pats geriausias žodis pradėti rašyti ar kalbėti apie knygą, tačiau pastaruoju metu būtent taip ir pradedu apie perskaitytas knygas kalbėti. Tiesą sakant, aš taip ir nesupratau vyresniojo brolio poelgio ir negebėjimo susitaikyti su tėvo praeityje padarytais veiksmais, nors galbūt reikėtų sakyti, nusikaltimais. Galbūt tai yra dėl to, kad mano šeimoje nėra asmens, kuris prisidėjo prie nacių vykdytų žudynių, sovietinio teroro? O galbūt toks buvo, tačiau niekas to nežino? Galbūt. Kitą vertus, bandau įsivaizduoti, kaip pasikeistų mano požiūris į tėvą ar motiną, jei, tarkim, paaiškėtų, kad jie ką nors nužudė, o patys jau būtų mirę. Manau, kad būčiau sukrėsta, tačiau ar mano gyvenimas susiklostytų taip kaip susiklostė Rašelio, drįsčiau abejoti. Bendrai paėmus, knyga tikrai įdomi, tačiau kartais beskaitydama pasimesdavau, kai kurios detalės, pasakojimai man pasirodė nereikalingi (minimo gatvės gaujų (?) konflikto ir tos istorijos apie nužudytą merginą ar mergaitę, tiesą sakant, taip ir nesupratau, kaip ir nesupratau to, kas po to vyko). Manyčiau, kad knyga daugiau psichologinė, o galbūt aš nesu tokioms pribrendusi? Vėlgi - nežinau. Tačiau, manau, kad tokias knygas reikia skaityti, kadangi jos verčia galvoti, o kaip aš pati elgčiausi sužinojusi tokius baisius dalykus.

Knygos ištraukas teko skaityti dar mokyklos suole, berods, kad aštuntoje klasėje. Nuo to laiko vis sakiau sau, kad būtinai turiu ją perskaityti. Tam prireikė aštuonerių metų, jog knyga atsidurtų mano rankose. Ir ką galiu...

Knygos ištraukas teko skaityti dar mokyklos suole, berods, kad aštuntoje klasėje. Nuo to laiko vis sakiau sau, kad būtinai turiu ją perskaityti. Tam prireikė aštuonerių metų, jog knyga atsidurtų mano rankose. Ir ką galiu pasakyti? Pirmiausia tai, kad knyga turėtų būti skaitoma gerokai vyresnių mokinių, kadangi aštuntokas dar nėra tas žmogus, kuris knygą sugebėtų išgyventi, išjausti, nors visa jos struktūra galbūt ir primena mokyklinę literatūrą.
Kiekvienas knygos veikėjas savotiškai žavi, sudomina, atstumia. Vienus pamilsti, kitų pradedi nekęsti. Ir tai yra natūralu bei savaime suprantama. Visgi nemanau, kad šioje knygoje svarbiausia tema yra vien begalinė tėvo meilė dukrai, tėvų ir vaikų ryšiai. Knygoje susipina daugybę temų, kurios, nors knyga parašyta, berods, jog prieš 100 metų, jei neklystu, vis dar aktuali ir tinkama šiomis dienomis, ir ne vien dėl tėvų ir vaikų santykių, o pirmiausia dėl to, kad kiekviename iš veikėjų galime rasti bent po dalelytę savęs.

Gana skeptiškai žiūrėjau į knygos anotacijoje esantį sakinį, kad šita knyga yra kitokia, ką iki tol esu skaičius. Pagalvojau, apie daugelį knygų taip yra sakoma, be to, ši frazė, mano nuomonė, apskritai tapo per daug...

Gana skeptiškai žiūrėjau į knygos anotacijoje esantį sakinį, kad šita knyga yra kitokia, ką iki tol esu skaičius. Pagalvojau, apie daugelį knygų taip yra sakoma, be to, ši frazė, mano nuomonė, apskritai tapo per daug nuvalkiota ir vartojama į kairę ir į dešinę, apie bet ką ir bet kur. Tačiau ši knyga iš tikrųjų buvo kitokia. Kvapų pasaulio magija ir jo aprašymas yra protų nesuvokiamas. Tačiau ne tik tai. Aš apskritai tikėjausi visai kitokios istorijos apie Žaną Batistą Grenujį ir jo kuriamus kvepalus. Knyga tikrai nebuvo iš lengvųjų, tačiau be galo įdomi. Ar įtraukianti - sunku pasakyti, tačiau visgi manyčiau, kad svarstyklės krypsta į teigiamą pusę. Nežinau ar šis mano pastebėjimas yra teisingas, tačiau beveik visoje knygoje jutau autoriaus ironiją, sarkazmą. Jei tai yra tiesa, tuomet autorius tikrai yra genijus ir labai puikiai, literatūriškai (nežinau, ar toks išsireiškimas čia tinka), visą tai aprašo. Ar labai ką supratau apie kvepalų gaminimą - vargu, nemanau, kad tai buvo pagrindinis knygos, o taip pat ir autoriaus tikslas. Vienaip ar kitaip,skaitant šią knygą, aplinkui mane visą laiką maloniai kvepėjo :)))