Jei viršelis sužavi, tai turinys nuvilia. Pastaruoju metu taip.

Neapleidžia nuojauta, kad autorės idėja buvo parašyti pozityvų romaną pasitelkiant liūdnų epizodų. Tačiau visa knyga - lyg vienas didelis liūdesio debesis,...

Jei viršelis sužavi, tai turinys nuvilia. Pastaruoju metu taip.

Neapleidžia nuojauta, kad autorės idėja buvo parašyti pozityvų romaną pasitelkiant liūdnų epizodų. Tačiau visa knyga - lyg vienas didelis liūdesio debesis, su vienu kitu, menku saulės spindulėliu.

Siužetas išties neeilinis ir įdomus, tačiau pasakojimas neįtraukiantis. Daug nereikšmingų dalykų. Minčių dėstymas šiek tiek padrikas, pati stilistika “lengvabūdiška”.

Prieš keturiasdešimt metų Antonis Perdiu pametė savo sužadėtinės Terezos dovaną. Paradoksas - tą pačią dieną ji mirė. Nežinia kokių vidinių jausmų vedinas, siekdamas išpirkti kaltės jausmą, atrasti sielos ramybę ar savo paties pamestą dovaną, Antonis pradeda rinkti kitų žmonių pamestus daiktus. Kiekvienas jų, gauna garbingą vietą stalčiuje ir lapelį su detalia radimo vietos bei aplinkybių informacija. Be kita ko Antonis, kaip rašytojas, kiekvienam daiktui, sukuria jo pametimo istoriją. Kuri, kaip rodo tolimesnis pasakojimas - išties įvyko. Sutapimas? O gal stebuklas? Didžiausias iššūkis - gražinti daiktus tikriesiems jų savininkams. Šį iššūkį tenka priimti Antonio namų tvarkytojai, kuri po rašytojo mirties paveldi jo namą ir visą turtą, Paduvos sodininkui Fredžiui ir netikėtai į šių įvykių verpetą įsisukusiai kaimynei Saulutei.

Vis pastebėdavau šią knygą šmėstelint įvairiose knygų mylėtojų puslapiuose, daug gerų atsiliepimų teko išgirsti. Kaip detektyvų mylėtoja susigundžiau ir aš, bei įsigijau šią knygą 🤓

Kievaros miestelį, kuris yra...

Vis pastebėdavau šią knygą šmėstelint įvairiose knygų mylėtojų puslapiuose, daug gerų atsiliepimų teko išgirsti. Kaip detektyvų mylėtoja susigundžiau ir aš, bei įsigijau šią knygą 🤓

Kievaros miestelį, kuris yra Australijoje alinančios sausros metu ištinka didžiulė nelaimė. Vyras pirmiausiai nušovęs žmoną ir vaiką paskutinę kulką skiria sau..
Į savo draugo laidotuves atvyksta Melburno federalinis policininkas Aronas Falkas.
Velionio tėvų paprašytas Aronas imasi tyrimo, kurio metu nori išsiaiškinti, ar tikrai Lukas išžudė visą savo šeimą.
Kuo toliau, tuo daugiau paslapčių ima lįsti į dienos šviesą ir visas miestelio gyvenimas yra nušviečiamas visai kitomis spalvomis..

Šioje istorije viskas vystosi labai lėtai, detalės atsiskleidžia po truputį ir vis ima aiškėti kraupios nelaimės kaltininkas, bei kas jį prie to privedė.. Kas tikitės daug veiksmo bei šaudo/gaudo tai čia to nerasite.. Aš dažniausiai taip pat skaitau tuos detektyvus, kur viskas vyksta gana sparčiai, tačiau buvo be galo įdomu perskaityti ir kiek kitokį detektyvą.
Bent mane jis labai įtraukė ir artėjant link pabaigos, užgniaužiau kvapą, nes tikrai to nesitikėjau ir net nenutuokiau..
Gerai sukurptas detektyvas, kuriame didelis dėmesys skiriamas detalėms, kurios ir padaro jį dar patrauklesnį.
Rekomenduoju, kam norisi kiek kitokio, bet tikrai ne prastesnio detektyvo 😎

Jeigu visas knygas stengiuosi vertinti kuo objektyviau, tai šią įvertinsiu itin subjektyviai. Regis neesu iš tų žmonių, kurie vengia kalbėti nepatogiomis temomis, daugeliu klausimų esu tikra, kad atvirumas neša ženkliai...

Jeigu visas knygas stengiuosi vertinti kuo objektyviau, tai šią įvertinsiu itin subjektyviai. Regis neesu iš tų žmonių, kurie vengia kalbėti nepatogiomis temomis, daugeliu klausimų esu tikra, kad atvirumas neša ženkliai didesnę naudą, nei tylėjimas. Bet autorė mano nuomone, rašydama šį romaną, smarkiai persistengė ir netgi atstūmė nuo problemos atskleidimo bei jos sprendimo.

Visaip bandžiau spėlioti ir atrasti priežastį kodėl vasarnamiai Valeryje sukėlė tokį ažiotažą. Kur ta didžioji paslaptis? Pinigai? Moralė? Principai? Jie lyg ir turėtų būti paslaptis GRETA paslapties, bet... Autorė manęs neįtikino. Ginčas dėl jų sukuriamas lyg ir dirbtinai. Šeima subyrėjusi daugiau nei prieš 20 metų ir staiga, paveldėtojams prisireikia turto, kai tuo pačiu garsiai dedikuojama jog jiems nereikia nieko. (Wait, what?!)

Kadangi likau smarkiai nusivylusi, šiek tiek praskleisiu tą paslapties šydą, kurį apgaulingai slepia knygos pavadinimas ir anotacija. Tikėjausi intrigos, atskleistos Valerio vasarnamių paslapties, džiugių ir ypatingų akimirkų juose. Gal būt, netgi šeimos susivienijimo kūrinio pabaigoje. O gavau - incesto atskleidimo paslaptį. Destruktyvų ir pilną juodų išgyvenimų romaną su fanatiškais veikėjais.

Vyriausioji šeimos dukra ir pagrindinė kūrinio veikėja Bergljota, vaikystėje patyrusi tėvo smurtą, akivaizdžiai ir netgi perdėtai įstrigusi aukos vaidmenyje. Nuolatinis alkoholio vartojimas ir liūdesio “skandinimas” jame, persimaišęs su greta žygiuojančia išraiška “užjauskite mane”, kuria pigaus romaniūkščio įspūdį. Prisiminimai, niūrios dienos, viskas labai ištęsta. Brolis Bordas - hm, apie jį net nepajėgiau susidaryti nuomonės, kodėl jis atsiskyrė nuo šeimos. Vienas epizodas dar nieko nereiškia. Tad galima tik spėlioti kokia jo vieta šiame romane. Kitos dvi seserys - Astrida ir Osa, norėtųsi, kad 300 puslapių romane būtų skirti bent keli lapai biografijai, bet.

Kažkaip ne iki galo išpildyta ši knyga, jos idėja. Arba aš jos nesupratau.

Pati nustebau atvažiavusi į kaimą savo knygų lentynoje radusi šią knygą - niekaip negalėjau prisimint, kaip ji pas mane atsidūrė, kada ir kur ją pirkau, nes dažniausiai tokius dalykus pamenu. Net ir dabar neprisimenu... Bet...

Pati nustebau atvažiavusi į kaimą savo knygų lentynoje radusi šią knygą - niekaip negalėjau prisimint, kaip ji pas mane atsidūrė, kada ir kur ją pirkau, nes dažniausiai tokius dalykus pamenu. Net ir dabar neprisimenu... Bet nesigailiu! Iš pirmo žvilgsnio knyga gali atrodyti šiaip sau - gal ir nebus klaidingas požiūris. Tačiau knygą perskaičius, padėjus atgal į lentyną, praėjus šiek tiek laiko nuo akimirkos, kuomet buvo perskaitytas paskutinis istorijos žodis, supranti, kad ši istorinė fikcija yra šis tas daugiau. Nors gal ir nėra fikcija. Nėra vieningos nuomonės. Bet ir ne tai svarbiausia. Svarbiausia tai, kad knygą pradėjau skaityti kaip nuotykių romaną,su linksmais nutikimais, juokavimais, iš esmėd nerūpestingais personažais. Knygos pabaigoje pradėjau justi, kaip knyga mane slegia, spaudžia. Viskas pasikeitė. Juoko, linksmumo nebeliko. Iš knygos puslapių jutau vienatvę, skausmą, liūdesnį. Nežinau kuo, bet knyga sukrėtė. Sunku tai paaiškinti. Tačiau sukrėsta likau ne tiek knygos pabaiga, kiek apskritai žmonėmis ir kaip greitai pamirštams tuos, kurie mums padarė gerą. Kaip to nevertinam. Man ši knyga vienu metu yra ir nuotaikingaa pasakojimas, ir savo gyvenimą pergalvoti skatinantis kūrinys.