Kiekviena gerai parašyta knyga turi nešti prasmingą žinutę jos skaitytojų ratui. Manau, kad ši savo darbą atliko puikiai.

Pradėčiau nuo to, kad knyga skirta jaunimui. Tad, kaip ir priklauso, ji neturėtų būti šokiruojanti....

Kiekviena gerai parašyta knyga turi nešti prasmingą žinutę jos skaitytojų ratui. Manau, kad ši savo darbą atliko puikiai.

Pradėčiau nuo to, kad knyga skirta jaunimui. Tad, kaip ir priklauso, ji neturėtų būti šokiruojanti. Jos funkcija, veikiau – supažindinti jaunąjį skaitytoją su Lietuvos praeitimi nepuolant į kraštutinumus ir neatstumiant. Įžiebti empatijos kibirkštėlę ir kelti susidomėjimą Lietuvos istorija okupacijos metais. Stebėjau daug diskusijų apie „Tarp pilkų debesų“ iki kol išdrįsau ją paimti į rankas. Vieniems ji pasirodė „per lengva“, kitiems – banali, netikra. Na, bet ir apžvalgos buvo ne iš jaunimo, tad suprantama, kad kai kuriems skaitytojams norėjosi daugiau ir sodriau.
Atsižvelgiant į temą, jeigu knygą priskirsime arčiau apybraižos ar biografijos žanro, ne grožinės literatūros kūrinio - aprašoma istorija išties atrodys ganėtinai paprasta ir sąlyginai lengvai išgyventa. Tačiau man užteko ir to, kas buvo aprašyta, kad sukeltų stiprias emocijas. Skaitai – ir regis esi ten. Stovi kažkur greta ir stebi iš šono. Vis galvojau – kokią dovaną turi autorė taip vaizdžiai viską aprašyti! Regis, kad kalbėtų apie savo pačios patirtis ir išgyvenimus.

Siužetas vystomas antrojo pasaulinio karo metais. Penkiolikmetė Lina su motina Elena ir dešimtmečiu broliu Jonu ištremiami į Sibirą. Gyvuliams gabenti skirtame vagone, į kurį sulaipinami žmonės, ji susipažįsta su bendraamžiu Andriumi. Pamažu tarp jųdviejų užsimezga šilti jausmai. Tremtinių kasdienybė, žiaurūs iššūkiai, gyvenimas viltimi. Žmogaus vertybės krizės metu.

Sukrečiantis kūrinys. Labai noriu pamatyti ekranizaciją.

Manau ši knyga turėtų būti įtraukta į privalomų perskaityti knygų sąrašą mokykloje.

Knygą pasiėmiau skaityti dėl kelių priežasčių. Pirmiausiai gal dėl to, kad ne taip seniai žiūrėjau filmą apie autorę. Antra, nes skaičiau originalo kalba. Tiesiog laukiant, kol vaikai bibliotekoje išsirinks knygas, akis...

Knygą pasiėmiau skaityti dėl kelių priežasčių. Pirmiausiai gal dėl to, kad ne taip seniai žiūrėjau filmą apie autorę. Antra, nes skaičiau originalo kalba. Tiesiog laukiant, kol vaikai bibliotekoje išsirinks knygas, akis užkliuvo už lentynos su knygomis įvairiomis kalbomis. Ir radau šią. Buvo visai smagu atitrūkti trumpam nuo suaugusių literatūros, o ir pasipraktikuoti skaityti kita kalba.

Ech.. Net nežinau nuo ko pradėti. Įvairių jausmų mane aplankė perskaičius šią knygą, bet apie viską nuo pradžių.

1959 - ieji, Havana. Fideliui Castrui užėmus valdžią, Elisos Perez šeima priversta palikti gimtuosius...

Ech.. Net nežinau nuo ko pradėti. Įvairių jausmų mane aplankė perskaičius šią knygą, bet apie viską nuo pradžių.

1959 - ieji, Havana. Fideliui Castrui užėmus valdžią, Elisos Perez šeima priversta palikti gimtuosius namus ir išvykti į JAV.
2017 - ieji, Majamis. Marisolė visą savo vaikystę praleido klausydamasi savo močiutės Elisos pasakojimų apie Kubą.
Jai mirus, Marisolė nori išpildyti paskutinį jos norą - išbarstyti jos pelenus gimtinėje. Jos laukia ilga kelionė, kurios metu paaiškės daug metų saugotos jos šeimos paslaptys..

Tai buvo nuostabus pasakojimas apie Kubą, jos žmones bei vienos šeimos paslaptis.
Bet man skaitant šią knygą vis iškildavo klausimas - kaip galima taip gyventi? Kuomet valdžia kontroliuoja kiekvieną tavo žodį bei veiksmą.. Turbūt tai lemia karšta meilė tėvynei, bet man tai vis tiek nesuvokiama..
"Išduoti tėvynę galima šimtais įvairiausių būdų : sulaužytais pažadais, nevykusiais politiniais sprendimais, iš kareivių šautuvų į kūnus smingančių kulkų garsais. Taip pat yra tylioji išdavystė - klastingiausia iš visų. Paprasčiausiai taikstydamiesi su Batista manėme esantys gudrūs. Manėme žaidžiantys ilgą žaidimą. Laižydami padus valdžiai tikėjomės išsaugoti savo dvarus, jachtklubo narystę, šampano pursluose skęstančias puotas. Buvome įstikinę, kad režimo žiaurumas mūsų nepalies".
Buvo siaubinga skaityti, kaip tuometinė valdžia elgėsi su žmonėmis.. Bet ir įdomu.. Daug naujų bei įdomių dalykų sužinojau.
Dar kartą skaitant tokias istorijas supratau, kokiais gerais laikais mes gyvename ir kokie vis gi laimingi mes esamę. Nors netetai tai ir pamirštame, bet ši istorija man tai puikiai priminė.
Knyga buvo kupina šeimos paslapčių, aistros bei beąlygiškos drąsos.
Rekomenduočiau tiems, kam norisi būtent tokios istorijos, kurioje gausu šeimos paslapčių.. Ir žinoma meilės ❤️

Istorija įdomi. Pradžioje veiksmas vyksta kiek lėtokai ir nuobodžiai, tačiau nuo knygos vidurio viskas pagreitėja ir pabaiga visai netikėta! Verta paskaitymo, siužetas įdomus lyginant su šiuolaikinėmis knygomis, kuriose...

Istorija įdomi. Pradžioje veiksmas vyksta kiek lėtokai ir nuobodžiai, tačiau nuo knygos vidurio viskas pagreitėja ir pabaiga visai netikėta! Verta paskaitymo, siužetas įdomus lyginant su šiuolaikinėmis knygomis, kuriose dažnai išsisėmęs ir jau kažkur skaitytas turinys. :)

Patiko. Lengvai persiskaitė. Tiesa, antroji knygos pusė skaitėsi lengviau. Visgi, nebuvo ji tokia šmaikšti, juokinga... Vietomis buvo liūdna, vietomis pikta, vietomis kilo gailestis - akivaizdu, tai įvairių jausmų sukėlusi...

Patiko. Lengvai persiskaitė. Tiesa, antroji knygos pusė skaitėsi lengviau. Visgi, nebuvo ji tokia šmaikšti, juokinga... Vietomis buvo liūdna, vietomis pikta, vietomis kilo gailestis - akivaizdu, tai įvairių jausmų sukėlusi knyga. Visgi pabaiga turi pribloškiamumo, nenuspėjamumo elemento, o tai istorijos pabaigą paverčia dar įdomesne. Nors pati istorijos linija ir jos tolimesnis vystymasis gana nuspėjami. Lengva, šmaikšti, liūdna, tikra - tokia ta istorija, kuri įtraukia.

Istorija apie Uvę tokia žemiška, tikra, nuoširdi, persmelkta įvairiausių emocijų. Skaitant kildavo įvairiausių minčių, jausmų, netgi tarsi nejučia rasdavau panašumų su savimi, savo tam tikrais poelgiais ar pamąstymais.....

Istorija apie Uvę tokia žemiška, tikra, nuoširdi, persmelkta įvairiausių emocijų. Skaitant kildavo įvairiausių minčių, jausmų, netgi tarsi nejučia rasdavau panašumų su savimi, savo tam tikrais poelgiais ar pamąstymais.. Ar nebūtinai panašumų su savimi, panašumų su pažįstamais, aplinkiniais žmonėmis. Skaitant kyla šiltas jausmas tiems "pikčiurnoms atrodantiems žmonėms", supratimas, kyla noras bandyti žvelgti giliau, kas slepiasi po jų "bumbėjimu", "piktumu", "niurzglumu". Šilta, tikra ir nuoširdi istorija. Plius filmas (bet jo dar nemačiau ;) )