Viena geriausių mano atrastų rekomendacijų - kuomet apie vieną gerą knygą kalbama kitoje geroje knygoje. Taip ir atradau Didžiuosius lūkesčius ir tai tik patvirtino tokios rekomendacijos aktualumą.

Knygą galima pavadinti...

Viena geriausių mano atrastų rekomendacijų - kuomet apie vieną gerą knygą kalbama kitoje geroje knygoje. Taip ir atradau Didžiuosius lūkesčius ir tai tik patvirtino tokios rekomendacijos aktualumą.

Knygą galima pavadinti tikrąją klasika - ji tai pritraukdavo tai atstumdavo nuo savęs, bet niekada neapleisdavo. Tačiau knygos pabaigoje mano akys plėtėsi ir puslapiai nyko vis greičiau. Nuostabiai užbaigta istorija ir nors ji turi dvi pabaigas ir pataisytoji man patiko labiau - vis vien, istorija sudėliota meistriškai. Kartais atrodė kad viskas per daug ištempta, bet pabaigoje pasirodė kad visa istorija pralėkė per daug greitai.
Vienas didžiausių knygos pliusų tai nuostabiai perteikti personažai, visus mačiau ir jaučiau labai aiškiai!

bendrame vertinime - knyga puiki!

🐭 Ką tik baigiau skaityti Sally Hepworth psichologinį trilerį “Anyta” ir toks kažkoks nepaaiškinamas jausmas apėmęs mane. Nesuprantu, ar esu sužavėta, ar šiek tiek nusivylusi, ar knyga man patiko, ar vis dėlto...

🐭 Ką tik baigiau skaityti Sally Hepworth psichologinį trilerį “Anyta” ir toks kažkoks nepaaiškinamas jausmas apėmęs mane. Nesuprantu, ar esu sužavėta, ar šiek tiek nusivylusi, ar knyga man patiko, ar vis dėlto tikėjausi kažko daugiau... Šiaip man labai patinka tokio pobūdžio knygos, kuriose analizuojamos situacijos iš skirtingų žmonių požiūrio taško. Šioje knygoje daugiausia aprašomas anytos ir marčios santykis, atskleidžiama, kaip vieną kažkokį įvykį mato skirtingų gyvenimo patirčių turinčios moterys. Ir kartais skaitai ir jau pradedi pamažu smergti anytą, bet kitame skyriuje į tą pačią situaciją pažvelgiama jos akimis ir viskas tampa aišku, kodėl ji elgiasi vienaip ar kitaip. Kažkaip paskutiniu metu vis pasitaiko knygos, kurios atskleidžia, kaip ištikrųjų mes nepažįstame savo artimųjų...
Pati knygos struktūra apgaulinga, nes yra suskirtyta į daug daug daug mažų trumpų skyrių, todėl baigi skaityti skyrių ir tave paveja mintis: “Na dar vieną”, - o tada dar vieną ir dar vieną ir žiūrėk jau vidurnaktis.
Reziume - knyga tikrai įdomi, įtraukianti, neprailgsta skaityti, bet vat viduje kažkoks kabliukas kirba, gal dėlto, kad ji labai išgirta, bet man jau tokio neišdildomo įspūdžio nepaliko, nors tikrai labai verta paskaityti ir paanalizuoti.

Pagaliau baigiau skaityti antrąją Sostų karų dalį. Užtrukau beveik tris mėnesius ir net nežinau ar tai dėl apimties ar dėl to, kad sunkiai skaitėsi. Šiaip mėgstu įvairaus žanro knygas, visad stengiuosi maišyti, bet...

Pagaliau baigiau skaityti antrąją Sostų karų dalį. Užtrukau beveik tris mėnesius ir net nežinau ar tai dėl apimties ar dėl to, kad sunkiai skaitėsi. Šiaip mėgstu įvairaus žanro knygas, visad stengiuosi maišyti, bet būtent fantastika skaitosi sunkiausiai ir ilgiausiai.
Pati knyga buvo įdomi, įtraukė, galbūt tik erzino negailestingai žudomi veikėjai, bet tokia jau autoriaus idėja matyt. Žinoma, skaitysiu toliau, nes tik perskaičiusi visas žiūrėsiu serialą (kurio dar nemačiau), kas kaip suprantu bus tikrai negreit. O dar trečioji knygos dalis bus dar storesnė... Na, bet tikiuosi bus tokia pat įdomi ir kupina netikėtų siužeto vingių.

Stiprus bei jautrus pasakojimas apie jaunos moters išgyvenimus, kaip jai teko patirti tiek šilto tiek ir šalto.. Labai įtraukianti savo paprastumu bei nuoširdumu. Net skaitant knygą jaučiau sklindančią šilumą iš Christinos.....

Stiprus bei jautrus pasakojimas apie jaunos moters išgyvenimus, kaip jai teko patirti tiek šilto tiek ir šalto.. Labai įtraukianti savo paprastumu bei nuoširdumu. Net skaitant knygą jaučiau sklindančią šilumą iš Christinos.. Tikiu, jog ji yra nepaprastai nuoširdi bei šilta asmenybė.
Jei nebijote atvirumo bei nepagražinto pasakojimo, drąsiai skaitykite šią knygą. Pažinsite geriau Braziliją, bei tai, kas verda gatvėse.. Ko mes net neįsivaizduojame ir net nenutuokiame. Bei susipažinsite su Christinos istorija, kurią manau, jog verta perskaityti kiekvienam.

Paprastai vengiu skaityti knygas, kurios šėlsta“ant bangos”. Tačiau su šia netikėtai pasisekė apeiti savo nuostatas.

Kas sakė, kad meilė trunka trejus metus? Manau šios frazės autoriui reikėtų duoti gerą...

Paprastai vengiu skaityti knygas, kurios šėlsta“ant bangos”. Tačiau su šia netikėtai pasisekė apeiti savo nuostatas.

Kas sakė, kad meilė trunka trejus metus? Manau šios frazės autoriui reikėtų duoti gerą niuksą.

Rajanas ir Lorena drauge jau vienuolika metų. Natūralu, kad po šitiekos laiko praleisto kartu, tarp jųdviejų atsirado trintis. Šiokia tokia. Na, švelniai tariant. Kiekviena smulkmena, žodis, veiksmas - erzina, kelia pyktį. Pasiekta riba, kai negali vienas kito pakęsti. Kai išsiskirti nenori, tačiau kartu būti nebegali. Po vieno, jau kasdieniu tapusiu konflikto, trūkus paskutiniam kantrybės siūlui, jie priima abipusį sprendimą – santykiuose padaryti metų pertrauką. Neskambinti, nerašyti, nesusitikti. Kitaip tariant, kurį laiką pagyventi atviroje santuokoje. Regis lengviausia būtų viską tiesiog nutraukti ir išsilaisvinti iš tų smaugiančių grandinių. Tačiau jie ryžtasi išsaugoti savo meilę, kurios šiuo metu, atvirai vienas kitam prisipažįsta nebejaučiantys. Pailsėti vienas nuo kito, rasti konfliktų priežastį, ją įvardinti ir pašalinti.

Negali būti visiems tinkančios vienos, universalios taisyklės, kuri išgelbės santuoką, gyvenimus, darbus, draugystes. Žmonės be galo skirtingi, kiekvienas individualus Dievo kūrinys, su savomis patirtimis, mintimis, jausmais. Kiekvienam svarbiam sprendimui priimti, reikia laiko susivokti, jį subrandinti. Šis svarbus laikotarpis atvaizduotas knygoje.

Kūrinys pasakojamas pirmuoju asmeniu, Lorenos akimis. Istorija prasideda nuo sutuoktinių pažinties chronologiškai artėjant iki dabartinių išgyvenimų. Širdį glostė toks autorės laiko linijos pasirinkimo stilius, nes atvirai pasakius, jau pasisotinau nuo dabar madingų romanų, kurių siužetas šokinėja tarp praeities ir dabarties.

Pirmiausia šią knygą rekomenduoju kaip labai fainą, sukeliantį rimtus apmąstymus, gyvenimišką ir ne per daug cukruotą romaną. Dar labiau ją rekomenduoju perskaityti „užsisėdėjusiems“ santykiuose, kurie jau pradėjo rūgti ir pamažu tampa toksiški. Kūrinys atskleidžia kiek žmogus netenka kuomet per daug susitapatina su antrąja puse, praranda sąvastį, unikalumą, tampa kopriklausomas. Kaip savo noru, užliūliuoti rutinos, užmerkiame akis gyvenimui ir kiek praleidžiame įsisukę į savigraužos verpetą. Norėčiau paminėti, kad knygoje taip pat labai rimtai paliečiamos ir draugystės, bei šeimos vertybės.

Na, o pabaigai tiesiog atkartosiu labai prasmingus Lorenos močiutės žodžius, kad jeigu žmonės santykiuose darytų nuolatines pertraukas ir skirtų daugiau laiko sau, panašių metinių pertraukų gal ir neprireiktų.

Labai įdomi knyga ir autorės rašymo stilius patiko. Du skirtingi laikotarpiai, bet tuo pačiu ir panašūs. Knyga apie meilę, kuri gali būti abipusė ir vienpusė. Beskaitant knygą, kiekvienoje skirtingoje situacijoje yra minimos...

Labai įdomi knyga ir autorės rašymo stilius patiko. Du skirtingi laikotarpiai, bet tuo pačiu ir panašūs. Knyga apie meilę, kuri gali būti abipusė ir vienpusė. Beskaitant knygą, kiekvienoje skirtingoje situacijoje yra minimos keturiasdešimt meilės taisyklių, kurios įkvepia gyvenimui knygos veikéjus. Tai istorija, kuri suteikia įkvėpimo ir kartu graudinanti, nes gyvenimas gali viena ranka duoti, kita atimti.
Panašu, kad tai bus ne paskutinė mano skaityta Elif Shafak knyga. Eilėje laukia Ledinukų rūmai.