Girdėjau gerų atsiliepimų apie šia knygą, tikėjausi rasti patarimų... Tačiau knygoje pasakojamos situacijos - kas ištinka berniukus, kaip jie elgiasi... Kai kada aprašoma kodėl, bet nei po viena situacija nerašoma kaip...

Girdėjau gerų atsiliepimų apie šia knygą, tikėjausi rasti patarimų... Tačiau knygoje pasakojamos situacijos - kas ištinka berniukus, kaip jie elgiasi... Kai kada aprašoma kodėl, bet nei po viena situacija nerašoma kaip reikėtų elgtis tėvams.... Knyga tikrai nuvylė.

🐭 Apie šio rašytojo blogą (tokiu pat pavadinimu kaip ir knyga) sužinojau atsitiktinai ir visai netyčia, jį labai gyrė ne vienas mano sekamas žmogus. Pradėjau sekti jo blogą, perskaičiau pirmą pakliuvusi tekstą (tiksliau...

🐭 Apie šio rašytojo blogą (tokiu pat pavadinimu kaip ir knyga) sužinojau atsitiktinai ir visai netyčia, jį labai gyrė ne vienas mano sekamas žmogus. Pradėjau sekti jo blogą, perskaičiau pirmą pakliuvusi tekstą (tiksliau tik jo dalį) ir mintyse pasakiau: “Nesuprantu, kas gali žavėtis šituo blogeriu, labai jau “modernus”, vien keiksmažodžiai” ir daugiau nesilankiau jo bloge. Ir visai neseniai pamačiau jį kitokiuose pasikalbėjimuose su Ryčiu Zemkausku. Su kokiu susižavėjimu aš klausiau tų pokalbių ir mėgavausi jų dialogu, tad pabaigus klausyt pokalbių iškart nusipirkau Mariau Povilo Elijaus Martynenko knygą “Praeis”. Skaičiau ją tiesiog taupydama, nes tokia ji man gera pasirodė, kad buvo gaila “suskaityti” per vakarą. Taip, kalba gruboka, nevengiama keiksmažodžių (bet ir jie taip taikliai ir laiku pavartoti), o minčių gylis...! Skaitai ir galvoji - eina sau kaip taikliai! Labai rekomenduoju paskaityti. Beje, jei kas turite šio autoriaus pirmąją knygą “Be penkių pasaulio pradžia” mielai perpirksiu.
P.s. O dabar šiek tiek ne apie tokius linksmus dalykus. Marius serga diabetu ir liga jau smarkiai progresavusi tad yra pažeistos akys, nervai ir inkstai. Jam labai reikalinga insulino pompa, kuri kainuoja nemažus pinigus, o jis šiuo metu neturi pastovaus darbo ir dar laukia šeimos pagausėjimo, tad visos jo santaupos atidėtos gimsiančio sūnaus poreikiams. Labai kviečiu visus prisidėti ir paremti šį nuostabų ir talenlingą rašytoją!
LT667300010105743612 MARIUS POVILAS MARTYNENKO, Swedbank, Mokėjimo paskirtis: Pompai
PAYPAL: paypal.me/mpemartynenko
REVOLUT: +37062610000
LT92 3920 0100 0986 8273 BIC: REVOGB21 Beneficiary: Marius Martynenko Beneficiary address: Kazliškių 13-37, 09204, Vilnius, LT.

Skaitydama šią knygą negalėjau atsistebėti.. Kiek vienas žmogus gali pakelti.. Netekčių, išdavysčių, išsiskyrimų bei karo siaubų.. Verčiant puslapius atrodo, jog kartu su pagrindinėmis veikėjomis išgyvenate jų...

Skaitydama šią knygą negalėjau atsistebėti.. Kiek vienas žmogus gali pakelti.. Netekčių, išdavysčių, išsiskyrimų bei karo siaubų.. Verčiant puslapius atrodo, jog kartu su pagrindinėmis veikėjomis išgyvenate jų patiriamą siaubą.
Buvo be galo sunku įsivaizduoti ką karas padarė žmonėms ir kaip tai pakeitė jų likimus.
Tikrai tikiu, jog ši knyga nėra pati stipriausia kada nors parašyta istorija, kuri yra susijusi su Antruoju pasaliniu karu, bet ji labai mane prikaustė bei paveikė.. Paskutinius knygos skyrius skaičiau su ašaromis akyse.
Man knyga pasirodė labai tikra ir tikiu, jog skaitydamas tokias istorijas tiesiog negali likti abejingu. Ją skaitydama ir pykau, liūdėjau bei džiaugiausi kartu su knygos herojais. Dar kartą įsitikinau, jog motinos meilė gali įveikti ir didžiausias kliūtis bei nuopolius : "Jo veide regiu visą savo gyvenimą. Matau kūdikį, atkeliavusį pas mane gerokai po to, kai palaidojau visas viltis...ir savo buvusio grožio užuominą. Matau...visą savo gyvenimą jo akyse."
Tikriausiai ne šiaip sau sakoma, jog vaikai yra mūsų atspindys ❤️

Nieko panašaus nesu skaičiusi, tad tikrai džiaugiuosi pagaliau paėmusi šią knygą į rankas. Man patinka skaityti apie mūsų istoriją, apie kurią per istorijos pamokas beveik nieko negirdėjome. Ir man patinka, kad čia...

Nieko panašaus nesu skaičiusi, tad tikrai džiaugiuosi pagaliau paėmusi šią knygą į rankas. Man patinka skaityti apie mūsų istoriją, apie kurią per istorijos pamokas beveik nieko negirdėjome. Ir man patinka, kad čia veikėjų gyvenimai - ištisas susimovimas, svyravimai ir chaosas :) Nelogiška daug kas ir ne visai aišku kas kaip ir kodėl, bet įjungi tą nuotaiką "oh, that's just life" ir kažkaip viskas vėl gerai su tuo tekstu pasidaro :)

Knygą skaičiau du kartus, tarp kurių buvo poros metų tarpas. Šiaip nemėgstu ir labai skeptiškai žiūriu į knygas, kuriose rašoma apie dievą ir panašius dalykus, tačiau ši knyga palietė, privertė susimąstyti ne tik apie...

Knygą skaičiau du kartus, tarp kurių buvo poros metų tarpas. Šiaip nemėgstu ir labai skeptiškai žiūriu į knygas, kuriose rašoma apie dievą ir panašius dalykus, tačiau ši knyga palietė, privertė susimąstyti ne tik apie patį gyvenimą, bet ir apie tai, kad niekas nevyksta veltui, kad reikia mokytis atleisti, atleidimas - tai ne nuoskriaudos pamiršimas.. Taip pat apie santykį: žmogaus su žmogumi, žmogaus su savimi, su dievu, mirtimi.. Patiko, rekomenduoju :)

Ilgai degiau noru perskaityti šią nuostabią knygą ir pagaliau, su vaikais, priėjome iki jos!

Ši knyga, pagrindinės veikėjos istorija ir charakteriu, smarkiai primena Eleanor H. Porter - Poliana. Tik manau, šią įvertinčiau...

Ilgai degiau noru perskaityti šią nuostabią knygą ir pagaliau, su vaikais, priėjome iki jos!

Ši knyga, pagrindinės veikėjos istorija ir charakteriu, smarkiai primena Eleanor H. Porter - Poliana. Tik manau, šią įvertinčiau šiek tiek aukštesniu balu. Ko gero, čia “kalti” siužeto vingiai.

Matijus ir Merilė - vyresnio amžiaus brolis ir sesuo, visą gyvenimą sunkiai dirbę savo ūkyje. Natūralu, kad gyvenimas skrieja pirmyn atimdamas jaunystės jėgas, tad jiedu nusprendžia globon pasiimti našlaitį berniuką, kuris pagelbėtų ūkio darbuose. O šis jų noras, keistų aplinkybių dėka, apsisuka taip, kad į Žaliastogių sodybą Evonlio miestelyje, atkeliauja vienuolikmetė našlaitė Anė.

Nustebino tai, kad “gavę ne berniuką, o mergaitę”, be jokių didesnių skrupulų, atvirai ir garsiai mąstė galimybes dėl vaiko gražinimo, pakeitimo į kitos lyties atstovą. Ne ne, ne feminizmo uraganai šiuo klausimu mano galvoje siautė, tiesiog buvo sunku skaityti, kad tam tikrais klausimais požiūris į našlaičius buvo kone lygiagretus daiktui. Šis skyrius, kuomet egoistiškai buvo svarstoma “už ir prieš” dėl Anės likimo Žaliastogiuose, sukėlė įtampos kaip reikiant.

Na, o toliau, po didžiojo sprendimo priėmimo, siužetas rutuliojasi kaip galima ir numatyti - Anės adaptacija bei nuotykiai naujuose namuose. Jos tyras, vaikiškas, fantazijos ir romantikos pilnas pasaulėlis. Pozityvo užtaisas, kuris sprogo taip natūraliai, kad nespėjau pastebėti kur buvo viso to pradžia. Ir galiausiai “svetimų” žmonių širdžių, kurie priėmė į savo namus gyventi, užkariavimas...

Vietomis jautėsi, kad knyga rašyta smarkiai seniai. Daugiausia tokių epizodų dvelktelėjo auklėjimo, mokymosi ir kt. smulkiuose niuansuose. Bet principe tai tikrai netrukdė, netgi sakyčiau įnešė savotiško neįprasto žavesio.