Knygą pradėjau su dideliu nekantrumu ir šiek tiek bloga nuojauta. Paskutinė dalis buvo kupina kovų, įtampos ir praradimų, tad didžiąją laiko dalį skaičiau įsitempusi, sukandusi dantis ir tikėdamasi kad nutiks kas geresnio....

Knygą pradėjau su dideliu nekantrumu ir šiek tiek bloga nuojauta. Paskutinė dalis buvo kupina kovų, įtampos ir praradimų, tad didžiąją laiko dalį skaičiau įsitempusi, sukandusi dantis ir tikėdamasi kad nutiks kas geresnio. Kovos aprašytos įspūdingai, tačiau kai kur, atrodo, taip nukrypta į šoną, paliesti tokie veikėjai ir jų išgyvenimai, kad labai buvo akivaizdu, kaip yra "tempiamas" laikas iki kulminacijos.
Kol kas man dar sunku vertinti serijos pabaigą, ji tikrai nebuvo ta, kokios norėjau ir kokios linkėjau veikėjams. Palikta daug vietos skaitytojo fantazijai, tad galiu save guosti savarankiškai išgalvotais veikėjų likimo vingiais, tačiau nemeluosiu, paskutinį puslapį užverčiau vis vien su slogia nuotaika. Gal dėl to, kad nenorėjau dar atsisveikinti su veikėjais, o gal dėl to, kad tikėjausi labiau pasakiškos pabaigos.
Bet kokiu atvėju, serija nuostabi ir verta kiekvieno savęs gerbiančio fantastikos mėgėjo lentynos.

Kaip ir visada neįtikėtini Garnių brolijos nuotykiai kurie prikausto ir atima žadą. Skaitai nepakeldamas akių apie tikra vienas kita palaikančius draugus kurie vienas dėl kito pasiruošę paaukoti gyvybę. :) :) :) :)...

Kaip ir visada neįtikėtini Garnių brolijos nuotykiai kurie prikausto ir atima žadą. Skaitai nepakeldamas akių apie tikra vienas kita palaikančius draugus kurie vienas dėl kito pasiruošę paaukoti gyvybę. :) :) :) :) Skaityčiau ir skaityčiau apie tokią draugystę :) :) :)

Manyčiau, jog pirmiausia turėčiau pasakyti, jog knyga nebuvo toli gražu lengva. Ją nebuvo sunku skaityti, rašymo stilius lengvas, o pasakojimas tikrai pagaulus, tačiau knyga buvo sunki emociškai. Ypač jos pradžia.
Pirmoji...

Manyčiau, jog pirmiausia turėčiau pasakyti, jog knyga nebuvo toli gražu lengva. Ją nebuvo sunku skaityti, rašymo stilius lengvas, o pasakojimas tikrai pagaulus, tačiau knyga buvo sunki emociškai. Ypač jos pradžia.
Pirmoji knygos pusė mane labai "užkabino". O antroji knygos dalis buvo pasakojima penkių Leilos draugų lūpomis. Man ji patiko šiek tiek mažiau.
Nepaisant to, nors ši istorija ir buvo gana slogi, tačiau ji buvo tokia tikra.. Apie (ne) žmonišką elgesį, draugystę, meilę bei empatiją.
Nepagražinta tiesa, tačiau tokia, kurią verta skaityti. Tie, kurie dažniausiai neturi jokio balso visuomenėje tikiu, jog norėtų būti išklausytais.

Neretas prieš kelionę pavarto kokios Romos ar Paryžiaus vadovą, ieškodamas lankytinų vietų, restoranų ar parduotuvių. Čia taip pat vadovas, tik padedantis nepasiklysti XX a. romano tinkle ir slepiantis savyje ne vieną...

Neretas prieš kelionę pavarto kokios Romos ar Paryžiaus vadovą, ieškodamas lankytinų vietų, restoranų ar parduotuvių. Čia taip pat vadovas, tik padedantis nepasiklysti XX a. romano tinkle ir slepiantis savyje ne vieną pažįstamą pavardę. Tarp šios knygos puslapių paslėptas ir Kundera, Grassas, Baricco, Murakami ar net Coelho. Bent pusė juk tikrai girdėta? Supažindinama ne tik su atoriaus gyvenimu ir jo peripetijomis, bet ir su jo kūriniuose slypinčiais klausimais, prasmės ieškojimu bei žmogumi to laikmečio pinklėse. Šis vadovas primena ne tik populiariausias lankytinas vietas, bet paima skaitytoją už rankos ir veda nepastebėtais skersgatviais, kuriuose slepiasi daug daugiau, nei galėtum pagalvoti. Kartais galbūt norisi nesutikti su autore, mintyse ir pasiginčiji, kartais apima žiovulys, kai tema pernelyg plėtojama ar kartojama. Tačiau atsiveria tikrai vertas dėmesio XX a. romano vaizdas.


Prisipažįstu, nemėgstu Paulo Coelho. Net paauglystėj skaitydama kelias jo knygas, nujaučiau, kad kažkas su juo ne taip, tik galbūt negalėjau to apčiuopti. Ir manyje gyvenantis velniūkštis džiūgavo, besirankiodamas argumentus, kodėl iš šio rašytojo knygų nėra tokios didelės naudos. Tad tiesiog pasidalinsiu citata:

„Tai turint galvoje, belieka klausti: ar bestseleriais tampanti populiarioji literatūra, siekianti naujai transformuoti į dvasios tuštumą nugrimzdusio skaitytojo gyvenimą, tikrai neiškreipia esminių, iš transcendentinio matmens kylančių reikalavimų, kurie paprastai keliami autentiškai žmogaus būčiai? Ar pragmatiškai orientuoti estetiniai principai, įtvirtinantys religinį sinkretizmą ir moralinį reliatyvizmą, yra tie principai, kurie iš tiesų formuoja į transcendencijos matmenį orientuotą ir autentišką žmogaus gyvenimą? Užuot pateikus vienareikšmį atsakymą, save kaip šių bestselerių skaitytoją, norėtųsi provokuoti autoriaus mėgstamos Biblijos žodžiais: „[a]teis toks laikas, kai žmonės [...] pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ (2 Tim 4,1-5). Tiesai ar savo įgeidžiams, išminties pamokoms ar pseudoreliginiams kerams atsivers bestselerių skaitytojas – priklausys ir nuo jo paties.“ (157 psl.)


Viena aišku – po šios knygos mano norimų perskaityti knygų sąrašas gerokai nutįso į begalybę. Ši knyga patiks tiems, kurie į literatūrą mėgsta pažvelgti gilėliau, kurie mėgsta pasiknaisioti po simbolius ir tarp eilučių. Kurie, kaip ir aš, su malonumu skaito straipsnius apie literatūrą. Kuriems smalsu žinoti kontekstą ir kartais galvodami apie skaitomą knygą negali užmigti. Leiskitės į ekskursiją po XX a. užsienio romano pasaulį. Kartais nustebsite, grožėsitės, kartais aplankys žiovulys, bet grįšite iš šios ekskursijos bent mažumėlę praturtėję ir pasiryžę šturmuoti artimiausią biblioteką.

Kažkada, gal prieš šešerius metus, reikėjo skaityti „Odisėją“, pamenu, paskaičiau keletą giesmių ir numečiau, sukandusi dantis galvojau: „Koks nuobodus turi būt, kad sugebėtum visą ją perskaityt?!“. Kokia buvau...

Kažkada, gal prieš šešerius metus, reikėjo skaityti „Odisėją“, pamenu, paskaičiau keletą giesmių ir numečiau, sukandusi dantis galvojau: „Koks nuobodus turi būt, kad sugebėtum visą ją perskaityt?!“. Kokia buvau jauna ir naivi, nesugebėdama įvertinti tokio kūrinio! Dėkoju visiems dievams už pasikartojusią progą perskaityti ir pažiūrėti į jį visai kitomis akimis. Galėčiau tikriausiai valandų valandas kalbėti ir rašyti apie tai, koks svarbus yra šis Homero kūrinys, kiek jame išminties, kiek jis svarbus visai literatūrai, bet nemanau, kad verta pernelyg išsiplėsti. Tik nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiuolaikiniai autoriai prikelia mitus bei antikinę literatūrą ir apraizgydami įmantriausiais žodžių raizginiais sukuria ypatingus kūrinius. Pavyzdžiui, skaitydama Madeline Miller „Kirkė“ vis aikčiojau iš susižavėjimo ir noro vėl atsiversti Homero „Odisėją“, kurioje, žinoma, ieškojau Kirkės pėdsakų. Dabar galvodama apie abi šias knygas, žaviuosi tuo, kaip įstabiai jos viena kitą man papildė ir kaip šiuolaikinė literatūra mane paskatino atsisukti į antiką. (Žinoma, gal nebūčiau taip greitai priėjusi prie „Odisėjos“, jei ne „antikinės literatūros“ paskaita, kuri man padėjo į kūrinį pažvelgti visai kitomis akimis.) Tad, kodėl manau, kad verta atsiversti „Odisėją“ ir ką aš joje radau?

Skaitydama „Odisėją“ ir ieškodama Kirkės, vis dėlto pastebėjau ir kokią daugybę sluoksnių turi šis kūrinys. Taip, žinoma, tai sugrįžimo į gimtąją Itakę iš Trojos karo poema. Tačiau tai pats akivaizdžiausias „Odisėjos“ apibūdinimas, apie kurį jau net nebesinori kalbėti. Man ši epinė poema yra ne tik apie namų ilgesį ir sugrįžimą, aš joje radau ir šeimos tragediją, ir neapsakomo atsidavimo bei ištikimybės liudijimą. Daugelis ne kartą esame girdėję apie ištikimybės simbolį Penelopę. Man atrodo, ištikimybė yra blankiausia savybė, priskirta šiai ypatingai moteriai. Man ji beatodairiško atsidavimo simbolis, paaukojusi gražiausius savo jaunystės metus ir vaisingumą dėl mylimo vyro. Vis klausiau savęs, ar sugebėčiau taip? O tu? Laukti dvidešimt metų vyro, kuris net nežinai, ar vis dar gyvas? Tačiau Penelopė laukė ir apgaule ausdama tylios vilties audinį, jį vis ardydama ir ausdama iš naujo, įaudė į jį ir savo moterystę bei galimybę susilaukti daugiau vaikų. Beausdama ji nusiaudė stebuklą – mylimojo sugrįžimą it dovaną už atsidavimą, išmintį ir ištikimybę. Ir štai šalia savo numylėtosios Kirkės portreto statau ir Penelopę, žemiškais kerais užbūrusią savąjį likimą. „Odisėja“ man ne tik nuotykių kupina poema apie tvirtąjį ir išmintingąjį Odisėją, man tai istorija ir apie laukiančiųjų tragediją. Išvykti ir kovoti su įvairiausiomis negandomis visuomet yra sunku, tačiau ar ne taip pat sunku yra ir laukti, nežinant, ko sulauksi? Žemiškieji laukiančių vargai mane palietė ne ką mažiau, nei dieviški Odisėjo išbandymai.

Tokiame didingame herojiniame epe gali slypėti daug daugiau liūdesio, nei galima būtų pagalvoti. Šis kūrinys turi tokią daugybę sluoksnių, kad kiekvienam atskirai būtų galima parašyti daugybę knygų. Viena aišku, Homero „Odisėja“ bus gyva dar ilgai, vis prisikels įvairiausiais pavidalais: ekranizacijomis, dailės kūriniais ar spektakliais. Jokios vilionės, jokie pasiūlyti turtai Odisėjui neatpirko Namų. Jokie lotosų žiedai jam neišrovė Tėvynės ilgesio. Juk nėra stipresnės varomosios jėgos už ilgesį? Gal tai ir buvo Odisėjo stiprybė, neleidusi sustoti ir suklupti?

Apie modernų vyriškumą ir moteriškumą. Gerų įžvalgų pateikta!

Citata: "Esate girdėję, kad berniukas svajotų apie tą vienintelę princesę, pas kurią, tapęs princu, svajoja atjoti? Panašu, kad princai užsiėmę kitais...

Apie modernų vyriškumą ir moteriškumą. Gerų įžvalgų pateikta!

Citata: "Esate girdėję, kad berniukas svajotų apie tą vienintelę princesę, pas kurią, tapęs princu, svajoja atjoti? Panašu, kad princai užsiėmę kitais reikalais ir savo ateities nesieja tik su šeima." (psl. 87)

Man knyga patiko, nors ir turėčiau prie ko prisikabinti. Nebuvo taip, kad negalėčiau knygos padėtį į šalį, bet siužetas gana įtraukė. Kai pabaigoje viskas paaiškėjo, susimąsčiau, kad tikrai būna taip, kad pažįsti...

Man knyga patiko, nors ir turėčiau prie ko prisikabinti. Nebuvo taip, kad negalėčiau knygos padėtį į šalį, bet siužetas gana įtraukė. Kai pabaigoje viskas paaiškėjo, susimąsčiau, kad tikrai būna taip, kad pažįsti žmogų daug metų, o pasirodo, kad visai jo nepažįsti.

Net nežinau kaip būtų tiksliausia bei teisingiausia apibūdinti šią knygą.. Tai buvo tikrai paprasta knyga, tačiau apie nepaprastus dalykus. Jautri bei gyvenimiška, o tuo pačiu ir priverčianti susimąstyti apie dalykus, kurie...

Net nežinau kaip būtų tiksliausia bei teisingiausia apibūdinti šią knygą.. Tai buvo tikrai paprasta knyga, tačiau apie nepaprastus dalykus. Jautri bei gyvenimiška, o tuo pačiu ir priverčianti susimąstyti apie dalykus, kurie šiuo metu atrodo tarsi savaime suprantamas dalykas..
Dar šioje knygoje man patiko, jog ji palietė ir skaudžių temų, tačiau apie jas reikia kalbėti ir garsiai!
Manau, jog nenoriu spoilinti viso šios istorijos gerumo, tačiau drąsiai ją rekomenduočiau tiems, kurie mėgsta jautrias bei žmogiškas istorijas. Apie meilę, draugystę bei paprastumą. Kartais patys nuostabiausi dalykai yra arčiau, negu mes galime įsivaizduoti ❤️

Gyvulizmas... Orwell labai tiksliai perteikė tų laikų idealogija. Sakyčiau kiekvienam mokykloje besimokančiam vetėtų pradėti nuo šios knygos, o tik po to pereiti prie visų dalykų mokomų pamokose apie tai. Kiaulės gali,...

Gyvulizmas... Orwell labai tiksliai perteikė tų laikų idealogija. Sakyčiau kiekvienam mokykloje besimokančiam vetėtų pradėti nuo šios knygos, o tik po to pereiti prie visų dalykų mokomų pamokose apie tai. Kiaulės gali, kiaulės valdo. Ši knyga puikiai atskleidė kiek daug sudaro manipuliavimas "gyvuliais" ir inforamcijos pateikimas kitais žodžiais. Mieli draugai, pienas ir obuoliai reikalingi mūsų smegenims, nes mes kiaulės vienitelės dirbam protišką darbą.

Man tai buvo pirmoji pažintis su šiuo autoriumi. Ir turiu pasakyti, jog šis trileris man tikrai paliko įspūdį. Įdomūs personažai, dinamiškas veiksmas bei nenuspėjami siužeto vingiai. Viskas ko reikia stipriam trileriui.
Tik...

Man tai buvo pirmoji pažintis su šiuo autoriumi. Ir turiu pasakyti, jog šis trileris man tikrai paliko įspūdį. Įdomūs personažai, dinamiškas veiksmas bei nenuspėjami siužeto vingiai. Viskas ko reikia stipriam trileriui.
Tik nežinau kodėl, bet pačioje pradžioje buvo sunkoka susidraugauti su šia istorija, tačiau skaitant toliau, ji man patiko vis labiau. Galbūt čia tik man taip 🤭🤷🏻‍♀️🙈
O kaip trileris ši istorija tikrai puiki savo žanro kategorijoje. Pabaigoje nepajusite kaip skaitomos knygos puslapiai nyksta tiesiog akyse.. O knygos atomazga tikiu, jog tikrai nustebins.