Kai pradėjau skaityti šia knyga maniau, kad tai bus sudėtinga ir supinta netgi daugiau, nei keletą veikėjų ir jų išgyvenimai, bei potyriai. Ir skaitydama likau nustebinta kaip ir kiekvieną kartą kai paimu gerą knyga į...

Kai pradėjau skaityti šia knyga maniau, kad tai bus sudėtinga ir supinta netgi daugiau, nei keletą veikėjų ir jų išgyvenimai, bei potyriai. Ir skaitydama likau nustebinta kaip ir kiekvieną kartą kai paimu gerą knyga į rankas. Tai įtraukianti ir neleidžianti atsitraukti knyga apie raganas ir raganius apie juodą ir baltą bei jų nuolatinę kova tarpusavyje.
Taigi tikrai imkite ir skaitykite kas mėgsta šiek tiek įtempta ir neleidžianti atsitraukti siužetą.
(palikčiau ir didesnį įvertinimą, bet yra tik 5, bet tikrai duočiau ir 10 ;) )

Pradžia buvo kiek nuobodoka, bet įsivažiavau ir visai pradėjo patiti, tikėjausi kitokios pabaigos, bet matyt būna ir taip - šiurpiai sėkmingai pagrindiniams herojams. Iš tiesų tai reikėtų pagalvoti apie tai kiek ir ko...

Pradžia buvo kiek nuobodoka, bet įsivažiavau ir visai pradėjo patiti, tikėjausi kitokios pabaigos, bet matyt būna ir taip - šiurpiai sėkmingai pagrindiniams herojams. Iš tiesų tai reikėtų pagalvoti apie tai kiek ir ko viešiname iš savo gyvenimo, kokius passwordus kuriame, daug galima sužinoti ir tuo pasinaudoti :)

Man ji pasirodė sunki. Visomis prasmėmis: tiek parašyta gana sunkiai, tiek emociškai. Apie viską iš eilės. Kodėl knyga pasirodė sunkiai parašyta? Todėl, kad ji nebuvo labai nuosekli, mano akimis. Ypač kalbant apie žmonių...

Man ji pasirodė sunki. Visomis prasmėmis: tiek parašyta gana sunkiai, tiek emociškai. Apie viską iš eilės. Kodėl knyga pasirodė sunkiai parašyta? Todėl, kad ji nebuvo labai nuosekli, mano akimis. Ypač kalbant apie žmonių minėjimus: vienur minima tik pirma vardo raidė, kitur, žiūrėk, atsiranda visas vardas ir dar trumpa žmogaus biografija, ir nebūtinai po pirmo paminėjimo, ir nuotrauka, o kai kurių vardai taip ir liko tik pirma jų raidė. Tas toks mėtymasis, asmeniškai mane, šiek tiek nervino, kartais net priversdavo padėti knygą į šalį iki kito skaitymo. Tačiau ne tik dėl vardų, tačiau ir chronologinė įvykių seka. Beskaitant susidarydavo įspūdis, kad tas pats dalykas kartojamas kelis kartus to nepaminint, t.y. kad tai jau yra paminėta. Juk buvo galima pažymėti, kad apie vieną ar kitą faktą, įvykį galima pasiskaityti ten ir ten, nesikartosime, nes tai jau minėjome. To nebuvo. Ir man užkliuvo. Šiek tiek daugiau norėjosi paskaityt ir apie palaikų atradimo istoriją. Sutinku, kad ji pakankamai buvo vieša ir nušviesta žiniasklaidos, bet, mano manymu, knygoje ji turėjo būti paminėti kur kas išsamiau, o ne keliais sakiniais ar puslapiais, suminint kam ir kada buvo iškelta byla dėl Adolfo Ramanausko - Vanago tardymo, kankinimo ir nužudymo. Tikrai galėjo būti daugiau. Juk tokių sėkmingų istorijų, kuomet atrandami partizanų vadų, savotiškų patriotizmo ikonų, tikrai nėra daug. Kitas dalykas, žinoma, knyga nėra skirta mokslo populiarinimui, bet ir istorikams, kurie nėra itin gerai susipažinę su A. Ramanausko - Vanago biografija ir byla, knyga nebus pats lengviausias skaitinys. Nesakau, kad knygoje pateikiama istoriją reikia supaprastinti, bet šiek tiek paprastesnę, mano manymu, buvo galima parašyt. O kalbant apie emocinį sunkumą - tie detalūs kankinimų aprašymai - siaubas. Man būtų užtekę ir vieno vienintelio paminėjimo. Siaubas. Tikrai siaubas. Kokios geležinės valios turi būt žmogus. Aš arba būčiau iškart viską pasakius, visus išdavus, arba būčiau numirus. Protu nesuvokiama, kokias kančias tekdavo patirti į tarybų valdžios rankas patekusiems tiek paprastiems partizanams, ryšininkams, tiek vadams ar vieniems iš vadovaujančių. Savaime aišku, kad ir partizanų gretose pasitaikydavo negerų žmonių, kurie taip pat žiauriai elgdavosi, tačiau vis tiek protu nesuvokiama, kaip turi būt įtikėjęs visa ta ideologija, kokiu žiauriu žmogumi turi būti, kad su kitu taip elgtumeis? Nesuvokiama.

Knygą pradėjau su dideliu nekantrumu ir šiek tiek bloga nuojauta. Paskutinė dalis buvo kupina kovų, įtampos ir praradimų, tad didžiąją laiko dalį skaičiau įsitempusi, sukandusi dantis ir tikėdamasi kad nutiks kas geresnio....

Knygą pradėjau su dideliu nekantrumu ir šiek tiek bloga nuojauta. Paskutinė dalis buvo kupina kovų, įtampos ir praradimų, tad didžiąją laiko dalį skaičiau įsitempusi, sukandusi dantis ir tikėdamasi kad nutiks kas geresnio. Kovos aprašytos įspūdingai, tačiau kai kur, atrodo, taip nukrypta į šoną, paliesti tokie veikėjai ir jų išgyvenimai, kad labai buvo akivaizdu, kaip yra "tempiamas" laikas iki kulminacijos.
Kol kas man dar sunku vertinti serijos pabaigą, ji tikrai nebuvo ta, kokios norėjau ir kokios linkėjau veikėjams. Palikta daug vietos skaitytojo fantazijai, tad galiu save guosti savarankiškai išgalvotais veikėjų likimo vingiais, tačiau nemeluosiu, paskutinį puslapį užverčiau vis vien su slogia nuotaika. Gal dėl to, kad nenorėjau dar atsisveikinti su veikėjais, o gal dėl to, kad tikėjausi labiau pasakiškos pabaigos.
Bet kokiu atvėju, serija nuostabi ir verta kiekvieno savęs gerbiančio fantastikos mėgėjo lentynos.

Kaip ir visada neįtikėtini Garnių brolijos nuotykiai kurie prikausto ir atima žadą. Skaitai nepakeldamas akių apie tikra vienas kita palaikančius draugus kurie vienas dėl kito pasiruošę paaukoti gyvybę. :) :) :) :)...

Kaip ir visada neįtikėtini Garnių brolijos nuotykiai kurie prikausto ir atima žadą. Skaitai nepakeldamas akių apie tikra vienas kita palaikančius draugus kurie vienas dėl kito pasiruošę paaukoti gyvybę. :) :) :) :) Skaityčiau ir skaityčiau apie tokią draugystę :) :) :)

Manyčiau, jog pirmiausia turėčiau pasakyti, jog knyga nebuvo toli gražu lengva. Ją nebuvo sunku skaityti, rašymo stilius lengvas, o pasakojimas tikrai pagaulus, tačiau knyga buvo sunki emociškai. Ypač jos pradžia.
Pirmoji...

Manyčiau, jog pirmiausia turėčiau pasakyti, jog knyga nebuvo toli gražu lengva. Ją nebuvo sunku skaityti, rašymo stilius lengvas, o pasakojimas tikrai pagaulus, tačiau knyga buvo sunki emociškai. Ypač jos pradžia.
Pirmoji knygos pusė mane labai "užkabino". O antroji knygos dalis buvo pasakojima penkių Leilos draugų lūpomis. Man ji patiko šiek tiek mažiau.
Nepaisant to, nors ši istorija ir buvo gana slogi, tačiau ji buvo tokia tikra.. Apie (ne) žmonišką elgesį, draugystę, meilę bei empatiją.
Nepagražinta tiesa, tačiau tokia, kurią verta skaityti. Tie, kurie dažniausiai neturi jokio balso visuomenėje tikiu, jog norėtų būti išklausytais.

Neretas prieš kelionę pavarto kokios Romos ar Paryžiaus vadovą, ieškodamas lankytinų vietų, restoranų ar parduotuvių. Čia taip pat vadovas, tik padedantis nepasiklysti XX a. romano tinkle ir slepiantis savyje ne vieną...

Neretas prieš kelionę pavarto kokios Romos ar Paryžiaus vadovą, ieškodamas lankytinų vietų, restoranų ar parduotuvių. Čia taip pat vadovas, tik padedantis nepasiklysti XX a. romano tinkle ir slepiantis savyje ne vieną pažįstamą pavardę. Tarp šios knygos puslapių paslėptas ir Kundera, Grassas, Baricco, Murakami ar net Coelho. Bent pusė juk tikrai girdėta? Supažindinama ne tik su atoriaus gyvenimu ir jo peripetijomis, bet ir su jo kūriniuose slypinčiais klausimais, prasmės ieškojimu bei žmogumi to laikmečio pinklėse. Šis vadovas primena ne tik populiariausias lankytinas vietas, bet paima skaitytoją už rankos ir veda nepastebėtais skersgatviais, kuriuose slepiasi daug daugiau, nei galėtum pagalvoti. Kartais galbūt norisi nesutikti su autore, mintyse ir pasiginčiji, kartais apima žiovulys, kai tema pernelyg plėtojama ar kartojama. Tačiau atsiveria tikrai vertas dėmesio XX a. romano vaizdas.


Prisipažįstu, nemėgstu Paulo Coelho. Net paauglystėj skaitydama kelias jo knygas, nujaučiau, kad kažkas su juo ne taip, tik galbūt negalėjau to apčiuopti. Ir manyje gyvenantis velniūkštis džiūgavo, besirankiodamas argumentus, kodėl iš šio rašytojo knygų nėra tokios didelės naudos. Tad tiesiog pasidalinsiu citata:

„Tai turint galvoje, belieka klausti: ar bestseleriais tampanti populiarioji literatūra, siekianti naujai transformuoti į dvasios tuštumą nugrimzdusio skaitytojo gyvenimą, tikrai neiškreipia esminių, iš transcendentinio matmens kylančių reikalavimų, kurie paprastai keliami autentiškai žmogaus būčiai? Ar pragmatiškai orientuoti estetiniai principai, įtvirtinantys religinį sinkretizmą ir moralinį reliatyvizmą, yra tie principai, kurie iš tiesų formuoja į transcendencijos matmenį orientuotą ir autentišką žmogaus gyvenimą? Užuot pateikus vienareikšmį atsakymą, save kaip šių bestselerių skaitytoją, norėtųsi provokuoti autoriaus mėgstamos Biblijos žodžiais: „[a]teis toks laikas, kai žmonės [...] pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ (2 Tim 4,1-5). Tiesai ar savo įgeidžiams, išminties pamokoms ar pseudoreliginiams kerams atsivers bestselerių skaitytojas – priklausys ir nuo jo paties.“ (157 psl.)


Viena aišku – po šios knygos mano norimų perskaityti knygų sąrašas gerokai nutįso į begalybę. Ši knyga patiks tiems, kurie į literatūrą mėgsta pažvelgti gilėliau, kurie mėgsta pasiknaisioti po simbolius ir tarp eilučių. Kurie, kaip ir aš, su malonumu skaito straipsnius apie literatūrą. Kuriems smalsu žinoti kontekstą ir kartais galvodami apie skaitomą knygą negali užmigti. Leiskitės į ekskursiją po XX a. užsienio romano pasaulį. Kartais nustebsite, grožėsitės, kartais aplankys žiovulys, bet grįšite iš šios ekskursijos bent mažumėlę praturtėję ir pasiryžę šturmuoti artimiausią biblioteką.

Kažkada, gal prieš šešerius metus, reikėjo skaityti „Odisėją“, pamenu, paskaičiau keletą giesmių ir numečiau, sukandusi dantis galvojau: „Koks nuobodus turi būt, kad sugebėtum visą ją perskaityt?!“. Kokia buvau...

Kažkada, gal prieš šešerius metus, reikėjo skaityti „Odisėją“, pamenu, paskaičiau keletą giesmių ir numečiau, sukandusi dantis galvojau: „Koks nuobodus turi būt, kad sugebėtum visą ją perskaityt?!“. Kokia buvau jauna ir naivi, nesugebėdama įvertinti tokio kūrinio! Dėkoju visiems dievams už pasikartojusią progą perskaityti ir pažiūrėti į jį visai kitomis akimis. Galėčiau tikriausiai valandų valandas kalbėti ir rašyti apie tai, koks svarbus yra šis Homero kūrinys, kiek jame išminties, kiek jis svarbus visai literatūrai, bet nemanau, kad verta pernelyg išsiplėsti. Tik nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiuolaikiniai autoriai prikelia mitus bei antikinę literatūrą ir apraizgydami įmantriausiais žodžių raizginiais sukuria ypatingus kūrinius. Pavyzdžiui, skaitydama Madeline Miller „Kirkė“ vis aikčiojau iš susižavėjimo ir noro vėl atsiversti Homero „Odisėją“, kurioje, žinoma, ieškojau Kirkės pėdsakų. Dabar galvodama apie abi šias knygas, žaviuosi tuo, kaip įstabiai jos viena kitą man papildė ir kaip šiuolaikinė literatūra mane paskatino atsisukti į antiką. (Žinoma, gal nebūčiau taip greitai priėjusi prie „Odisėjos“, jei ne „antikinės literatūros“ paskaita, kuri man padėjo į kūrinį pažvelgti visai kitomis akimis.) Tad, kodėl manau, kad verta atsiversti „Odisėją“ ir ką aš joje radau?

Skaitydama „Odisėją“ ir ieškodama Kirkės, vis dėlto pastebėjau ir kokią daugybę sluoksnių turi šis kūrinys. Taip, žinoma, tai sugrįžimo į gimtąją Itakę iš Trojos karo poema. Tačiau tai pats akivaizdžiausias „Odisėjos“ apibūdinimas, apie kurį jau net nebesinori kalbėti. Man ši epinė poema yra ne tik apie namų ilgesį ir sugrįžimą, aš joje radau ir šeimos tragediją, ir neapsakomo atsidavimo bei ištikimybės liudijimą. Daugelis ne kartą esame girdėję apie ištikimybės simbolį Penelopę. Man atrodo, ištikimybė yra blankiausia savybė, priskirta šiai ypatingai moteriai. Man ji beatodairiško atsidavimo simbolis, paaukojusi gražiausius savo jaunystės metus ir vaisingumą dėl mylimo vyro. Vis klausiau savęs, ar sugebėčiau taip? O tu? Laukti dvidešimt metų vyro, kuris net nežinai, ar vis dar gyvas? Tačiau Penelopė laukė ir apgaule ausdama tylios vilties audinį, jį vis ardydama ir ausdama iš naujo, įaudė į jį ir savo moterystę bei galimybę susilaukti daugiau vaikų. Beausdama ji nusiaudė stebuklą – mylimojo sugrįžimą it dovaną už atsidavimą, išmintį ir ištikimybę. Ir štai šalia savo numylėtosios Kirkės portreto statau ir Penelopę, žemiškais kerais užbūrusią savąjį likimą. „Odisėja“ man ne tik nuotykių kupina poema apie tvirtąjį ir išmintingąjį Odisėją, man tai istorija ir apie laukiančiųjų tragediją. Išvykti ir kovoti su įvairiausiomis negandomis visuomet yra sunku, tačiau ar ne taip pat sunku yra ir laukti, nežinant, ko sulauksi? Žemiškieji laukiančių vargai mane palietė ne ką mažiau, nei dieviški Odisėjo išbandymai.

Tokiame didingame herojiniame epe gali slypėti daug daugiau liūdesio, nei galima būtų pagalvoti. Šis kūrinys turi tokią daugybę sluoksnių, kad kiekvienam atskirai būtų galima parašyti daugybę knygų. Viena aišku, Homero „Odisėja“ bus gyva dar ilgai, vis prisikels įvairiausiais pavidalais: ekranizacijomis, dailės kūriniais ar spektakliais. Jokios vilionės, jokie pasiūlyti turtai Odisėjui neatpirko Namų. Jokie lotosų žiedai jam neišrovė Tėvynės ilgesio. Juk nėra stipresnės varomosios jėgos už ilgesį? Gal tai ir buvo Odisėjo stiprybė, neleidusi sustoti ir suklupti?