"Fiesta" - tai ne tik romanas apie Koridą, kuri man pasirodė tikrai labai žiauri, nors taip juk ir yra, tai, mano akimis, keistai plaukiantis pasakojimas, kuris kartais net nesupranti, kur veda, bet galiausiai suvoki, jog viskas apie...

"Fiesta" - tai ne tik romanas apie Koridą, kuri man pasirodė tikrai labai žiauri, nors taip juk ir yra, tai, mano akimis, keistai plaukiantis pasakojimas, kuris kartais net nesupranti, kur veda, bet galiausiai suvoki, jog viskas apie tą nelaimingą meilę...
"Turėti ir neturėti" pristatomas kaip romanas apie vienatvę, jos analizę, bet man visą tai užgožė kontrabanda, susišaudymai, žudynės, kurių nemėgstu tiek filmuose, tiek knygose.

Geras ir lengvai skaitomas trileris.
Įtraukiantis, išmoningai susuktas siužetas bei puikiai išpildytas. Atskleisti veikėjų charakteriai.
Realistiškas ir leidžiantis įsijausti į tai, kad tai gali nutikti bet kur ir bet...

Geras ir lengvai skaitomas trileris.
Įtraukiantis, išmoningai susuktas siužetas bei puikiai išpildytas. Atskleisti veikėjų charakteriai.
Realistiškas ir leidžiantis įsijausti į tai, kad tai gali nutikti bet kur ir bet kam.
Nors mistikos ir pritrūko, tačiau jau seniai taip nesimėgavau jokiu skaitomu trileriu.

Labai ilgai vengiau šios knygos. Esu keletą kartų nusivylusi kūriniais, kuriuos liaupsina visur ir visi, todėl baiminausi, kad ir ši knyga gali taip pat nuvilti. Mano baimės, žinoma, buvo bevertės. Knyga tirpte ištirpo...

Labai ilgai vengiau šios knygos. Esu keletą kartų nusivylusi kūriniais, kuriuos liaupsina visur ir visi, todėl baiminausi, kad ir ši knyga gali taip pat nuvilti. Mano baimės, žinoma, buvo bevertės. Knyga tirpte ištirpo rankose, su ja juokiausi ir, žinoma, į pabaigą verkiau be perstojo.
Retai kuomet meilės istorijos mane priverčia pajausti tokią emocijų kaitą kaip šis kūrinys. Nuostabūs, stiprūs ir ryškūs visi veikėjai, labai tikra, nors ir neeilinė istorija.
Džiaugiuosi, kad knyga yra parašyta gan lengvu stiliumi, nes tarp eilučių paliekamos gyvenimo, mirties, pasirinkimo laisvės temos yra ir taip pakankamai sunkios, todėl lengvas rašymas leidžia visas autorės mintis priimti palengva.
Dar neesu tikra, ar imsiuosi kitų šios istorijos dalių, tačiau labai džiaugiuosi susipažinusi su šia autore ir tikrai įspūdinga istorija.
Dabar suprantu, kodėl ji nepalieka abejingų.

Visai įdomu ir yra smagumo tame. Išbandžiau darbe su žmogumi turinčiu intelekto negalia, jam užkabino, tai kad patinka gamta, gėlynai, vanduo.. galėjo pats rinktis kur klijuoti žiedus arba klijuoti pagal pavyzdį. Yra daug...

Visai įdomu ir yra smagumo tame. Išbandžiau darbe su žmogumi turinčiu intelekto negalia, jam užkabino, tai kad patinka gamta, gėlynai, vanduo.. galėjo pats rinktis kur klijuoti žiedus arba klijuoti pagal pavyzdį. Yra daug smulkių lipdukų, tai vienintelis nepatogumas.

Puiki knyga apie paukščių intelektualinius gebėjimus, kuriais naudodamiesi jie sugeba prisitaikyti prie aplinkos. Paukščiai, kaip parodoma knygoje, nėra vien instinktų užprogramuotos mašinos, priešingai, jie yra sumanūs ir...

Puiki knyga apie paukščių intelektualinius gebėjimus, kuriais naudodamiesi jie sugeba prisitaikyti prie aplinkos. Paukščiai, kaip parodoma knygoje, nėra vien instinktų užprogramuotos mašinos, priešingai, jie yra sumanūs ir individualūs. Kiekvienas būrio žvirblis yra atskira asmenybė, turinti savo norų ir tikslų.
Knygoje daug dėmesio skiriama paukščių smegenų dydžiui, kaip jie sugeba spręsti mokslininkų paruoštus eksperimentus, kaip gudrauja laukinėje gamtoje, kad jų nepagautų plėšrūnai, kaip stengiasi patikti patelėms. Visi paukščiai skirtingi. Visi genialūs. Vieni geriau prisitaikę prie žmogaus keičiamos aplinkos, kiti prasčiau. Vis dėlto, net ir po daugybės tyrimų metų mes vis dar daug ko apie juos nežinome. Autorė to neslepia. Tačiau net ir tai, ką žinome, yra įspūdinga ir kiekvienas, perskaitęs šią knygą, apie paukščius ims galvoti truputį kitaip. Kai kurios jų rūšys, tarkim varnos, kai kuriais gebėjimais sugeba pralenkti primatus. O paukščių giesmės? Be to, kaip kai kurie paukščiai sugeba pamėgdžioti žmonių balsus?
Kai kuriems skaitytojams gali nepatikti, kad pateikiama daug teorijų, kurios prieštarauja viena kitai. Man, priešingai, tai yra labai didelis knygos privalumas. Juk toks mokslinis darbas ir yra - jis reikalauja daug tyrinėjimo metų, daug sugebėjimų į paukštį pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Paukščiai turi ir bendrų rūšiai ir individualių bruožų. Ir galiausiai visa tai susideda į vieną bendrą supratimą - kuo geriau sugebėsime pažinti juos, tuo geriau pažinsime ir patys save.

Itin išsami gausia archyvine ir liudytojų atsiminimų medžiaga paremta knyga. Joje kalbama apie Gulago koncentracijos stovyklų sistemos susikūrimą ir kaip kaliniai gyveno skirtinguose lageriuose. Parodoma, kas bendra daugumai...

Itin išsami gausia archyvine ir liudytojų atsiminimų medžiaga paremta knyga. Joje kalbama apie Gulago koncentracijos stovyklų sistemos susikūrimą ir kaip kaliniai gyveno skirtinguose lageriuose. Parodoma, kas bendra daugumai lagerių ir kas būdinga atskirai konkrečiam lageriui. Tai nėra SSRS istorija, o tiksliai tai, kas nurodyta knygos pavadinime ir knygos įvade. Labiausiai šioje knygoje man patiko autorės kritiškas požiūris į archyvinius dokumentus ir liudytojų prisiminimus. Juk, šiaip ar taip, visi yra šališki. Ar įvykių liudininkai savo viską, ką matė? Galbūt. Ar aprašė viską, ką patys patyrė? Labai abejotina. Juk lageriai skyrėsi ir kiekviename baisybės buvo vis kitokios. Vienur labiau klestėjo moterų prostitucija, kitur homoseksualūs santykiai, dar kitur buvo itin griežta kriminalinių kalinių valdžia. Vienur žmonės dirbo beprotiškai sunkiai, o kitur dažnai dykaduoniaudavo. Ką ir bekalbėti apie tai, kad lagerių gyvenimas nuolatos keitėsi, ar tai būtų didžiojo teroro metai (1937-1938), Antrojo pasaulinio karo SSRS laikotarpis(1941-1945) ar sveiku protu nesuvokiamos pokarinės represijos(1948m.)
Labiausiai iš knygos man įsiminė šie dalykai:
1. Gulagas nėra tas pats kaip nacių koncentracijos stovyklos, nes čia nebuvo sąmoningo tikslo ką nors nužudyti. Niekas nemirdavo dėl to, kad yra žydas, lenkas ar vokietis. Žmonės čia turėjo būti maksimaliai išnaudojami SSRS pramonės labui. Mirtys(dažniausiai) būdavo sunkaus darbo ir gyvenimo sąlygų pasekmė, o ne sąmoningas valdžios planas. Be to, čia neretai sargybinis galėdavo tapti kaliniu, o kalinys – sargybiniu.
2. Lagerių sistema visada buvo neefektyvi. Ji didžiąja dalimi buvo išlaikoma valstybės(nes brangiai kainuoja išlaikyti sargybinius).
3. Jeigu patekai į lagerį, tai dar nereiškia, kad visą įkalinimo laikotarpį dirbsi viename darbe. Daugybė žmonių sugebėdavo prasimušti. „Per beveik du dešimtmečius, praleistus lageriuose, Jevgenija Ginzburg kirto medžius, kasė griovius, valė lagerio svečių namus, plovė indus, augino vištas, skalbė lagerio viršininkų žmonų skalbinius ir prižiūrėjo kalinių vaikus. Galiausiai ji tapo slauge“(P.221.)
4. Masinės vagystės ir papirkinėjimai. Skirtingos rūšies maistas buvo aiškiai normuotas, tačiau kaliniai gaudavo tik mažą jo dalį, nes visi tie, kurie dirbo krovikais arba lagerio virtuvėje, nuolatos jį vogė. Pagal kalinių mentalitetą – vogti galima viską, išskyrus duoną. Kaliniui, pavogusiam duonos, paprastai grėsdavo mirtis. Jeigu gavai siuntinį pinigų iš namų – nebūk kvailas ir nepasik pinigų sau. Jeigu žinosi, ką reikia papirkti – išgyvensi.
5. Visada bet kuriame lageryje būdavo daug geriau būti kriminaliniu nusikaltėliu negu politiniu. Toks buvo aukščiausios valdžios požiūris, kurį nuolankiai vykdė lagerių viršininkai. Tai galiojo visur. Kitaip tariant, geriau būti žmogžudžiu ir vagimi negu žmogumi, kuris kažkam pasakė anekdotą apie valdžią.
6. Paplitęs darbo vengimas ir darbo normų klastojimas. Vieni kaliniai tiesiog atsisakydavo dirbti ir sulaukdavo bausmės ledinėje kameroje, kiti nepabijodavo nusikirsti sau rankų pirštus ar dar ką nors. Kiti pasinaudodavo valdžios nekompetencija – krūvą numirstų supuvusių medžių(kurie ilgai gulėdavo miške nesuskaičiuoti) šiek tiek apipjaustydavo ir taip įvykdydavo dienos normą.
7. Šiuolaikinė Rusija nesusitvarko su SSRS paveldu. LAGERIO KALINIŲ KANKINTOJAI LIKO VISIŠKAI NENUBAUSTI. Rusijos valdžia nejaučia jokios atsakomybės prieš kitas tautas(kitaip nei Vokietija). Žinoma, tam tikros Rusijos organizacijos rūpinasi buvusių nukentėjusiųjų atmintimi(organizacija „Memorial“), tačiau pati Rusijos valdžia nejaučia jokios atsakomybės viešai apie tai prabilti ir atsiprašyti.

Knyga puikiai tinka visiems tiems, kurie ruošiasi rašyti kokį nors mokslinį darbą apie SSRS istoriją. Skaitant savo malonumui kartais tiesiog pabosta, ypač iki kol įpusėji knygą. Kaip vienintelį minusą galbūt pažymėčiau tai, kad epilogas nėra labai geras. Jame labai norėjosi, kad autorė trumpai aptartų, kaip buvosios SSRS šalys(bet ne satelitinės)susitvarko su savo istorija. Pavyzdžiui, Kazachstanas, Turkmėnija, Armėnija ir kitos. Niekada nereikia apsiriboti vien europiečiais. Pačioje knygoje yra minimi azijiečiai lagerių kaliniai, tačiau labai trumpai. Epiloge buvo galima visa tai aptarti platesniame geopolitiniame kontekste.

Įdomi ir pakankamai įtraukianti knyga, tačiau ne tokia neįtikėtina, kaip buvo bandoma sudaryti įspūdį. Prieš skaitant knygą atrodė, kad bus vaizduojamas visiškai atsilikusios religinės fanatikų šeimynos gyvenimas, tačiau...

Įdomi ir pakankamai įtraukianti knyga, tačiau ne tokia neįtikėtina, kaip buvo bandoma sudaryti įspūdį. Prieš skaitant knygą atrodė, kad bus vaizduojamas visiškai atsilikusios religinės fanatikų šeimynos gyvenimas, tačiau viskas buvo visiškai kitaip. Iš esmės tai yra psichologiniai memuarai, juose svarbiausi yra žmonių tarpusavio santykiai, kai kurių žmonių gebėjimas ir kai kurių negebėjimas keistis ir priimti kitokią kito žmogaus nuomonę. Daug dalykų čia tėra fonas, siekiant atskleisti psichologines problemas ar tiesiog vyraujantį mąstymą, todėl nereikia pernelyg išpūsti paprastų detalių. Taip, ji nežinojo, kas yra Holokaustas, bet nežinojo ir kas buvo Napoleonas. Ir kas "Vargdieniuose" tikra, o kas išgalvota. Tačiau jie nebuvo amišai, jie matė modernų pasaulį ir kada panorėję galėjo pasinaudoti jo teikiamomis galimybėmis. Ir kartais pasinaudodavo, kaip, pavyzdžiui, įsigijus televizorių.
Taip pat nereikia visko priimti už gryną pinigą, nes tai tik Taros požiūrio taškas su retomis išimtimis. Ji pasirinko pasakoti apie tai, ką pati norėjo pasakoti, todėl čia yra daugybė vietų, kai atrodo, kad aprašyti dialogai pasibaigia pernelyg greitai, o kai kurios vietos iš viso galėjo būti išbrauktos.
Taip pat knygoje nebuvo kai kurių dalykų, kurių galima rasti jos pokalbių internete metu. Pavyzdžiui, viename pokalbyje ji apibūdina, kodėl tie santykiai su tėvais buvo komplikuoti ir kodėl ji vis dėlto jų lengvai neišsižadėjo. Pavyzdžiui, ji pamini Šono atvejį, kuris nors ir buvo smurtautojas, tačiau kartais ir elgdavosi kaip visiškai normalus žmogus(jodinėjant su žirgais). Tie epizodai yra knygoje, tačiau jie taip aiškiai nesusieti. Be to, yra labai neaišku, kuo iš tikrųjų serga jos tėvas. TIKRIAUSIAI jis serga bipoliniu sutrikimu, bet tai nėra iki galo aišku. Gali būti ir visai kitaip.
Įdomi, bet ne sensacinga knyga.