Kai ateina Naujieji metai, pasipila daugybė linkėjimų. Aplink daug džiugesio ir vilties. Ir atrodo, kad visame tame blizgančiame šurmulyje nėra vietos niūrumui, skausmui, o ką jau kalbėti apie mirtį. Tada labai džiugiai...

Kai ateina Naujieji metai, pasipila daugybė linkėjimų. Aplink daug džiugesio ir vilties. Ir atrodo, kad visame tame blizgančiame šurmulyje nėra vietos niūrumui, skausmui, o ką jau kalbėti apie mirtį. Tada labai džiugiai suskamba knygos pirmasis sakinys: „Kitą dieną niekas nemirė“. Ir tikrai, prasidėjus naujiems metams, žmonės nustojo mirti. Vadinasi, į žemę atėjo gėris, šviesa ir pakili nuotaika?
Deja. Gamtos dėsnių pažeidimas negarantavo žmonių ramybės ir džiaugsmo. Kai perskaitai knygą, suvoki, kad mirties išėjimas iš pasaulio gali lygiai taip pat sutrikdyti pasaulio harmoniją kaip ir stichinė nelaimė.
Knyga ragina susimąstyti apie mirties, kaip natūralaus gamtos reiškinio, esmę. Mums, gyvenantiems XXI amžiuje, kai mirtis tarsi nustumiama į antrąjį planą ar subtiliai, o kartais negrabiai maskuojama, verta paskaityti egzistencialistinę J Saramago knygą. Ji verčia mąstyti ir apie ligą bei eutanaziją. Neišvengiamai paliečiama žmonių tarpusavio bendravimo tema ir esi priverstas iškelti klausimą: kaip pasirinkčiau aš? Ir net: o gal tikrai galima pamilti mirtį?
Gal ir nelinksma tema naujųjų metų pradžiai, tačiau, kas perskaitys, neabejotinai pamatys pasaulį giliau ir galbūt paims į rankas ar įtrauks į perskaitytinų knygų sąrašą ir to paties autoriaus knygą, (išleistą 2007 metais) „Aklumas“.

Tai istorija apie drąsią moterį, nepabijojusią siekti savo svajonės, tapti žvaigždžių tyrynėtoja. Elžbieta augo griežtuose namuose, kur viskas buvo laikoma nuodėme. Siekdama savo svajonės, pažinti dangaus pasaulį, ji...

Tai istorija apie drąsią moterį, nepabijojusią siekti savo svajonės, tapti žvaigždžių tyrynėtoja. Elžbieta augo griežtuose namuose, kur viskas buvo laikoma nuodėme. Siekdama savo svajonės, pažinti dangaus pasaulį, ji išteka už pagyvenusio mokslininko. Vyras padeda jai tyrynėti žvaigždes, bet už šią svajonę ji turi atsisakyti savo meilės jaunam karininkui. Begaliniu savo darbu, drausme ir kantrybe, jai pavyksta įsilieti į mokslininkų , kur karaliauja vien vyrai, būrį. Elžbietą net pavadina Žvaigždžių medžiotoja.
Knyga skaitėsi labai greitai,buvo įdomu, gal kiek nepatiko meilės linija su jaunuoju karininku, man pasirodė kiek banaloka. Skaitant apie visas vaikų auklėjimo subtilybes , džiaugiausi, kad negyvenau tais laikais, per daug spaudimo, asmenybės žlugdymo. Knygoje yra paminėtas ir Lietuvos vardas. Tai antroji šio rašytojo knyga, kurią skaičiau. "Popiežių valdovė" man labiau patiko, bet jei kur užtiksiu "Vitražistę", tikrai paimsiu paskaityti.

Būna kartais, kad užsimanai perskaityti kažką tokio, kas sukrėstų tave iki sielos gelmių. Taip nutiko ir man. Prieš akis: Ievos Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas“. Žinojau, kad tai knyga apie sunkų Aukštujų kaimo...

Būna kartais, kad užsimanai perskaityti kažką tokio, kas sukrėstų tave iki sielos gelmių. Taip nutiko ir man. Prieš akis: Ievos Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas“. Žinojau, kad tai knyga apie sunkų Aukštujų kaimo žmogaus gyvenimą. Ėmiausi šio romano, tikėdamasi, suprasti to meto varguolio sunkią lemtį. Skaityti sekėsi labai lengvai. Nors romano apimtis ir nemaža, knygą įveikiau per keletą dienų.
Pesimistiškas, tačiau įtaigus ir jaudinantis romanas. Rašytoja pasakoja kilnios ir garbingos Šimonių giminės kelių kartų gyvenimo istoriją. Nuostabiame gamtos prieglobstyje, Mažojoje Lietuvoje teka sunkus, vargingas, 18 amžiaus būro gyvenimas. Svarbiausia šiam žmogui būti pačiu savimi, tiesiog lietuviu. Skaudžios germanizacijos metu iškeliami tie, kurie sugeba išlikti patriotais, kurti lietuviškas šeimas, lietuviškai auklėti vaikus, kalbėti savo kalba. Tik patriotas sugeba atsispirti engėjui vokiečiui, tik tikras lietuvis už savo kraštą gali paaukoti net savo gyvybę.
Labai subtiliai analizuojami žmonių tarpusavio santykiai: tarp šeimos narių, tarp pasiturinčiųjų ir vargšų, tarp kaimynų, tarp lietuvių ir vokiečių. Aukštinamos amžinos vertybės: pagalba vienas kitam, savitarpio supratimas, pagarba tėvams, darbštumas, tyra meilė. Smerkiami pavyduoliai, tinginiai, ištvirkautojai. Skaitydamas sutinki senąsias žmonių buities tradicijas, kurios šiais laikais visų pamirštos ir kartais netgi stebinančios.
Sužavėjo senovinė kalba. Kai kurie žodžiai archajiški, neaiški jų reikšmė, tačiau juos gali suprasti iš konteksto. Žavi senoviški vardai: Ilžė, Etmė, Anskis... Tuo knyga tik įdomesnė ir savitesnė. Tikrai neveltui ši knyga sulaukė jau net penkiolikos leidimų, o rašytoja buvo apdovanota valstybine premija.

Knyga apie visiems žinomą, iš istorijos pamokų, Adolfą Hitlerį, paremta įslaptintais dokumentais ir istoriniais faktais, prasideda lyg romanas. Autoriai pradeda pasakoti viską nuo galo, t.y. nuo tos vietos, kai Valteris...

Knyga apie visiems žinomą, iš istorijos pamokų, Adolfą Hitlerį, paremta įslaptintais dokumentais ir istoriniais faktais, prasideda lyg romanas. Autoriai pradeda pasakoti viską nuo galo, t.y. nuo tos vietos, kai Valteris Vagneris, sutuokęs Hitlerį ir Evą, išeina iš bunkerio. Ir štai pirmo skyriaus gale sužinome, jog iš tiesų Vokietijos žurnalas "Stern" klydo - Valteris žuvo.
Toliau knyga, sakyčiau, nėra kažkuo ypatinga ar išskirtinė, kaip ir kiekvienoj dokumentinėj knygoj iš visokių dokumentų, laiškų, liudininkų pasakojįmų ištraukiamos citatos ir jomis pagrindžiami faktai. Tačiau kai kur faktai nėra labai įtikinami, skamba kaip tarnaičių (iš Meksikietiškų serialų) gandai, pvz.: apie Hitlerio seksualinį gyvenimą yra spėliojama pagal lovos paklodes, garsus iš kambario, jo pažįstamų nuomones. Nieko tikslaus, tik daugybė "gal".
Knygoje galima rasti kambarinių prisiminimus apie Hitlerį, jo daktaro diagnozes, taip pat papasakota apie visas buvusias (o jų buvo tikrai daug), bent šiek tiek artimesnes Hiteriui, moteris, tarp jų ir Evą Braun, bei Hitlerio dukterėčią Geli Raubal. Knygos viršelyje taikliai parašyta: "Visas pasaulis jo nekentė... Moterys dėl jo ėjo iš proto."
Knygos pabaigoje, gal apie 70 puslapių skirta Hitlerio mirties įrodymams. Paskutinioje knygos dalyje Daug dėmesio skirta Hitlerį sutuokusiam žmogui, publikuojami jo laiškai žmonai ir sūnui.
Knyga asmeniškai man pasirodė nelabai vykusi (daug pasikartojančių faktų, gandų, kai kas atrodo visai ne į temą). Antrą kartą neskaityčiau.

Arthur Golden – Geišos išpažintis. Pirma mintis pradėjus skaityti šitą knygą: „Kodėl aš nežiūrėjau filmo, tokiu atveju būtų lengviau susigaudyti temose ir aprašymuose“. Vis dėlto, žinant tą faktą, kad filmas...

Arthur Golden – Geišos išpažintis. Pirma mintis pradėjus skaityti šitą knygą: „Kodėl aš nežiūrėjau filmo, tokiu atveju būtų lengviau susigaudyti temose ir aprašymuose“. Vis dėlto, žinant tą faktą, kad filmas negali perteikti visų romano subtilybių, emocijų bei veikėjų poelgių, manau, filmas nublanktų prieš knygą. Skaitant kūrinį buvo paneigtas faktas, kad geišos – prostitutės. Labiausiai įsiminė kūrinio dalis, kur pagrindinė veikėja pasakoja apie savo gyvenimą Amerikoje ir tai, kaip į ją reaguodavo aplinkiniai. Ji lygino savo darbą su tuo, kad jaunos moterys išteka už vyresnio amžiaus vyriškių vien dėl pinigų, bet „morališkai“ jos jaučiasi teisesnės. Na, kaip jau supratote, knygoje aprašomas vienos jaunos merginos gyvenimas, pradedant nuo jos vaikystės iki gyvenimo užsienyje ir per tą laiką patirtą skausmą, nusivylimą ir simpatijas. Manau, kad jei esate matę filmą, knyga jus tikrai turėtų sudominti, nors, tiesą sakant, manau, kūrinį reikėtų perskaityti kiekvienam, kuriam patinka skaityti istorinius ar kitokio pobūdžio romanus.

Sandra Brown - mano mėgstamiausia rašytoja. Kiekvienas jos romanas kaustyte prikausto, tačiau šis pranoko visus. Knygoje rašoma apie prezidentą ir jo žmoną, jų mirusį kūdikį ir kitas Baltųjų rūmų paslaptis, kurias...

Sandra Brown - mano mėgstamiausia rašytoja. Kiekvienas jos romanas kaustyte prikausto, tačiau šis pranoko visus. Knygoje rašoma apie prezidentą ir jo žmoną, jų mirusį kūdikį ir kitas Baltųjų rūmų paslaptis, kurias išaiškinti stengiasi gabi žurnalistė Berė Treivis.
„Išskirtinis interviu“ įtraukia jau po kelių pirmųjų puslapių. Žurnalistės ir pirmosios šalies ponios susitikimas užmena daugybę mįslių, kurias išnarplioti nėra lengva, bet dėl to darosi tik dar įdomiau. Gilindamasi į Baltųjų rūmų paslaptis žurnalistė Berė Treivis yra priversta susipažinti su Grėjumi Bondurantu, buvusiu prezidento patarėju. Taip prasideda Sandros Brown knygoms būdinga meilės istorija, šįkart pilna neaiškumų ir kliūčių.
Romanas „Išskirtinis interviu“ pasižymi pritrenkiančiomis skyrių pabaigomis. Kone kiekvieno skyriaus pabaigoje autorė pateikia įdomų faktą ar naujieną, sudomina ir neleidžia paleisti knygos iš rankų. Kūrinyje puikiai vystomos intrigos, išmoningai pateikiami sąmokslai, nėra tokių vietų, kuriose niekas nevyktų – kiekvienas knygos puslapis užpildytas mažomis kulminacijomis, kurios verčia skaitytoją neatidėlioti mėgavimosi detektyvų meistrės kūryba.
Sandros Brown romanas „Išskirtinis interviu“ nepaliks abejingo nei vieno detektyvinių trilerių mėgėjo. Knyga įtraukia, sudomina skaitytoją nesibaigiančiomis intrigomis, priverčia mąstyti, stengtis pačiam išnarplioti mįsles. Šis romanas tiesiog prikausto – nesinori paleisti knygos iki pat pabaigos, o perskaičius kyla noras ieškoti dar vieno Sandros Brown romano.

Na, manasis atsiliepimas nebus ilgas. Asmeniškai man skaityti eilinį knygos atpasakojimą - nuobodu...
Taigi, Sandros Brown "Prancūziškas šilkas". Savotiška mūsų šeimos Biblija - keliavo iš rankų į rankas. Prisipažinsiu,...

Na, manasis atsiliepimas nebus ilgas. Asmeniškai man skaityti eilinį knygos atpasakojimą - nuobodu...
Taigi, Sandros Brown "Prancūziškas šilkas". Savotiška mūsų šeimos Biblija - keliavo iš rankų į rankas. Prisipažinsiu, jog skaičiau ne vieną šios autorės knygą. Braižas, be abejo, visose jos knygose panašus, tačiau ši - kažkuo išskirtinė. Pagrindiniai veikėjai įtikinantys, įdomūs, ryškus, saviti... Nemažai epitetų galėčiau pririnkti. O dar tas smulkiai aprašytas erotikos dvelksmas. Žavu. Ir, aišku, VISIŠKAI netikėta atomazga. Prisipažinsiu - buvau tvirtai įsitikinęs, kad žudiką radau knygos viduryje. Tačiau likę puslapiai - nustebino.
Tad ramia "dūšia" ir sveiku protu galiu teigti, jog Sandra Brown - mėgstamiausia (kol kas) detektyvinių knygų rašytoja. O "Prancūziškas šilkas" - greičiausiai "prarytas" romanas.

Knyga pasirodė tikrai intriguojanti. Niekada neturėjau didelio susidomėjimo kazino ar lošimu kortomis, tačiau šita knyga tikrai nustebino. Ir sugebėjo sudominti. O ypač suintrigavo faktas, kad ši knyga buvo parašyta remiantis...

Knyga pasirodė tikrai intriguojanti. Niekada neturėjau didelio susidomėjimo kazino ar lošimu kortomis, tačiau šita knyga tikrai nustebino. Ir sugebėjo sudominti. O ypač suintrigavo faktas, kad ši knyga buvo parašyta remiantis tikrais įvykiais. Tada pasidarė keista, kad realiai pasaulyje egzistuoja tokie kortų skaičiuotojai, kurių nė kazino negali prigauti. Nors tam tikra prasme, lošdami jie "atidavė‘‘ savo duoklę kazino. Juk jame niekas niekada nelaimi, nauda visada būna kazino naudai, kitaip kokia prasmė juos steigti?
Siužeto linija prasidėjo pasakojant kaip į MTI "akies'' komandą buvo įtrauktas vienas iš studentų - Kevinas. (Pasidomėjusi radau informacijos, kad tikrasis jo vardas - Džefas Ma.) Jam buvo rengiami išbandymas, kurį jis išlaikė ir taip galutinai užtvirtino savo vierą komandoje. O tada prasidėjo visos linksmybės. Dvigubas gyvenimas, melavimas savo šeimai, naktiniai lošimai bei pinigų gabenimas po marškiniais ir kelnėse.
Apie veikėjus kalbant, mane itin pavergė Kevinas. Ir Fišeris, nors visi veikėjai knygoje buvo tikrai ryškūs ir skirtingi. Dėl Kevino nieko keista - juk jis gerietis, kuris seniau nesivėlė į nemalonumus, mokyklą baigė geriausiais pažymiais, o be viso to, dar buvo ir neįtikėtinas matematikas. Be lošimo kortomis jis itin stengėsi gyventi ir normalų gyvenimą, kortos jam buvo aistra, bet ne gyvenimo tikslas, dėl kurio turėtų viską paaukoti, ir jo pozicija buvo puikiai atskleista knygoje. Fišeris viską darė atvirkščiai. Svarbiausias prioritetas jam buvo akies lošimas, o visi kiti dalykai ėjo antru planu. Sužavėjo ir jo noras iš viso to lošimo spausti kuo daugiau, iki maksimumo. Judviejų su Kevinu draugystė man itin patiko knygoje, ir buvo apmaudu, kai jiedu nutraukė savo bendravimą.
Apskritai beskaitydama knygą suvokiau, kad net ir mokant skaičiuoti kortas ir turint neeilinį protą, vis vien negali būti tikras, kad nuolat laimėsi ir šluosi žetonus nuo stalo sau į kišenę. Lazda turi du galus ir nebūna taip, kad tas antras galas neatsisuktų. Knygoje tai viskas labai aiškiai perteikiama. Negali nuolat lošti, skaičiuoti kortas ir tikėtis, jog niekas to nepastebės ir nesupras. Knyga mane tikrai sužavėjo, tad rekomenduoju ją paskaityti ir kitiems. Nebūtinai tik tiems, kurie domisi "akimi'', bet ir apskritai visiems. Ši knyga - tai gryniausias įrodymas, jog net ir nieko nenutuokiantys apie lošimą kortomis bei kazino, gali su didžiausiu malonu ją suryti per kelias dienas. Tačiau nerekomenduočiau jos tiems, kurie tikisi, jog perskaitę knygą lygiai taip pat kaip knygos veikėjai išmoks skaičiuoti kortas ir siaubti kazino. Kaip knygos pradžioje užsiminta, tam reikia daug laiko ir praktikos.

Alfonso Perez Agote - baskų sociologas, ilgą laiką tyrinėjantis baskų nacionalizmo klausimą, analizuojantis dabartinę situaciją šiame kalnuotame Ispanijos regione, pasaulyje dažnai žinomam kaip teroristinės grupuotės ETA...

Alfonso Perez Agote - baskų sociologas, ilgą laiką tyrinėjantis baskų nacionalizmo klausimą, analizuojantis dabartinę situaciją šiame kalnuotame Ispanijos regione, pasaulyje dažnai žinomam kaip teroristinės grupuotės ETA gimimo vieta. A.P.Agote yra pirmasis mokslininkas, pradėjęs tyrinėti ispanų visuomenę po diktatoriaus gen. Francisco Franco mirties 1975-aisiais. Iki tol "baskų nacionalizmo" tema buvo tabu, kurio niekas nedrįso liesti.
Autorius knygoje "The social roots of Basque nationalism" remiasi XIX a. pab.-XX a. pr. vyravusia sociologinės krypties mintimi, jog visuomenė/sociumas yra ne individų suma, o jų asociacijos sukurta autonomiška ir konkreti tikrovės sfera, kurios raida vyksta tik pagal jos pačios vidinius dėsnius. Tai reiškia, kad visuomenė yra sudaryta ne iš pavienių žmonių, formuojančių jos veidą, o greičiau yra tam tikras žmonių grupių junginys. Tokiu atveju nebelieka asmeninio individualumo, atsiranda tik grupės identitetas.
Knygoje A.P.Agote apžvelgia teorinius identinteto ir nacionalizmo klausimus, tačiau daug įdomiau skaityti jo įžvalgas apie konkretų pavyzdį - Ispaniją ir jos veidą prieš ir po pilietinio karo 1936-1939-aisiais.
Pilietiniame kare pergalę šventęs gen. F.Franco šalyje įvedė diktatūrą, siekė sujungti iki tol autonomiškas buvusias dabartinės Ispanijos teritorijas. Jo valdymo politika kiek primena Lietuvos situaciją - egzistavo viena Partija, viena Tiesa ir viena Nuomonė. Tie, kas buvo prieš ją, buvo prieš visą valstybę. O to F.Franco atleisti negalėjo.
Kaip aiškina A.P.Agote, būtent F.Franco režimas lėmė baskų nacionalizmo sustiprėjimą ir jo radikalėjimą. Iki diktatoriaus valdžios Baskų kraštas (Euskadi - baskų klb.) turėjo autonominio regiono teises ir galėjo valdyti save nekreipdamas dėmesio į Ispanijos karalių politiką. Po pilietinio karo situacija pasikeitė, Baskų kraštas įtrauktas į Ispanijos teritoriją, uždrausta kalbėti baskų kalba (euskera), kultūra, tradicijos, papročiai - viskas buvo naikinama ir stengiamasi homogenizuoti. Taigi, toks socialinis kontekstas sudarė puikią nišą atsirasti radikaliai ETA (Euskadi ta Askatasuna, Euskadi ir laisvė - liet.) grupuotei, vėliau paskelbtai teroristine organizacija.
Autorius gana aiškiai ir įdomiai apžvelgia įvairias F.Franco ir post-frankistinės Ispanijos socialinio gyvenimo detales, lėmusias vieno ar kito reiškinio sustiprėjimą ar susilpnėjimą. Perskaičius šią knygą susidaro šiek tiek platesnis Baskų krašto vaizdas, o kartu ir šio regiono žmonių nacionalistiniai siekiai turėti savo kultūrą, kalbą ir tradicijas pamatomi iš kito kampo.
Kalbėti šia tema galima išties nemažai, todėl, kad šis mažas, vos porą milijonų gyventojų turintis Ispanijos lopinėlis turi išties ilgą ir spalvingą istoriją, savyje talpinančią begalę skirtingų pasakojimų, nutikimų ir priežasčių, kodėl yra vienaip ar kitaip. Ši knyga tikriausiai nėra tinkama pirmai pažinčiai su baskų nacionalizmu, bet neabejotinai ji išplės ir praturtins jau turimas žinias.

Virginios Woolf "Orlandas" nepriminė jokios kitos iki šiol skaitytos knygos. Šį romaną pavadinčiau laužančiu standartus. Įdomu tai, jog veiksmas tęsiasi nuo XVI iki XX amžiaus, tačiau kūrinys pasakoja vieno žmogaus, o ne...

Virginios Woolf "Orlandas" nepriminė jokios kitos iki šiol skaitytos knygos. Šį romaną pavadinčiau laužančiu standartus. Įdomu tai, jog veiksmas tęsiasi nuo XVI iki XX amžiaus, tačiau kūrinys pasakoja vieno žmogaus, o ne šeimos ar giminės istoriją. Aplinka keičiasi, karietas pakeičia automobiliai, vienus valdovus keičia kiti, o Orlandas ne tik nemiršta, bet dar ir lieka beveik to paties amžiaus, nelyginant Dorianas Grėjus. Tačiau kai kas visgi pasikeičia - vieną rytą Orlandas pabunda moterimi ir nuo šiol pasakojime yra vadinama Orlanda. Taigi, dabar Orlanda turi progą savo kailiu pajusti koks suvaržytas yra moters gyvenimas - "kai nužengsiu ant Anglijos žemės, man bus leista tik pilstyti arbatą ir klausinėti ponų, ar ji jiems patinkanti." (p.107). Nepaisant to, jog dabar Orlanda atrodo ir aplinkinių yra suvokiama kaip moteris, ji turi abiems lytims tariamai būdingų savybių: mėgsta jodinėti ir žaisti azartinius žaidimus, tačiau lengvai apsiverkia ir neišmano matematikos. Virginia Woolf pateikia idėją apie lyties performatyvumą - "nors lytys skirtingos, bet jos susimaišiusios. Kiekviena žmogiška būtybė svyra tai vienos, tai kitos lyties link, ir dažniausiai tik drabužiai daro juos panašius į vyrą ar moterį, o giliai glūdinti lytis gali būti kita negu išorėje." (p. 128). Besidomintiems Judith Butler teorijomis, šis romanas turėtų būti vienas pirmųjų "būtina perskaityti" sąraše.

Be lytiškumo tematikos, kūrinyje plėtojamos ir gamtos, poezijos bei vidinių konfliktų temos. Orlandas/Orlanda jaučia stiprų ryšį su gamta, įkvėpiančia kurti, tad ko gero neatsitiktinai Orlando viso gyvenimą rašomas kūrinys pavadintas "Ąžuolu". Gamta Orlandui siejasi su tobulumu, kuriam žmogus niekada neprilygs.

Buvau pasiilgusi knygos, taip giliai pavaizduojančios žmogaus vidinį gyvenimą - Orlandas patiria daugybę nusivylimų, po kurių vėl krenta į entuziazmo ir euforijos sūkurį. Labiausiai patiko veikėjo/veikėjos nuolatiniai pokyčiai ir nenutrūkstantis savęs ieškojimas.