Jau seniai ši knyga dulkėjo mano lentynoje ir tik šis iššūkis privertė atskleisti jos stulbinantį grožį. Tai viena įspūdingiausių perskaitytų knygų.

Anglų rašytojas Sidas Čaplinas parašė puikų romaną, kurį...

Jau seniai ši knyga dulkėjo mano lentynoje ir tik šis iššūkis privertė atskleisti jos stulbinantį grožį. Tai viena įspūdingiausių perskaitytų knygų.

Anglų rašytojas Sidas Čaplinas parašė puikų romaną, kurį rekomenduočiau paskaityti visiems, ką domina jauno žmogaus gyvenimas. Ši knyga buvo išleista 1961 metais ir buvo teigiamai įvertinta anglų spaudos. "Sardinės dienos" herojus Arturas Hegerstonas - paauglys, ieškantis savo gyvenimo kelio. Autorius labai paprastai, šiltai ir įtaigiai aprašo 15-17 metų berniuko santykius su mama, patėviu, draugais, merginomis, bendradarbiais. Tai lyg paties rašytojo gyvenimo istorija. Daug iš šio pasakojimo gali pasimokyti šiuolaikinis paauglys, daug verčiančių susimąstyti momentų.

Kodėl toks keistas pavadinimas? Man irgi buvo įdomu. Viskas paaiškėja perskaičius knygą.

Nebūk sardine, kuri plaukia kartu su milžinišku būriu tokių pat sardinių kaip tu. Jos nežino ir nenori žinoti kodėl plaukia kartu. Jos plūsta į tinklus, nudažydamos vandens spalvą žaliai... Buk išskirtinis, būk savarankiškas, būk kitoks, plauk pats vienas... Neužbaik gyvenimo mažoje skardinėje dėžutėje.

Išskirtinė knyga, verta dėmesio. Turėtų perskaityti kiekvienas paauglys...

Pirma lietuviškai išleista šio autoriaus knyga.

Tai atroji mano knygų iššūkio 2013 knyga. Ne klausiau ją, o skaičiau ir anglų kalba, nes tokią gavau dovanų. Apie šią knygą norėčiau papasakoti kiek plačiau, kadangi ji paliko tikrai didelį įspūdi - manau tai puikus...

Tai atroji mano knygų iššūkio 2013 knyga. Ne klausiau ją, o skaičiau ir anglų kalba, nes tokią gavau dovanų. Apie šią knygą norėčiau papasakoti kiek plačiau, kadangi ji paliko tikrai didelį įspūdi - manau tai puikus tvirtų komandų kūrimo, taip vadinamo team bildingo, pradžiamokslis.

Forma

Autorius knygos žanrą įvardija kaip "vadovavimo pasakėčia". Iš tiesų knygą sudaro dvi dalys:


Pasakėčia (180 psl)
Modelio aprašymas (35 psl)


Nors pasakėčia, jei ją vertinčiau kaip romaną, parašyta ne profesionaliai, t.y. toli gražu ne Jeff Cox stiliumi, tačiau istorija vis dėlto yra įtraukianti, įdomi ir puikiai padeda suprasti mokomąją medžiagą. Šią dalį perskaičiau per du prisėdimus, o tai jau geras ženklas.

Antroje dalyje visas komandų kūrimo modelis aprašomas nuosekliai, logiškai argumentuojant prielaidas - ji puikiai papildo pasakėčią ir užbaigia knygą. Be to, čia detaliai aprašomi ir team bilding'oįrankiai, apie kuriuos pasakėčioje buvo tik užsiminta.

Pasakėčia

Katerina Petersen, einanti penkiasdešimt septintuosius gyvenimo metus, be jokios patirties IT srityje pasamdoma vadovauti 2 metus gyvuojančiam IT startup'e "DecisionTech", kurio startas buvo epinis, o po dviejų metų kompanija visiškai nusivažiavo. Nepaisant to, kad DecisionTech turi daugiau pinigų, labiau patyrusią vadovų komandą, geresnes technologijas ir daugiau ryšių nei visi konkurentai, kompanija yra visiškame nuosmukyje ir smarkiai atsilieka nuo savo konkurentų.

Naujosios vadovės manymu, pagrindinė to priežastis - visiškai sutrikusi (disfunkcionali) vadovų komanda, tad ji nusprendžia nuo to ir pradėti - pastatyti komandą ant kojų. Toliau visa istorija sukasi apie tai, kaip komanda organiškai supažindinama su penkiomis komandinio darbo disfunkcijomis ir kaip jiems sekasi (bei kaip nesiseka) stiprinti komandą bei "rauti piktžoles".

Viskas, žinoma, baigiasi laimingai - bent jau kompanijai, o kaip susiklosto pradinės komandos narių likimai, sužinosit perskaitę ar perklausę šią knygą.

Knygoje yra keletas pavyzdžių, referuojančių į komandinį sportą (Katerinos vyras - buvęs krepšinio komandos treneris). Iš pradžių maniau, kad man šie pavyzdžiai nelips, nes pats niekada nebuvau didelis komandinio sporto mėgėjas, bet pavyzdžiai iš ties atveriantys akis, paaiškinantys, kodėl komandos vientisumas yra svarbiau nei vienas geras žaidėjas komandoje.

Disfunkcijos

Nenoriu čia išsiplėsti, jei įdomu, tęsinį rasite čia: http://www.audioknygos.lt/penkios-komandos-disfunkcijos/

E. L. James "Fifty Shades Darker" - antroji erotinės trilogijos apie Anos ir Christiano santykius dalis. Ko gero recenziją reikėtų pradėt rašyt nuo pirmosios trilogijos dalies, bet kadangi pirmąją trilogijos dalį perskaičiau...

E. L. James "Fifty Shades Darker" - antroji erotinės trilogijos apie Anos ir Christiano santykius dalis. Ko gero recenziją reikėtų pradėt rašyt nuo pirmosios trilogijos dalies, bet kadangi pirmąją trilogijos dalį perskaičiau gerokai anksčiau nei sužinojau apie knygų iššūkį, ši recenzija bus labiau bendresnė.

Erotinė literatūra pasaulyje dabar išgyvena pakilimo laikotarpį, o šio pakilimo viršunėje - būtent ši trilogija. Kodėl ji tokia populiari? Mano nuomone, atsakymas labai paprastas - moterys ir merginos mėgsta save sutapatinti su knygų herojėmis. Visos nori atitrūkti nuo pilkos kasdienybės, pasijusti princesėmis bei sulaukti žymiai didesnio vyriško dėmesio, nei, ko gero, sulaukia realiame gyvenime. Visos turbūt taip ir svajoja, kad būdamos eilinės merginos, visaip kaip kygos pagrindinė herojė Ana, sužavės nežemiško grožio milijardierių, tokį kaip Anos mylimasis Christianas.

Kalbant apie pačią knygą - mieliau visą istoriją būčiau skaičiusi su mažiau erotinių scenų, kadangi įpusėjus knygą norisi kas antrą knygos lapą praversti ir tiesiog sužinoti, kaip rutuliojasi dviejų žmonių santykiai, o ne kokią ar kur pozą jie išbandė. Skaitant toliau jau galvojau, kad nieko daugiau įdomaus kygos siužete nebenutiks, visgi autorė sugebėjo nustebinti ir keli siužeto vingiai tikrai buvo netikėti, tik galėjo būti dar labiau išrutulioti. Šioje vietoje kalbu apie Christiano dingimą.

Pati pati knygos pabaiga man, kaip logiką mėgstančiai skaitytojai, atrodo labai pritempta ir parašyta vien dėl to, kad būtų galima parašyti dar vieną knygą, nešančią didelį pelną. Visgi paskaičius dvi iš trijų, per sesiją pasistengsiu perskaityti ir trečiąją trilogijos dalį.

Rekomenduoju : erotinių romanų mėgėjoms ir toms, kurios skaitydamos tiesiog nori atsipalaiduoti, beskaitant tikrai nereikės sukti galvos ar analizuoti herojų pokalbių.

Pagaliau... Pagaliau ir aš įveikiau pirmąją savo iššūkio knygą:) Tai, beje, ir pirmoji mano skaityta (ne, tikrai ne pirmoji apskritai skaityta knyga:) šios autorės knyga. Šiek tiek mokslinės fantastikos + socialinis...

Pagaliau... Pagaliau ir aš įveikiau pirmąją savo iššūkio knygą:) Tai, beje, ir pirmoji mano skaityta (ne, tikrai ne pirmoji apskritai skaityta knyga:) šios autorės knyga. Šiek tiek mokslinės fantastikos + socialinis kontekstas + meilės istorija. Tokia tad yra šio puikaus kūrinio formulė, tačiau būtų pernelyg paprasta tik tiek parašyti apie jį, tad pradedu. (Tingi skaityti? Sustok čia:)

Rašytoja, pasitelkdama mokslinės fantastikos elementus, kuria dviplanį pasakojimą apie globalinės katastrofos (tai ne cunamis, meteoritas, žemės drebėjimas ir pan. gamtos stichijos rykštė) ištiktą pasaulį. Apie viską pasakojama per pagrindinio veikėjo - Džimio, po katastrofos pasivadinusio Sniego žmogumi, perspektyvos. Sniego žmogaus portretas kuriamas kaip atgrasaus, bebaigiančio išprotėti, vienintelio išgyvenusio žmogaus vaizdas, tačiau jis gyvena kartu su dirbtinai sukurtų ir jo priežiūrai paliktų mutantų grupe. Taip, kol kas visiška fantastika, bet tai dar tik pradžia. Džimis arba Sniego žmogus šia mutantų grupe rūpinasi ir dėl savo patyrimo bei kitoniškos išvaizdos tampa tarsi jų žyniu. Tačiau jam išgyventi reikia kitokių sąlygų, tad maisto ir ginklų, skirtų apsiginti nuo žvėrių, leidžiasi ieškoti į apleistą miestą, kuriame ir pats antai gyveno. Prisimindamas seniai nebevartojamus žodžius, matytus vaizdus, jis "leidžiasi" kelionėn į praeitį nuo pat savo vaikystės ir bando suprasti, kas, kodėl nutiko pasauliui?

O dabar apie tą netolimą ateitį, kuri galėtų nutikti ir mums. Dar Džimiui beesant vaiku, pasaulis artėja prie katastrofos slenksčio: baisios epidemijos, teroro aktai, genų inžinerijos eksperimentai, prekyba tiek vaikais, tiek suaugusiais - rodos, žmonija visai prarado saiką. Ar kada matėte kaip užauga vištų krūtinėlės (būtent, ne pati višta)? O jeigu reikia naujos lytinės orientacijos? Gal geriau lyties, odos spalvos, kitų plaukų, krūtinės? Kompanijos, pasitelkusios mokslo atradimus, kuria vis daugiau produktų, jei viena liga išgydyta, nieko tokio, sukursime naują ir parduosime vitaminų forma. Žmonija, apimta vartotojimo manijos, nupirks viską. Svarbiausia yra pinigai, seksas ir valdžia. Čia suklesti mokslas - skaičių žmonės, toks yra Džimio geriausias ir vienintelis draugas Griežlys, tiesiog genijus. Suaugęs jis pasiekia tiesiog stulbinamos karjeros ir galiausiai jam suteikiama visiška laisvė genų inžinerijos srityje. Tik ar tokiame pasaulyje užaugusiam žmogui egzistuoja ribos, kaip galima eksperimentuoti, o kaip ne?

Ir iki pasaulio pabaigos tetrūksta moters. Džimis, būdamas žodžių žmogus (humanitarinės pakraipos, suprask) visai nesidomi mokslu, jam tai nekaip ir sekasi. Jis sentimentalus ir jautrus žmogus. Dirba reklamos kūrėju ir daugiausia užsiima moterų paieškomis. Šių jam, žinoma, netrūksta, tačiau tik vieną kartą jis įsimyli ir išgyvena keistą bei tragišką meilę pornigrafijos pasaulio nuo mažumės išnaudojamą merginą Oriksę. Ar tai ką nors reiškia jo draugui? Džimis tiek įsigilinęs į save, jog visai nesidairo, kas vyksta aplinkui ir tik artėjant grėsmei susimąsto, pamato ne tik savo ego. Deja, per vėlu. Šios trijulės dėka įvyksta didžiausia istorijoje katastrofa.

Atskleidžiau daug, bet ne viską. Knygoje keliama mintis, kad kultūra daugiausia padeda išlaikyti žmonijos vertybes ir nenukrypti nuo normos - juk išgyvena tik Džimis, žodžių žmogus ir šis žodiškumas labai svarbus knygoje, jis vienintelis taip išsaugo istoriją, patirtį būtent prisimindamas paskirus žodžius. O svarbiausia yra jausti saiką, juk pasaulis griūna kai reikia dar, dar ir dar. Tad knyga verčia susimąstyti ir diskutuoti yra apie ką. Na, o skaityti vis tiek norisi dar, dar ir dar:)

Knyga skirta ne tik tėveliams, bet ir dirbantiems su pačiais mažiausiais. Knygoje daugiausiai dėmesio skiriama vaikams iki 3-4 metų. Pateikiami pavyzdžiai, kaip atpažinti ir interpretuoti bei elgtis susidūrus su sunkumais...

Knyga skirta ne tik tėveliams, bet ir dirbantiems su pačiais mažiausiais. Knygoje daugiausiai dėmesio skiriama vaikams iki 3-4 metų. Pateikiami pavyzdžiai, kaip atpažinti ir interpretuoti bei elgtis susidūrus su sunkumais pradėjus leisti vaiką į darželį. Analizuojami pavyzdžiai yra iš darželių Vokietijoje, tačiau kultūrinis skirtumas knygelėje stipriai nepasireiškia. Negaliu sakyti, kad tai labai geras psichologinio pobūdžio leidinys, bet keli esminiai aspektai tikrai buvo nauji ir, tikiuosi, bus naudingi praktikoje.

Labai paprasta knyga, apie paprastus žmones, paprastą jų kasdienybę. Tačiau paprastume ir yra žavesys. Sunku patikėti, kad šiais laikais dar atsirastų bendruomenių, kurios vardan tikėjimo, savitumo, prietarų bei papročių...

Labai paprasta knyga, apie paprastus žmones, paprastą jų kasdienybę. Tačiau paprastume ir yra žavesys. Sunku patikėti, kad šiais laikais dar atsirastų bendruomenių, kurios vardan tikėjimo, savitumo, prietarų bei papročių sugebėtų neįsileisti jokių naujovių į savo namų buitį. Knyga, kaip ir visos šios autorės knygos, lengvai skaitoma, vietomis graži, vietomis romatiška, vietomis jautri ir, kas be ko, su detaliu teismo procesu :)

Oficialiai. Londonas, 1889-ieji. Oskaras Vaildas, žymus rašytojas, dendis, kaip tik kuriantis "Doriano Grėjaus portretą", laikomas literatūrine sensacija. Visa Europa po jo kojomis, visi žavisi jo šmaikščiomis sentencijomis ir...

Oficialiai. Londonas, 1889-ieji. Oskaras Vaildas, žymus rašytojas, dendis, kaip tik kuriantis "Doriano Grėjaus portretą", laikomas literatūrine sensacija. Visa Europa po jo kojomis, visi žavisi jo šmaikščiomis sentencijomis ir įmantriais apdarais. Radęs degančiomis žvakėmis apdėliotą nuogą šešiolikmečio Bilio Vudo lavoną, Vaildas ima tirti šią paslaptingą žmogžudystę. Padedamas detektyvų autoriaus Artūro Konano Doilio, jis vedžioja skaitytoją ir po Viktorijos laikų salonus, ir po bohemišką demimondo aplinką. "Oskaras Vaildas ir žmogžudystė žvakių šviesoje" - ne tik įtraukianti detektyvinė istorija, bet ir kelionė į Vaildo pasaulį, rafinuotą fin de siecle Londoną ir Paryžių, kur niekuomet nežinai, kas nutiko iš tikrųjų, o kas - tik rašytojo fantazijos vaisius.

Mano nuomonė. Šią knygą į iššūkio sąrašą įtraukiau, nes tikėjaus joje rasti kažką apie knygos ar skaitymo galią. Deja, teko nusivilti. Nelabai mėgstu ir "kostiuminius" romanus, iš pradžių knyga skaitėsi neįdomiai. Ir tik perskaičius beveik pusę knygos, atsidaro įdomumas. Turiu pripažinti, kad ji mane užkabino. Užkabino tuo, kad siužetas pradėjo vystytis aiškiau, o žmogžudystės paslaptis išliko iki paskutinio knygos puslapių. Sudomino Oskaro Vaildo asmenybė. Ši knyga paskatino mane dar paskaityti ar bent jau įtraukti į norimų perkaityti knygų sąrašą visas Oskaro Vaildo knygas, prisiminti ir pakartotinai paskaityti Artūro Konono Doilio knygas.

Tai mano pirmoji J. Ivanauskaitės skaityta knyga, taigi nežinojau, ko tikėtis. Knyga parašyta dienoraščio stiliumi, kurį rašo turtingo plastinio chirurgo žmona Monika, nuolat kankinama depresijos ir gyvenimo prasmės klausimų....

Tai mano pirmoji J. Ivanauskaitės skaityta knyga, taigi nežinojau, ko tikėtis. Knyga parašyta dienoraščio stiliumi, kurį rašo turtingo plastinio chirurgo žmona Monika, nuolat kankinama depresijos ir gyvenimo prasmės klausimų. Moters gyvenimas pastovus ir be iššūkių, kol kartą "su trenksmu" įpuola prostitutė Lariska ir iš pašaknų sukrečia Monikos gyvenimą. Staiga moteris pradeda užsiimti socialine veikla ir ima globoti tris iš Vokietijos grįžusias prostitutes. Faktas, kad veiksmas vyksta Vilniuje ir sostinės priemiestyje, minimi objektai, kuriuose lankiausi šimtus kartų, suteikia realybės pojūtį ir prekybos moterimis baisumai bei prostitučių istorijos tampa tiesiog apčiuopiamos.

Prostitutės įvaizdis mano akyse dažniausiai asociuojasi su Hollywood'o filmų savimi pasitikinčiomis, gatvės moterimis, su iššaukiančiais rūbais, įžūliai siūlančiomis savo paslaugas praeinantiems vyriškiams, tačiau šioje knygoje atskleidžiamas kitoks 'naktinių peteliškių' amato veidas. Merginos palengva atskleidžia savo istorijas, kaip jėga buvo išvežtos, apgautos, įviliotos į sutenerių pinkles ir parduotos savo pačių tautiečių į arabų, turkų ar albanų rankas, uždarytos tarsi į kalėjimą ir priverstos parsidavinėti už grašius. Kiekviena turi savo istoriją apie kankinimus, išsityčiojimą ir klientų sadistinius užmojus. Vietomis skaitydama mąsčiau, kad nežinia, ar turėsiu stiprybės pabaigti, tačiau išpažintims pasibaigus, niekas nebegalėjo iš manęs išplėšti šios knygos.


Knygoje vyrauja trys tematikos: prekyba moterimis, į pusamžio krizę patekusios Monikos gyvenimo apmąstymai, daug susiję su būties klausimais ir Apokalipsės tematika. Pastaroji pateikta nepaprastai intriguojančiai - Monika nuolatos skaičiuoja per Tailando cunamį žuvusių aukų skaičių, klauso bent menkiausių BBC žinių pranešimų apie masines nelaimes ir tvirtai tiki, kad pasaulio pabaiga jau ant slenksčio. Nuotaika visad svyruoja, kai atrodo, kad tarp merginų ir Monikos užsimezga tvirtas ryšys, būtinai įsimaišo koks dramatiškas vingis. Labai verta paskaityti! Knyga verčianti susimąstyti.

Šioje knygoje pasakojama apie pasaulį berniuko akimis. O tas pasaulis atrodo painus, nesuprantamas, sudėtingas... Nepaisant to, kad knygos anotacijoje nuraminta, jog "kalbos vingrybėse niekada nepasimeta pasakojamos istorijos...

Šioje knygoje pasakojama apie pasaulį berniuko akimis. O tas pasaulis atrodo painus, nesuprantamas, sudėtingas... Nepaisant to, kad knygos anotacijoje nuraminta, jog "kalbos vingrybėse niekada nepasimeta pasakojamos istorijos siūlas", aš jį pamesdavau nuolat. Tarp daugybės metaforų, detalių ir smulkmenų sugauti istorijos esmę dažnai tikrai labai sunku.

Taigi, viena vertus, knyga labai fragmentiška, lyg įsimintiniausių vaikystės nutikimų nuotrupų (nepažintame užleistame sode sutikta paslaptinga būtybė ("Panas") ar visą vasarą džiuginęs "aksominis, šiltas, greitai pulsuojančia maža širdele" šunelis ("Nemrodas")) rinkinys. Kita vertus, tai mozaikiškas pasakojimas apie vieną šeimą, jos santykius, vaiką ir jo mažus džiaugsmus, kur susipainioja realybė ir sapnas, kai kurie dalykai padidėja, o kai kurie lieka beveik nepastebimi. Dažnai pasakojamos istorijos panašesnės į sapną ar net košmarą ir atskirti realybę tampa dar sunkiau.

Vienas svarbiausių knygos veikėjų - tėtis, kuris stebina bene labiausiai. Tėtis sunkiai sirgo, o jo kūno transformacijas pasakotojas perteikė itin vaizdingai. Kartais tėtis virsta paukščiu, o kartais - tarakonu. Tėtis lyg niekur nieko "kartais užsikardavo ant karnizo ir lyg sustingęs tupėdavo taip, kad poza būtų simetriška už lango ant sienos pakabintai didžiulio grifo iškamšai. Šitaip atsitūpęs, nejudėdavo valandų valandas, žvilgsnis būdavo apsiblausęs, veido mina - gudriai šypsanti. O kam nors įėjus, staiga suplasnodavo rankomis ir užgiedodavo kaip gaidys." Tėčio pasaulis ne tik pasakotojui, bet ir visai jo šeimai dažnai nesuvokiamas, tačiau manau, kad skaitytojui turbūt bene įdomiausias.

Ši knyga man patiko savo labai sudėtinga, bet gražia teksto tėkme - man labai patiko vienas iš kito plaukiantys žodžiai, metaforomis apipilantys, rodos, pačius paprasčiausius dalykus. Metafora po metaforos aplipdo kiekvieną baldą, įvykį ir pasaulis įgauna daug daugiau spalvų.

Dašą Vasiljevą, kuri gyvena Paryžiuje, užgriūna svečiai iš Maskvos. Kartu nutariama paatostogauti Tunise, kur kone jų akyse nužudomas turtingas verslinikas. Pritrūkus įkalčių bylą ruošiamasi nutraukti, tačiau Daša...

Dašą Vasiljevą, kuri gyvena Paryžiuje, užgriūna svečiai iš Maskvos. Kartu nutariama paatostogauti Tunise, kur kone jų akyse nužudomas turtingas verslinikas. Pritrūkus įkalčių bylą ruošiamasi nutraukti, tačiau Daša rankų nenuleidžia. Jai vėl tenka imtis "privačios seklės" vaidmens.

Tai jau ne pirma mano skaityta D. Doncovos knyga. Kartais, kai norisi tiesiog kažko lengvo ir neįpareigojančio - tai visai tinkamas variantas. Dinamiškas pasakojimas, paprastas stilius, jumoro dozė ( rusų kalba skaitant, žinoma, jis suprantamas geriau). Kartais nervina pagrindinės herojės patiklumas ir naivumas, bet tokia jau ji yra. Gilaus kapstymosi po sielas ir žmonių charakterius čia nerasite. O ir nereikia. Intelekto lygis pas visus skirtingas, tad visokia literatūra irgi reikalinga. Tiems, kuriems per sunki rimta klasika, tokia knyga - galimybė atitrūkti nuo savo problemų, rutinos ir nors minutėlei užsimiršti ir paklaidžioti su naivia, bet nuoširdžia Daša jos klystkelių ir spėjimų labirintuose. Ir tai daug geriau, nei smaksoti valandomis prie kompiuterių :)

Tiek Šekspyras, tiek Balzakas, tiek Doncova pelnytai užima savo vietą knygų lentynose. Šiame triukšmingame ir sujauktame pasaulyje, vyraujant masinei kaltūrai, tokia kiek popsinė Doncovos knyga yra paklausi. Ir nieko nuostabaus - tai tiesiog padarinys to, kas vyksta šiandien. Tai knyga, skirta skaityti važiuojant metro ( nepamirškim, kur gyvena autorė), arba lengvas pasiskaitymas kelionėja ar prieš miegą, kai nesinori pasinerti į gilius herojaus išgyvenimus ir jų miglotas sielas...