Dar visai neseniai Kristiną Sabaliauskaitę vertinau gana skeptiškai. Ir netgi tiksliai negalėčiau įvardyti kodėl. Kad per staigiai atsirado, kad yra (atrodo) arogantiška, kad gal tikrai jos įspūdinga silvareriška sėkmė...

Dar visai neseniai Kristiną Sabaliauskaitę vertinau gana skeptiškai. Ir netgi tiksliai negalėčiau įvardyti kodėl. Kad per staigiai atsirado, kad yra (atrodo) arogantiška, kad gal tikrai jos įspūdinga silvareriška sėkmė pataikauja nekritiškam literatūriam skoniui. Tada perskaičiau pirmąją Silva Rerum; įspūdis - iki šiol jokioje knygoje nebuvau aptikusi tokio nebanalaus ir paprasčiausiai gražaus (bet nepagražinto) meilės aprašymo. Antroji Silva Rerum manęs dar laukia šiais metais. O dabar - apie Danielių Dalbą. Apie jį ir apie knygą kaip jis - šiuolaikišką, kartais grubią, cinišką, bet realią (?). Man pats ryškiausias šios knygos leitmotyvas - idėja, kad žmogaus išorė slepia daug, labai daug dalykų. Kitaip sakant, nespręsk apie žmogaus laimę iš jo aprangos, visuomeninės padėties, sutuoktinio finansinių galimybių ir pan. Atrodytų, visai neoriginali įžvalga, ir visi mes šitai suprantame. Sakyčiau, nė velnio. Suprantame, o vis tiek sprendžiame, vis tiek vertiname, o įvertinę jaučiamės labai nelaimingi (kaip Olibanumo draugės arba Žeismasčio Ramutė), nors be reikalo. Kristina Sabaliauskaitė beveik kiekvienoje istorijoje tai pabrėžia - kasdieniškomis, kone buitinėmis situacijomis, bet išties meistriškai.

Kita vertus, negaliu sakyti, kad visiškai viskas knygoje patiko. Kelios istorijos kalbos atžvilgiu pasirodė perspaustos, o gal tai tiesiog mano subjektyvus ir senamadiškas pojūtis, kad literatūroje vaizduojami dalykai turėtų būti šiek tiek pakylėti (net jei ir kalbama šių laikų kalba). Viena mažiausiai paveikių liko ir Danieliaus Dalbos (DaDa) - šiuolaikinio stereotipiškai sėkmingo vyro, šiek tiek dadaistinės (bent jau savo skandalingumu) asmenybės, įkūnijančios dabartį - istorija. Gal todėl, kad asocijavosi su neseniai matytu ne itin patikusiu fantastiniu filmu, kurio niekaip negaliu prisiminti, ir su vasarą skaitytu Jameso Hiltono Dingusiu horizontu (pastarasis paliko gerą įspūdį; beje, jis taip pat iš Baltų lankų fondo).

Tiesa, dar Vilnius. Šioje knygoje - visai kitoks, bet nemažiau svarbus, daugiakultūris, žadinantis prisiminimus, suguldytus į dabarties - tokios danieliškos - silva rerum.

Ir štai taip po Danieliaus Dalbos & kitų istorijų mano nuomonė apie Kristiną Sabaliauskaitę pasikeitė. Na ir kas, kad staigiai atsirado, bet atsirado išsilavinusi, išlaukusi savo laiko, turinti ką ir žinanti kaip pasakyti. Labiau rafinuota ir jaučianti savo vertę nei arogantiška (ne veltui ir jos tinklaraštis - Rafinerija - rafinuotas, ir jau tikrai kad ne be reikalo jos autorines teises gina Lawin). Danieliaus Dalbos žodžiais tariant, taip gali erzinti tik pranašesnis intelektas. Galiausiai, ir gera literatūra gali būti populiari. Suprantama ir pagauli, kalbanti tarsi iš mums visiems svarbaus konteksto ištrauktais ryškiais, įsimenančiais epizodais.

Verta paskaityti - да да.

Tik pradėjus Tortiljų kvartalą viskas siaubingai erzino. Veikėjai - vietiniai valkatos, apsileidę beraščiai tinginiai, tik ir žiūrintys, ką nugvelbti, kuo pasinaudoti, bet svarbiausia - iš kur gauti galoną vyno. O dar...

Tik pradėjus Tortiljų kvartalą viskas siaubingai erzino. Veikėjai - vietiniai valkatos, apsileidę beraščiai tinginiai, tik ir žiūrintys, ką nugvelbti, kuo pasinaudoti, bet svarbiausia - iš kur gauti galoną vyno. O dar rašymo stilius - kiekvienoje pastraipoje po bajerį, tokį lyg ir švelniai užslėptą, verčiantį šypsotis ir gailėtis tų tarsi nepiktybinių kvaišelių.

NEsišypsojau. Sukandus dantis įveikiau Denio ir jo draugelių istoriją, atsiverčiau Konservų gatvę ir supratau, kad ten gyvenimas klostysis labai panašiai, tik vietoj vyno visi plemps Senąjį Tenisiuką. Betgi žinot ką? Man ėmė patikti. Matyt, jau buvau pripratusi prie tos savotiškos filosofijos. Veikėjų Gatvėje daugiau, jų istorijos ne visada susijusios, ne visada atvirai juokingos (Frenkis, Džo ir Vilardas), o pusiausvyrą šitoje linksmoje bei purvinoje beprotybėje išlaiko rimtasis Dokas.

"Žinia apie vakarėlį pasiekė net Gėjų Salinaso kalėjime, ir jis išsiderėjo iš šerifo, kad šis jį tą vakarą išleis, ir pasiskolino iš jo du dolerius kelionei į abu galus."

Knyga patraukė gražiu viršeliu ir pavadinimu. Nesu skaičiusi nė vieno Santa Montefiore kūrinio, tad tai buvo pirmoji pažintis su šios rašytojos kūryba.Perskaičiau šią knygą su didžiausiu malonumu ir pasimėgavimu....

Knyga patraukė gražiu viršeliu ir pavadinimu. Nesu skaičiusi nė vieno Santa Montefiore kūrinio, tad tai buvo pirmoji pažintis su šios rašytojos kūryba.Perskaičiau šią knygą su didžiausiu malonumu ir pasimėgavimu. Skaičiau lėtai, neskubėdama.

Romane aprašomi du laikmečiai: 1945 m. karo metai (praeitis) ir 1971 m.- dabartis.Pasakojama apie jauną maištingą merginą Albą. Ji graži, savanaudė, tačiau vyrai negali atsispirti jos žavesiui. Alba laisvų pažiūrų, jai netrūksta gerbėjų dėmesio, bet meilužiai jai neilgam. Ji ne pėsčia, ne tokia kaip kitos merginos. Tačiau ji nelaiminga, nes Anglijoje jautėsi svetima. Albos motina Valentina buvo italė, kilusi iš mažo Inkatelarijos miestelio, o tėvas Tomas - anglas. Motina mirė autoavarijoje jai vos gimus. Pasibaigus karui, tėvas mažytę Albą parsivežė į Angliją.

Užaugusi Alba Arbakl savo dienas lengvabūdiškai leido gyvenamajame laive ''Valentina''. Laivas buvo pavadintas jos motinos garbei. Mergina mylėjo savo laivą, nes jis priminė jai motiną. Tik laive ji jautė motinos dvasią, girdėjo jos balsą. Pamotė Margo sao santuokoje su Tomu nuolat jautė Valentinos šešėlį. Ji nepajėgė ištrinti jos atminimo, nors ir stengėsi jį prislopinti, išrauti iš Albos jos itališkas šaknis. Alba nepažinojo savo motinos, jos giminių ir nėra aplankiusi vietos kur gimė. Tėvas sąmoningai vengė klausimų apie Valentiną ir apie Italiją. Mergina nepritapo prie naujosios šeimos- įseserių ir įbrolio, kurie jodinėjo, lošė bridžą, uogavo. Jos mintys vis nuklysdavo į Viduržemio jūros pakrantes ir alyvmedžių giraites. Albą slėgė nežinia, ją žeidė mintis, kad ji niekieno, t.y. be šaknų. Ji jautė turinti teisę viską sužinoti apie savo motiną. Netikėtai laive aptinka tapytą Valentinos portretą ir tuoj pat užsidega noru priversti tėvą atskleisti praeities šydą.Tačiau priremti prie sienos tėvas ir pamotė tylėjo, stovėjo lyg įkasti į žemę. Supratusi, kad iš tėvo taip ir nesužinos slepiamaos tiesos, ji pasiryžta pati nuvykti į Italiją ir surasti motinos giminę. Kelionė į praeitį smarkiai pakeičia Albos požiūrį į gyvenimą, ji pasikeičia pati kaip asmenybė.

Romane greta Albos motinos gyvenimo istorijos gvildenama ir meilės tema. Ficas pamilsta maištingąją Albą, jis priima ją tokią kokia ji yra. Kuo baigiasi ši meilės istorija neatskleisiu...

Perskaičiusi knygą dar ilgai gyvenau aprašytais jausmais ir įvykiais. Istorija man patiko: įtraukianti, nenuobodi, jausminga ir šilta, persmelkta erotiškumo ir ... figų kvapo. Man patiko S.Montefiore rašymo stilius, susigundžiau perskaityti kitus jos romanus: ''Dvasių medis'' ir ''Sodininkas iš Prancūzijos''.

Labai trumpai: anglų-afganų kilmės rašytojas, keliautojas ir dokumentinių filmų kūrėjas nutaria įgyvendinti savo svajonę ir su šeima persikelti gyventi į Maroką. Įsigydamas šiek tiek apgriuvusį, bet įspūdingą namą -...

Labai trumpai: anglų-afganų kilmės rašytojas, keliautojas ir dokumentinių filmų kūrėjas nutaria įgyvendinti savo svajonę ir su šeima persikelti gyventi į Maroką. Įsigydamas šiek tiek apgriuvusį, bet įspūdingą namą - Kalifo rūmus, kartu "apdovanojamas" sargais, džinais ir daugybe nuotykių prisijaukinant Maroką.



Ši knyga šaltais žiemos vakarais - puikus pasirinkimas. Susisukus po antklode ir bekabinant šaukštu karštą šokoladą (daug jo susivartojo per tas kelias dienas) ar gurkšnojant mėtų arbatą, skaityti knygą apie gyvenimą Maroke - gėris. Nuo idiliškų vaizdų žvelgiant iš terasos, namų įrengimo keistenybių iki kasdienių sargų sumanymų bei absurdiškų džinų išdaigų. Pridėjus kultūrinius ypatumus, daugybę naujų žmonių, atsirandančių kuriant gyvenimą naujoje šalyje bei kalbos barjerus- nuotykių pakanka. Viena iš smagiausių knygos dalių- džinsų "pasireiškimai", būdai juos paveikti ar atsikratyti. Autorius rašo, kad džinai patys pasirenka, ar tu jais tikėsi, ar ne. Viskuo nepatikėjau, bet išbandyti aprašytą būdą, skirtą, kad medis duotų skaniausius vaisius, susigundžiau. Tik aš šiuo atveju bandysiu paveikti savąją orchidėją, mažu, pražys pagaliau gražiausiais žiedais :)

Vykstant nuotykiams, potyriams bei kitiems įvykiams, šis tas vyksta ir su pačiais knygos herojais. Autorius tai ir patvirtina- nuo avantiūristinio sprendimo įsigyti namą Kasablankoje (o tada jau bus matyt, geriausias ar blogiausias tai gyvenimo sprendimus) iki vidinės išminties, kai kad ir kas beįvyktų, galiausiai vis vien gali atsistoti ir tęsti pradėtą darbą, kad ir kokia sunkiausia situacija tai bebūtų.

Tikro gyvenimo skonio knyga. Rekomenduoju (pasirūpinkit karštais gėrimais prieš pradedami skaityti ;) ).

Odė "Kvepalams"?

Knygą įsigijau senokai, susigundžiusi anotacija - "Laturo katalogas" lyginamas su įspūdingaisiais P. Siuskindo "Kvepalais". Yra mat dėl ko lyginti. Toks pats veiksmo laikas ir vieta (XVIII a. Prancūzija -...

Odė "Kvepalams"?

Knygą įsigijau senokai, susigundžiusi anotacija - "Laturo katalogas" lyginamas su įspūdingaisiais P. Siuskindo "Kvepalais". Yra mat dėl ko lyginti. Toks pats veiksmo laikas ir vieta (XVIII a. Prancūzija - "Kvepalų" dėka, tas amžius man iki šiol asocijuojasi purvu, tamsiais protais, smirdinčiais turgais ir pūvančiomis ligomis).

Yra dėl ko lyginti. Abiejose knygose vienišoms moterims gimsta sūnus, ypatingo negrožio, gebančio vien savo baisiniu veidu išgąsdinti ir užhipnotizuoti, kad aiktelėjus išmestum ką tik gimusį kūdikį iš rankų. Siuskindo herojus turi unikalią nosį, o Frobenijaus mažasis herojus nejaučia ypač svarbaus jausmo - skausmo. Bjaurus, apdovanotas unikalia savybe, būsimas genijus ir serijinis žudikas. Vienas leidžiasi į kvapų, antras - į skausmo paieškas (pasineria į smegenis). Ir vienas, ir antras turi savo aukų sąrašus, ir vienas, ir antras randa savus mokytojus (parfumerį ir anatomą).

Yra ko lyginti. Netgi per daug panašumų. Užtat tuo, kas knygą daro patrauklią, - stiliumi, įtaigumu, įspūdžiu, aprašymais "Laturas" niekaip neprilygsta "Kvepalams". Niūri, nenuosekli.

Žiovavau, skaitydama apie atveriamas smegenis ir plakamas prostitutes. Turėjo būti baisu, bet nebuvo. Nešiurpino. Neįtikino.

Vertinimas - 5 iš 10.

Ar gali įsivaizduoti pasaulį, kuriame paskutinė žmogžudystė įvyko daugiau nei prieš 3000 metų? Pasaulį, kuriame žmonės neįsivaizduoja, kad galima nuskriausti kitą žmogų.. pasaulį, kuriame nėra melo ir blogio.....

Ar gali įsivaizduoti pasaulį, kuriame paskutinė žmogžudystė įvyko daugiau nei prieš 3000 metų? Pasaulį, kuriame žmonės neįsivaizduoja, kad galima nuskriausti kitą žmogų.. pasaulį, kuriame nėra melo ir blogio.. pasaulį, kuriame žmonės myli ir saugo gamtą. Nuostabus pasaulis, kuriame vaikus bara, ne dėl to, kad užsibuvus iki vėlumos jiems gali iškilti grėsmė, o paprasčiausiai, kad reikia žinoti laiką, kada žaisti, o kada ilsėtis. Tai nuostabus pasaulis, kur kiekvienas gali išnaudoti visas savo galimybes ir būtinai sulauks pagalbos bei paramą tiek draugų, tiek artimųjų. Pasaulis, kuriame nėra ligų, o žmonės gyvena daugiau nei tūkstantį metų.. tikra utopija.. asmeniškai aš tokio pasaulio tikrai neįsivaizduoju, tačiau ši knyga ne apie mano vaizduotę, o apie meistrą kristalų augintoją Alvanderą. Jam vos 14 metų, ir turi seserį dvynę - Feolą, kuri yra nepakartojama biologijos srityje.

Viskas tobula, tačiau bėda tame, kad šitokį progresą lėmė barjeras, kuris atsirado daugybę metų atgal, kai vyko karas tarp žemiečių imperijos ir kitos rasės.. žemiečiai pralaimėjo karą, ir priešai sukūrę barjerą, kuris apgaubė mūsų saulės sistemos dalį - saulę, žemę ir dar kelias planetas, kuriose jau gyvena žmonės. Šis barjeras privertė smarkiai susimąstyti ir priimti tam tikrus sprendimus. Vienas iš jų, kad žmonės gali gimdyti tik kartą per 300 metų penkių metų laikotarpyje.. kitu atveju visiems paprasčiausiai neužtektų vietos. Vienas iš liūdnesnių momentų yra tas, jog jie nemato žvaigždžių.. kaip tai turėtų būti keista.. tai štai jaunasis kristalų meistras nusprendžia įveikti barjerą, tačiau jo naivus protas nesuvokia tokio dalyko, kad anapus gali tykoti vis tas pats pavojus, kurio dėka jie visi atsidūrė izoliacijoje. Alvanderiui teks labai pasistengti ir daug atiduoti dėl savo svajonės. Žinoma, šalia visada bus jo kandžioji sesuo.

Tai yra pirmoji Alvanderio knygų serijos dalis. Nors knyga yra labiau skirta paaugliams, tačiau ji turėtų patikti ir mokslinę fantastiką mėgstantiems suaugusiems. Taip, sunku patikėti tokia utopija, sunku įsivaizduoti, kad toks pasaulis gali būti realus, tačiau tas naivumas ir užsispyrimas įkvepia siekti didesnių tikslų. Tai yra išskirtinis Sergejaus Sadovo bruožas, kad jis nerašo vien tik dėl rašymo, bet būtent bando daug ką pasakyti.. iš pirmo žvilgsnio knyga tikrai gali priminti tiesiog eilinę vaikišką pasaką, tačiau įsigilinus galima aptikti gyvenimo prasmės ieškojimo pėdsakus. Paulo Coelho reiktų slėptis po pernykščiais lapais.

"Akimirka - tai viskas, ką turime" - taip baigiasi ši įdomi knyga apie meilę, bet ne tą pigią, "minkštais viršeliais", o tikrą, verčiančią susimąstyti. Iš tiesų knygos žanrą sunku apibrėžti, nes į paprasto moteriško...

"Akimirka - tai viskas, ką turime" - taip baigiasi ši įdomi knyga apie meilę, bet ne tą pigią, "minkštais viršeliais", o tikrą, verčiančią susimąstyti. Iš tiesų knygos žanrą sunku apibrėžti, nes į paprasto moteriško romano rėmus ji tikrai netelpa, pati autorė teigia, kad jos romanus sunku priskirti kokiai nors kategorijai, kad šiame materialiame pasaulyje ji siekia priversti skaitytojus pagalvoti apie svarbiausius dalykus - ne seilėjimąsi, o tikrą jausmą.

Knygoje persipina dvi siužeto linijos - vienos veiksmas vyksta antrojo pasaulinio karo fone, kitos šiais laikais, abi istorijos kupinos meilės, netekties, ilgesio, kančios. Vienoje veikėjai pasirinko meilę, kitoje pareigą.

Kiekvienoje giminėje yra paslapčių, tačiau paslaptys, kurias sužino garsi pianistė gedinti po vyro ir sūnaus mirties kaip sniego gniūžtė, besiritanti nuo kalno, pakeičia ne tik jos, bet ir jos artimųjų gyvenimus. Veikėjų charakteriai piešiami nepaviršutiniškai, labai ryšku tai, kad veikėjai daugialypiai, jų negalima skirstyti į teigiamus ir neigiamus, net ir neištikimo vyro bei jo meilužės neišeina smerkti.

"Žmogus neturi jokios amžinos prigimties, kuria būtų galima aiškinti visą jo būtį. Todėl neverta ieškoti ir bendros gyvenimo prasmės. Kitaip sakant, mes esame pasmerkti improvizuoti. Esame lyg aktoriai, kurie išleidžiami į...

"Žmogus neturi jokios amžinos prigimties, kuria būtų galima aiškinti visą jo būtį. Todėl neverta ieškoti ir bendros gyvenimo prasmės. Kitaip sakant, mes esame pasmerkti improvizuoti. Esame lyg aktoriai, kurie išleidžiami į sceną neišmokę jokio vaidmens, neturėdami nei teksto, nei suflerio, kuris pašnibždėtų į ausį, ką reikia daryti. Patys turime nuspręsti kaip gyventi. Jei į visus klausimus galėtų atsakyti Biblija arba filosofijos vadovėlis, viskas būtų labai paprasta."

Radau puikų šios knygos aprašymą: "tai knyga, kuri buvo parduota įspūdingais tiražais ir unikali tuo, jog skaitytoją sudomino, atrodo, pačiu "nepaklausausiu dalyku" paprastų skaitytojų tarpe - filosofijos istorija. Daugiau ar mažiau ši kyga panaši į mokomąjį vadovėlį, kuriame pateikiama filosofijos istorija. Visa tai įpinta į mistišką, pusiau detektyvinį pasakojimą." Mano manymu ši nuotykinė siužetinė linija yra labai jau netikroviška ir "pritempta".

Niekada nebuvau filosofijos mėgėja. Manau, kad tai mokslas, kuris daugiausia tik užduoda klausimus, bet nepateikia atsakymų. Ši knyga yra apie filosofiją, mąstymo istoriją sulaukusi daugybės gerų vertinimų ir (vien Lietuvoje) net keturių leidimų, todėl nutariau pagaliau perskaityti ją ir aš, bet šiaip ne taip ją įveikusi manau, kad ši knyga yra tiesiog pervertinta.

Nežinantiems - siužetas yra daug maž toks - Sofija Amundsen, įprastą gyvenimą gyvenusi penkiolikametė mergaitė netikėtai gauna paslaptingą laišką su iš pirmo žvilgsnio paprastais, tačiau klastingais klausimais apie savo, o ir kiekvieno žmogaus, būties esmę. Nuo jų ir prasideda kelionė per filosofijos istoriją, kurią Sofija pažįsta kartu su paslaptingu filosofu Albertu.

Išvada - filosofija ir Afrikoje filosofija :) Mano nuomone, ši knyga tinkama kaip priemonė pasikartoti studijų laikų žinias apie filosofijos įvadą. Bet tik tiek. Gaila sugaišto laiko. Buvo nuobodu, labai priminė pamoką, kurią tiesiog turi atkentėti. Nepatiko man ši knyga - matyt aš jau per daug praradau gebėjimą stebėtis (kuris pasak autoriaus, yra būtinas tikram filosofui). Trumpiau tariant - nepatiko, bet gi kiekvienam savo temos, savo knygos.

Subjektyvus įvertinimas: 2 iš 10 balų.

- O jūsų žvalgai? - sero Gregorio Kligeino veidas atrodė iškaltas iš akmens. Ugnis židinyje jo odai suteikė švelnų oranžinį atspalvį ir metė gilius šešėlius ant akiduobių. - Jie nieko nematė? Jūsų...

- O jūsų žvalgai? - sero Gregorio Kligeino veidas atrodė iškaltas iš akmens. Ugnis židinyje jo odai suteikė švelnų oranžinį atspalvį ir metė gilius šešėlius ant akiduobių. - Jie nieko nematė? Jūsų neįspėjo?

Krauju aptekęs pasiuntinys papurtė galvą.

- Mūsų žvalgai dingdavo. Manėme, kad tai Marko Paiperio darbas. Tie, kurie grįžo, nieko nematė.

- Žvalgui, kuris nieko nemato, akys nereikalingos, - pareiškė Kalnas. - Išpjaukit jas ir atiduokit naujam. Pasakykit jam, kad viliatės, jog keturios akys matys geriau nei dvi... jei ne, vyras po jo turės šešias.

-

"...kalaviju turi užsimoti nuosprendį paskelbęs žmogus. Jei jau atimi žmogui gyvybę, privalai pažiūrėti jam į akis ir išklausyti jo paskutinius žodžius. Jei negali to ištverti, tada galbūt žmogus nenusipelnė mirti."

-

- Puiki pergalė, - tarė seras Kevanas pamatęs Tyrioną. - Tavo laukiniai neblogai kovėsi.

Tėvo akys įsmigo į jį, blyškiai žalios, išmargintos auksu, tokios šaltos, kad Tyrioną nukratė šiurpuliai.

- Ar tai jus nustebino, tėve? - paklausė jis. - Ar tai sutrukdė jūsų planams? Mus turėjo išskersti visus, ar ne?

-

Metus pradėjau tikru delikatesu. Nuo pat knygos išleidimo lietuvių kalba nekantravau, kada galėsiu suleisti savo akis į šį G. R. R. Martin'o šedevrą. Tai pirmoji Ledo ir ugnies giesmės knyga, kitos keturios dar neišleistos lietuvių kalba. Tikiuosi, kad leidėjai nesnūduriuos ir greitai pasirodys kitos knygos.

Sostų žaidimo fanu tapau žiūrėdamas to paties pavadinimo serialą. Galbūt skaityti knygą po serialo nėra ypač gera mintis, tačiau serialas kuriamas jau trečius metus, o pradėdamas jį žiūrėti net nesvajojau, kad bus išleistas lietuviškas knygos leidimas. Šiaip ar taip, serialas ir knyga puikiai papildo vienas kitą. Knygoje nepalyginamai geriau atskleidžiami visi veikėjai, jų charakteriai, mintys. O kūrinio ekranizacijoje nuostabiai vaizduojamas Vesteroso (žemyno, kuriame vyksta veiksmas) kraštovaizdis, miestai, pilys, žmonių apranga.

Pats kūrinys yra fantasy stiliaus, bet pirmojoje knygoje mistikos dar labai mažai. Tik miglotos legendos apie kažkada gyvavusius laikus, kai žmonės naudojo magiją, užkeikimus, legendos apie prieš tūkstančius metų gyvenusius drakonus. Tačiau skaitant kūrinį vis kirba tokia nuojauta, jog tie laikai greit sugrįš ir visiškai pakeis dabartinį Vesteroso gyvenimą. Ir vis kyla grėsmė iš Šiaurės, kurioje telkiamos laukinių genčių, vaildlingų, pajėgos. Be to, senieji žmonės prognozuoja, kad artėja ilga žiema, su savimi atsinešianti dar daugiau pavojų. Per vieną iš tokių žiemų, prieš tūkstančius metų, iš Šiaurės atėjo Kiti, mitinės prisikėlusių numirėlių būtybės, nusiaubę visą žemyną, ir tik po ilgų karų vėl nustumti į Šiaurę. Civilizuotąjį Vesterosą nuo pavojų iš Šiaurės saugo nepaprasto aukščio Siena ir Nakties sargybos būriai. Tačiau ar jų pakaks atremti visiems pavojams?

Piečiau nuo sienos verda kitas gyvenimas. Žemyne valdančios įtakingos senosios giminės įsitraukia į nesutarimus dėl sosto, prasideda intrigų ir sąmokslų rezgimai, įnirtingi mūšiai ir kova dėl valdžios. O iš vakarų vis ateina gandai apie stiprėjančią Daneiris Targeirin, dar vieną pretendentę į sostą, kurios tėvą, tuo metu valdžiusį Vesterosą, prieš keliolika metų nužudė sukilėliai, po to pasidalinę valdžią sau. Taigi, ši pirmoji serijos knyga, nors ir pakankamai nemažos apimties (640 psl.), yra tik įžanga Vesteroso žemyną krėsti pradėsiantiems įvykiams.

Man ypač patinka, kad šioje knygoje nėra "geriečių ir blogiečių". Žinoma, kiekvienoje įtakingoje šeimoje yra tam tikros vertybės, savotiškas garbės ir orumo suvokimo laipsnis. Veikėjai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys kaip tipiniai geriečiai, žvelgiant iš kito veikėjo perspektyvos atrodo kaip neigiami personažai. Ir todėl čia puikiai tinka posakis, kad istoriją rašo nugalėtojai. Kas sugebės laimėti kovas dėl sosto, tie ir bus "gerieji", nesvarbu, kokių nusikaltimų būtų padarę praeityje.

Dar vienas puikus knygos bruožas yra žodinės dvikovos. Tiesiog su pasimėgavimu skaitau veikėjų dialogus. Šioje sferoje turbūt sunkiai kas nors gali prilygti Lanisterių šeimos atstovui neūžaugai Tyrionui.

"Tai itin atviras ir šokiruojantis romanas apie pirmuosius lietuvius emigrantus Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Romane Džiunglės aprašyta XX a. pradžios Čikaga ir jos priemiesčiuose esančios skerdyklos, kuriose dirbo...

"Tai itin atviras ir šokiruojantis romanas apie pirmuosius lietuvius emigrantus Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Romane Džiunglės aprašyta XX a. pradžios Čikaga ir jos priemiesčiuose esančios skerdyklos, kuriose dirbo emigrantai iš visos Europos, tačiau tik lietuviai tapo pagrindiniai romano personažai. Šis romanas pagrįstas tikrais įvykiais - tars lietuvių emigracijos istorija, kuri atskleidžia ir šiandien atpažįstamus siekius - geresnio gyvenimo ir geriau apmokamo darbo svetur paieškas." - sako man anotacija.

Taip, tai itin atviras ir šokiruojantis romanas. Gana detaliai ir atvirai aprašomas darbas skerdyklose, sunkios gyvenimo salygos. Kaip pats autorius U. Sinclair sakė, esą romanu taikęs į širdį, bet pataikęs į skrandį. Norėjęs sukelti gailestį išnaudojamiems, bet išgąsdinęs papuvusiais, užkrėstais ir apnuodytais mėsos produktais.
Iš tikrųjų, skaitant pirmuosius knygos skyrius, kuriuose pagrindinis veiksmas vyksta skerdyklose, sukyla paisšlykštėjimo jausmas būtent dėl pačio mėsos apdorojimo proceso, darbo salygų ir žiurkių ar pačių darbuotojų virimo taukuose (nelaimingas atsitikimas).

Taip, romano pagrindiniai veikėjai lietuviai emigrantai. Bet lietuviai nebuvo vienintėliai dirbę toje mėsmalėje - buvo daug kitų tautybių emigrantų airių, vokiečių, lenkų, čekų, slovakų. Kodėl būtent jie tapo pagrindiniais knygos herojais? Iš įvairių išlikusių U. Sinclairo pasakojimų atrodo, kad jį labiausiai paveikė netyčia sutikta lietuvių vestuvių procesija.
Sutinku, kad mums, lietuviams, romaną tikslinga apibūdinti kaip romaną "apie pirmuosius lietuvius emigrantus". Iš tiesų, galime sužinoti kaip klostėsi pirmųjų lietuvių likimas Amerikoje. Tačiau taip klostėsi ir daugelio kitų emigrantų, dirbusių skerdyklose, likimai.
Tai greičiau romanas apie savęs įtvirtinimą, laimės paieškas, kritimus ir atsikėlimus, bandymą išgyventi, kovą prieš neteisybę ir nelygybę. Bet kokiu atveju, romanas abejingų nepaliks, nesvarbu kokios tautybės esat. Tik galbūt lietuvius tai gali paliesti šiek tiek giliau, suvirpinant visus mažos tautos kompleksus.

Pabaigai norėčiau dar trumpą pagiriamąjį žodį leidyklai. Knygoje yra pateikiamas prof. Giedriaus Subačiaus įvadas, interviu su Prezidentu Valdu Adamkumi bei prof. Dovilės Budrytės esė, kurie leidžia plačiau susipažinti su laikotarpiu ir buvusia situacija. Vertimas labai geras, pačiame tekste yra daug paaiškinimų - džiaugsmas ir malonumas tokį tekstą skaityti.