Ko mes laukiam?

O mes laukiam?

Turėtume. Visi laukia.

Imdamasi šios S. Beckett'o pjesių rinktinės, nutuokiau, į kur veliuosi - drama "Belaukiant Godo" buvo išnagrinėta, pernagrinėta ir išuostinėta. Būsiu atvira,...

Ko mes laukiam?

O mes laukiam?

Turėtume. Visi laukia.

Imdamasi šios S. Beckett'o pjesių rinktinės, nutuokiau, į kur veliuosi - drama "Belaukiant Godo" buvo išnagrinėta, pernagrinėta ir išuostinėta. Būsiu atvira, baiminausi, kad po jos visos kitos pjesės rodysis silpnesnės. Panašios dvejonės išsisklaidė, kai tik perskaičiau pirmąsias pjeses "Baigmė" ir "Laimingos dienos". Kokie charakteriai! Kokios skirtingos, tačiau tuopat metu panašios situacijos. Taip, visos jos absurdiškos. Negana to, persmelktos ironija ir sarkazmu - retsykiais jaučiausi, it skaitydama kokio nors pamišėlio užrašus.

Nors pjesės gana smarkiai skiriasi, tiek struktūra (kai kurios pjesės ištisi monologai, kai kurios beveik vien dialogai), tiek paskirtimi (knygoje esti ne tik įprastos teatro pjesės, bet ir radijo), visose justi ta pati laukimo būsena. Laukti saulėlydžio, laukti ryto ar tiesiog laukti. Be tikslo, be prasmės - tiesiog laukti lengviau nei nelaukti. Tasai laukimas kyla kažkur tų esybių viduje. Esybių, nes neretas S. Beckett'o pjesių veikėjas rodosi įkūnijantis idėją, žmogiškumo rėmai tarsi nusitrina.

Privalau pasakyti, kad šis autorius - meistras - skaitydama sykiais galvodavau, kad pati su savimi kalbu - emocija kuriama neįtikėtinai puikiai. Turbūt tai viskas, ko reikia geram kūriniui. Šiandien neretai tenka susidurti su tvarkingais, gražiais kūriniais, kurie galų gale ir telieka kažkuo gražiu, kažkuo tvarkingu. Juk kas iš to, jeigu viduje necinkteli, jeigu nesusimąstai - hem, jis galbūt kiaurai mane mato? Galbūt jis visus visus pažįsta? Kaipgi taip taikliai?

Aptarti pjesių siužetus būtų sudėtinga - beveik kiekviename kūrinyje žodžiai praranda savo tikrąją prasmę, tampa fonu, sukuriančiu beprasmybės jausmą ar išreiškiančiu kokią nors emociją.

Esmė būtų tokia: nors tai pjesės, jas galima skaityti, galima jomis žavėtis ir tiesiog leistis siūbuojamam, truputį pakeliauti absurdo labirintais, kuriais galbūt keliaujame kasdien. Knyga verta skaitytojo, kūriniai joje verti visų tų gimdyvinių skausmų, kuriuos patyrė autorius rašydamas.

Rekomenduoju. Tiems, kurie laukia, tiems, kurie nori laukti, tiems, kurie nelaukia ir kol kas nenori laukti. Kitaip sakant - rekomenduoju kiekvienam.

Antspauduoju letena ir laukiu, laukiu, laukiu, nes nelaukti neišeina. Miau.

O tu šventas naivume. Naivi knyga, apie naivią penkiolikmetę, kuri auga be tėvo ir absoliučiai nesuvokia nieko, kas vyksta šiame pasaulyje. Kas skaudžiausia, tokių merginų yra visur ir jos visos papuola į panašias gyvenimo...

O tu šventas naivume. Naivi knyga, apie naivią penkiolikmetę, kuri auga be tėvo ir absoliučiai nesuvokia nieko, kas vyksta šiame pasaulyje. Kas skaudžiausia, tokių merginų yra visur ir jos visos papuola į panašias gyvenimo sąlygas. Nesinori nieko peikti, tačiau rašoma ne apie Veronikos laikus, kai nė spaudos, nė televizjos nebuvo, tad visas naivumas iki galo manęs tikrai neįtikino.



Tai tikrai ne pirma knyga panašia tematika, kurią skaičiau, bet nė vienoje iš jų herojės nebuvo tokios silpnos. Gal man lengva kalbėti, kaip daryčiau ar nedaryčiau, na bet jau kai atgauni pasą, tiesiog mini į kokią įstaigą ar ambasadą ir prašai pagalbos, o ne toliau lakstai dulkintis po viešbučius už grašius.



Labai sukrėtė romano pradžia, kai viskas buvo taip akivaizdu, jog net verkti norisi, o Dortė viskuo tikėjo ir laukė, kol kažkas pasikeis, tačiau nieko nedarė pati. Galimybių pabėgti šimtai, kažkam paskambinti, nueiti...



Iš kitos pusės, įbaugintas (įtikintas) žmogus, gėdos jausmas ir tikrovės nejutimas galbūt ir lėmė, jog mergina absoliučiai baiminosi dėl kiekvieno žmogaus, kuris galėjo padėti, o tikėjo būtent tais, kuriais pasitikėti turėjo mažiausiai.

Kitos prostitutės ją gąsdino, kad nepasitikėtu vienu ar kitu, na o Dortė vis užtaikydavo ant sutenerių...

Nežinau kodėl, bet neįtikino manęs visa istorija. Ta pati Ivanauskaitė šią temą, mano nuomone, pavaizdavo geriau. Bet yra ir kita medalio pusė - romanas neblogas, įtraukiantis, greitai skaitosi.

Draugystė... Ar žinote kas tai yra? Manau, kad draugystė tai, kai žmogus padeda kitam bėdoje arba tiesiog pataria, paguodžia. Bet daug kas tos draugystės neturi. Yra tokia patarlė "Tikras draugas bėdoje pažinamas". Kai mūsų...

Draugystė... Ar žinote kas tai yra? Manau, kad draugystė tai, kai žmogus padeda kitam bėdoje arba tiesiog pataria, paguodžia. Bet daug kas tos draugystės neturi. Yra tokia patarlė "Tikras draugas bėdoje pažinamas". Kai mūsų draugas paprašo pagalbos mes tiesiog nuo jo nusigręžtame. Gana dažnai. Noriu Jums patarti, kad taip negalima, nes galite kada nors likti vienas šiame pasaulyje.

Jacqueline Wilson savo knygoje "Paslaptys" parašė apie tikrą dviejų skirtingų mergaičių draugystę. Trežer labai gera mergaitė, tačiau su mama sugyventi negali. Mama daugiau rūpinasi savo sugyventiniu Teriu nors jis skaudžiai muša ir ją, ir Trežer. Mergaitė jo nekentė, netgi sudarė Terio kankinimo sąrašą po, kurio jis ją sumušė savuoju diržu. Nuo tos dienos Trežer gyveno su močiute. Indija gera, protinga, bet stora. Mama prašo jos laikytis dietos ir visai nekreipia dėmesio į dukterį. Tėvas taip pat. Jis daugiau rūpinasi pinigais ir panelėmis. Indija labai turtinga, jos namuose dirba tarnaitės, bet ji norėtų susirasti tikrą geriausią draugę. Ir štai ateina ta diena, kai mergaitės susipažįsta ir tampa draugėmis.

Dabar Jūs klausite kur parašyta apie tikrą draugystę. Atėjo šeštadienis, kai Trežer patėvis ir mama jos ieškojo ir norėjo pasiimti namo. Mergaitė pabėgo ir nežinojo kur eiti. Nusprendė nueiti į Parkfyldą kur gyveno Indija. Ėjo, bet nežinojo kur draugė gyvena. Indija ją pamatė pro langą, parsivedė namo ir apgyvendino palėpėje. Aprūpino visais reikalingais daiktais.

Manau, jog knygos pavadinimas "Paslaptys" tinka šei knygai. Mergaitės savo paslaptis slėpė dienoraščiuose. Nors knyga iš 256 puslapių, tačiau labai graži, gera lengvai skaitoma. Siūlau ją perskaityti visoms mano amžiaus mergaitėms.

Ši knyga apie kilnų, drąsų ir ištikimą Niūfaundlendų veislės šunį, vardu Bardas, arba kaip jo šeimininkas mėgdavo pajuokauti, kad jo augintinio vardas - grafas de Niūfaundlendas. Bardukas - nuostabus šuo! Vandenyje Bardas...

Ši knyga apie kilnų, drąsų ir ištikimą Niūfaundlendų veislės šunį, vardu Bardas, arba kaip jo šeimininkas mėgdavo pajuokauti, kad jo augintinio vardas - grafas de Niūfaundlendas. Bardukas - nuostabus šuo! Vandenyje Bardas jautėsi kaip koks delfinas. Jis sugebėjo gerai plaukti, net nardyti ir išgelbėti skęstantį žmogų. Keliuose knygos pasakojimuose jis tai įvykdė. Tačiau tai dar ne visi Bardo sugebėjimai.

Vieną kartą grafas de Niūfaundlendas netgi buvo sučiupęs plėšikus savo namuose. Kaukėtieji spruko kiek kojos leido. Manau, jog jie tikrai daugiau čia nebeapsilankys.

Šioje knygoje Bardas patyrė įvairiausių nuotykių. Jam teko netgi skristi paukščio viduriuose ir važiuoti riedančia dėže. Suprantu, kad sutrikote, nes Bardas iš tikrųjų skrido... lėktuvu ir važiavo... automobiliu. Bet kas gi paaiškins tai Bardui? Kiti šunys nežinojo, o šeimininkas juk nesuprato šunų kalbos...

Šią knygą siūlau paskaityti tiems, kurie myli šunis ir nuotykius.

Tai žurnalistinis romanas,parašytas remiantis aktorės Larisos Kalpokaitės biografiniais faktais. Daug galima sužinoti apie aktorės santykius su draugais, kolegomis. įdomus ir šiltas bendravimas šeimoje .Aprašoma garsios...

Tai žurnalistinis romanas,parašytas remiantis aktorės Larisos Kalpokaitės biografiniais faktais. Daug galima sužinoti apie aktorės santykius su draugais, kolegomis. įdomus ir šiltas bendravimas šeimoje .Aprašoma garsios aktorės gyvenimo istorija nuo jos gimimo iki šių dienų.Perskaičius šį romaną, tikrai darosi šviesiau ir šilciau.Siūlyčiau visiems perskaityti šią knygą.

Na kagi, pradėjau ir aš savo iššūkį. Viena iš priežasčių, paskatinusi pagaliau perskaityti "Aną Kareniną" buvo dar prieš mėnesį pastebėtos kostiuminio filmo reklamos (jau neminint, kad tai klasika, kurią reikėtų...

Na kagi, pradėjau ir aš savo iššūkį. Viena iš priežasčių, paskatinusi pagaliau perskaityti "Aną Kareniną" buvo dar prieš mėnesį pastebėtos kostiuminio filmo reklamos (jau neminint, kad tai klasika, kurią reikėtų perskaityti, kad knyga guli porą metelių lentynoje ir vis sakau "tuoj tuoj" ir pan.). Be galo dievinu kostiuminius filmus :) O kadangi nežiūriu filmo, kol neperskaitau knygos ir nenusipiešiu visko savo vaizduotėje, tai čiupau į rankas klasiką. Ir... labai keista, labai gaila, bet knyga nuvylė.... Tikėjausi daug daugiau.

Prieš versdama pirmuosius puslapius iš atsiliepimų, nuogirdų ir mokyklos laikų buvau susidariusi romantiškos, naivios moters, dėl vienintelės gyvenimo meilės žūvančios po traukiniu, portretą ir laukiau nesulaukiau, kol pagaliau jį išvysiu. Tačiau jau pirmieji puslapiai nuteikė ne kaip, nes viskas atrodė, kaip kokios meksikietiškos muilo operos siužetas. Pirmos mintys: "pasirodo va, kur melodramų ištakos" :) Ir šis jausmas nebeapleido viso romano metu. Kai kurie veikėjai erzino naivumu, užsispyrimu, aklumu kitų jausmams, keršto troškimu lygiai taip kaip erzina serialų "Marijos" ir "Chuanai" su savo visažiniais artimaisiais. Skaitai ir žinai tolimesnį siužetą, nors apie daugelio romano veikėjų egzistavimą anksčiau nė neįtarei. Beprasmės kalbos besitęsiančios kelis puslapius tikros biurokratų, politikų blevyzgojimų, pilstymo iš tuščio į kiaurą sankaupos (tokios pat kaip ir šiomis dienomis, tik temos kitos) taip pat grožio nepridėjo. Ir galiausiai pati Ana Karenina. Iš pradžų tokia nuoširdi, morali gražuolė moteris, priimanti su nuolankumu savo likimą (nemylimą vyrą, kurį išmoko gerbti, nes santuokos su juo priedas buvo ir padėtis visuomenėje), virsta įspūdingai isteriška, egoistiška, pasimetusia, neturinčia ką veikti (kaip, tiesa, ir daugelis to meto aukšuotmenės), pamirštančia savo vaikus, paranojiška asmenybe. Vis klausiu savęs, ar tai tokia stipri tikroji meilė privertė taip pasikeisti, paaukoti visą save, net motiniškumą? Ar visuomenės, galiojančių moralės principų, privalomo gražaus išorinio gyvenimo demonstravimo normos, pasirinkimo laisvės nebuvimas? Tragiškas pasirinktas gyvenimas kitaip turbūt ir negalėjo baigtis.

Žinoma, kūrinys nebereikalo laikomas klasika. Autoriaus kuriami personažai tikriausiai todėl ir erzino, piktino, juokino, kad sukurti nepriekaištingai. Kiekvienas turintis savo ryškų charakterį, tačiau ir bendrus klasės bruožus. Taip pat vietomis iškylantys nuostabūs gamtos aprašymai, kai tiesiog jauti pievą pjaunančių vyrų jėgą, saulės karštį, matai gulančias pradalges, šlapias nugaras, nakties spindesį, girdi šieno šiugždėjimą po kūnu prigulus pogulio, besikaupiančius audros debesis ir pratrūkstančią liūtį, išvysti tamsoje jos merkiamas moteris, palinkusias virš kūdikio. O nuostabiausia, nuoširdžiausia ir jausmingiausia viso romano dalis man buvo apie gyvybės atėjimą. Apie vyro reakciją į vykstantį stebuklą, apie moters ramybę ir pasitikėjimą Dievu ir gamta pasitinkant jai skirtą būseną, apie gyvenimo kontrolės praradimą, apie leidimą įvykiams tekėti natūralia vaga, nes kitaip neįmanoma. Apie prigimtinį žinojimą, kad viskas bus gerai, ir laukimą, ilgą, nerimastingą laukimą stebuklo... :) Tiesiog, neapsakomai įtaigiai aprašyti visi jausmai ir "pojausmiai", užplūstantys vyrišką širdį (bent jau man atrodo, kad daugelis vyrų tai panašiai pergyvena).

Mano vertinimas 8/10.

Ar rekomenduosiu - taip, nes vistik tai klasika.

Ar skaitysiu daugiau autoriaus kūrybos - kol kas tikrai ne :)

P.S. Mano knyga buvo ne tokiu viršeliu, bet kadangi būtinai reikėjo įdėti kažkokį, nes kitaip nepublikavo atsiliepimo, tai bus gerai ir šitas :)

Ši knyga mano lentynoje pragulėjo kažkur 4-5 metus, būtent todėl ją ir įtraukiau į savo Knygų iššūkio sąrašą ir pirmąją paėmiau skaityti, nes antraip spėju, kad ji dar kokius 5 metus būtų gulėjusi kitų knygų...

Ši knyga mano lentynoje pragulėjo kažkur 4-5 metus, būtent todėl ją ir įtraukiau į savo Knygų iššūkio sąrašą ir pirmąją paėmiau skaityti, nes antraip spėju, kad ji dar kokius 5 metus būtų gulėjusi kitų knygų šešėlyje.

O dabar plačiau apie turinį. Romano pavadinimas mus iškart supažindina su pagrindiniu veikėju - Laturu ir nukelia į Prancūziją XVIII a. Berniukas pagimdomas, po vieno meilės nakties nuotykio, jeigu taip galima pavadinti, miesto paskolininkės ir aplinkinių nekenčiamos, išskirtinai nepatrauklios Bu-Bu. Jau nuo pat gimimo vaikas pasižymi savo išskirtinumu tiek išore - susiraukšlėjęs, nepatrauklus, didelėmis, tiesiog hipnotizuojančiomis mėlynomis akimis, tiek vidinėmis savybėmis - negeba jausti skausmo, turi polinkį smurtauti, kurį skatina beribis smalsumas ir nepaaiškinamas noras pažinti skausmą, suprasti kaip ir kur jis atsiranda.

Paslaptingomis aplinkybėmis mirus motinai Laturas išvyksta į Paryžių ieškoti žmogaus, jo manymu nunuodijusio motiną Bu-Bu, norėdamas atkeršyti. Čia jis gilinasi į anatomijos mokslo paslaptis (teoriškai ir praktiškai) ir tiesiog maniakiškai pasineria į skausmo centro smegenyse paieškas. Savo nusikaltimus - tyrimo objektus, teisina kerštu motinos žudikui, nors realiai jis pats net neįtaria, kuris tikrasis kaltininkas, taip tiesiog paprasčiau išsirinkti auką (nors jų būta ir atsitiktinių). O ir tie patys nužudymai greičiau impulsyvūs, nei planuoti.
Knygoje man trūko (negaliu patikėti, kad taip sakau, nes dažniausiai man knygose to būdavo per daug) aplinkos aprašymų, taip pat nuoseklumo. Norėjosi, kad autorius būtų labiau pasistengęs nupasakodamas romano veiksmo aplinką, sukūręs įtikinamesnius ir ryškesnius veikėjų charakterius, išplėtojęs turinį, nes pastarasis buvo skurdokas, net susidariau įspūdį, kad knyga rašyta skubotai.

Abejoju ar kam nors, kada nors rekomenduočiau būtent šią knygą, manęs ji neįtikino.



Vertinimas 2/5

Na ką, atėjo metas ir man pradėti savo knygų skaitymo maratoną. Iš liaudies girdėjau, kad gera pradžia - pusė darbo. Ženklai rodo, kad su pirmąja knyga pataikiau. Pirma "varnelė" mano sąraše - Ričardo Gavelio "Vilniaus...

Na ką, atėjo metas ir man pradėti savo knygų skaitymo maratoną. Iš liaudies girdėjau, kad gera pradžia - pusė darbo. Ženklai rodo, kad su pirmąja knyga pataikiau. Pirma "varnelė" mano sąraše - Ričardo Gavelio "Vilniaus pokeris".



Knyga buvo dovana, tad į sąrašą nepatekti negalėjo. Bet rekomendacijos pasiteisino su kaupu. Asmeniškai pasakysiu, kad atradau kelis panašumus su vienu itin skaitomu veikėju iš burtininkų pasaulio (ir ne tik dėl antro žodžio rimo). Nesu skaitytojas iš prigimties, bet šitą knygą skaičiau kaip Poteriuką prieš penkis metus. Įtraukė ir nė vieną akimirką neatėjo man ant kairio peties draugelis "abejotojas" ir nepradėjo sakyt, kad knyga neverta dėmesio ir ją turėčiau mesti.



Taigi, apie ką tas "Vilniaus pokeris"? Tikrai ne apie kortas... Ir net nesakyčiau apie Vilnių... Mano kuklia nuomone perskaičius šią knygutę, autorius sugrįžęs į brežnevinius "sąstingio" laikus vaizduoja tai, su kuo neretas mąstantis žmogus susiduria ir šiom dienom - beviltiškumą ir beprasmybę, kur visa tai veda ir kur žmogus tada ieško išsigelbėjimo ir paguodos.



Romanas sulipdytas iš keturių dalių, kuriose keturi skirtingi tos pačios istorijos veikėjai (o kaip vėliau paaiškės - trys su puse) pasakoja tą pačią tragišką istoriją. Durys į Vilniaus pokerio pasaulį atsirdaro...



Pirmoji dalis man gerokai priminė mokyklos laikus, kai gūdžiais rudens (o gal žiemos???) vakarais bandžiau pasivyti savo draugus bendraklasius ir skaičiau A.Škėmos "Baltą drobulę". Pirma dalis regima mano galva neabejotinai pagrindinio romano veikėjo, visą kūrinio idėją įkūnijančio Vytauto Vargalio akimis. Pasakojimas primena minėtos drobulės "minčių srautą". Ir ne tik nuotaika. Vytauto vaikystė buvo nelengva, nepaisant to, vėliau jis patapo išsilavinusiu, bet nelaimingu žmogumi, vėliau neatsitiktinai pateko į lagerį... Tokių tat detalių suma patampa liūdnos dabarties visuma - eidamas per šiandienos įvykius Vytautas prisimena savo praeitį (žinoma, istorijos tarpusavyje susijusios), dažnai šokiruojančią.



Vytauto romano dalis pilna gašlumo ir gyvuliškumo - nieko keista - kai gyvenimas spjauna į veidą, aplinkui vien tik grėsmė ir praradimai, lieka pirmasis žmogaus pradas, apatinė Maslow piramidės dalis. Vytautas aplinkui regi sovietinę šmėklą, saugumą - "juos", kurie siekia likviduoti visus, kurie mąsto kitaip ar kokiu nors būdu bando priartėti prie tikrosios visuomenės (už)valdymo paslapties. Ignoruodamas praeitį ir ateitį, Vytautas keičia vieną moterį po kitos (pačią pačiausią prarasdamas tam pačiam socializmui), galiausiai atranda meilę su už save gerokai jaunesne Lolita. Bet ir šiai istorijai nelemta baigtis laimingai...



Antrojoje romano dalyje ta pati istorija matoma Vytauto bendradarbio Martyno Poškos akimis. Šioje dalyje kur kas mažiau intuicijos ir instinktų bei kur kas daugiau racionalumo. Antra vertus, su Vytautu bibliotekoje dirbantis Martynas yra kur kas uždaresnis ir visą savo gyvenimą įprasmina popieriuje, rašydamas savąjį martraštį. Pasaulį jis mato iš kur kas objektyvesnės perspektyvos, bet atsiribojimas kaip žinia kliudo. Čia pamatome kitokią nei Vytauto istorijos versiją, kuri dar labiau "susuka smegenis", ateina tas geras jausmas, kad vienos ir galutinės teisybės šitoj knygoj tikėtis neverta ir viskas labai stipriai priklauso nuo skaitytojo požiūrio į vieną ar kitą veikėją.



Trečioji dalis "nušoka" nuo objektyvaus pasaulio vaizdo prie svetimumo temos. Pasaulis matomas Vilniaus lenkės Stefanijos akimis. Ji, nepaisant to, kad mato svarbiausio žmogaus kvailą aistrą (o kaip pats Vytautas sako - meilę) "parsidavėlei" ir supranta, kad apie jokį ilgalaikiškumą kalbos būti negali, atsiduoda Vytautui, jam patarnauja ir "pasitenkina trupiniais". Kad ir kas benutiktų, Stefa jaučiasi ir lieka svetima. Romane jai tenka kankinės vaidmuo - toli nuo tikrųjų namų, kartu įkalinta Vilniuje ir negalinti iš jo ištrūkti (ir čia slypi psichologija!!!), prisimenti savo vietinį herojų Vasilį ir laukianti to gyvenimo lūžio, kuris suteiktų jai laisvę.



Paskutinė išvadinė romano dalis matoma Gedimino Riaubos akimis. Čia galiu grįžti prie tų "trijų su puse", nes Gediminas - ne žmogus. Romano eigoje jam teko mirti, ir štai iškart po to jis galėjo pasirinkti, kuo grįžti Žemėn pomirtiniu gyvenimu. Nepaisant to, kad viena kertinių pirmosios romano dalies minčių buvo Dievo mirtis (ir Nietzsche taip sakė...) romano finale visi netikintys gauna savotišką antausį ir žvelgia į pasaulį vieną gyvenimą jau pragyvenusio bei jame skaudžios patirties sukaupusio šuns Gedžio akimis.



Šuo kur kas geriau nei žmogus užuodžia žmonių melą ir troškimus. Tad tikriausiai neatsitiktinai pagrindinio romano moralizuotojo vaidmuo atitenka būtent tam veikėjui, kuris kūrinio plotmėje buvo mažiausiai tragiškas ir atsispyrė nevilčiai. Taip, Gedis buvo netobulas - bent jau tokiu save laikė. Jis buvo puikus matematikas ir muzikas, tačiau ieškojo aukštesnės prasmės ir jos negalėjo rasti. Dėl to laikė save žemesniu nei kiti. Ir tai buvo žavu.



Laukdamas trečiojo savo gyvenimo, kai vėl atgims kaip žmogus (tik be jokių prisiminimų), šuo Gedis reziumuoja pagrindinius "homo lituanicus" trūkumus (neapykantą, baimę, prisitaikėliškumą), kartu išaukštindamas tai, kas lieka keičiantis žmonėms... O lieka miestas... Lieka Vilnius. Apskritai romane Vilnius yra tarsi aukštesnė jėga, šešėlis, kuriam prižiūrint žmonės patiria savo džiaugsmus ir negandas. Vieniems Vilnius priedanga, namai, o kitiems - labirintas, kupinas paslapčių, netekčių ir kraujo. Visi, kurie čia gyvename, žaidžiame ilgą Vilniaus pokerio partiją su tokiomis kortomis, kokias gavome. Problema ta, kad nesvarbu - jos geros ar ne, laimėti šio žaidimo neįmanoma. Žaidėjai keičiasi, žaidimas tęsiasi, bet pasakyčiau taip - žaidėjai nežino, kas yra ta galutinė pergalė, kada galima pakilti nuo stalo pačiam, o ne pastūmėtam aplinkybių (maniškė interpretacija).



Mano romano herojus buvo žydas iš 258 buto (suprask - puslapio romane), kuris stringančiu balsu papasakojo, kad pasaulį iš tikrųjų varo meilė, kad niekas be jos neegzistuotų - grūdas nesudygtų, jei nemylėtų saulės, saulė netekėtų, jei nemylėtų žemės. Ir aš, kaip jisai, skanauju šitus ištartus žodžius...



Skaitydamas dar sykį didžiavausi, kad lietuviai sugeba kurti... Nesvarbu, kad šioji kūryba dar pesimistiškesnė ir šaltesnė nei pati kūryba. Galima žavėtis, kaip subtiliai tiksliai autorius įgelia tam daugelyje mūsų (manyje irgi) tūnančiam "homo sovieticus". Suprask žmogau, kad esi mažytis sraigtelis sistemoje, Tau yra pasiekiama tik dalis knygų bibliotekoje... Bet džiaukis, nes ir tie, kurie yra laipteliu aukščiau už Tave, gali sužinoti tik šiek tiek daugiua nei Tu - yra suvokimo lygių, neprieinamų niekam. Trūkumėlis mažytis - alternatyvų autorius mums nepalieka - paliekama tik laisvo žmogaus apsisprendimo stipriai glėbyje laikoma viltis... Kaip to šunėko Gedžio paskutinis atodūsis šokant po troleibusu...



Dienelei praėjus, vakarui atėjus, nepamirškim žmonės, kad turim vienas kitą... Nes be vieno nebūtų kitų...ir be kitų vieno...

Marselis Prustas. Svano pusėje.

Prustas ne iš pirmo karto rado leidėją savo knygai "Svano pusėje", ir tai, sutikęs išleisti šią knygą leidėjas apie ją pasisakė taip: "Skaityti tai neįmanoma". Turiu pripažinti, kad čia...

Marselis Prustas. Svano pusėje.

Prustas ne iš pirmo karto rado leidėją savo knygai "Svano pusėje", ir tai, sutikęs išleisti šią knygą leidėjas apie ją pasisakė taip: "Skaityti tai neįmanoma". Turiu pripažinti, kad čia yra daug tiesos.

"Svano pusėje" - pirmoji M. Prusto knyga iš ciklo "Prarasto laiko beieškant" (jį sudaro 7 knygos), sužadino prieštaringus jausmus. iš vienos pusės, ši knyga yra labai sunki skaitymui: ilgiausi pasaulyje sakiniai, kuriuos tik esu mačiusi, sakinio pabaigoje pamiršti apie ką buvo kalbama; begaliniai gamtos aprašymai (5 puslapiai apie kažkokį krūmą, aišku, labai gražų krūmą, bet vis tiek sunkoka), daugybė išnašų (iš tikrųjų stebina rašytojo erudicija), kuriais vertėjai ir leidėjai stengėsi iš visų jėgų padėti skaitytojui nepasiklysti šiose džiunglėse iš veikėjų ir jų pergyvenimų masės.

Bet iš kitos pusės tiek ispūdžių iš vienos knygos aš dar nesu gavusi. Prustas aprašo neaprašomus dalykus, chirurgo tikslumo išpreparuoja, regis, pažįstamus jasmus, gerai žinomas mintis, ir beskaitydama supratau, kad iki šiol niekad nebuvau tiek įsigilinus į kasdienius pergyvenimus.

Knyga "Svano pusėje" susideda iš 3 dalių:

Pirmoje dalyje mes susipažįstame su pagrindiniu veikėju (kurio vardo, bent jau šioj knygoj, mes taip ir nesužinosim). Jis varto savo vaikystės prisiminimus, it knygos lapus, praleistus miestelyje Kombrė. Šie prisiminimai padeda suprasti iš ko susiformavo busimo rašytojo asmenybė, kam jis yra jautrus, apie ką svajoja, kaip supranta šiuo pasaulio reiškinius. Čia jus nerasite jokios siužeto linijos, jo ir nereikia, nors prie šios minties jus prieisit tik užvertę paskutinį knygos puslapį. Skaityti šią knygą reikia niekur neskubant, geriausiai, kai esat atostogose ir turite polinkį pasikapstyti savyje. Iš tikrųjų, čia rasite ne tik minčių begalybę, kažkurį momentą supratau, jog tai net daugiau nei mintys, jaučiau malonumą, kai pavykdavo išvysti tai, ką bandė parodyti man Prustas, prisikapstyti iki gelmių ir perprasti kito žmogaus pasaulėjautą, kuri skiriasi nuo manosios.

Taip pat šioje dalyje autorius supažindina skaitytoją su berniuko giminaičiais (kurių yra DAUG) ir kitais reikšmingais veikėjais, tokiais kaip Svanas. Jis buvo pasakotojo šeimos kaimynas ir dažnai lankėsi pas juos. Bet paskui vedė negarbingą moterį, toks jo poelgis, aišku, sugadino Svano reputaciją. Šioje vietoje, tikriausiai, reikia paaiškinti knygos pavadinimą, ką reiškia Svano pusė. Berniuko šeima galėjo eiti pasivaikščioti į dvi pusės, kurios nekur nepersikirsto. Nuėjus į vieną pusę buvo galima patekti prie Svano valdos, nuėjus į priešingą pusę - tik prisiartinti prie galingų Germantų valdos. Taip Prustas skiria buržuaziją nuo aristokratijos - skirtingi keliai, nutolę vienas nuo kito. Grįžtant prie Svano charakteristikos, reikia paminėti, kad jis nerealiai išprusęs, vertinantis meną ir giliai jį jaučiantis žmogus. Deja, žmones jis vertino kaip ir meno kūrinius - mėgstamiausia Svano pramoga buvo rasti gyvame žmoguje panašumų su paveikslo personažais. Dar vienas Svano bruožas, kuris mane nustebino, buvo tai, kad jis buvo laisvas nuo prietarų (ko nepasakysi apie tų metų bendruomenę). Svanas turi daug pažįstamų ir draugų tarp Prancūzijos aukštuomenės, bet pats jis tiktai buržua, ir į tą skirtumą yra nuolat atkreipiamas dėmesys.

Antroje dalyje veiksmas persikelia dešimtmečiu atgal. Čia pasakojama apie nevykusią Svano meilę Odetai, kuri iš pirmo žvilgsnio yra visiškai neverta tos meilės. Odeta yra išlaikoma Svano, o iki jo buvo išlaikoma kitų vyrų. Ji vulgari, neprotinga, turi blogą skonį (snot Svano - baisiausia jos nuodėmė) ir net nelabai jau ir graži (tačiau turi bendrų bruožų su meno kūriniu). Patiko autoriaus pastaba dėl klasikinio mezaljanso - kaip galima kaltinti žmogų, kuris pagavo cholerą dėl juokingo dydžio viruso, ir dabar kankinasi? Bet ką padarysi, Svanas įsimylėjo būtent šią mažytę parazitę. Trumpai tariant, šioje dalyje aprašytos meilės metamorfozės - nuo jos kilimo iki užgesimo, su visais jos prieskoniais - džiaugsmais, nusivilymais, kvailystėmis, pavydu, persekiojimais... Taip pat pradžiūgino muzikinio kūrinio, asocijuojamo su Svano meile, apibūdinimas.

Trečioje dalyje vėl grįžtama prie pagrindinio veikėjo, kuris išgyvena meilę be atsako Svano dukrai. Čia sutiksite daug prisiminimų ir susijusių su jais jaismų, kurie, kaip teigia autorius, yra daug malonesni negu realybė. Be to, čia skaitytojų laukia siurprizas - pagaliau pasakoma kas yra Svano žmona ir kas su ja negerai. Iš viso, šiam romanui netrūksta pikantiškumo - net du kartus aptikau vienalytės meilės istorijas.

Įvertinsiu taip: 8/10

Ar skaitysiu likusiais ciklo knygas: taip

Ar rekomenduoju skaitymui: taip

Apibūdinimas dviem žodžiais: intelektuali karamelė

Amelie Nothomb "Baimė ir drebėjimas"

Bijoti ir drebėti dėl ko nors teko visiems, bet ar teko bijoti ir drebėti lyg prieš imperatorių pagal japonų imperatoriškąją elgesio normų formulę? Būtent ši knyga pamoko su pagarba...

Amelie Nothomb "Baimė ir drebėjimas"

Bijoti ir drebėti dėl ko nors teko visiems, bet ar teko bijoti ir drebėti lyg prieš imperatorių pagal japonų imperatoriškąją elgesio normų formulę? Būtent ši knyga pamoko su pagarba bijoti ir drebėti savo viršininko, su visu atsidavimu imtis uoliausių ir neįvykdomiausių užduočių, kurių aukštesnioji vadovybės hierarchija nė nemano įvertinti, ir su visu dėkingumu priimti karjeros smukimą ir pareigų pažeminimą. 22-ejų metų belgė Ameli - įdomi asmenybė Japonų kompanijoje "Jumamoto", kur pagal darbo aprašymą dirba buhaltere - vertėja tarp pačių laimingiausių žmonių (robotų) pasaulyje, kur Tekančios Saulės šalies darbdaviai parodo visai kitokį veidą...

"Mano danaidžių statinė pilnėjo skaičių, varvančių iš mano pradurtų smegenų" - ką ir bepridurti, romanas kupinas fantastinių vaizduotės veiksmų ir metaforų, o prancūzų rašytoja, kuri už šį romaną 2000m. buvo apdovanota Prancūzijos akademijos premija, stebino savo ironija, originalumu ir juodoju humoru, kuris liejosi per kraštus kiekviename puslapyje. Skaitydama šios keistos kolekcijos kūrinį žaviuosi romano heroje bei jos didvyriškumu išlikti gyvai visur ir visada, netgi tada, kai buvo kankinama valgyti žaliąjį melionų šokoladą pagal visas japonų madagumo taisykles... Tikrai įdomi knyga susimąstyti apie gyvenimą, darbą, ir žmones.